svečių namai

išsipildė įsisenėjęs košmaras
neišlaikiau egzamino
nors tariausi kadaise išlaikęs

tuščiuose svečių namuose
mane prižiūri pakaitomis
keturi budėtojai

pirmasis prašo tikėti
antrasis ragina ginti garbę
trečiasis siūlo kliautis įstatymais
ketvirtasis pakviečia skristi

neleidžiama rinktis
slankioju blausiais koridoriais
kliūnu už užkaltų dėžių
už skersai pastatytų karučių
už laidų raizgalynės

miegant vyksta remontas
šešėliai darbo kombinezonais
daužo gręžia pjauna
palikdami krūvas atliekų

paryčiu triukšmas nurimsta
tik būgnas skalbimo mašinos
varto palaikę striukę
kurios nebeteks apsirengti

tarnausiu valdovei požemio
saugosiu tyrinėsiu
daugybės jos kambarių raktus
kol pažinsiu kiekvieną
iš veido

Spragt

Pakeliui į vaidinimą prasilenkiau su moterimi ant dviračio
ji buvo mano veidu jos šypsena apstulbino mane

Vis dar tamsiam kambaryje įjungiu šviesą rašyti
ir matau vien tik atspindį aštraus savo veido
bemaž nuotrauką kai nei vidurio nei pradžios pažvelgus
aš gimiau iš tos spragt akimirkos kurios neužtaisiau

–

Tai yra istorija ir jau nesvarbu kas pamiršta
parašyta tavo vardu ant sienos tarsi parabolė
ne ta istorijos akimirka kai kambario erdvę apšviečia istorija
kai kitas žodis apakina visą skyrybą
turbūt kažką paslėpei savo kišenėj kur turėjo būt lova
turbūt vietoj kišenės yra prisiūta dovana kurią saugojau tau šitaip ilgai
dar iki tapdamas tuo balsu kviečiančiu čion jau buvau tave čia sutikęs
reikėtų būti tuo jaunuoliu kad suprastum skirtumą tarp gulinėjimo
ir prisiminimo kuriančio mus ne be paženklinimo strijomis
apšviestame juostos negatyve

–

Kasdien epinė miškuose dingusių vaikų verksmo paieška
kasdien moteris palieka namus ir eina į mišką ieškoti savo vaikų
kasdien ji įsimyli medį ir mylisi su juo ir grįžta iki sutemstant
kasdien moteris palieka namus ir eina į mišką ieškoti savo vaikų
kasdien apsikabinusi medžio kamieną ji liečia save
kol medis ima virpėti
kol iki plaukų galiukų suauga pati su medžiu ir grįžta iki sutemstant
moteris ieškanti savo vaikų išeina į mišką
tačiau ten nėra jokių medžių
bet ji vis eina ton pusėn pasidabruota ir tviskanti
ir žvyras švyti jos priešakyje

Craigas Czury’is – amerikiečių poetas. Gimė 1951 m. Kingstono mieste (Pensilvanijoje), tačiau jo vengrų kilmės motina sūnų iš karto atidavė įtėviams. Augo anglių kasyklų regione, ypatingoje vietovėje, kurioje net ore tvyrojo anglių dulkės. Būdamas septynerių išgyveno didžiulę dramą – vietos upės potvynis nušlavė vieną kasyklų, žuvo 12 angliakasių, tūkstančiai žmonių buvo pasmerkti nedarbui ir skurdui, todėl jo eilėraščiuose dažnai piešiami tokie apleistų, nebegyvenamų, skurdžių vietovių peizažai, identitetą praradę žmonės. Jis pats sakosi visą gyvenimą kiekvienoje moteryje ieškojęs savo motinos. Ir kartą, būdamas 39-erių, ją pamatė – jos veidas buvo toks panašus, lyg žiūrėtų pats į save. Ta akimirka poetui be galo svarbi ir mistiška, lyg galvoje kas būtų paspaudęs pabudimo mygtuką.

Iš anglų kalbos vertė Erika Drungytė

beveik niekas esame
ir mūsų kūnai, kupini gyvybės –
beveik niekas

tik šviesa ir dulkės,
šviesa ir dulkės,
šviesos ištroškusios dulkės

tėvo molis

Apie tą molį
iš kurio buvome nulipdyti
apie tas dulkes
Jo galybę ir planą
ar žaismę – nulipdyti būtent tave
tėvas anksti pažadina einate molio
tuo gražiausiu nepaliestu draustinio šlaitu
blykčioja saulė žemai
teka Liekė mes liekame čia visam laikui
nors ir nieko neliks tėvo balsas
vaikeli, štai koks gražus molis pasikasime
jau krauna nedideliu kastuvu į karučius
aplipdysime krosnį
tėvas kasa o aplinkui žibutės kaip akys
žybsi įsauly sidabrinė šaltinio nugara
gyvatėlė
nušliaužia iki visam laikui pradingsta
kaip ir mes visą laiką prisimenam
Tėvo giminėj buvo puodžių
štai iš kur šitas molis
Mamą kai baigėsi metai į dužią molio dėžutę supylėme
ir tėtį? Bet ar gali būt, seserie, gal jį padėjome
į medinę? į ąžuolo? Bet sesuo atsitraukė
ji tyli ji per daug pasiilgusi
rankos – kaip Tėvo
nagų forma – mamos o akys tai žalios tai rudos
man baisiausia kad sudegė akys bet žinau
Jisai nulipdys visa iš naujo prikels iš tų dviejų dėžučių
pakastų ties pušimis sumaišys pelenus
su seilėmis moliu aprengs gražiai kad net verksime
mes liekame čia visam laikui
trečia valanda dienos
ir blykčioja saulė

zona

Pagaliau pavargai nuo šio seno pasaulio

Piemenie o Eifelio bokšte tiltų kaimenė šįryt baubia ir bliauna

Įkyrėjo tau Antikos Graikijos Romos griaučiai ir liekanos

Čia netgi automobiliai atrodo kaip tikros senienos
Tik religija vienintelė lieka nauja nepasenus religija
Paprasta kaip aerodromų angarų linija

Europoje tu viena nepasenusi o Krikščionybe
Šiuolaikiškiausia Europa tai Jo Šventybė
Popiežius Pijus X ir tu priešais langus ėdamas gėdos
Nedrįsti užeiti į bažnyčią išpažinties šįryt skubėdamas
Skaitai lankstinukus katalogus reklamas giedančias garsiai
Tokia šio ryto poezija o proza tebus laikraščių priebalsiai balsiai
Detektyvai nuotykių romanai garsenybių biografijos
Tūkstančiai skaitalų kiekvienas už keletą grašių

Mačiau šįryt dailią gatvę pavadinimo neatsiminsiu
Nauja ir švari saulės šviesoj tikras muzikos instrumentas
Direktoriai darbininkai gražuolės stenografistės
Nuo pirmadienio ryto iki šeštadienio vakaro kasdien keturissyk
Ją pereina o trissyk kas rytą ten kaukia sirenos
Per pietus ten piktas varpas dundena
Užrašai ant sienų ir reklaminių skydų
Iškabos ir plakatai tarytum papūgos pragydę
Mane žavi šios pramoninės gatvės gracija
Paryžiuje tarp Ternes alėjos ir Aumont-Thiéville gatvės

Štai jauna gatvė ir tu dar visai mažas vaikas
Tavo motina rengia tave tik mėlynai ir baltai tik
Tu dar toks pamaldus ir su Rene Dalizu savo draugu pirmuoju
Jums įdomiausia litanijos ir Mišių aukojimas
Devinta vakaro dujų žibintai melsvai rusena jūs tyliai paliekat bendrabutį
Ir slapčia meldžiatės mokyklos koplyčioje visą naktį
O ametisto gelmė amžina ir pasigėrėjimą kelianti
Nenustojamai Kristaus žaižaruojančią šlovę skelbia ir
Štai daili lelija kurią visi mes linkstame garbinti
Štai raudonplaukis deglas joks vėjas jam negali grasinti
Štai sopulingosios motinos sūnus išblyškęs ir skaisčiai raudonas
Štai medis visada maldomis lapojantis
Štai dvigubos garbės ir amžinybės kartuvės
Štai šešiakampė žvaigždė
Štai Dievas kurs miršta penktadienį ir sekmadienį keliasi vėl
Štai Kristus kylantis į dangų geriau nei lakūnai
Pasaulinis aukščio rekordas priklauso jo kūnui

Akies vyzdys Kristus
Iš dvidešimties amžių pavyzdžio šis viską išmoko
Ir virtęs paukščiu jis kaip Jėzus į orą pašoko
Velniai pragaruose galvas aukštyn iškėlę
Kartoja šis amžius mėgdžioja Simoną Magą iš Judėjos
Šaukia vagie kepurė dega ir dega batai
Angelai sukasi aplink šį dailų akrobatą

Prancūzų modernizmo klasiko Guillaume’o Apollinaire’o poema „Zona“ yra centrinis ir raktinis autoriaus knygos „Spiritai“ (Alcools, 1913) tekstas. Chronologiškai šis eilėraštis parašytas ir įdėtas į rinkinį paskutinis. Simboliška, kad autorius būtent jį pasirenka pateikti kaip pirmąjį, kadangi „Zona“ kuria savo metui neįprastą naują ir laisvą poetinį pasaulį – tiek formos, tiek turinio prasme. Poema liejasi skaitytojui tarytum fontanas – be skyrybos ženklų, be reguliaraus ritmo ar rimo. Pasakodamas pasivaikščiojimą Paryžiuje nuo aušros iki saulėlydžio, poetas ne tik šlovina futuristams patrauklias naujoves (Eifelio bokštas, lėktuvai, traukinių stotis), bet ir išreiškia nostalgiją praeičiai, netikėtai perkuria religinius simbolius ir motyvus, dinamiškai konstruoja vaizdus kinematografiniu principu.

Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas

Kulturarbeider jobber på en bringebæråker*

saulei tekant skina uogas
atrenka gražiausias
atskirai padeda prastesnes
pagedusias išmeta

rankos šąla, pirštai stingsta
permirkęs, peršlapęs, vargiai suprantąs, lyja ar jau nebe

tėvynėje išvadintas priešiškos šalies agentu
anarchistės joberiu
neįvykusiu vyru
obsceniškos poezijos autoriumi
įstrigusiu XX a. pradžioje
aprašytas lietuvių eilėraščiuos, paminėtas romanuose
ir beveik pamiršęs savo vardą žmogus svarsto
kad tai ko gero geriausias darbas, kokį kada nors teko dirbti

mintyse dėkoja bičiuliams, pasiėmusiems jį drauge į šią turtingą šalį
tarp aviečių jaučiasi saugus
niekas čia jo nemulkina, niekas nereikalauja dirbti pusvelčiui, niekas
neketina nesumokėti
čia taip nesielgiama

kultūros darbuotojas
šimtus kartų per dieną pasistiebdamas, pritūpdamas
pranykdamas aviečių krūmuose ir vėl išnirdamas
budina kamanes
stebi kaip prie kalno mušasi debesėliai
purto nuo uogų sunkius lašus
renka po vieną
po dvi
po tris, keturias, kartais – po penkias
renka dideles raudonas uogas į juodas dėžutes
šias pripildęs atsineša tuščių

debesų skraistė įplyšta ir pro ją sprūsta saulės spindulys
įkalnioje laukymėje pasirodo elniai
po kokio mėnesio norvegai veikiausiai juos sumedžios
na, o kol kas šiauriečiai mėgaujasi
stangriomis, sultingomis, kvapniomis
gundančiai raudonomis avietėmis
norske kvalitetsbær**, – skelbia užrašai
ant kartoninių dėžių, apipieštų vikingų laivais

netolies, braškių lauke, bučiuojasi lenkų porelė
šaunuoliai, – šypteli kultūros darbuotojas, – gyventi reikia dabar,
kiekvieną akimirką
ne paskui, ne kada nors po darbų
braškės baigiasi, avietės dar tik prasideda, bučiniai pasilieka

galop parsivilkęs namo
kultūros darbuotojas jau nepajėgs užrašyti šio teksto
bet prieš užmigdamas spės atšilti ir suvalgys ledų
galbūt – žalių, su pistacijomis…

* Kultūros darbuotojas dirba aviečių lauke
** Norvegiškos kokybiškos uogos

***

kartais
pabundu vidury nakties
laikrodžio tiksėjimas laša tiesiai į ausį
stalo kampas lyg nematomas ledkalnis atsitrenkia į mane

esu gyvūnas
kuris jau metų metus slapta eina medžioklėn
tais pačiais pramintais takais
šaldytuvo link ieškodamas maisto

kartais
nubundu svetimose vietose
neatsimenu galbūt juoko banga
mane išskalavo iš kambario stačiųjų komforto zonos krantų

o galbūt tai buvo apsišaukėliai pažįstami
švyturėliai žaltvykslės
penkių žvaigždučių dangus

nežinau
bet dabar visi šie objektai suka ratus
aplink sulenktą mano stoto ašį

kartais
negaliu užmerkti akių
mano širdis dirba lyg statybininko kūjis
ant kaktos iškrenta šilta rasa
bet šviesios tavo plaukų sruogos
iš visų jėgų manyje
leidžia šaknis

Kaip rašo latvių literatūros žinovai – Janis Tomašas yra poetas iš pašaukimo. Jis poezijos bendruomenę nustebino daugybe dalykų: niekam negirdėtas ir nematytas žmogus, kurio profesija – policininkas, o mėgstamiausias užsiėmimas – dviračių sportas, nukrito lyg iš dangaus ir pasiūlė pluoštą eilėraščių, kurie be jokių dvejonių 2016 m. buvo sudėti į pirmąją knygą „Juodos darbo pirštinės“, kuri „Metų knygos apdovanojimuose“ 2017 m. nuskynė laurus už geriausią debiutą. Janiui dabar 34-eri, jis gyvena Rygoje.

Iš latvių kalbos vertė Erika Drungytė