ALINA BORZENKAITĖ | Poezija
Floriografija
I.
mano močiutė žudė gėles,
kad jos nepasentų.
nuskintus kūnus talpino
tarp nučiupinėtų puslapių.
jos knygų lentyna žydėjo žiemą.
II.
močiutė žudė gėles,
kad žydėtų netgi lėkščiausios knygos,
galbūt pumpuruotų, gyvastim trykštų.
kai pamatėm petunijos žiedą,
ardant raides Mopasano knygoj,
močiutė neleido šalinti,
nes pampuškai tiktų petunijos.
III.
močiutė žudė gėles –
bjauriausiųjų žiedlapius
smaugė tarybiniam atlase,
buvau trečiokė, kai
ištrintus šalių kontūrus
nuklojau gysločiais, maniau,
tai užgydys istorijos žaizdą.
močiutė juokėsi.
IV.
močiutė žudė gėles,
jų palaikai byrėjo,
beieškant skambių citatų.
trapūs slanksteliai
žadino snaudžiančią katę –
ji ilgai kramtydavo scyles
iš Dostojevskio rinkinio,
prieš išspjaudama.
V.
močiutė žudė gėles,
nes jos buvo silpnos,
vis vien nuvystų,
būtų šalnų sukrėstos,
ginkdie praregėtų,
pradėtų ieškoti prasmės
savo gėliškai būčiai.
VI.
ji žudė gėles ir sakė –
vien rožės vertos gyventi,
nes turi dyglius, nes ginas,
nes žudomos puola,
vien rožės vertos žydėti ne knygoj,
bet tu nesuprasi, vaikeli,
nemoki gėlių kalbos.
ieškokis vertėjo.