fbpx

Marius Povilas Elijas Martynenko | Poezija

***

didelis jau esu.
dar gražesnis išaugsiu!
būsiu būsiu – visų.
reikalingas kaip šaukštas.
– s. geda

nereikalingiausias žodis naktį
atsikelia iš sąmonės, eina virtuvėn
su vaikišku pavydu žiūri į šaukštą,

nusikeikia, susigriebia,
apsidairo ar niekas nemato,
atidaro šaldytuvą, suryja tai, kas skanu,
pamurma, beveik šypsosi, nes
jam patiko zefyrai.
tada bando pakisti.

aš kartais jį ištariu.
nežinau kam ar kodėl.
bijau, kad jis neišnyktų.
aš net nesu tikras
ar žinau, ką jis reiškia.

ir bijau jam pasakyt, kad išties,
jis man reikalingas, nes
tai reikštų, kad aš esu
nereikalingiausias žmogus.

ir taip, išties tai aš surijau zefyrus.
Daugiau

Egidija Šeputytė | Poezija

***

rytinis miškas
čiulba stuksena dūzgia
ir jokio triukšmo

***

rūko benamis
prie neveikiančio fontano
pelenų diena

***

žvaigždėtas dangus
glostau vaiko nugarą
aštuoniukėmis

***

diplomų teikimas
anapus darželio tvoros
žydi narcizai

ENRIKA STRIOGAITĖ | Poezija

Adelė

jaukioje Žaliakalnio krautuvėlėje
mažytėje mėsinėje
už prekystalio
pamačiau jį

keletą metų klasiokai
perdavinėdavo jo raštelius
kvapnius džiovintus žolynus
keistai išpieštus akmenėlius
[svajojo tapti dailininku]
įtikinėdavo kaip stipriai
mane įsimylėjęs
alpsta vien nuo mano balso
Cha! jis man negražus

– Jums išpjovos? – kietas ledinis žvilgsnis sužvilgo
– Ar aš prašiau išpjovos? Tikrai ne
prašyčiau kiaulės širdies.
Oi, kokia didelė
malonėkite ketvirtį

po šitiek metų jis manęs nepažino –
gerokai susenusios apibrizgusios
susibuvusios
su nutrintu maximos maišeliu

aš pirmą kartą regėjau
kaip suvirpėjo oras
prie jo ausies

– Miela ponia, širdį pjaustome tik per pusę
daugiau nesmulkiname.
Imsite?
– Ne. Pusės man per daugDaugiau

Chuliganas-riteris, arba Gintaro Patacko mitas

Erika Drungytė

Dabar labai sunku papasakoti jauniems žmonėms, kuo ypatinga lietuvių poezija, nes, pradedant privalomąja programa mokyklose, baigiant įvairiomis masinėmis šventėmis, vis dar žavimasi lyriškai romantiškais, kaimo peizažais apaugusiais lietuvių poezijos posmais, neturinčiais jokio ryšio nei su atpažįstamais vaizdiniais, nei su šiuolaikinio žmogaus patirtimis.Daugiau

GINTARAS PATACKAS | Poezija

Laisvės alėjos šimtmečiui

Baigias mano lempelėj aliejus,
Akys niaukias ir daros tamsu.
Pasivaikščiot einu į Alėją,
Paklausyti tenykščių balsų,

Pakvėpuot tyru oru Soboro,
Pasidžiaugti reklamų ugnim.
Jau seniai trūksta man šviežio oro
Dovanos, patikėkit manim.

Laisvėj pilna garbių miestelėnų,
Pasivaikščioti veda šunis,
Aiškiai šviečia mėnulio melionas
Tol, kol saulė rytinė nušvis.

Taip nuščiuvo gamta, ir nešalta
Nuo žmonių. Aš jaunystę menu.
Atlapoju plačiai juodą paltą
Ir išpūtęs krūtinę einu

Prospektu Nikolajaus. Likimas.
Šimtas metų sukako dabar,
Kai ji Laisvės alėja vadinas.
Kaizerštrasė… Ji – Laisvė, arba

Tai, ko trokštam visi mes be galo.
Nuo minčių ima suktis galva.
Ji – tikra. Tai ne koks surogatas,
Ja didžiuojas visa Lietuva.

Sako: einame Laisvę šlifuoti
Tol, kol deimantu ji suspindės.
Kas galėjo anksčiau pagalvoti,
Kad atspės ji plakimą širdies.

„55° samanės“, 2018 01 26Daugiau

Tautvyda Marcinkevičiūtė | Poezija

Vieninteliai

Temperamentas prasiveržia
kuomet gamta atsukus veržlę
mus ima puošti sidabru
ką tik padovanojus auksą
kaip sportininkė šauks ji
kad daug atrodė netikrų

medalių laiko baus mus baus mus
atvežusių mašinų gausmas
baisia aklaviete mirties
kai tartum paaugles prie sienos
užspaus mus ligos ir ne vienas
kaip lapas krentantis tirtės

tačiau pabūkim optimistais
nors gėlės kada nors nuvysta
net laistomos vazonuos jų
vieninteliai juk mes nors buvom
tiktai trąša kuri supuvo
po šaknimis kartų naujų

2018 12 15Daugiau

Jonas Maldžiūnas | Poezija

***

Širšių lizdas, pavogta jaunystė ir kamanė
Bruzdanti medaus koryje
Elektros skydinėj per klaidą
Atsitūpusi ant žaibo
Nupiešto ant durų
Skonio saldaus pavogto
Jaunystėj senolio balsu už akių
Žvairų mėlynų, aptrauktų šilku švelniu
Atmenančiu giminystės ryšius
Seno bitino iškėlusio vėliavą baltą
Lyg sniegas vidury žiemos
Plazdančią virš smėlio vežimo
Vandenyno bangų ošimo
Iš po skverno pasaulio mėlyno
Daugiau

Ramūnas Jaras | Poezija

***

moteris su kūdikiu
mintančiu jos švilpalais
žadu ateitį
kūdiki
eisi mano
sijonais

paralyžiuosi platų pasaulį
išbrisi į purvą ir nieką
tavo varpučio kauksmas
aidės
aidės

nesustodamas

niekada nepirksiu kaladėlių tau

štai tėvas
gražus
diedas susirietęs ant lovos
prie tokio nelįsk
nesiūlyk ledų nei svarbos
nusmeigs
staltiese užklos pašauks mostu prie šeimos stalo
verslininkas

o toliau – vėl kūdikio nuotraukos
kokios gražios
it ratilai po akimis veltėdžio vyro
atsikėlusio iš lovos maukiančio degtinę einančio į darbą
tu jau supratai kad gyvenimas tavo bus pavyzdys tauDaugiau

Aidas Marčėnas | Poezija

Ars poetica nunc

in C

eilėraštis nėra tekstas, nėra

audinys,
ženklų sistema semiotikams

poezija
trenkia it žaibas, eilėraštis

yra tai,
kas lieka iš audinio ir audėjo

anglis
visais jos pavidalais

grafitas,
bet nutinka ir deimantų

mums,
iškasenoms nenaudingosioms

17 12 15

Daugiau

KĘSTUTIS NAVAKAS | Poezija

holocenas

akių užuolaidos rašo man mergina. taip.
kiemo alyvos šakelė uždengia man mano
pasaulį kontūrai ima meluoti ir vidinis
kolumbas dar kartą atranda ne tą indiją.
mes per daug visko matėm ir akių
užuolaidos nepajėgė to pridengti mūsų
akys įsižiebė dar holoceno epochoje kuri
tęsiasi ligi šių dienų. kiek keista gyventi
holoceno epochoje tačiau šioje dienoje
išbūti dar keisčiau. akių užuolaidos
rašo man mergina nepagalvodama kad
jos ir ją uždengs ji liks kitame holoceno
epochos debesy praslinkusiam prieš
vienuolika tūkstančių metų. nupiešiu
jai mamutą ant urvo sienos. juk esu per
vieną kūną nuo mirties. arba per du.Daugiau

Julius Keleras | Poezija

niekas už mus

ir tame kambary mes sulauksime kito rugsėjo,
ir priėmę tikėjimą sniego, kurs viską užlieja,
mes statysime savo namus kitame pakrašty,
kur šakojasi upės ir niekas nesislepia auštant
tarp eilučių ir puslapių, gresiančių juodmedžiu

aukštyje sumurmėjęs kelis nedėkingus žodžius,
nyksta tarpšakiuos, lieka tik pėdos, regis, pempės,
tačiau į namus mus parves kaip anksčiau išmintingos
ir drąsios pelėdos, už kurių tik miškai, tik rugsėjai,
tik sniegas ir galėtum sakyti, kad niekas negyveno už mus

1986–2018

Daugiau

Valdas Daškevičius | Poezija

svečių namai

išsipildė įsisenėjęs košmaras
neišlaikiau egzamino
nors tariausi kadaise išlaikęs

tuščiuose svečių namuose
mane prižiūri pakaitomis
keturi budėtojai

pirmasis prašo tikėti
antrasis ragina ginti garbę
trečiasis siūlo kliautis įstatymais
ketvirtasis pakviečia skristi

neleidžiama rinktis
slankioju blausiais koridoriais
kliūnu už užkaltų dėžių
už skersai pastatytų karučių
už laidų raizgalynės

miegant vyksta remontas
šešėliai darbo kombinezonais
daužo gręžia pjauna
palikdami krūvas atliekų

paryčiu triukšmas nurimsta
tik būgnas skalbimo mašinos
varto palaikę striukę
kurios nebeteks apsirengti

tarnausiu valdovei požemio
saugosiu tyrinėsiu
daugybės jos kambarių raktus
kol pažinsiu kiekvieną
iš veido

oda

ji atidavė įsčias ir krūtis
veidą liežuvį dantis
atidavė širdį
smegenis ir plaučius

tačiau viso to
mums neužteko

dar liko oda
permatoma
šilta ir švelni

susivyniojame į ją
ir ginamės nuo šalčio
sklindančio iš mūsų kūnų

ji mus apsaugos
iki užmigsime
iki pereisim sapno tarpsnį
iki vėl imsim plaukioti

iki vėl įkvėpsime oro
ir išlemensime
du pirmuosius skiemenis

jų neištrina
Dievo mėsmalės ratas

Monta Kroma | Poezija

***

Kur esi, mano juodoji sese, tolimoji mano?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.
Karolius užsisegu, penkiolika,
Vienus ant kitų,
Vienus ant kitų –
Aš myliu.
Į ausis veriuosi auskarus, šimtą kiekvienon,
Šimtą kiekvienon –
Aš myliu.
Tatuiruoju savo kaktą,
Noriu būt ryški –
Aš myliu.
Kur tu, mano tolimoji sese, kur esi, juodoji?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.Daugiau

Robert Hass | Poezija

Miestų pradžia

Ją pirmąkart pamato šokančią. Tai ne menas
ir ne malda, ne geismo sužadinimas,
bet veiksmas dėl veiksmo: vario juosta ant krūtinės,
karūna nelyginant miesto sienos.
Nors ji mus traukia, tuo pat gaistu
atstumia kaip prieplauka ar upės žiotys.
Platybių ženklas. Ir seni, aptingę patricijai
pažeria pinigų nuotykiams,
įsivaizduodami neregėtus pelnus, sudaro sandorius į priekį,
o jų vergai malasi uoste, šniukštinėdami laivų naujienas.
Įsisvajoję jaunieji palieka kaimus.
Juos traukia valdžia ir malonumai. Įdarbinti
tvarkyti apskaitas, jie labai išgudrėja,
išmoksta mintyse dauginti skaičius, naudotis raštu.
Kai užeina nuobodis, užrašinėja senas dainas iš kaimų,
o gudriausi pagal seną pavyzdį kuria naujas dainas,
šlovindami miesto malonumus, savo meilužes,
senuosius kerdžius ir paprastesnius laikus. Šventyklą,
kurioje meldėsi žemę dirbę didžiųjų pirklių protėviai,
blausią šventyklą kitame turgaus aikštės krašte,
kadaise tik akmeninį altorių miško laukymėj
(mėnulio šviesoje ant jos kolonos šlapinasi panaktinis),
jie laiko šventa; kviečių motina – jų prakaituotos buhalterijos deivė,
deivė to, kas lieka ore, kai grožis šmėstelėjęs
pranyksta už kampo, bausmės už meilę ir geismo
duženų deivė. Apie tai jie kuria dainas. Pasakoja
istorijas apie herojus ir įstabias dievų aistras.
Tokios tat pramogos. Ji šoka, laivai plaukia jūron,
vergai ir valstiečiai triūsia laukuose, luoši kareiviai
prie vyninių už varioką vaidina beždžiones,
meistrai apdirba bronzą ir auksą, sąskaitos
rūpestingai prižiūrimos, kiek išleista, kiek gauta.Daugiau

Edvinas Valikonis | Poezija

kūdikiai

kažkur barška puodai
barška dubenys ir dubens kaulai
barška kaulai dubenyse
kažkur žvanga šaukštai
jais fechtuojasi mėgėjai aktoriai
mėgstantys vaidinti smurtą
kažkur skimbčioja buteliai
pokši šaunami kaiščiai
tyli neplaunamos taurės
būriuojasi kriauklėse miniomis
kažkur dūla langai
nes viduje per daug kvėpuojama
per daug gailių atodūsių
per daug įkaitusių aimanų
nes viduje per daug gyvenimo
kažkur virtuvėse sūkuriuoja miltai
ir į miltus malami kūdikiai
iš dulkių į dulkes iš miltų į miltus
kažkur virtuvėse kūdikiai auga
iš mažų žmonių į didelius – –
į didelius žmones
virtuviniais peiliais išpakuosiančius
juos pagaminusių mažų žmonių
laiškusDaugiau

Craig Czury | Poezija

Spragt

Pakeliui į vaidinimą prasilenkiau su moterimi ant dviračio
ji buvo mano veidu jos šypsena apstulbino mane

Vis dar tamsiam kambaryje įjungiu šviesą rašyti
ir matau vien tik atspindį aštraus savo veido
bemaž nuotrauką kai nei vidurio nei pradžios pažvelgus
aš gimiau iš tos spragt akimirkos kurios neužtaisiau

Tai yra istorija ir jau nesvarbu kas pamiršta
parašyta tavo vardu ant sienos tarsi parabolė
ne ta istorijos akimirka kai kambario erdvę apšviečia istorija
kai kitas žodis apakina visą skyrybą
turbūt kažką paslėpei savo kišenėj kur turėjo būt lova
turbūt vietoj kišenės yra prisiūta dovana kurią saugojau tau šitaip ilgai
dar iki tapdamas tuo balsu kviečiančiu čion jau buvau tave čia sutikęs
reikėtų būti tuo jaunuoliu kad suprastum skirtumą tarp gulinėjimo
ir prisiminimo kuriančio mus ne be paženklinimo strijomis
apšviestame juostos negatyve

Kasdien epinė miškuose dingusių vaikų verksmo paieška
kasdien moteris palieka namus ir eina į mišką ieškoti savo vaikų
kasdien ji įsimyli medį ir mylisi su juo ir grįžta iki sutemstant
kasdien moteris palieka namus ir eina į mišką ieškoti savo vaikų
kasdien apsikabinusi medžio kamieną ji liečia save
kol medis ima virpėti
kol iki plaukų galiukų suauga pati su medžiu ir grįžta iki sutemstant
moteris ieškanti savo vaikų išeina į mišką
tačiau ten nėra jokių medžių
bet ji vis eina ton pusėn pasidabruota ir tviskanti
ir žvyras švyti jos priešakyje

Craigas Czury’is – amerikiečių poetas. Gimė 1951 m. Kingstono mieste (Pensilvanijoje), tačiau jo vengrų kilmės motina sūnų iš karto atidavė įtėviams. Augo anglių kasyklų regione, ypatingoje vietovėje, kurioje net ore tvyrojo anglių dulkės. Būdamas septynerių išgyveno didžiulę dramą – vietos upės potvynis nušlavė vieną kasyklų, žuvo 12 angliakasių, tūkstančiai žmonių buvo pasmerkti nedarbui ir skurdui, todėl jo eilėraščiuose dažnai piešiami tokie apleistų, nebegyvenamų, skurdžių vietovių peizažai, identitetą praradę žmonės. Jis pats sakosi visą gyvenimą kiekvienoje moteryje ieškojęs savo motinos. Ir kartą, būdamas 39-erių, ją pamatė – jos veidas buvo toks panašus, lyg žiūrėtų pats į save. Ta akimirka poetui be galo svarbi ir mistiška, lyg galvoje kas būtų paspaudęs pabudimo mygtuką.


Iš anglų kalbos vertė Erika Drungytė

Saulius Vasiliauskas | Eilėraščiai

apie literatūros paskirtį

1.

o jeigu lėktuvai
kuriuos kasdien lydi
besileidžiančius už lango
staiga atsisuktų tau į akis
imtų erzinti nelyginant musės
suktų aplink galvą ratus
zvimbtų galingi turbo varikliai

ar pritrėkštum lėktuvą knyga?

2.

būna visokių knygų
pasitaiko geros ir blogos
grožinės ir negrožinės
ryškiais viršeliais rožiniais
skirtos masėms ar siauram
literatūros gurmanų rateliui

būna pritrėškiančios

Daugiau

Anna Halberstadt | Eilėraščiai

* * *

Kaip aklasis
amžinam
savo
sambrėšky
atsitrenkiu
į skardines
sieneles,
pertvaras tamsoje,
petimi kliudau
kampą,
didžiuoju kojos pirštu
vinį,
kyšantį iš grindlentės,
stengiuosi vaikščioti atsargiai,
šonu, neprisiliesti prie daiktų
rankomis,
tačiau jie mane užpuola patys.
Neseniai užsigavau net į pagalvę,
šaukštas įžūliai trenkė man per ausį,
antausį gavau ir nuo rankšluosčio.
Reikia sugalvoti
išsigelbėjimą nuo išprotėjusių buities rakandų.
Apsimesti miegančia.
Įlipti į tuščią dėžę.
Arba nubėgti iki paplūdimio
ir nerti į vandenį.
Išplaukti lelijų spalvos saulėtekio link.Daugiau

Tomas Taškauskas | Eilėraščiai

beveik niekas esame
ir mūsų kūnai, kupini gyvybės –
beveik niekas

tik šviesa ir dulkės,
šviesa ir dulkės,
šviesos ištroškusios dulkės

gyvenimas
primena strateginį žaidimą,
tik nepasirenki pasaulio,
kuriame gimsi,
vardo ir laikmečio

visa kita – beveik taip pat

ypač lengva prarasti gyvybę

ir brangiai
brangiai tenka mokėti
už norą
pratęsti žaidimą

Nerijus Cibulskas | Eilėraščiai

pradžios

Pagaliu apverčia rainą geldelę.
Atidžiai glosto dumblius – plaukus įkalintų požemio
žmonių. Bangos šešėliui kerta apskaičiuotą antausį.
Sustoja, surinka išgalvota naro kalba. Juokiasi.
Atrodo, kad visos smiltys ir yra ta senelės apsakyta begalybė.
Pirštais ją gali išsemti, o kopoms nuslinkus – juk atveš dar.
Vyras pakyla nuo kryžiažodžio, ieško
įkaitusios skardinės. Motorinės valtys ištrūksta
iš balzgano horizonto, garsas ir šviesa sprogsta vienu metu.
Baltuma. Jos kvepianti kaklaskarė. Susižvalgom, akimis
sutinkame, kad irgi – vis dar – norėtume tokie būti. „Geriau
negu aš supranti, kad rašom vis tą patį pabodusį eilėraštį.“
Tiktai nirtus esamasis laikas, kurį tramdome vietiniuose
vakarų saliūnuose. Gal arterijos ir venos iš tikrųjų užsidaro
mūsų kūne? To kartais ir užtenka. Smulkaus
druskos ruožo ant peties. Galbūt naujos nuospaudos.
Ir miego nepatogioj palėpėj. Namuose – basomis nubraižyto
paplūdimio žemėlapio. Rugsėjį visi vėl dalinsis įspūdžiais.
Jis rodys butelį smėlio, bet taip ir neįtikins mokytojos,
kad iš to galėjo prasidėti naujas pasaulis.Daugiau