***

Kur esi, mano juodoji sese, tolimoji mano?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.
Karolius užsisegu, penkiolika,
Vienus ant kitų,
Vienus ant kitų –
Aš myliu.
Į ausis veriuosi auskarus, šimtą kiekvienon,
Šimtą kiekvienon –
Aš myliu.
Tatuiruoju savo kaktą,
Noriu būt ryški –
Aš myliu.
Kur tu, mano tolimoji sese, kur esi, juodoji?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.

Paskutinį dešimtmetį Vakarų literatūrologai atkreipė dėmesį į modernizmą kaip platų, daugiabriaunį ir, tikėtina, vis dar gyvą fenomeną pasaulinėje literatūroje. Šiame kontekste tikrai verta minėti ir latvių poetų vis dar mylimą bei vertinamą Montą Kromą, vieną ryškiausių ir nuostabiausių modernisčių sovietinėje Latvijos literatūroje. Jos 60-ųjų–70-ųjų poezijoje asociatyviais vaizdiniais suskamba miesto, moters ir meilės tematika.

Monta Apse gimė 1919 m. vasario 27 d. Jelgavoje, šeima neilgai trukus persikėlė į Rygą. Tėvas mirė, kai mergaitei tebuvo metukai, tad ją augino motina siuvėja Julija Apse. Tačiau šioji mirė 1936 m., o Montą įdukrino jos bendraklasės Veros šeima, turėjusi ryšių su to meto nelegaliu Latvijos komunistų pogrindžiu. Būdama aštuoniolikos Monta prie jo prisidėjo, palaikydama Rygos centriniame kalėjime įkalintus komunistus. Su vienu iš jų, Karliu Kromu, ji ėmė susirašinėti, vėliau už jo ištekėjo, bet santuoka ilgai netruko.

1940-aisiais, po sovietų okupacijos, ji įsitraukė į visuomeninę veiklą, Antrojo pasaulinio karo pradžioje evakavosi į Rusiją, prisidėjo prie Raudonosios armijos ir dirbo sanitare bei karo žurnaliste. Karo lauke buvo sužeista, ilgai gydėsi ligoninėse. Po karo grįžo į Latviją, dirbo oficioziniame laikraštyje „Kova“ ir rašė eilėraščius. Stalinizmo laikotarpiu poetai neturėjo didelės temų pasirinkimo laisvės, tad ir Kroma savo eilėraščiuose apdainavo sovietinių kareivių didvyriškumą Antrajame pasauliniame kare, o vaikams kūrė poemas bei eilėraščius apie pionierius ir didžias naująsias statybas Sovietų Sąjungoje. 6 dešimtmetyje ji susižavėjo „plėšinių“ tema, apkeliavo naujai įsavinamas teritorijas Rusijos bei Kazachijos pasienyje, kur dirbo labai daug latvių jaunimo, parašė apie juos apybraižą ir poemą.

Bet tikrąjį savo kūrybos braižą Kroma atrado tik 1960 m., kai pradėjo studijuoti M. Gorkio literatūros instituto Aukštuosiuose literatūros kursuose Maskvoje. Atšilimo laikotarpiu Maskvoje ji susipažino su nepamirštama jaunosios ir maištingosios rusų poetų kartos kūryba, Walto Whitmano ir Nâzimo Hikmeto nerimuotos eilės skatino atsisakyti kalenančio metro bei rimų. Tuomet pasikeitė ir Kromos poezijos tematika – ji ėmė rašyti apie moters jausmų pasaulį, analizuoti juos, lydimus įsimylėjimo ir intymumo, vaizdavo dinamišką bei permainingą miesto gyvenimą. 1963 m. Kroma buvo viena tų jaunųjų rašytojų, kurią kliudė sovietinės Latvijos komunistų partijos vadovybės kritika, prikišant jos kūrybai sekimą Vakarų estetika, formalizmą ir neaiškumą. Bet poetė nenustojo ieškojusi: išleidžiamas nedidelis jos rinkinys „Stambiu planu“ (1966), kuriame tradicinės formos sutaria su moderniu verlibru, o po jo sekęs geriausias autorės rinkinys „Lūpos. Tu. Lūpos. Aš“ (1970) tapo savojo laiko radikalios, asociatyvios poetikos pareiškimu. Tuo metu susiformavo Kromai būdingas grafinis eilėraščių išdėstymas – ilgos eilutės kaitaliojamos su trumpomis, kurios nustumiamos į dešinę lapo pusę sulaužytais laiptais. Pati Kroma šį stilių interpretavo kaip miesto struktūrą, kurioje pagrindinės gatvės kertasi su šalutinėmis, o paralelinės ir statmenos trajektorijos nuolat sąveikauja. Tokie eilėraščiai, dažniausiai ištįstantys per kelis puslapius, sudaro kitą jos rinkinį „Garso įspaudas“ (1975).

Vėliau Kromos poezija kito dar ne kartą: antroje 8 dešimt-mečio pusėje ji pasiduoda manierizmui, suskaldydama eilėraščio asociacijų srautą iki neilgų frazių ir trumpų eilučių, o štai 9 dešimtmetyje, jos pačios žodžiais tariant, „nuplėšia poezijai žėrinčią odą“, pasirinkdama rašyti lakoniškus, prasmingus eilėraščius, kuriuose analizuoja gyvenimą mieste, poeto kūrybinį procesą. 9 dešimtmečio pabaigoje, kai Baltijos respublikose prasidėjo atgimimo sąjūdis, Kroma pervertino savo politines pažiūras ir išstojo iš komunistų partijos. Vėliau sekė Latvijos nepriklausomybės atkūrimas ir ekonomikos krizė. Paskutiniuose jos eilėraščiuose, datuojamuose 1993 m., suskamba tikėjimas atkurta Latvijos Respublika, bet neslepiamas ir liūdesys dėl staigaus skurdo, užklupusio jos gyventojus. Kroma mirė sulaukusi 75-erių, 1994 m. liepos 25 d., palaidota Rainio kapinėse Rygoje.

2019 m. Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno institutas rengs Montai Kromai skirtą mokslinę konferenciją, siekdamas atkreipti dėmesį į šią ryškią modernistę ir nevengdamas prieštaringų jos kūrybos briaunų. Kai kurie vyresniosios kartos atstovai nesugeba apie ją kalbėti be nepasitenkinimo, prisimindami kvailus vaikiškus posmelius apie Staliną ir pionierius, kuriuos jie turėjo mokytis atmintinai. Tačiau Kroma, skirtingai nei kiti jos kartos poetai, išgyveno radikalų lūžį savo sąmonėje, o tai leido atsisakyti socrealizmo kanonų ir atrasti autentišką bei užburiantį savąjį balsą. Šiuo metu rengiama Kromos poezijos rinktinė, kurią jos šimtmečiui išleis leidykla „Neputns“. Į ją įtraukti ir „Nemune“ lietuvių skaitytojams pristatomi eilėraščiai.

Karlis Vėrdinis

Iš latvių kalbos vertė Erika Drungytė