Kulturarbeider jobber på en bringebæråker*

saulei tekant skina uogas
atrenka gražiausias
atskirai padeda prastesnes
pagedusias išmeta

rankos šąla, pirštai stingsta
permirkęs, peršlapęs, vargiai suprantąs, lyja ar jau nebe

tėvynėje išvadintas priešiškos šalies agentu
anarchistės joberiu
neįvykusiu vyru
obsceniškos poezijos autoriumi
įstrigusiu XX a. pradžioje
aprašytas lietuvių eilėraščiuos, paminėtas romanuose
ir beveik pamiršęs savo vardą žmogus svarsto
kad tai ko gero geriausias darbas, kokį kada nors teko dirbti

mintyse dėkoja bičiuliams, pasiėmusiems jį drauge į šią turtingą šalį
tarp aviečių jaučiasi saugus
niekas čia jo nemulkina, niekas nereikalauja dirbti pusvelčiui, niekas
neketina nesumokėti
čia taip nesielgiama

kultūros darbuotojas
šimtus kartų per dieną pasistiebdamas, pritūpdamas
pranykdamas aviečių krūmuose ir vėl išnirdamas
budina kamanes
stebi kaip prie kalno mušasi debesėliai
purto nuo uogų sunkius lašus
renka po vieną
po dvi
po tris, keturias, kartais – po penkias
renka dideles raudonas uogas į juodas dėžutes
šias pripildęs atsineša tuščių

debesų skraistė įplyšta ir pro ją sprūsta saulės spindulys
įkalnioje laukymėje pasirodo elniai
po kokio mėnesio norvegai veikiausiai juos sumedžios
na, o kol kas šiauriečiai mėgaujasi
stangriomis, sultingomis, kvapniomis
gundančiai raudonomis avietėmis
norske kvalitetsbær**, – skelbia užrašai
ant kartoninių dėžių, apipieštų vikingų laivais

netolies, braškių lauke, bučiuojasi lenkų porelė
šaunuoliai, – šypteli kultūros darbuotojas, – gyventi reikia dabar,
kiekvieną akimirką
ne paskui, ne kada nors po darbų
braškės baigiasi, avietės dar tik prasideda, bučiniai pasilieka

galop parsivilkęs namo
kultūros darbuotojas jau nepajėgs užrašyti šio teksto
bet prieš užmigdamas spės atšilti ir suvalgys ledų
galbūt – žalių, su pistacijomis…

* Kultūros darbuotojas dirba aviečių lauke
** Norvegiškos kokybiškos uogos