Julius Keleras | Poezija
niekas už mus
ir tame kambary mes sulauksime kito rugsėjo,
ir priėmę tikėjimą sniego, kurs viską užlieja,
mes statysime savo namus kitame pakrašty,
kur šakojasi upės ir niekas nesislepia auštant
tarp eilučių ir puslapių, gresiančių juodmedžiu
aukštyje sumurmėjęs kelis nedėkingus žodžius,
nyksta tarpšakiuos, lieka tik pėdos, regis, pempės,
tačiau į namus mus parves kaip anksčiau išmintingos
ir drąsios pelėdos, už kurių tik miškai, tik rugsėjai,
tik sniegas ir galėtum sakyti, kad niekas negyveno už mus
1986–2018
žinai juk
slapčiausia meilės jėga slypi naktį
prairusioj kopoj, paskui tik prašvis, paskui tik
raudonai dažysis landynės ir aikštės, tolimi
priemiesčiai taps spalvoti kaip kamuolėliai
siūlų, išskleistų atokioj vitrinoj, kuri neturės
prasmės mažai tyraširdei žvaigždei, nakvojusiai
ant suoliuko kažkieno užmirštame krepšyje
su užmirštais vaisiais
1986–2018