Austėja Eglynaitė | Eilėraščiai
dievo krumpliai
atmenu tave
ir Vilnių,
kiek prasčiau
popierinius drugius,
vienas po kito
kramsnojančius
dievo krumplius.
atmenu tave,
ir gatvėje mimus,
bėgiojančius veidrodžio šukėmis,
atsargiai, kad neįsipjautų, atsargiai,
kad bespalvis kraujas neišsilietų…
kiek prasčiau –
popierinius dramblius,
laužančius paskutinįjį krumplį,
tuoj sulūš, tuoj pratrūks
dievo pirštai
groti žmogaus kaulų klavišais.
Žvėrynas
Riksmas.
Pašiurpsta nuogos krūtys,
ir masė plaukų išsitaško po arkas.
Išeinu į balkoną
parodyti tau gęstančio, vienišo miesto.
Violetinės dėmės išmuša dangų,
o mes stovime
nuogas prieš nuogą,
stovime ir tylime,
geriame riksmus,
nejudame ir tylime,
apnuoginti menko atstumo, stovime.
Vanduo srūva debesų kraujagyslėmis į dangų,
gyvatė ryja savo uodegą –
dar ne laikas pasakyti sudie.
Riksmas.
Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…