Kauno
Sonetų vainikas

nėra prasmės kalbėti ką jaučiu
kai užsimojęs nuskelia širdies
kraštinę kirvis bėgių likučiu
grįžtu namo viliuosi neskaudės

kai pelenus žarstysime po to
suradę bulvę lupsime lėtai
dar šiltą odą paišinas vanduo
užlies akis ir atsitiktinai

išsprūdę žodžiai nerimo gija
lydės ilgiau negu lydėjai ją
kartodamas kad nieko neturi

tik siaurą juostą vėstančios šviesos
po durimis sekmadienio nasruos
net jeigu kitas – vis toks pats esi