Uršulė Toleikytė | Poezija

Dalys
I dalis

kodėl man eini iš nugaros
aš tavo šešėlis
buvau trumpam įtikėjus
bet rytoj tave aplenksiu

Daugiau

NERINGA ABRUTYTĖ | Poezija

thai restoranas 2

už to paties staliuko dienos šviesoj tai artėja
tai tolsta žmonės į geležinkelio stotį atneša balto vyno

ženklai sprogdina simbolius: crown S gyvatės sparnai
o laikrodžio galingo sekundininkas eina atbulai

small talks: ji pasakoja karas dabar ir etiopijoje (o ukrainoje)
beveik neklausau staiga ima kalbėti apie paskutinį

rusijos carą nikolajų (visą šeimą sušaudė) rasputinas buvo caro
                                                                                     žmonos meilužis
abejoju tingiai kažką lemenu: ar tikrai sušaudė? ir labiau mėgaujuos
                                                                             (azijietišku) nuolankumu:

atneša lėkštę ryžių ir daržovių saldžiam padaže su anties gabaliukais
už to paties staliuko stebiu tik dabar pastebiu tai ne langas
                                                               o veidrodis (ir laikas eina atbulai)

ir ko tau čia reikėjo ir vis dažniau pagauni save ką tu čia (toje šaly) daraiDaugiau

Julius Keleras | Poezija

cukrus

aštuoni šaukšteliai
cukraus diedukui

apvalus senas stalas,
švari cerata

puodeliai žali
su baltais žirniukais

ne, nereikia man cukraus –
juk arbata ir taip su uogieneDaugiau

KATERYNA MICHALICYNA | Poezija

**

(pranešimas)
nekenčiu savo balso, –
sakau tau kaskart po skaitymo. –
žodžiai, išsprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi.
tu miegi ir nieko negali man atsakyti.

mūsų vaikams paklota koridoriuje
po savomis žvaigždėmis ant lubų pažertomis
naktinės lempelės.
ant dryžuoto čiužinio šnarpščia šuo.
glostau jo sprandą
ir prisipažįstu, kad
bijau su juo naktimis vaikščioti po laukus,
nes bet kuri žvaigždė gali virsti raketa.
karas pavogė iš manęs dalelę vaikystės –
mylimą Oriono žvaigždyną.
o ką jis atėmė iš vaikų, štai šitų,
iškėtotomis rankomis,
nenoriu nė galvoti.

nuo sienų nukabinti paveikslai.
dabar jos nuogos. joms pučia iš kiekvieno plyšio.
jaučiu, kaip jos skundžiasi, pykstu ant jų,
sakau: būkite narsios.
o jos priekaištauja: neužklijavai langų,
tik išplovei ryte
ir ištrynei skruostus laikraščiu,
kaip darydavo tavo mama ir močiutė.

!!!Voluinės sritis! Pavojus! –
skaitau Telegrame.
išgriebiu žodį ir apmirštu.

!!Rivnės sritis! Pavojus!
ten tėtis ir mama. sesuo su sūnumi. prinokę tėčio pomidorai.
kapai, į kuriuos…
nagi, nutilk!Daugiau

VAINIUS BAKAS | Poezija

Maldos išsipildymas

Aš pradedu maldą kasdien vis iš naujo iš naujo
apsaugok mane nuo tarpuvarčių vėjų bedančių
nenoriu regėti nei smurto nei liejamo kraujo
beglobių šunų ir pastipusių miesto balandžių

meldžiausi ilgai kad aplinkui netektų regėti
badaujančių ir nelaimingų našlaičių bejėgių
išskleisk jei gali virš manęs giedrą dangų lyg skėtį
neleiski nupulti nusmigti ant traukinio bėgių

ir karo nenoriu matyti už viską labiausiai
nei kūnų randuotų – žinau niekada neužgis
nenoriu regėti ir Dievas manęs įsiklausęs
auksinėmis sagėmis
tyliai išbadė akis.Daugiau

Renata Karvelis | Poezija

instruktažas darbo vietoje:

1. negalima apsivilkti raudonos suknelės
2. negalima įsisegti auskarų
3. nereikėtų dažyti nagų
4. nagai negali būti ilgesni nei 5 milimetrai
5. negalima užsitepti pudros ant veido
6. dažyti blakstienas kuo rečiau
7. negalima avėti aukštakulnių
8. negalima jai girdint kalbėtis su vyrais
9. negalima kalbėti vietoj jos
10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti

aš visąlaik tyliuDaugiau

Patricija Gudeikaitė | Poezija

bête noire

plevėsuoja dvasių gėlės, kai pateka mėnuo
ir verčia jas gėlių vaiduokliais
Jerome Rothenberg, „Gėlių kantata“

I.

pirmoji fazė: letargija

jų deformuoti –
purpuriniai žiedai –
yra ritualinės kaukės:

apeigų metu –
stangriais stiebais –
apsivejančios –
aukos kaklą

(kūnas tampa pažymėtas:
godžiai –
raizgydamos kapiliarus –
ardydamos audinius –
viduriuose –
jos palieka sėklų –
laukdamos –
kol iš tuščio –
mėsos kokono –
išaugs mažos –
demoniškos sukubės)
Daugiau

Edita Puskunigytė | Poezija

Istorija Nr. 1

lakūnas
išgyvenęs tik savaitę
nuolat kartojo
kad nori jaustis patogiai
nuolat kartos ir ten
piešdamas danguj
nežemiško grožio kilpas
atsargiai žiovauk
mirtie
sakys jis
žvelgdamas žemyn
neduok Dieve prarysi
netikusio pasaulio
netikusią filosofijąDaugiau

Mindaugas Milašius-Montė | Poezija

Charonas sielai perkelti

Gatvėje
bobų vasara
kur tik pažvelgsi
ir ką tik įkvėpsi ponas
duok užrūkyt apsvilusiais
pirštais šmėkšteli po neonais
klaiki žmogysta net kirvis atšąla
už diržo bet dovanok rūkau paskutinę
meluoju ir ji lyg vampyras nupėdina sau
susiraukus o kirvis pakimba ore ir aš išsigąstu
kad krisdamas kirs mano bato raištelį kuriuo
esu prisirišęs prie savo laiptinės prie durų
prie knygų kvapų ir muzikos kambary ir
spalvų juk visko netekčiau tuoj pat ir
jau aš keleivišius stovėčiau čionai
po neonais ir laukčiau į kitą
krantą tik plaukiančio
troleibuso
Daugiau

Billy Collins | Poezija

Išrengiant Emily Dickinson

Pirmiausiai, jos šerpė, pagaminta iš tiulio,
lengvai pakeliama nuo pečių ir
padedama ant medinės kėdės atlošo.

Tada jos kykas,
kaspinas atsiriša, lengvai truktelint.

Tada ilga balta suknelė, kiek sudėtingesnis reikalas
atsagstant perlamutro sagas nugaroje,
tokias smulkias ir gausias, kad užtrunku amžinybę,
kol mano rankos gali praskleisti audinį –
panašiai plaukikas skiria vandenį,
kol įslysta vidun.

Jums reikėtų žinoti,
kad stovėjo ji prie atviro lango viršutinio aukšto miegamajame,
nejudėdama, iš nuostabos plačiai atvertom akim
žvelgdama žemyn į vaismedžių sodą,
balta suknelė vilnijo nuo jos pėdų
ant plačialenčių kietmedžio grindų.

Devynioliktojo amžiaus Amerikos
Moteriški apatiniai drabužiai painūs,
nevalia į juos žiūrėt lengvabūdiškai,
tad tęsiau poliarinio tyrėjo darbą,
užsiimdamas sąsagomis, sagtimis, grandinėlėmis,
kabliukais, dirželiais ir banginio ūsų korsetu,
plukdančiu link jos nuogybės aisbergo.

Vėliau, užrašiau blonknote, įvyko tai,
kas priminė gulbės kelionę į naktį,
bet, suprantama, negaliu jums pasakot visko –
apie tai, kaip ji užmerkė akis, atsisukus
į vaismedžių sodą,
kaip plaukai jos draikės netekę segtukų,
kaip mūsų pokalbiuos rasdavos
visai netikėti daugtaškiai.

Tegaliu jums pasakyti tik tai –
tą šeštadienio popietę Amherste
buvo kraupiai tylu, jokių garsų,
išskyrus pravažiuojantį pro namą vežimą
ir zyziančią musę ant lango stiklo.

Tad suprantama, kad galėjau girdėt, kaip ji įkvepia,
kai įtempiau pačiam viršuj kabliuką su kilpele,
užsegdamas jos korsetą,

ir galėjau išgirst, kaip ji atsidūsta, kad galiausiai
jis grįžta į senąją vietą,
lygiai taip pat, kaip ir kai kurie skaitytojai atsidus, supratę,
kad Viltis turi plunksnas,
kad Protas yra lenta,
kad Gyvenimas yra užtaisytas ginklas
ir jis žiūri tiesiai į jus savo geltona akim.
Daugiau

JOHN MILTON | Poezija

PRARASTASIS ROJUS

(Ištraukos)

IV knyga

[205–268]

Žemyn pažvelgęs jis nustebęs regi,
Žmogaus pasigėrėjimui didžiausiam,
Žemės lopelį, pilną gamtos turtų, –
Lyg dangų žemėj. Šis palaimos sodas
Vadinos Dievo rojum. Jis plytėjo
Rytuos nuo Edeno ir dar toliau,
Ryčiau nuo Harano lig Seleukijos
Karalių bokštų, graikų pastatytų,
Arba kur sūnūs Edeno pirmiau
Negu Telesare gyveno. Čia
Sodinti Dievas liepė gražų sodą.
Derlingoj žemėj vaismedžius augino
Tauriausių rūšių pagal kvapą, skonį.
O vidury augo gyvybės medis,
Gan išlakus, jo vaisiai švietė auksu,
Dvelkė ambrozija. Šalia gyvybės –
Mūsų mirtis: tai pažinimo medis,
Pažįstant gėrį teks patirt ir blogį.
Per Edeną pietų link plaukė upė,
Plačia vaga, nesukdama ji niro
Tiesiog po pat miškingu kalnu. Dievas
Užkėlė kalną ant srautingos upės,
Kad šis puria sodo dirva pavirstų
Ir savo gyslomis ištrauktų drėgmę,
Kad čia šaltiniai trykštų ir upeliais
Drėkintų sodą, o jiems susiliejus
Vanduo stačiai atgal tekėtų upėn,
Išnirusion iš požemio tamsybės.
Toliau ji plaukia keturiom vagom
Per daugelį kraštų ir karalysčių,
Kurių čia vardyti neverta, gal
Geriau papasakot, jei tik gebėsiu,
Kaip blykčioja safyrais čia upeliai,
Aukso smiltis ir žemčiūgùs ridena,
Pagirdydami nektaru paunksmėj
Kiekvieną augalą, gaivindami gėles,
Vertas auginti rojuj ne ežiom
Ar kuokštais, betgi kaip gyvoj gamtoj –
Kalvų šlaituos, lygumose ir kloniuos,
Kur ryto saulė lankosi pirmiausia
Ir kur perdien paunksmė slėpininga
Jas saugo nuo kaitros. Taigi tai buvo
Idiliškas gamtos vaizdų kampelis:
Giraičių vešlūs medžiai dar iš tolo
Dvelkė kvapiais sakais ir balzamu.
Jei Hesperidžių sodas – mitas, čia
Tikrai derėjo nuostabiausi vaisiai.
Čia pievos, kloniai ir žolytę švelnią
Ramiai rupšnojančios avelių bandos
Pašlaitėse kalvelių, o glėby
Drėkinamojo slėnio skleidės gėlės
Visų spalvų, net rožės be spyglių.
Kitoj gi pusėje pavėsį teikia
Ūksmingos grotos ir urvai, virš jų
Vynuogienojai, purpurinės kekės.
Tenai ir murmantis vandenkritis,
Per nuokalnes šakodamasis, srūva
Į ežerą, kurio skaidrus paviršius
Atspindi mirtom apskleistus krantus.
Čia gieda paukščių chorai. Gaivūs vėjai
Giraičių ir laukų kvapus nešioja.
Aplink gyvumą skleidžiantysis Panas
Linksmai su gracijom ir horom šoka,
Lyg amžiną pavasarį sutiktų.Daugiau

Monika Staugaitytė | Poezija

***

lietuvių kalbos mokytojai

„Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau“
S. Geda

dvyliktoje klasėje važiavau
į jaunųjų filologų konkursą

manęs ten klausė ką noriu pasakyti
dailyraščiu nukopijuotais tropais

liepė rašyti ne „paukštis“ o „kuosa“
kad būtų daugiau konkretumo

tada galvojau apie savo liežuvį
kurį visuomet netyčiom įsikąsdavau

varčiau jį burnoje nusprendusi
vis tiek rašysiu „paukštis“ dailyraščiu

(kalba už dantų laikoma sako kandžiojasi)

ir nežinodama ką noriu pasakyti
viską parašysiu netyčiaDaugiau

Alvydas Valenta | Poezija

***

„Visos dienos bus sekmadieniai“, –
citata ne mano, pasiskolinau,
kitaip sakant – intertekstas.
Tai va, visos dienos bus sekmadieniai,
nereikės anksti keltis, skubėti į darbą,
o vakarais pavargusiam iš jo grįžti,
skaičiuoti išlaidų, sąmatų, mokesčių,
planuoti atostogų.
Visos dienos bus sekmadieniai
su įjungtu televizoriumi,
ryžių ir kruopų košėmis,
obuolių ir slyvų kompotu,
sauskelnėmis –
visai kaip vaikystėje,
kai pasaulis buvo dar vientisas
ir laikas stovėjo vietoje
arba tik vos vos judėjo.
Viskas bus taip, kaip buvę,
O visa, kas buvo kitaip,
atrodys lyg seniai susapnuotas sapnas,
gal net ne tavo paties,
papasakotas lovos kaimyno,
ir vis geriau suprasi,
kas yra pirmapradis buvimas.
Visos dienos bus sekmadieniai,
nuo ryto iki vakaro – visos tavo.Daugiau

Augustė Daškevičiūtė | Poezija

*

Kur mano gėlės?
Stotelėje lyja blakstienom.
Aš neimsiu tavo rankos
Bet imsiu vienintelę tavo koją.

Aš nežinau ar tavo akyse kryžiukai
Ar mėlynos sagutės
Ar tavo skruostas
Pagalvės ornamentais išbučiuotas
Aš nežinau.
Tačiau kažkas kažkur už nugaros
Man sakė
Labas
O aš neatsisukau.

Daugiau

Frédérick Houdaer | Poezija

Akivaizdybė

tikiu Léonu Bloy
kai jis rašo kad pergalė Verdeno mūšyje
buvo pasiekta maldomis
sukalbėtomis vienos mergaitės XXI amžiuje
tikiu Aleisterio Crowley’io nuoširdumu
kai jis ištisus metus
nenorėjo publikuoti
savo „Įstatymo Knygos“
kol galiausiai apsisprendė tai padaryti
tikiu Castanedos žodžiu
kai jis teigė patekęs į tuštumą
kad ir kiek man visi beįrodinėtų
jog jis tiesiog nuostabus fikcijų kūrėjas
žinau jo siūlomą mokymą
turėti širdį
ir stoti skersai gerklės
patogiai įsitaisiusiems
Daugiau

Kato Džavachišvili | Poezija

Laukai

Apsikabino ir vienas ant kito sugulė.
Sugulė ir išnyko.
Nusiskuto plikai ir sugulė.
Laukuose pasiklojo ir sugulė.
Nuo kryklių sriubos išpūstus savo pilvus vieną prie kito priglaudė ir sugulė.
Buivolas perėjo, paskui save tempdamas visą parapiją.
Perėjo Buivolas ir jogurtą ten, kur perėjo, užraugė.
Lėtai perėjo Buivolas ir laikas sustojo.
Sėdėjau prie pačių tikriausių miesto vartų,
stebėjau:
mano Profilis buvo pats miestiškiausias ir
mėšlinom rankom savo namą dažiau.
mano Kalba buvo pati miestiškiausia ir
myžalais sudrėkinti plaukai krito ant mano pečių.
Sugulė miesto ištaigoje ir Nematė manęs.
Buivolas tempė mane ir atitempė.
Perėjo Buivolas virš manęs, o nuo jo uodegos mašalai dribo ir
Žodžiais neištartais prikepė man prie liežuvio.
Atsispyriau ir įsitaisiau.
Aš lyg mašalas įkritau.
Nieko nepajuto.
Devynis mėnesius jie Gulėjo ir devynis mėnesius aš laukiau savęs.
Devynis mėnesius jie savo pilvus pripildydavo kryklių sriuba ir devynis mėnesius Marinausi badu.
Devynis mėnesius jie rankomis glostė pilvą ir devynis mėnesius iš eilės
Aš kurtau.
Gremžiau ir gremžiau jų kantrybę.
Gremžiau ir gremžiau jų meilę.
Nagučiais gremžiau ir
Dėl deguonies trūkumo pareikalavau, kad gimdytų.
Išgirdo. Nosį nupjovė…
Ėmiau gaudyti orą – atgal tokia kaip jų prisisiuvo.Daugiau

Jonas Maldžiūnas | Poezija

***

Audros sūkurys, vėjas ir skeveldra
Besisukiojanti tarp jų
Su prisipažinimu
Peizažo nualinto
Mojančio lietaus ranka
Iš po skverno
Slėpusio ją
Iš po lovos
Migdančios vaiką
Iš po ledo luito
Sušildančio čiabuvį
Namuose pilnuose keisčiausių dievųDaugiau

Konstantinas Kavafis | Poezija

Egidija Šeputytė | Poezija

***

dangus taip arti
snaigėms krentant į veidą
dar pasistiebiu

***

už lango rūkas
sapnavau kad pabudau
sako sūnus

***

kelio ženklas –
gali iššokti žvėris
partrenkiu drugelį

***

vaikų gaudynes
stebi vargeta prie bažnyčios
akyse juokas

***

šiaurinis vėjas
užsidengiu ausis kad
neišgirsčiau per daug

***

Daugiau

Benediktas Januševičius | Poezija

iš nesvarbaus poeto gyvenimo

penkiolikos paskelbė pirmuosius tekstus rajono laikraštyje

penkiolikos nusprendė, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

keli poetai gyrė jo kūrinius, užtikrino, kad laukia graži ateitis

metai šliaužia, vis greičiau, toji graži ateitis galbūt vis dar laukia, kur nors, už kampo

pirmąją eilėraščių knygą išleido devyniolikos

per priėmimą į rašytojų sąjungą žaibiškai nusitašė, nė nesužinojęs rezultatų

vėliau sakė: „laimė, kad mano gimtajame miestely kadaise neatsirado
narkotikų – būčiau pamėgęs!“

gyventi turi kur, dar anuomet gavo vieno kambario butą

tačiau tik skaitydamas jaučiasi namuose

mėgsta vaikščioti pėsčias

rašo knygų apžvalgas, recenzijas, redaguoja tekstus, skaito korektūrą, šį tą verčia…

rašo nenoromis, daug taiso, perrašinėja, žodžiu, vargsta, bet nepajėgia atsisakyti

pažada ką nors sukurpti kiekvienam, kas tik kreipiasi

kad pasakytų ką nors reikšminga, jam pakanka kelių žodžių

kalba ramiai, nesistengia įžeisti

nemėgsta namų ruošos

vengia rūšiuoti šiukšles, tačiau uoliai rūšiuoja tuščius butelius ir poeziją

jo bute mažai daiktų, didžiąją dalį erdvės užima knygos

daugiausia grožinė literatūra, keliolika žodynų, dar šis tas

tarpuvarčių girtuoklėliai dėbčioja įkandin: va, va, mes taip neprasipylėm; iki jo mums laaabai toli

nesvarbus poetas iki šiol mano, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

mėgaudamasis porina apie negandas, ištikusias tuos, kurie laiku neišgėrė

kolegos palankiai atsiliepia apie jo kūrybą, bet knygų neperka ir, žinoma, neskaito

kartą su reikalais užsukęs į spaustuvę, makulatūros konteinery pastebėjo pažįstamų viršelių. įsižiūrėjęs suprato, kad ten jo knygos. konteineryje apsigyveno beveik visas rinktinės tiražas

leidėjas įsisavino paramą, bet neįstengė išsigabenti knygų

spaustuvininkai sutiko, kad nesvarbus poetas pasiimtų savo knygas. visus 432 egz. juk už jas sumokėta…

poetas prisiminė, jog į knygos pristatymą leidėjas atsinešė vos tris egzempliorius. visi trys buvo išplatinti. „o galėjome parduoti bent trylika!“ – burbtelėjo autorius

leidėjas teisinosi, atseit knygos užstrigo bankrutavusio platintojo sandėly ir dėl biurokratinės velniavos jų neįmanoma iškrapštyti

beje, knyga išleista jubiliejaus proga, į ją sudėti geriausi nesvarbaus poeto eilėraščiai

jis tvirtai įsitikinęs, kad rašytojai ir grafomanai – dvi skirtingos žmonių padermės.
grafomanų nekenčia iš visos širdies

pasak jo, gerą poeziją gali rašyti tik geri žmonės, o visokie mulkiai ir šunsnukiai
rašo tik š

mėgsta klausytis kitų poetų, skaitančių savo kūrybą, pats skaityti privengia

jam skaitant neretai nutinka kas nors nemalonaus. pasitaiko kandžių replikų, kas nors griebiasi už galvos ir šaukdamas sprunka iš salės. sykį klausytojui prireikė greitosios

dėl tokių incidentų nesvarbus poetas labai kremtasi

kai kada aplanko nematomi draugai. matomi draugai taip pat užsuka. ir vieni, ir kiti ilgėliau neužtrunka

gyvena aukštai, kartais pagalvoja, kad galėtų nesunkiai nusižudyti

savižudybę vertina kaip avarinį išėjimą – tam atvejui, jeigu gyvenimas pribaigtų
anksčiau nei degtinė

trisdešimt šešerių sužinojo, kad jo organizmas visiškai nusidėvėjęs

gydytojai pažadėjo, kad pratemps metus

gyvena

sykį prasitarė, kad neturi su kuo pasikalbėti. atseit visi tokie kvaili

palaikiau jį išpuikusiu

dabar matau, kad ir pats nelabai turiu su kuo šnektelt. visi tokie…

ogi štai ten… tolumoj… tursena nesvarbus poetas

gal tas pats. o gal kuris kitas
Daugiau