LELA TSUTSKIRIDZE | Poezija
***
Šioje fotografijoje – lauko kavinė.
Sėdžiu joje prie staliuko,
man už nugaros keičiasi vaizdas – nelygu metų laikai:
kai noriu, pasninga,
kai noriu, visa kas žydi arba gelsta ir nukrenta.
Keičias ir oras:
mano šešėlis ištirpsta saulės kaitroj,
pūsčioja vėjas,
kartais žliaugia lietus,
o sniegas toks lėtas lėtas.
Eina pro šalį turistai, pleškina aparatais,
gaudo savo selfius įsimylėjėliai.
Ir visur kur – aš
sėdžiu atsukusi nugarą.
Ant staliuko visados tuštutėlė stiklinė,
iš kurios jau išgėriau liepos žiedų arbatą,
ir bokalas alaus, sklidinas,
nes niekas
niekados neateina jo gerti.
***
Koks tas miestų dangus?
Tik tąsus tamsiai mėlynas sirupas.
Lyg būtų kažkas slapčia atidaręs uogienės
Skardinę, saugotą juodai dienai,
Ir davęs vaikams išlaižyti.
Visos žvaigždės viena po kitos suvalgytos.