99 Nepriklausomybės metai

Nepriklausome niekam,
tik patys sau, priversti suktis
kaip išmanom;

įsiklausau, ką lemia sapnų griūtis
šios šventės išvakarėse:

narplioju problemą su mirusiu draugu
dėl nesutvarkytos buhalterijos
viename iš krašto savaitraščių –
sapne pramokus jos pradmenų
iš garsių žmonių,
apmokau draugą ir jo žmoną,
realybėje gyvenančią su kitu;

net pavasariškas oras,
atrodo, alsuoja švente:
gatve lyg ledonešis
nesustabdomai plaukia žmonės;

klasės draugas mobiliuoju sveikina
su švente, ir pokalbis
beveik siekia ekstazę;

be kitų reikalų aptariam, kaip sekas
dar vienam klasiokui,
prasimušusiam į valdžią:

vienų palaikomą, kitus erzinančią;

valdžia kaip valdžia,

nes, Dieve, ačiū Tau –
ji – mūsų!

plaukiu kartu su minia į Parodų rūmus,
po valandos skelbs vieno paveikslo
parodos balsavimo rezultatus –
man labiausiai patinka „Mano draugas –
Tambovo vilkas“:

ne didaktika, ne tautiniais drabužėliais
pasirėdžiusios lietuvaitės,
bet gilus mūsų santykis su kaimyne
ir dabartinis politikos kursas;

o vakare – kviestinis vakarėlis
garsaus dailininko studijoje
su tiek žmonių, kiek telpa;

nesibodžiu perskaityti ir savo
eilėraščio su L. Asanavičiūtės epigrafu,
kurį skaitydama visada
vos neapsiverkiu,
kaip žliumbiau jį rašydama;

visas atsineštas knygas
išgraibsto akimirksniu;

tik prieš užmiegant
randu laiko sutvarkyti buhalteriją:
99 Eurai.