LELA TSUTSKIRIDZE | Poezija

***

Šioje fotografijoje – lauko kavinė.
Sėdžiu joje prie staliuko,
man už nugaros keičiasi vaizdas – nelygu metų laikai:
kai noriu, pasninga,
kai noriu, visa kas žydi arba gelsta ir nukrenta.
Keičias ir oras:
mano šešėlis ištirpsta saulės kaitroj,
pūsčioja vėjas,
kartais žliaugia lietus,
o sniegas toks lėtas lėtas.
Eina pro šalį turistai, pleškina aparatais,
gaudo savo selfius įsimylėjėliai.
Ir visur kur – aš
sėdžiu atsukusi nugarą.
Ant staliuko visados tuštutėlė stiklinė,
iš kurios jau išgėriau liepos žiedų arbatą,
ir bokalas alaus, sklidinas,
nes niekas
niekados neateina jo gerti.

***

Koks tas miestų dangus?
Tik tąsus tamsiai mėlynas sirupas.
Lyg būtų kažkas slapčia atidaręs uogienės
Skardinę, saugotą juodai dienai,
Ir davęs vaikams išlaižyti.
Visos žvaigždės viena po kitos suvalgytos.

 

    Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Jei ši publikacija jums buvo įdomi, kviečiame prisidėti: puoselėkime kultūrą, kuri gyva tiek, kiek ją palaikome būdami aktyvūs jos dalyviai – kūrėjai, lankytojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai. PRENUMERUOKITE arba PAREMKITE mūsų darbą — kiekvienas geranoriškas gestas padeda išlaikyti nepriklausomą kultūrinę spaudą.
Esame dėkingi už jūsų bendrystę ir palaikymą!

2023-11-26
Tags: