Tai ovale tūnančios nėščios vasaros –
Tvenkinio inkliuzų dainos,
Pjuvenų ir ašmenų kontaktai,
Aguonų mirtys,
Žodžiai ir melsvos maldos,
Gemalo pavidalo tolimybės,
Rodyklių rykštės ant svetimų riešų,
Skubantys vagonai,
Monetos ant bėgių.Daugiau
arba Kapčamiesco krašto vyrai
(autorysti dalinuos su Gediminu Jančiuliu)
vertė Erika Drungytė
Poetė, vertėja, muziejininkė gimė Uogrėje 1986 metais. Studijavo kultūros teoriją ir teologiją. Dirbo Rainio ir Aspazijos memorialiniame muziejuje. Šios publikacijos eilėraščiai – iš pirmos ir vienintelės autorės knygos „Ištrinti atvaizdai“ (Izdzēstie attēli, 2020).
ką tau primena
šitos tuščios ir saulėtos
Hoperio pievos?
tarsi grįžtumei toliais
parūkavusio proto
lėtai
jau beveik atpažįsti
ir žolę auksinę
ir kalvą
o už jos – erškėtynas
o jame
vėl palinksta siluetas
Piemens – –
vienas potėpis dar – –
pamanytum –
Edenas
jeigu
ne
apleistos
šimtųjų avelių
ganyklos
///
tavo žmonės išeina
ir virsta
paveiksliukais albumuose
atminties atvirukais
prieš Kalėdas
dekoruotais
auksu ir aureolėmisDaugiau
atsimenu
tą kaimelį
kalnų tarpeklyje
ten parduodavo
purius avių kailius
ir nukirstas
vilko letenas
dabar negaliu
to paaiškinti
Daugiau
jei galėčiau praeitum
būtų pilna tavęs
nebekalbinsiu švęsk
užbaigtumo nebus
jei praeičiau mylėtum
kokių dar vaistų
palengvėsi ir šviečia
ir bus netikėtai
jei pažinčiau nekviesk
apsirinkam praeinam
atsiprašau visada
čia ne ašDaugiau
Ir pagaliau aš Laisvę pajutau
O jau buvau depresijon paniręs
Ir ką parašęs vakar vėl skaitau
Ir daros gėda – negi būsiu miręs
Poezijai… Ji – gedinti našlė –
Kuriai pritinka sielvarto kasnykas…
Apaugo draugo kapą jau žolė
Nebuvo jis į moteris įnikęs
Bet su žmona gyveno atskirai
Ir nebėra kas kapą jo lankytų
Pasielgiau šį kartą aš dorai
Prakalbint leidau angelo trimitą
Jo klausosi suaugę ir maži
Prašau įjunkit radiją Marijos
Iš jo lai sklinda muzika graži
Apie balčiausią žiedą pinavijos
Šiai dienai numatyta daug darbų
Visų neišminėsiu – ir neverta
Maldelę sukalbu už mus abu
Kad dar pasimatytume ne kartą
2023.03.24, penktadienis
Kaunas, restoranas „La Fin“
Daugiau
ką dabar pasakytų jis visa tai išvydęs – šį ankštą kambarį
su langeliu, žemas lubas, duris?
ar paliestų jis stalinę lempą – tą ištikimąją skaitytoją,
kuri dabar žemai nulenkusi galvą,
tarsi susigėdusi dėl to, ką žino? –
ji skaitė jo laiškus ir kitus rašto darbus,
ant liniuotų lapelių parašytas eiles,
palaižusi pirštą, sklaidė rankraščio puslapius
kaip naujus banknotus. ką daryti su lova, supamuoju krėslu,
visa tai išnyko dar žvelgiant į kruviną nukryžiuotąjį,
taip ir neištarusį paskutinių žodžių?
ir meno kolekcija – su dievo motinos ir pragaro kančiomis,
su šiais išblyškusiais angelais, pučiančiais sunkius trimitus,
ir atletiškais šventaisiais, pervertais strėlių?
ką pasakytų jis šičia savo paveikslus išvydęs?
ir tuos, kuriuos piešė jo brolis – irgi miręs, jo vaikai, žmona, giminaičiai –
visi išmirę, jo auklytė ir gerbėjos – išmirusios,
ir sesutė, kuri slaugė jį paskutinėmis kančių dienomis –
mirusi, visos mašininkės mirusios, ir senasis sodininkas, kaimynai
ir pusseserė, kuri išbėgo į Braziliją – irgi –
tokia didelė buvo jo mirtis, taip skaudžiai palietusi visus.
o jei dabar jis grįžtų po keturiasdešimties metų,
ar vėl galėtų gyventi šiame name, kuriame viskas
apstatyta kaip tada, kai paliko šią pastogę?
ar jis galėtų dirbti šiame kambary su mažyčiu langeliu?
ar kas nors nepasikeitė? būtų išblyškęs ar atgavęs
tenai, aukštai, sveiką veido ryškumą? tik ar nebus pernelyg išstypęs,
kad dar galėtų čia užeiti pro žemas duris?
Vila do Kondė – RygaDaugiau
O kas tau pagelbės, kai vaikštai,
Daužydamas galvą į sieną,
Kai durys seniai jau atvertos,
Nes jų niekada net nebuvo, –
Gal tai, kad visi jau išėję,
Kad niekas tavęs nebesaugo,
Esi tu visai nesvarbus.
Save tu įkalinęs saugai,
Neleisdamas apsižvalgyti,
Tik bausdamas pasninku, atgaila,
Nors nieko aplinkui nėra.
Mes sėdim pajūrio altanoje
Ir geriame vakaro vyną,
O tu man vis raudi ir raudi,
Kad metai praėjo lyg niekur, –
Nė karto nemačius Paryžiaus,
Neklaidžiojus po Barseloną,
Neplaukiojus naktį gondolomis…
Likai amžinai uždarytas,
Tuomet, kai visi jau išėjo.
Baisiausia, kad pametei raktą,
Nuo savo vienutės – vienatvės,
Kai sėdim kartu, o lyg vienas,
Tenai, prie Anapilio vilos,
Kur ką tik skaitėm eilėraščius,
Kartu su gyvais ir su mirusiais…Daugiau
Tai durys,
jos nori išsiveržt
iš vyrių
ir išskrist į tobulus debesis.
Tai langai,
jie nori palikti
vyrius ir pabėgti
pas stirnas
į užmiesčio pievas.
Tos sienos,
jos nori klajot
su kalnais
saulei tekant
po rasą.
Tos grindys,
jos nori paverst
šiuos baldus
į gėles ir medžius.
Tie stogai,
jie nori oriai keliauti
paskui žvaigždes
per tamsos žiedus.
HARALOS BIOGRAFIJOS
Mano pavardė Kivi reiškia akmenį,
ir namas mano buvo iš akmens,
ir širdį aš turėjau akmeninę.
Kodėl pastatė kryžių man medinį?
Daugiau
kodėl man eini iš nugaros
aš tavo šešėlis
buvau trumpam įtikėjus
bet rytoj tave aplenksiu
už to paties staliuko dienos šviesoj tai artėja
tai tolsta žmonės į geležinkelio stotį atneša balto vyno
ženklai sprogdina simbolius: crown S gyvatės sparnai
o laikrodžio galingo sekundininkas eina atbulai
small talks: ji pasakoja karas dabar ir etiopijoje (o ukrainoje)
beveik neklausau staiga ima kalbėti apie paskutinį
rusijos carą nikolajų (visą šeimą sušaudė) rasputinas buvo caro
žmonos meilužis
abejoju tingiai kažką lemenu: ar tikrai sušaudė? ir labiau mėgaujuos
(azijietišku) nuolankumu:
atneša lėkštę ryžių ir daržovių saldžiam padaže su anties gabaliukais
už to paties staliuko stebiu tik dabar pastebiu tai ne langas
o veidrodis (ir laikas eina atbulai)
ir ko tau čia reikėjo ir vis dažniau pagauni save ką tu čia (toje šaly) daraiDaugiau
aštuoni šaukšteliai
cukraus diedukui
apvalus senas stalas,
švari cerata
puodeliai žali
su baltais žirniukais
ne, nereikia man cukraus –
juk arbata ir taip su uogieneDaugiau
(pranešimas)
nekenčiu savo balso, –
sakau tau kaskart po skaitymo. –
žodžiai, išsprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi.
tu miegi ir nieko negali man atsakyti.
mūsų vaikams paklota koridoriuje
po savomis žvaigždėmis ant lubų pažertomis
naktinės lempelės.
ant dryžuoto čiužinio šnarpščia šuo.
glostau jo sprandą
ir prisipažįstu, kad
bijau su juo naktimis vaikščioti po laukus,
nes bet kuri žvaigždė gali virsti raketa.
karas pavogė iš manęs dalelę vaikystės –
mylimą Oriono žvaigždyną.
o ką jis atėmė iš vaikų, štai šitų,
iškėtotomis rankomis,
nenoriu nė galvoti.
nuo sienų nukabinti paveikslai.
dabar jos nuogos. joms pučia iš kiekvieno plyšio.
jaučiu, kaip jos skundžiasi, pykstu ant jų,
sakau: būkite narsios.
o jos priekaištauja: neužklijavai langų,
tik išplovei ryte
ir ištrynei skruostus laikraščiu,
kaip darydavo tavo mama ir močiutė.
!!!Voluinės sritis! Pavojus! –
skaitau Telegrame.
išgriebiu žodį ir apmirštu.
!!Rivnės sritis! Pavojus!
ten tėtis ir mama. sesuo su sūnumi. prinokę tėčio pomidorai.
kapai, į kuriuos…
nagi, nutilk!Daugiau
Aš pradedu maldą kasdien vis iš naujo iš naujo
apsaugok mane nuo tarpuvarčių vėjų bedančių
nenoriu regėti nei smurto nei liejamo kraujo
beglobių šunų ir pastipusių miesto balandžių
meldžiausi ilgai kad aplinkui netektų regėti
badaujančių ir nelaimingų našlaičių bejėgių
išskleisk jei gali virš manęs giedrą dangų lyg skėtį
neleiski nupulti nusmigti ant traukinio bėgių
ir karo nenoriu matyti už viską labiausiai
nei kūnų randuotų – žinau niekada neužgis
nenoriu regėti ir Dievas manęs įsiklausęs
auksinėmis sagėmis
tyliai išbadė akis.Daugiau
1. negalima apsivilkti raudonos suknelės
2. negalima įsisegti auskarų
3. nereikėtų dažyti nagų
4. nagai negali būti ilgesni nei 5 milimetrai
5. negalima užsitepti pudros ant veido
6. dažyti blakstienas kuo rečiau
7. negalima avėti aukštakulnių
8. negalima jai girdint kalbėtis su vyrais
9. negalima kalbėti vietoj jos
10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti
aš visąlaik tyliuDaugiau
plevėsuoja dvasių gėlės, kai pateka mėnuo
ir verčia jas gėlių vaiduokliais
Jerome Rothenberg, „Gėlių kantata“
pirmoji fazė: letargija
jų deformuoti –
purpuriniai žiedai –
yra ritualinės kaukės:
apeigų metu –
stangriais stiebais –
apsivejančios –
aukos kaklą
(kūnas tampa pažymėtas:
godžiai –
raizgydamos kapiliarus –
ardydamos audinius –
viduriuose –
jos palieka sėklų –
laukdamos –
kol iš tuščio –
mėsos kokono –
išaugs mažos –
demoniškos sukubės)
Daugiau
lakūnas
išgyvenęs tik savaitę
nuolat kartojo
kad nori jaustis patogiai
nuolat kartos ir ten
piešdamas danguj
nežemiško grožio kilpas
atsargiai žiovauk
mirtie
sakys jis
žvelgdamas žemyn
neduok Dieve prarysi
netikusio pasaulio
netikusią filosofijąDaugiau
Gatvėje
bobų vasara
kur tik pažvelgsi
ir ką tik įkvėpsi ponas
duok užrūkyt apsvilusiais
pirštais šmėkšteli po neonais
klaiki žmogysta net kirvis atšąla
už diržo bet dovanok rūkau paskutinę
meluoju ir ji lyg vampyras nupėdina sau
susiraukus o kirvis pakimba ore ir aš išsigąstu
kad krisdamas kirs mano bato raištelį kuriuo
esu prisirišęs prie savo laiptinės prie durų
prie knygų kvapų ir muzikos kambary ir
spalvų juk visko netekčiau tuoj pat ir
jau aš keleivišius stovėčiau čionai
po neonais ir laukčiau į kitą
krantą tik plaukiančio
troleibuso
Daugiau