Tiltelis. Rūkas. Ežeras. Pašiūrė.
Dangaus velėna slenkanti, puri.
Vanduo apčiupinėja – vis dar tùri
salelę žalią savo vidury,
kur ganosi lyg debesys apšiurę
eilėraščiai, kol tu naujus kuri.Daugiau
Apie tą molį
iš kurio buvome nulipdyti
apie tas dulkes
Jo galybę ir planą
ar žaismę – nulipdyti būtent tave
tėvas anksti pažadina einate molio
tuo gražiausiu nepaliestu draustinio šlaitu
blykčioja saulė žemai
teka Liekė mes liekame čia visam laikui
nors ir nieko neliks tėvo balsas
vaikeli, štai koks gražus molis pasikasime
jau krauna nedideliu kastuvu į karučius
aplipdysime krosnį
tėvas kasa o aplinkui žibutės kaip akys
žybsi įsauly sidabrinė šaltinio nugara
gyvatėlė
nušliaužia iki visam laikui pradingsta
kaip ir mes visą laiką prisimenam
Tėvo giminėj buvo puodžių
štai iš kur šitas molis
Mamą kai baigėsi metai į dužią molio dėžutę supylėme
ir tėtį? Bet ar gali būt, seserie, gal jį padėjome
į medinę? į ąžuolo? Bet sesuo atsitraukė
ji tyli ji per daug pasiilgusi
rankos – kaip Tėvo
nagų forma – mamos o akys tai žalios tai rudos
man baisiausia kad sudegė akys bet žinau
Jisai nulipdys visa iš naujo prikels iš tų dviejų dėžučių
pakastų ties pušimis sumaišys pelenus
su seilėmis moliu aprengs gražiai kad net verksime
mes liekame čia visam laikui
trečia valanda dienos
ir blykčioja saulė
***
Ir dar apie tas dėžutes
kai mes rinkomės urną
ginčijomės kuri gražesnė tvaresnė
kuri greičiau sutrupės susimaišys su žeme
kai verkėm ir pykom jau tada
galvojau apie savo vaikišką kiemą
tas nuskintas gėles nuo daugiabučio darželių
pakasiau už čiuožyklos arčiau fontano
dar pridėjau kažkokį lapą ir užspaudžiau šuke
mamai parodyt
žiūrėk tai mano sekretas atkasiau atkapsčiau
tuos žiedlapius paseilinau šukę
kad geriau matytųsi šitoks stebuklas kai rinkomės
kur amžiams laikinai mamą padėsime
supratau ji bus mano kosmėja užkasta toli nuo visų
išsaugojus grožį baltoje degto molio dėžutėje
su violetine karališka aksomo kepuraite
po chemoterapijų nepraradusi išdidumo
sidabro šaliu ant pečių
bet aš taip rėkiau tuose skersvėjuos
kad dabar neprisimenu: o suknelė?
kokios spalvos, kokių žiedlapių?
Nieko nieko, pasitikiu –
vieną dieną manau tai bus vasarą
mano Viešpats
nuvalys nuo šukių žemes
ir prikels
ir tada jau gyvensim
Pagaliau pavargai nuo šio seno pasaulio
Piemenie o Eifelio bokšte tiltų kaimenė šįryt baubia ir bliauna
Įkyrėjo tau Antikos Graikijos Romos griaučiai ir liekanos
Čia netgi automobiliai atrodo kaip tikros senienos
Tik religija vienintelė lieka nauja nepasenus religija
Paprasta kaip aerodromų angarų linija
Europoje tu viena nepasenusi o Krikščionybe
Šiuolaikiškiausia Europa tai Jo Šventybė
Popiežius Pijus X ir tu priešais langus ėdamas gėdos
Nedrįsti užeiti į bažnyčią išpažinties šįryt skubėdamas
Skaitai lankstinukus katalogus reklamas giedančias garsiai
Tokia šio ryto poezija o proza tebus laikraščių priebalsiai balsiai
Detektyvai nuotykių romanai garsenybių biografijos
Tūkstančiai skaitalų kiekvienas už keletą grašių
Mačiau šįryt dailią gatvę pavadinimo neatsiminsiu
Nauja ir švari saulės šviesoj tikras muzikos instrumentas
Direktoriai darbininkai gražuolės stenografistės
Nuo pirmadienio ryto iki šeštadienio vakaro kasdien keturissyk
Ją pereina o trissyk kas rytą ten kaukia sirenos
Per pietus ten piktas varpas dundena
Užrašai ant sienų ir reklaminių skydų
Iškabos ir plakatai tarytum papūgos pragydę
Mane žavi šios pramoninės gatvės gracija
Paryžiuje tarp Ternes alėjos ir Aumont-Thiéville gatvės
Štai jauna gatvė ir tu dar visai mažas vaikas
Tavo motina rengia tave tik mėlynai ir baltai tik
Tu dar toks pamaldus ir su Rene Dalizu savo draugu pirmuoju
Jums įdomiausia litanijos ir Mišių aukojimas
Devinta vakaro dujų žibintai melsvai rusena jūs tyliai paliekat bendrabutį
Ir slapčia meldžiatės mokyklos koplyčioje visą naktį
O ametisto gelmė amžina ir pasigėrėjimą kelianti
Nenustojamai Kristaus žaižaruojančią šlovę skelbia ir
Štai daili lelija kurią visi mes linkstame garbinti
Štai raudonplaukis deglas joks vėjas jam negali grasinti
Štai sopulingosios motinos sūnus išblyškęs ir skaisčiai raudonas
Štai medis visada maldomis lapojantis
Štai dvigubos garbės ir amžinybės kartuvės
Štai šešiakampė žvaigždė
Štai Dievas kurs miršta penktadienį ir sekmadienį keliasi vėl
Štai Kristus kylantis į dangų geriau nei lakūnai
Pasaulinis aukščio rekordas priklauso jo kūnui
Akies vyzdys Kristus
Iš dvidešimties amžių pavyzdžio šis viską išmoko
Ir virtęs paukščiu jis kaip Jėzus į orą pašoko
Velniai pragaruose galvas aukštyn iškėlę
Kartoja šis amžius mėgdžioja Simoną Magą iš Judėjos
Šaukia vagie kepurė dega ir dega batai
Angelai sukasi aplink šį dailų akrobatą
Prancūzų modernizmo klasiko Guillaume’o Apollinaire’o poema „Zona“ yra centrinis ir raktinis autoriaus knygos „Spiritai“ (Alcools, 1913) tekstas. Chronologiškai šis eilėraštis parašytas ir įdėtas į rinkinį paskutinis. Simboliška, kad autorius būtent jį pasirenka pateikti kaip pirmąjį, kadangi „Zona“ kuria savo metui neįprastą naują ir laisvą poetinį pasaulį – tiek formos, tiek turinio prasme. Poema liejasi skaitytojui tarytum fontanas – be skyrybos ženklų, be reguliaraus ritmo ar rimo. Pasakodamas pasivaikščiojimą Paryžiuje nuo aušros iki saulėlydžio, poetas ne tik šlovina futuristams patrauklias naujoves (Eifelio bokštas, lėktuvai, traukinių stotis), bet ir išreiškia nostalgiją praeičiai, netikėtai perkuria religinius simbolius ir motyvus, dinamiškai konstruoja vaizdus kinematografiniu principu.
Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas
saulei tekant skina uogas
atrenka gražiausias
atskirai padeda prastesnes
pagedusias išmeta
rankos šąla, pirštai stingsta
permirkęs, peršlapęs, vargiai suprantąs, lyja ar jau nebe
tėvynėje išvadintas priešiškos šalies agentu
anarchistės joberiu
neįvykusiu vyru
obsceniškos poezijos autoriumi
įstrigusiu XX a. pradžioje
aprašytas lietuvių eilėraščiuos, paminėtas romanuose
ir beveik pamiršęs savo vardą žmogus svarsto
kad tai ko gero geriausias darbas, kokį kada nors teko dirbti
mintyse dėkoja bičiuliams, pasiėmusiems jį drauge į šią turtingą šalį
tarp aviečių jaučiasi saugus
niekas čia jo nemulkina, niekas nereikalauja dirbti pusvelčiui, niekas
neketina nesumokėti
čia taip nesielgiama
kultūros darbuotojas
šimtus kartų per dieną pasistiebdamas, pritūpdamas
pranykdamas aviečių krūmuose ir vėl išnirdamas
budina kamanes
stebi kaip prie kalno mušasi debesėliai
purto nuo uogų sunkius lašus
renka po vieną
po dvi
po tris, keturias, kartais – po penkias
renka dideles raudonas uogas į juodas dėžutes
šias pripildęs atsineša tuščių
debesų skraistė įplyšta ir pro ją sprūsta saulės spindulys
įkalnioje laukymėje pasirodo elniai
po kokio mėnesio norvegai veikiausiai juos sumedžios
na, o kol kas šiauriečiai mėgaujasi
stangriomis, sultingomis, kvapniomis
gundančiai raudonomis avietėmis
norske kvalitetsbær**, – skelbia užrašai
ant kartoninių dėžių, apipieštų vikingų laivais
netolies, braškių lauke, bučiuojasi lenkų porelė
šaunuoliai, – šypteli kultūros darbuotojas, – gyventi reikia dabar,
kiekvieną akimirką
ne paskui, ne kada nors po darbų
braškės baigiasi, avietės dar tik prasideda, bučiniai pasilieka
galop parsivilkęs namo
kultūros darbuotojas jau nepajėgs užrašyti šio teksto
bet prieš užmigdamas spės atšilti ir suvalgys ledų
galbūt – žalių, su pistacijomis…
* Kultūros darbuotojas dirba aviečių lauke
** Norvegiškos kokybiškos uogos
ak… … … … …
… … … … … … …
ak… … … … … …
… …
* vietoje daugtaškių reikėtų įrašyti banalių žodžių
kartais
pabundu vidury nakties
laikrodžio tiksėjimas laša tiesiai į ausį
stalo kampas lyg nematomas ledkalnis atsitrenkia į mane
esu gyvūnas
kuris jau metų metus slapta eina medžioklėn
tais pačiais pramintais takais
šaldytuvo link ieškodamas maisto
kartais
nubundu svetimose vietose
neatsimenu galbūt juoko banga
mane išskalavo iš kambario stačiųjų komforto zonos krantų
o galbūt tai buvo apsišaukėliai pažįstami
švyturėliai žaltvykslės
penkių žvaigždučių dangus
nežinau
bet dabar visi šie objektai suka ratus
aplink sulenktą mano stoto ašį
kartais
negaliu užmerkti akių
mano širdis dirba lyg statybininko kūjis
ant kaktos iškrenta šilta rasa
bet šviesios tavo plaukų sruogos
iš visų jėgų manyje
leidžia šaknis
aš jau nebesustosiu
prie tavo lūpų dažų raudono STOP signalo
nes esu jūreivis užlipęs ant kamščio
laikausi pietų kurso
arčiau šiltų senojo miesto šonų
kur paskutinių smulkiųjų ašakas iš kišenių ekečių
barmenai žvejoja
tavo vokų vėliavos nuleistos
ir duobučių apkasuose paliaubos
iš tiesų nežinau kurią akimirką
žodžiai pavirs į sprogmenis
todėl šiąnakt nebūsiu namie
Kaip rašo latvių literatūros žinovai – Janis Tomašas yra poetas iš pašaukimo. Jis poezijos bendruomenę nustebino daugybe dalykų: niekam negirdėtas ir nematytas žmogus, kurio profesija – policininkas, o mėgstamiausias užsiėmimas – dviračių sportas, nukrito lyg iš dangaus ir pasiūlė pluoštą eilėraščių, kurie be jokių dvejonių 2016 m. buvo sudėti į pirmąją knygą „Juodos darbo pirštinės“, kuri „Metų knygos apdovanojimuose“ 2017 m. nuskynė laurus už geriausią debiutą. Janiui dabar 34-eri, jis gyvena Rygoje.
Iš latvių kalbos vertė Erika Drungytė
1.
Darželyje „Lakštingala“
ant sienų –
vilkas
raudonkepuraitė
raštus požemiuos rašantis Leninas
aš – ašarų pakalnėm pravardžiuojama mergaitė
nesaugi
įsikibusi į žodžius – būsima filologė
nes pradžioje
man buvo žodis
ir jis tapo mano kūnu
mane laikančiu kūnu.Daugiau
Lotoso pėdos,
ilgieji Karenų kaklai,
randai,
tatuiruotės,
Labret lūpų lėkštės,
chna,
plunksnų karūnos,
liūto ilčių pakabukai,
kaukės,
korsetai,
šinjonai,
auskarai,
perlų karoliai,
auksinės apyrankės,
smaragdiniai žiedai,
kvepalai,
smilkalai,
aliejai,
rožių kvapnieji vandenys,
krūtų implantai,
užmuškite
mane,
bet
padarykite
gražią.Daugiau
Nepriklausome niekam,
tik patys sau, priversti suktis
kaip išmanom;
įsiklausau, ką lemia sapnų griūtis
šios šventės išvakarėse:
narplioju problemą su mirusiu draugu
dėl nesutvarkytos buhalterijos
viename iš krašto savaitraščių –
sapne pramokus jos pradmenų
iš garsių žmonių,
apmokau draugą ir jo žmoną,
realybėje gyvenančią su kitu;
Daugiau
galiu pradingti miestuose
kol dar jų nepažįstu
grąžinti beprotybę į vandenį
ar grįžti į ją
nueiti į Maču Pikču
ir rasti save
ir kalbėsimės tada ir būsim
o kas jei ne mes numirę
daugiau gali kalbėtis ir būti
jūs lyg nusijuokėt
ar iš manęs?
Virstu savimi
lazda figūra vienaskaita
išsineriu iš krūtų ir šlaunų
apvalumų
nusimetu kas neesminga
spragtelėjus pirštu
apduję kūno sluoksniai
virsta senais drabužiais iš kurių išlipu šviežiai
supaprastėjus
spalvos dingsta
jų nebylus ryškumas
kvapai įkyrūs
juos grąžinau
gyvenu mažmožiais
pavirstu vandeniu
laisva ir nenulaikoma
pagaliau
anapus bjaurių pojūčių
tiktai gyvulysDaugiau
nėra prasmės kalbėti ką jaučiu
kai užsimojęs nuskelia širdies
kraštinę kirvis bėgių likučiu
grįžtu namo viliuosi neskaudės
kai pelenus žarstysime po to
suradę bulvę lupsime lėtai
dar šiltą odą paišinas vanduo
užlies akis ir atsitiktinai
išsprūdę žodžiai nerimo gija
lydės ilgiau negu lydėjai ją
kartodamas kad nieko neturiDaugiau
paraidžiui – ant stalo trūksta gogolio galvos
miglos daugiau miglos daugiau miglos
sužymėtų kortų kaladės ir peilių mėtymui
kėdžių ilgom kojom šokiams sofų su giliais įdubimais
bus vakarėlis bus skimbčiojantis momentas
mėsa plonais griežinėliais ir raitelis be galvos su arklio nuotrauka
ir juodai geltonų linijų ritmas ir ritmika suglamžytoje paklodėje
bus tavo drėkstantis žvilgsnis tarp žvakių ir bus
Daugiau
Pasirodo, save ištrinti iš socialinių tinklų nėra jau taip paprasta.
Viršyti šviesos greitį nėra jau taip nerealu.
Pavogti 19 dviračių nėra jau taip lengva.
Sirgti nėra jau taip malonu.
Daugiau
palikusi mirusiems mirusius, pareinu pas gyvuosius:
gimdau ir laistau gėles, sodinu bulves, myliuosi,
rašau apie vasaros debesis minkštus bičių pilvus saulės salas,
spausdintuvui priperku rašalo,
išraviu daiktus iš spintų, išmetu
sunkiasvorius prisiminimus, pašėrusi aukso žuvis puriom uodegom ir didžiulėm akim,
auginu vaikams albumus išblizginu langus, akvariumą, suleidžiu vėjus ir skersvėjus,
garuojančiais puodais, megzdama kojines, laukiu:
gal ir koks gelsvas paukštelis atskris.Daugiau
man nepatinka šita programa
čia nėra žingsnio atgal
ctrl z ctrl z mygiu iki paraudonavimo
taip ir žinojau išsiardysi
užtvanką ir išplauksi
moju tau ieškau akmens su skylute
oras karštas lipnus
kliūnu už savęs veliuosi
tavo plaukus kedena vėjai
eilėraščiais bandau anuliuoti mirtį
grafikuose atidedu taškus akmenis
kuriuos užmynė tavo pėdos
prasilenkia mūsų kreivės
kompiuterio vandenynuose
ctrl z ctrl z moju
kol tampi nebeįregimas
taškas tobuloj horizonto tiesėjDaugiau
pone jūs toks protingas
kaip jūs tai darote
nėra taip miela
ponia nėra taip
esu tik jautrus šviesai
kai kas vadina mane
vaizduotės šarlatanu
arba pono .D. numylėtiniu
jei jūs ponia tik sutiksite
tapti mano lyriniu avataru
papasakosiu apie asmeninį velnią sargą
kurį maitinu iš rankos po trijų degtinės
nėra taip miela
ponia nėra taip
esu tik jautrus šviesai
priglobiu žodžius paliktus be priežiūros
o vėliau lėtai paleidžiu
jei jūs ponia tik panorėsite dėsiu dar
istoriją apie Mikelandželo arba
Karavadžo meilužius
noriu tik kukliai pastebėti miela
ponia kad sėdime jau antrą valandą
sausomis gerklėmisDaugiau
atmenu tave
ir Vilnių,
kiek prasčiau
popierinius drugius,
vienas po kito
kramsnojančius
dievo krumplius.
atmenu tave,
ir gatvėje mimus,
bėgiojančius veidrodžio šukėmis,
atsargiai, kad neįsipjautų, atsargiai,
kad bespalvis kraujas neišsilietų…
kiek prasčiau –
popierinius dramblius,
laužančius paskutinįjį krumplį,
tuoj sulūš, tuoj pratrūks
dievo pirštai
groti žmogaus kaulų klavišais.Daugiau
pasvėriau
15 gramų minčių
norėjau daugiau
bet gavos kaip visad
biudžete nepakako lėšų
norėjau išsiųsti
kiek daugiau nei
labas, man sekasi gerai
galvojau papasakoti
apie išėjusias dienas
ir žmones
nes galvojau
kad tai tinkama pradžia
norėjau tik 15 gramų daugiau
bet gavosi kaip visada
užklijavau ir išmečiau
nė neperskaičius
o galėjau
truputį daugiau
Lyg viena iš lanksčių, kreivų ir pilkų kovo lazdų
Persis lenkiasi su savo žydra striuke prie narcizų.
Jis atsigauna po kažkokios plaučių ligos.
Ir narcizai lenkiasi kažkam dideliam:
Jis barškina jų žvaigždėmis ant žalios kalvos, ant kurios Persis
Gydosi pooperacines siūles ir vaikšto, vaikšto.
Čia slypi didingumas: tai formalumas –
Gėlės gyvos kaip tvarsčiai, ir vyras sveiksta.
Jos nusilenkia ir stovi: jos ištveria tokius antpuolius!
Ir aštuoniasdešimtmetis myli lysveles.
Jis beveik žydras; per siaubingą vėją jam sunku kvėpuoti.
Narcizai žvelgia į viršų kaip vaikai, greiti ir balti.Daugiau
_____Pasikalbėkime apie Keviną
_____I
Niekada nenorėjau vaikų.
Vaikystėje nemokėjau žaist lėlėmis
(net sakiau, kad jos mušasi),
nečiūčiuodavau, negirdydavau
pieneliu, nevežiodavau,
nepindavau kasų,
nematuodavau rūbų –
aš žiūrėjau, tik žiūrėjau į
jas – tokias svetimas, taip
nuo manęs tolimas.
Vėliau neniurkydavau
kūdikių, nealpdavau dėl
jų švelnios odos, papūstžandžių
veidukų. Ėmė vaikuotis
draugės, aš žiūrėjau, tik žiūrėjau
į jas, užkaifavusias nuo morfijaus
pieno, nuolatinio spenelių čiulpimo,
(nesibaigianti preliudija, šitas
incestas mane purtydavo),
užvargusias, užvarytas,
nekenčiančias savęs –
suplyšusiomis makštimis,
strijų nužymėtomis
šlaunimis, pamiršusias vyrą
(tas dažniausiai miegodavo ant sofos),
pasaulinės svarbos klausimu
pavertusios šūdo spalvą ir
rauguliuką – o kada tu, kada tu –
suprasi, kai pagimdysi,
suprasi, kai turėsi savų –Daugiau