GINTARAS PATACKAS | POEZIJA

Vienas apdovanojimo
paveikslų

Aš vakar televizorių žiūrėjau
Kai ką prisimenu kai ko dar ne
Ten susirinko meno korifėjai
Tarp jų mažytė su puošnia suknia

Ji skaitė tekstą kur aš padėkojau
Visiems kas žavis talentu manu
O šiandien sėdžiu šiltas savo rojuj
Ir tai ką jūs vadinate menu

Kuriu… štai vienas mano paveiksliukas
Baltoj pievelėj ganosi ožka
Jai aplink galvą aureolė sukas
Ir pilkas vilkas velkas – uodega

Jo nutraukta eketėje prišalo
Vargšelis gaudė tvenkiny žuvis
Eilinį kartą lapė jį apgavo
O ragana vis bėga per pusnis

Kiek daug gyvūnų teliką žiūrėjo
Beliko suskaičiuoti kiek ir kas
Visiems jiems palinkėkim gero vėjo
Tikrai manęs lengvai taip neužkasDaugiau

DAINIUS GINTALAS: TARNAUKIT VIENAS KITAM IR BŪSIT KARALIAI

KALBINO ERIKA DRUNGYTĖ

Pirmąją savo eilėraščių knygą „Angis“ Dainius išleido 1997 m. „Nemuno“ leidykloje. Kaip ir visi to meto aštuntojo dešimtmečio kartos debiutantai stengėsi prabilti veržliai, drąsiai, erotiškai. Tačiau net ir maišto dvasia, vyravusi jaunųjų kūryboje, Dainiui nekliudė į eilėdarą žiūrėti rimtai – nevengė rimuotų posmų, kiekvieną eilutę stengės šlifuoti kuo atidžiau. Antroji knyga „Boa“ pasirodė tik po dešimtmečio, ir kai kurie skaitytojai ją įvertino taip – „psichopatinė poezija“. Tai nestebina, nes ir pats poetas yra kadais prisipažinęs: „Mano estetika iš esmės ekspresionistinė su psichodeliniu priedu.Daugiau

RAMUTĖ SKUČAITĖ | Poezija

Klausimų ir
atsakymų seansas

– Taip buvo?
– Nebuvo.
Tikriausiai dar bus.
Net neįmanoma – būna.
Mūsų buvimas –
Skausmingai trapus.
(Kūno – to vargano kūno.)

– Taip būna?
– Nežinom.
Per daug įvairu.
Netikėtumai – šakoti.
Jų šauktis neverta –
Blogų nei gerų,
Juolab patiems jų ieškoti.

– Nebuvo?
– Tai nieko!
Tai net įdomiau
Įveikti apeinant kliūtį,
Paslysti, suklupti,
Bandyti – ramiau,
Visai nepavykus – pargriūti.

– Ar bus taip?
– Spėlioti
Gana nesaugu:
Žinojimas mūsų dar kliba.
Tvirtai ką nors teigti –
Kol kas per sunku,
Nes galim pažeisti ribą.

– Ar turi taip būti?
– Ir turi, ir ne.
Dvejoti esam įpratę:
Ar mirsim iš juoko
Kokiam naujume,
Ar liksim be amo pamatę.

– Ar viskuo tikėti?
– Čia tamstų valia,
Kaip svarstot imdamies skėtį.
Beje, dar pridursiu:
Seanso gale
Prašyčiau užsimokėti.Daugiau

LELA TSUTSKIRIDZE | Poezija

***

Šioje fotografijoje – lauko kavinė.
Sėdžiu joje prie staliuko,
man už nugaros keičiasi vaizdas – nelygu metų laikai:
kai noriu, pasninga,
kai noriu, visa kas žydi arba gelsta ir nukrenta.
Keičias ir oras:
mano šešėlis ištirpsta saulės kaitroj,
pūsčioja vėjas,
kartais žliaugia lietus,
o sniegas toks lėtas lėtas.
Eina pro šalį turistai, pleškina aparatais,
gaudo savo selfius įsimylėjėliai.
Ir visur kur – aš
sėdžiu atsukusi nugarą.
Ant staliuko visados tuštutėlė stiklinė,
iš kurios jau išgėriau liepos žiedų arbatą,
ir bokalas alaus, sklidinas,
nes niekas
niekados neateina jo gerti.
Daugiau

ALINA BORZENKAITĖ | Poezija

Floriografija

I.
mano močiutė žudė gėles,
kad jos nepasentų. 
nuskintus kūnus talpino
tarp nučiupinėtų puslapių.
jos knygų lentyna žydėjo žiemą.Daugiau

ALVYDAS VALENTA | Poezija

Epidemijos išklotinė pagal Alberą Kamiu

Visos epidemijos prasideda vienodai –
pastebimai suaktyvėjusia žiurkių ir turistų veikla,
kaistančia ekonomika,
padidėjusiu žurnalistų dėmesiu vietos problemoms
(Alberas Kamiu tai žinojo ir papasakojo).
Prasideda atsitiktiniais atvejais,
augančia statistika,
piliečių abejonėmis skaičių patikimumu,
valdininkų delsimu,
ugningomis politikų kalbomis
apie visuotinį karantiną.
Tada ateina eilė sąmokslo teorijoms, vakcinoms, skiepams,
nemokamiems ir mokamiems testams,
vakseriams ir antivakseriams,
Prezidentūros priekaištams Vyriausybei…
Maro mergelėms, coronos šikšnosparniams,
maliariniams uodams, musėms cėcė,
nematomiems virusams,
besibraižantiems apie duris,
beldžiantiems į aptemdytus langus,
lendantiems po kaukėmis ir į sąžines,
į pirmuosius dienraščių puslapius.
Visos epidemijos prasideda ir baigiasi vienodai –
staiga, niekam nesitikint,
baruose, kavinėse, gatvėse
išvargintiems miestiečiams švenčiant gyvenimą,
laistant vyną ir pažadus
būti geresniems, nuolankesniems,
labiau mylėti savo artimą,
tik retam duota girdėti
atsargius Maro mergelių žingsnius,
coronos šikšnosparnių šnarėjimą,
žinoti: Maras tebegyvena tarp mūsų.Daugiau

Gabija Kopūstaitė | Poezija

Avantiūros

Tai ovale tūnančios nėščios vasaros –
Tvenkinio inkliuzų dainos,
Pjuvenų ir ašmenų kontaktai,
Aguonų mirtys,
Žodžiai ir melsvos maldos,
Gemalo pavidalo tolimybės,
Rodyklių rykštės ant svetimų riešų,
Skubantys vagonai,
Monetos ant bėgių.Daugiau

Juozas Žitkauskas | Poezija

Gyvenimas kap ailėraščis,

arba Kapčamiesco krašto vyrai 

(autorysti dalinuos su Gediminu Jančiuliu)

Daugiau

ELVĪRA BLOMA | Poezija

vertė Erika Drungytė

Daugiau

LINA NAVICKAITĖ | Poezija

Paveikslas. Tapai
iš atminties

ką tau primena
šitos tuščios ir saulėtos
Hoperio pievos?

tarsi grįžtumei toliais
parūkavusio proto
lėtai
jau beveik atpažįsti
ir žolę auksinę
ir kalvą
o už jos – erškėtynas
o jame
vėl palinksta siluetas
Piemens – –

vienas potėpis dar – –

pamanytum –
Edenas
jeigu
ne
apleistos
šimtųjų avelių
ganyklos

///

tavo žmonės išeina
ir virsta
paveiksliukais albumuose
atminties atvirukais
prieš Kalėdas
dekoruotais
auksu ir aureolėmisDaugiau

Vytautas Kaziela | Poezija

*

atsimenu
tą kaimelį
kalnų tarpeklyje
ten parduodavo
purius avių kailius
ir nukirstas
vilko letenas

dabar negaliu
to paaiškinti
Daugiau

Arvis Viguls | Poezija

poeto mirtis

ką dabar pasakytų jis visa tai išvydęs – šį ankštą kambarį
su langeliu, žemas lubas, duris?
ar paliestų jis stalinę lempą – tą ištikimąją skaitytoją,
kuri dabar žemai nulenkusi galvą,
tarsi susigėdusi dėl to, ką žino? –
ji skaitė jo laiškus ir kitus rašto darbus,
ant liniuotų lapelių parašytas eiles,
palaižusi pirštą, sklaidė rankraščio puslapius
kaip naujus banknotus. ką daryti su lova, supamuoju krėslu,
visa tai išnyko dar žvelgiant į kruviną nukryžiuotąjį,
taip ir neištarusį paskutinių žodžių?
ir meno kolekcija – su dievo motinos ir pragaro kančiomis,
su šiais išblyškusiais angelais, pučiančiais sunkius trimitus,
ir atletiškais šventaisiais, pervertais strėlių?

ką pasakytų jis šičia savo paveikslus išvydęs?
ir tuos, kuriuos piešė jo brolis – irgi miręs, jo vaikai, žmona, giminaičiai –
visi išmirę, jo auklytė ir gerbėjos – išmirusios,
ir sesutė, kuri slaugė jį paskutinėmis kančių dienomis –
mirusi, visos mašininkės mirusios, ir senasis sodininkas, kaimynai
ir pusseserė, kuri išbėgo į Braziliją – irgi –
tokia didelė buvo jo mirtis, taip skaudžiai palietusi visus.

o jei dabar jis grįžtų po keturiasdešimties metų,
ar vėl galėtų gyventi šiame name, kuriame viskas
apstatyta kaip tada, kai paliko šią pastogę?
ar jis galėtų dirbti šiame kambary su mažyčiu langeliu?
ar kas nors nepasikeitė? būtų išblyškęs ar atgavęs
tenai, aukštai, sveiką veido ryškumą? tik ar nebus pernelyg išstypęs,
kad dar galėtų čia užeiti pro žemas duris?

Vila do Kondė – RygaDaugiau

Jonas Liniauskas | Poezija

Altana

O kas tau pagelbės, kai vaikštai,
Daužydamas galvą į sieną,
Kai durys seniai jau atvertos,
Nes jų niekada net nebuvo, –
Gal tai, kad visi jau išėję,
Kad niekas tavęs nebesaugo,
Esi tu visai nesvarbus.

Save tu įkalinęs saugai,
Neleisdamas apsižvalgyti,
Tik bausdamas pasninku, atgaila,
Nors nieko aplinkui nėra.
Mes sėdim pajūrio altanoje
Ir geriame vakaro vyną,
O tu man vis raudi ir raudi,
Kad metai praėjo lyg niekur, –
Nė karto nemačius Paryžiaus,
Neklaidžiojus po Barseloną,
Neplaukiojus naktį gondolomis…

Likai amžinai uždarytas,
Tuomet, kai visi jau išėjo.
Baisiausia, kad pametei raktą,
Nuo savo vienutės – vienatvės,
Kai sėdim kartu, o lyg vienas,
Tenai, prie Anapilio vilos,
Kur ką tik skaitėm eilėraščius,
Kartu su gyvais ir su mirusiais…Daugiau

Richard Brautigan | Poezija

Pasižvalgykime po naujus amerikietiškus namus

Tai durys,
jos nori išsiveržt
iš vyrių
ir išskrist į tobulus debesis.

Tai langai,
jie nori palikti
vyrius ir pabėgti
pas stirnas
į užmiesčio pievas.

Tos sienos,
jos nori klajot
su kalnais
saulei tekant
po rasą.

Tos grindys,
jos nori paverst
šiuos baldus
į gėles ir medžius.

Tie stogai,
jie nori oriai keliauti
paskui žvaigždes
per tamsos žiedus.

Daugiau

MATS TRAAT | Poezija

HARALOS BIOGRAFIJOS

VALSČIAUS SENIŪNAS

Mano pavardė Kivi reiškia akmenį,
ir namas mano buvo iš akmens,
ir širdį aš turėjau akmeninę.
Kodėl pastatė kryžių man medinį?
Daugiau

Uršulė Toleikytė | Poezija

Dalys
I dalis

kodėl man eini iš nugaros
aš tavo šešėlis
buvau trumpam įtikėjus
bet rytoj tave aplenksiu

Daugiau

NERINGA ABRUTYTĖ | Poezija

thai restoranas 2

už to paties staliuko dienos šviesoj tai artėja
tai tolsta žmonės į geležinkelio stotį atneša balto vyno

ženklai sprogdina simbolius: crown S gyvatės sparnai
o laikrodžio galingo sekundininkas eina atbulai

small talks: ji pasakoja karas dabar ir etiopijoje (o ukrainoje)
beveik neklausau staiga ima kalbėti apie paskutinį

rusijos carą nikolajų (visą šeimą sušaudė) rasputinas buvo caro
                                                                                     žmonos meilužis
abejoju tingiai kažką lemenu: ar tikrai sušaudė? ir labiau mėgaujuos
                                                                             (azijietišku) nuolankumu:

atneša lėkštę ryžių ir daržovių saldžiam padaže su anties gabaliukais
už to paties staliuko stebiu tik dabar pastebiu tai ne langas
                                                               o veidrodis (ir laikas eina atbulai)

ir ko tau čia reikėjo ir vis dažniau pagauni save ką tu čia (toje šaly) daraiDaugiau