Vienas apdovanojimo
paveikslų

Aš vakar televizorių žiūrėjau
Kai ką prisimenu kai ko dar ne
Ten susirinko meno korifėjai
Tarp jų mažytė su puošnia suknia

Ji skaitė tekstą kur aš padėkojau
Visiems kas žavis talentu manu
O šiandien sėdžiu šiltas savo rojuj
Ir tai ką jūs vadinate menu

Kuriu… štai vienas mano paveiksliukas
Baltoj pievelėj ganosi ožka
Jai aplink galvą aureolė sukas
Ir pilkas vilkas velkas – uodega

Jo nutraukta eketėje prišalo
Vargšelis gaudė tvenkiny žuvis
Eilinį kartą lapė jį apgavo
O ragana vis bėga per pusnis

Kiek daug gyvūnų teliką žiūrėjo
Beliko suskaičiuoti kiek ir kas
Visiems jiems palinkėkim gero vėjo
Tikrai manęs lengvai taip neužkas

2023 12 14

***

Esu žmogus gana aukštos kultūros
Padoriai vietoj viešoje elgiuos
Nečiaudau pakelėj nešaudau būrų
Tiktai vienos mažytės aš ilgiuos

Už ją maldas aš sukalbu bažnyčioj
Už ją taip pat eilėraščius rašau
Ir niekad sau neleisiu pasityčiot
O jeigu įžeidžiu atsiprašau

Ir slenka Laikas vienišas be galo
Blyksėdamas auksine akimi
O prieš akis šeši tušti bokalai
Ko mano siela blaškos nerami

Nerimsta ji nes dar sūnus negrįžo
Kankinkit prašom budeliai mane
Aš iškentėti viską pasiryžęs
Nors atsidūriau pačiame dugne

Dūstu blaškaus nesurandu sau vietos
Paskui paskambinu telefonu
Brolau galiu tau eurais užmokėti
Tik pasakyki kiek ir aš einu

Namo tenai palinksminsiu mažytę
Ji man atsidėkodama žuvies
Iškeps iš tolo josios veidas švyti
Tarytum saulė ir ilgai dar švies

2023 12 08

2021 m. Lietuvos rašytojų sąjunga minėjo 100-ąsias įkūrimo metines. Norėdama deramai paminėti sukaktį ir paryškinti jos narių indėlio į šalies kultūrą svarbą, Sąjungos valdyba įsteigė „Šimtmečio premiją“. 2023 m. gruodžio 5 d. ji buvo įteikta poetui Gintarui Patackui už daugiaprasmę, ryškią ir drąsią poetinę kalbą, tapusią vienu ryškiausių moderniosios Lietuvos poezijos ženk­lų, už savito kelio ir kalbėjimo paiešką ir tos paieškos liudijimą pasaulio kultūrų ir tradicijų sankirtose, taip pat už originalius poezijos ir tapybos simbiozės projektus. Skelbiame iškilmės proga parašytą laureato kalbą, kurią Vilniaus rotušėje perskaitė ir apdovanojimą priėmė jo žmona poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė.

Gerbiama publika

Nesitikėjau, kad taip aukštai įvertinsite mano talentą. Nežeminsiu jo, bet pavadinsiu amatu, kurio neruošia jokia institucija, o vienintelis mokytojas yra knygos.

Rašyti pradėjau nuo 14 metų ir to nemetu ligi šiolei. Per tą laikotarpį parašiau ir išleidau daugiau kaip 40 knygų. Jeigu anksčiau mano draugai šiame kelyje buvo stikliukas stipresniojo, tai dabar gi jau ilgą laiką mineralinis, kava ir cigaretė, jie man suteikia įkvėpimo būseną, leisdami panirti į savotišką transą. Žinoma, aš viską profanuoju. Sulig amžiumi darausi niekam tikęs, pusiau aklas, pusiau kurčias. Gerai dar, kad ne nebylys ir mokausi pažinti tiesą, kad ir kokia žiauri ji būtų. Minusą stengiuosi paversti pliusu, neatsižadu slengo, bandydamas išvengti keiksmažodžių, kuriais pasižymėjo mano ankstesnė kūryba.

Rašydamas šią kalbą aš labai jaudinuosi, prašydamas atleisti ir neteisti.

Dievas su jumis, mieli broliai ir sesės Kristuje. Tik jis vienas gali išgelbėti šį trapų pasaulį. Po to, kai įvyko mano atsivertimas, mano sužeista siela pradėjo gyti. Dabar gi Žemėje vyksta Armagedonas – šviesos ir tamsos kariai kaunasi žūtbūtiniame mūšyje. Mes nugalėsime.

Ačiū už man suteiktą garbę ir dėmesį.