Spragt

Pakeliui į vaidinimą prasilenkiau su moterimi ant dviračio
ji buvo mano veidu jos šypsena apstulbino mane

Vis dar tamsiam kambaryje įjungiu šviesą rašyti
ir matau vien tik atspindį aštraus savo veido
bemaž nuotrauką kai nei vidurio nei pradžios pažvelgus
aš gimiau iš tos spragt akimirkos kurios neužtaisiau

–

Tai yra istorija ir jau nesvarbu kas pamiršta
parašyta tavo vardu ant sienos tarsi parabolė
ne ta istorijos akimirka kai kambario erdvę apšviečia istorija
kai kitas žodis apakina visą skyrybą
turbūt kažką paslėpei savo kišenėj kur turėjo būt lova
turbūt vietoj kišenės yra prisiūta dovana kurią saugojau tau šitaip ilgai
dar iki tapdamas tuo balsu kviečiančiu čion jau buvau tave čia sutikęs
reikėtų būti tuo jaunuoliu kad suprastum skirtumą tarp gulinėjimo
ir prisiminimo kuriančio mus ne be paženklinimo strijomis
apšviestame juostos negatyve

–

Kasdien epinė miškuose dingusių vaikų verksmo paieška
kasdien moteris palieka namus ir eina į mišką ieškoti savo vaikų
kasdien ji įsimyli medį ir mylisi su juo ir grįžta iki sutemstant
kasdien moteris palieka namus ir eina į mišką ieškoti savo vaikų
kasdien apsikabinusi medžio kamieną ji liečia save
kol medis ima virpėti
kol iki plaukų galiukų suauga pati su medžiu ir grįžta iki sutemstant
moteris ieškanti savo vaikų išeina į mišką
tačiau ten nėra jokių medžių
bet ji vis eina ton pusėn pasidabruota ir tviskanti
ir žvyras švyti jos priešakyje

Craigas Czury’is – amerikiečių poetas. Gimė 1951 m. Kingstono mieste (Pensilvanijoje), tačiau jo vengrų kilmės motina sūnų iš karto atidavė įtėviams. Augo anglių kasyklų regione, ypatingoje vietovėje, kurioje net ore tvyrojo anglių dulkės. Būdamas septynerių išgyveno didžiulę dramą – vietos upės potvynis nušlavė vieną kasyklų, žuvo 12 angliakasių, tūkstančiai žmonių buvo pasmerkti nedarbui ir skurdui, todėl jo eilėraščiuose dažnai piešiami tokie apleistų, nebegyvenamų, skurdžių vietovių peizažai, identitetą praradę žmonės. Jis pats sakosi visą gyvenimą kiekvienoje moteryje ieškojęs savo motinos. Ir kartą, būdamas 39-erių, ją pamatė – jos veidas buvo toks panašus, lyg žiūrėtų pats į save. Ta akimirka poetui be galo svarbi ir mistiška, lyg galvoje kas būtų paspaudęs pabudimo mygtuką.

Iš anglų kalbos vertė Erika Drungytė