Marius Povilas Elijas Martynenko | Poezija

***

didelis jau esu.
dar gražesnis išaugsiu!
būsiu būsiu – visų.
reikalingas kaip šaukštas.
– s. geda

nereikalingiausias žodis naktį
atsikelia iš sąmonės, eina virtuvėn
su vaikišku pavydu žiūri į šaukštą,

nusikeikia, susigriebia,
apsidairo ar niekas nemato,
atidaro šaldytuvą, suryja tai, kas skanu,
pamurma, beveik šypsosi, nes
jam patiko zefyrai.
tada bando pakisti.

aš kartais jį ištariu.
nežinau kam ar kodėl.
bijau, kad jis neišnyktų.
aš net nesu tikras
ar žinau, ką jis reiškia.

ir bijau jam pasakyt, kad išties,
jis man reikalingas, nes
tai reikštų, kad aš esu
nereikalingiausias žmogus.

ir taip, išties tai aš surijau zefyrus.
Daugiau

ENRIKA STRIOGAITĖ | Poezija

Adelė

jaukioje Žaliakalnio krautuvėlėje
mažytėje mėsinėje
už prekystalio
pamačiau jį

keletą metų klasiokai
perdavinėdavo jo raštelius
kvapnius džiovintus žolynus
keistai išpieštus akmenėlius
[svajojo tapti dailininku]
įtikinėdavo kaip stipriai
mane įsimylėjęs
alpsta vien nuo mano balso
Cha! jis man negražus

– Jums išpjovos? – kietas ledinis žvilgsnis sužvilgo
– Ar aš prašiau išpjovos? Tikrai ne
prašyčiau kiaulės širdies.
Oi, kokia didelė
malonėkite ketvirtį

po šitiek metų jis manęs nepažino –
gerokai susenusios apibrizgusios
susibuvusios
su nutrintu maximos maišeliu

aš pirmą kartą regėjau
kaip suvirpėjo oras
prie jo ausies

– Miela ponia, širdį pjaustome tik per pusę
daugiau nesmulkiname.
Imsite?
– Ne. Pusės man per daugDaugiau

Chuliganas-riteris, arba Gintaro Patacko mitas

Erika Drungytė

GINTARAS PATACKAS | Poezija

Laisvės alėjos šimtmečiui

Baigias mano lempelėj aliejus,
Akys niaukias ir daros tamsu.
Pasivaikščiot einu į Alėją,
Paklausyti tenykščių balsų,

Pakvėpuot tyru oru Soboro,
Pasidžiaugti reklamų ugnim.
Jau seniai trūksta man šviežio oro
Dovanos, patikėkit manim.

Laisvėj pilna garbių miestelėnų,
Pasivaikščioti veda šunis,
Aiškiai šviečia mėnulio melionas
Tol, kol saulė rytinė nušvis.

Taip nuščiuvo gamta, ir nešalta
Nuo žmonių. Aš jaunystę menu.
Atlapoju plačiai juodą paltą
Ir išpūtęs krūtinę einu

Prospektu Nikolajaus. Likimas.
Šimtas metų sukako dabar,
Kai ji Laisvės alėja vadinas.
Kaizerštrasė… Ji – Laisvė, arba

Tai, ko trokštam visi mes be galo.
Nuo minčių ima suktis galva.
Ji – tikra. Tai ne koks surogatas,
Ja didžiuojas visa Lietuva.

Sako: einame Laisvę šlifuoti
Tol, kol deimantu ji suspindės.
Kas galėjo anksčiau pagalvoti,
Kad atspės ji plakimą širdies.

„55° samanės“, 2018 01 26Daugiau

Tautvyda Marcinkevičiūtė | Poezija

Vieninteliai

Temperamentas prasiveržia
kuomet gamta atsukus veržlę
mus ima puošti sidabru
ką tik padovanojus auksą
kaip sportininkė šauks ji
kad daug atrodė netikrų

medalių laiko baus mus baus mus
atvežusių mašinų gausmas
baisia aklaviete mirties
kai tartum paaugles prie sienos
užspaus mus ligos ir ne vienas
kaip lapas krentantis tirtės

tačiau pabūkim optimistais
nors gėlės kada nors nuvysta
net laistomos vazonuos jų
vieninteliai juk mes nors buvom
tiktai trąša kuri supuvo
po šaknimis kartų naujų

2018 12 15Daugiau

Jonas Maldžiūnas | Poezija

***

Širšių lizdas, pavogta jaunystė ir kamanė
Bruzdanti medaus koryje
Elektros skydinėj per klaidą
Atsitūpusi ant žaibo
Nupiešto ant durų
Skonio saldaus pavogto
Jaunystėj senolio balsu už akių
Žvairų mėlynų, aptrauktų šilku švelniu
Atmenančiu giminystės ryšius
Seno bitino iškėlusio vėliavą baltą
Lyg sniegas vidury žiemos
Plazdančią virš smėlio vežimo
Vandenyno bangų ošimo
Iš po skverno pasaulio mėlyno
Daugiau

Ramūnas Jaras | Poezija

***

moteris su kūdikiu
mintančiu jos švilpalais
žadu ateitį
kūdiki
eisi mano
sijonais

paralyžiuosi platų pasaulį
išbrisi į purvą ir nieką
tavo varpučio kauksmas
aidės
aidės

nesustodamas

niekada nepirksiu kaladėlių tau

štai tėvas
gražus
diedas susirietęs ant lovos
prie tokio nelįsk
nesiūlyk ledų nei svarbos
nusmeigs
staltiese užklos pašauks mostu prie šeimos stalo
verslininkas

o toliau – vėl kūdikio nuotraukos
kokios gražios
it ratilai po akimis veltėdžio vyro
atsikėlusio iš lovos maukiančio degtinę einančio į darbą
tu jau supratai kad gyvenimas tavo bus pavyzdys tauDaugiau

Aidas Marčėnas | Poezija

Ars poetica nunc

in C

eilėraštis nėra tekstas, nėra

audinys,
ženklų sistema semiotikams

poezija
trenkia it žaibas, eilėraštis

yra tai,
kas lieka iš audinio ir audėjo

anglis
visais jos pavidalais

grafitas,
bet nutinka ir deimantų

mums,
iškasenoms nenaudingosioms

17 12 15

Daugiau

KĘSTUTIS NAVAKAS | Poezija

holocenas

akių užuolaidos rašo man mergina. taip.
kiemo alyvos šakelė uždengia man mano
pasaulį kontūrai ima meluoti ir vidinis
kolumbas dar kartą atranda ne tą indiją.
mes per daug visko matėm ir akių
užuolaidos nepajėgė to pridengti mūsų
akys įsižiebė dar holoceno epochoje kuri
tęsiasi ligi šių dienų. kiek keista gyventi
holoceno epochoje tačiau šioje dienoje
išbūti dar keisčiau. akių užuolaidos
rašo man mergina nepagalvodama kad
jos ir ją uždengs ji liks kitame holoceno
epochos debesy praslinkusiam prieš
vienuolika tūkstančių metų. nupiešiu
jai mamutą ant urvo sienos. juk esu per
vieną kūną nuo mirties. arba per du.Daugiau

Julius Keleras | Poezija

niekas už mus

ir tame kambary mes sulauksime kito rugsėjo,
ir priėmę tikėjimą sniego, kurs viską užlieja,
mes statysime savo namus kitame pakrašty,
kur šakojasi upės ir niekas nesislepia auštant
tarp eilučių ir puslapių, gresiančių juodmedžiu

aukštyje sumurmėjęs kelis nedėkingus žodžius,
nyksta tarpšakiuos, lieka tik pėdos, regis, pempės,
tačiau į namus mus parves kaip anksčiau išmintingos
ir drąsios pelėdos, už kurių tik miškai, tik rugsėjai,
tik sniegas ir galėtum sakyti, kad niekas negyveno už mus

1986–2018

Daugiau