poeto mirtis

ką dabar pasakytų jis visa tai išvydęs – šį ankštą kambarį
su langeliu, žemas lubas, duris?
ar paliestų jis stalinę lempą – tą ištikimąją skaitytoją,
kuri dabar žemai nulenkusi galvą,
tarsi susigėdusi dėl to, ką žino? –
ji skaitė jo laiškus ir kitus rašto darbus,
ant liniuotų lapelių parašytas eiles,
palaižusi pirštą, sklaidė rankraščio puslapius
kaip naujus banknotus. ką daryti su lova, supamuoju krėslu,
visa tai išnyko dar žvelgiant į kruviną nukryžiuotąjį,
taip ir neištarusį paskutinių žodžių?
ir meno kolekcija – su dievo motinos ir pragaro kančiomis,
su šiais išblyškusiais angelais, pučiančiais sunkius trimitus,
ir atletiškais šventaisiais, pervertais strėlių?

ką pasakytų jis šičia savo paveikslus išvydęs?
ir tuos, kuriuos piešė jo brolis – irgi miręs, jo vaikai, žmona, giminaičiai –
visi išmirę, jo auklytė ir gerbėjos – išmirusios,
ir sesutė, kuri slaugė jį paskutinėmis kančių dienomis –
mirusi, visos mašininkės mirusios, ir senasis sodininkas, kaimynai
ir pusseserė, kuri išbėgo į Braziliją – irgi –
tokia didelė buvo jo mirtis, taip skaudžiai palietusi visus.

o jei dabar jis grįžtų po keturiasdešimties metų,
ar vėl galėtų gyventi šiame name, kuriame viskas
apstatyta kaip tada, kai paliko šią pastogę?
ar jis galėtų dirbti šiame kambary su mažyčiu langeliu?
ar kas nors nepasikeitė? būtų išblyškęs ar atgavęs
tenai, aukštai, sveiką veido ryškumą? tik ar nebus pernelyg išstypęs,
kad dar galėtų čia užeiti pro žemas duris?

Vila do Kondė – Ryga

Karalius

Atsistoki priešais veidrodį.
Į save pažvelk.
Juk tai tu esi
Ir niekas kitas.

Pasikasyki už ausies,
gnybtelėk į šoną,
į liežuvį įsikąski.
Tokios tavo ribos.

Tų ribų pradžia
ten, kur skauda,
o randai tavieji
jau pasaulio nuosavybė.

Įdrėskimai žino kelią
į tą didžio skausmo šalį,
per jos slėnius ir kalvas
į tavas valdas.

Smegenys kūno akropoly,
krūtinėj kraujo altorius –
tai viskas tavo, karaliau,
tai viskas tavo.

Latvių poetas, literatūros kritikas, vertėjas Arvis Vigulas (Arvis Viguls, gim. 1987 m.) 2017-aisiais pateko tarp dešimties žymiausių jaunųjų Europos autorių, jo eilės įtrauktos į serijos „New Voices from Europe“ („Naujieji Europos balsai“) poezijos antologiją. Nenuostabu – jau pirmasis kūrėjo eilėraščių rinkinys „Kambarys“ (Istaba, 2009) buvo įvertintas Poezijos dienų prizu ir 2010-aisiais pelnė Latvijos literatūros metų premiją už geriausią debiutą. Antrojo rinkinio „5.00“ rankraštis apdovanotas Anos Dagdos premija (2011). Naujausia poeto knyga – 2021 m. pasirodęs „Blusų cirkas“ (Blusu cirks). Be autorinės kūrybos, A. Vigulas yra išvertęs Latvijos rusų poetų, F. G. Lorcos, J. Brodskio, W. Whitmano ir kitų autorių tekstų. Jo eilėraščių vertimų į lietuvių kalbą paskelbta šiuolaikinės latvių poezijos antologijose „Pavasaris bus kaip visuomet“ (2012) ir „Rutulinis žaibas į sielą“ (2019).