Pirmąją savo eilėraščių knygą „Angis“ Dainius išleido 1997 m. „Nemuno“ leidykloje. Kaip ir visi to meto aštuntojo dešimtmečio kartos debiutantai stengėsi prabilti veržliai, drąsiai, erotiškai. Tačiau net ir maišto dvasia, vyravusi jaunųjų kūryboje, Dainiui nekliudė į eilėdarą žiūrėti rimtai – nevengė rimuotų posmų, kiekvieną eilutę stengės šlifuoti kuo atidžiau. Antroji knyga „Boa“ pasirodė tik po dešimtmečio, ir kai kurie skaitytojai ją įvertino taip – „psichopatinė poezija“. Tai nestebina, nes ir pats poetas yra kadais prisipažinęs: „Mano estetika iš esmės ekspresionistinė su psichodeliniu priedu. Taigi, kvanktelėjusi, nerimastinga, teigianti gyvastį, o gyvasties be skausmo nebūna.“ Dabar jo bibliografijoje – šeši eilėraščių rinkiniai, libretai šešioms šiuolaikinėms operoms, daugybė vertimų iš prancūzų kalbos. O tarp gausybės literatūrinių apdovanojimų – ir kelios premijos už kūrybą vaikams (mano galva, tai pats sunkiausias menas). Beje, 2009 m. rašytojui įteiktas Auksinis scenos kryžius Jaunojo menininko kategorijoje (su kitais kūrėjais už spektaklį „Izadora“).

Nors poetai – žmonės, išmanantys kalbą, suprantantys jos garsyno ir prasminio gelmyno reikalus, dažnai būna, kad retorikos menas nėra jų stiprioji pusė. Bet tai ne apie Dainių. Jis – nuostabus skaitovas, net eksperimentinės audiovizualinės poezijos atlikėjas. Dar daugiau – jis ne vienos srities kūrėjas. Filologinių studijų rašytojui buvo maža, tad Vilniaus dailės akademijoje studijavo menotyrą pagal magistrų rengimo programą. Į šį daiktą žiūri rimtai ir ne visai. Savo sodyboje Širvintų rajone nuo 2000 m. organizuoja Maskoliškių meno frontą, į kurį suvažiuoja geravaliai įvairių profesijų žmonės – menininkai ir menui prijaučiantys. Linksmo, visiškai beprotiško (t. y. paleidus racionalųjį protą atostogų) susibūrimo metu vyksta nuostabiausi menų išlaisvinimo aktai ir performansai, o kūrybos summa summarum eksponuojama ten veikiančioje „Tvarto galerijoje“. Reikia pridurti, kad Dainius – puikus fotografas, surengęs ne vieną konceptualiosios fotografijos parodą. Jo objektyve dažniausiai atsiduria žmonių neatšaukiamoms reikmėms skirtos lauko būdelės, taip pat šunų būdos ir… kopėčios. Ir neklauskit kodėl. Beje, rašytojo rūbų spintoje kabo įvairių spalvų diržai, pelnyti pasiekus vis aukštesnes pakopas japonų kovos meno – karatė – aikštelėse. Tačiau apie šį meną nepasakysiu nieko – per menkos kompetencijos.

Nepamenu, prieš kiek dešimtmečių susitikome. Greičiausiai – Poetiniame Druskininkų rudenyje. Mudu abu – tos pačios kartos, panašiu laiku išleidome pirmąsias knygas, o ir kitas rašėme labai jau nespėriai, kitaip tariant – ne produktyviųjų giminės. Jei kažkam kažką reiškia horoskopai – mus vienija ir Vandenio žvaigždynas. Su Dainiumi visada lengva ir malonu bendrauti. Jis – atvira siela, geranoriškumo įsikūnijimas, menininkas–laisvūnas, bet tuo pat metu – šeimos žmogus (skamba kaip oksimoronas). Tad man visada knietėjo jį pakalbinti, tačiau įprastiniai interviu – kiek pabodęs dalykas. Kaip galima prašnekint poetą, kad jis nevirstų tiesiog atsakinėtoju? Kaip, kad nevardintų ir nesiaiškintų? Kaip, kad būtų galima pajusti jo melodiją, žodyną, pasaulėjautą? Gal pirmą kartą interviu žanro istorijoje – klausimai ir atsakymai eilėmis. Turiu prisipažinti, nežinojau, kokias žaidimo taisykles man pasiūlys Dainius, ir planavau klausinėti vienu ritmu, tačiau jis greitai jį pralaužė įvairiausių eilėdarų posmais, tad jo atsakymuose rasite visko – verlibro, trioletų, sonetų, poetinės prozos, japoniškų tankų, arabiškų gazelių, o ir man pačiai teko kabarotis net į haikus bei hegzametrą. Va taip ir pabendravom.

Kadaise žiūrėjom į vakarus. Taip, lyg nebūtume matę
Nė vieno saulėlydžio anei raudonų dangaus pakraščių.
O dabar? Ko dabar vis dar ieškom? Ir šitaip nerandam…
Ar nurimt neturėjom seniausiai ir atsiremt vien savęs?

Būčiau išminčius, išrėžčiau ką nors išmintingo,
Dabar pralement tegaliu, ką akys užmato siaurai:
Šitiek jaukinta ramybė saldžiom savo seilėm paspringo,
Per nugarą jai iš anapus daužo vaiduokliai kariai

Ar ne per daug mumyse pačiuose šiandien karo?
Teisuoliai lyg liūtai riaumoja, vos proga subliaus avele,
Savimyla laižosi tarsi katė, išsidrėbus ant šventinio stalo,
Puikybė išmanėlių pučias, tiek pučiasi, kad olialia!…

Ragina, rodos, medžioti, supančioti raganų tuntą,
Kol šios nepaleido nuodų debesų į namus ir gatves…
Kartais galvoji, ko gi žmogus ant žmogaus šitaip siunta,
Galbūt vien dėl to, kad neieško tylos, o tyloj ir savęs?

Manding, nebėra savęs ieškančių, nes visa tarytumei surasta
Jei ko ir pritrūktume – va gi, tiek daug „atminties debesų“ 🙂
O kas, jeigu viską nušluotų magnetinės audros? Ar vėjai
Išrautų elektrą?.. Juk būtų visai visai po velnių…

manyčiau ieškančių savęs yra
kitaip pasaulis būtų jau pražuvęs
net jei užkluptų mus baisi audra
manyčiau ieškančių savęs yra
ir jei mane nutrenktų elektra
ar uodegom per veidą plaktų žuvys
manyčiau ieškančių savęs yra
kitaip pasaulis būtų jau pražuvęs

o jei išties pradingtų internetas
sustotų tūkstančiams turbūt širdis
pasaulis tarsi kaimas taptų lėtas
o jei išties pradingtų internetas
jokia paguoda būtų trioletas
žiauri pamaiva toji ateitis
o jei išties pradingtų internetas
sustotų tūkstančiams turbūt širdis

Žinia, poezijoje meistras – bus ir verlibrui geras,
Ir verdamas vainiką iš sonetų išlaikys rimus…
Tačiau važiuodamas autobusu ar gerdamas „kavytę“
Gali sudėt iš regimo pasaulio tapatybės dramą
Ar šiaip kažkokį išgyvenimą su nuotrauka instagrame–
Ir va, esi rašytojas. Bemaž gerasis pranašas…
Tai kokio galo ta visa utopija dėl tikro meno?

Anoks ten pranašas iš instagramo,
Pati puikiausiai šitai supranti,
Greičiausiai meno ten nebus nė gramo,
Tik žvilganti žinutė įmantri…

Utopija, sakai… ironizuoji…
Kūrybos kūnas – prakaitas, derva…
Ir magija, viliojanti į guolį…
Iš jo pakirdęs išeini, ir va,

Jauti, tu dvasios pamylėtas,
Per dangų plaukiantis eršketas,
Jėga daryti atbulai.

Ir balsas, skambantis nuo seno:
Kas būtume be gero meno?
Vien zombiai, snūdos, skrabalai.

Ek, Dainiau. Trys šimtai knygelių –
Maždaug va tiek to žodžio meno
Prireikia šaliai iš poeto.
Ar trioletais, ar sonetais…
Na taip, iš Mikutavičiaus dainų
Beliko milijonai du.
Tačiau sakyk dabar, brolyti,
Kokiom žuvim turėtų lyti,
Kad alkį jingle bells „gražumo“
Pakeistų sveikata pelyno krūmo?

taip tikras menas turi kartaus pelyno kaip ir pelių švelnumo per pirštus
daužančių pelėkautų ar pelikano skrydžio ties šėlstančia jūra žuvys žuvim
bet aš kalbu apie meną apskritai apie meną plačiąja prasme apie čiurlionį
skudutį sauką bethoveną pärtą schielę abramovič louise bourgeois germaine
richier kalbu ne tik apie dailę muziką poeziją bet ir apie kiną hitchcocką
truffaut ferreri apie teatrą šokį operą apie architektūrą gaudi hundertwasserį
kengo kumą apie muziką alternatyvią muziką roką apie jo maištaujančią
budinančią purtančią jėgą be kurios mes ir būtume tie zombiai snūdos
skrabalai už virvelių tampomi balvonai nors to balvonizmo žinoma per akis
turiu ir aš svarbu kad tik migla ties akim nebūtų per tiršta kad neužtrauktų
akių neužbintuotų vokų kad galėčiau mirksėti ir nusivalyti nuo akių dulkes
svarbu neužklimpti snaudulio baloj vis purtytis kaip šuniui išlipusiam iš
murzynės iš muilynės muilo operų propagandų post truth makalynės o
menas susišiaušęs dygus menas nepataikaujantis kreivas susisukęs ir žvairas
liežuvį rodantis miesčionybei plastikinėms akims menas tam be jokios
abejonės padeda čiumpa už gaurų ragų ausų geros vietos ir bloškia į kitą
suvokimą savianalizę savivoką kitų supratimą empatiją jis įeina kaip gausmas
per ausis ir keičia vidines struktūras o mintis kad menas išgelbės pasaulį
manau nepaseno jei ne jis ne jo įvairiausios netikėčiausios formos jei ne jo
sūkuriai sūkiai vėjai malūnai būtume kasdien tais pačiais keliais tom pačiom
atkarpom nuo taško a iki taško b klajojančios pilkos trumeno šou pamėklės
net geras pop menas gera pop muzika prie viso šito gėrio prisideda ji savo
apsiaustu apgobia platesnes mases virpina vidines membranas atpučia
gaivos į jų kambarius prie to prisideda ir įdomesnis dizainas namų apyvokos
reikmenų arbatinukų puodelių automobilių motociklų visų tų harley davidsonų
dizainas menas veikia visus net tuos kurie apie jį nė velnio nenutuokia žinoma
veikia skirtingu lygiu vis kitaip bet veikia taip manau taip noriu manyti
tuo tikiu tuo noriu tikėti viliuosiu tuo tikėsiu kai ir pats nebeturėsiu jėgų kurti

Kaip gerai kad mano šią provokaciją visą
Lyg žiemos šaltos triūsus pargriaudamas šluoji
Ir visaip keistai čia besivartydamas šaudai
Kulkom žodžių. Bet yra juk dar kasdienybė
Kaip gi ji? Su kuo tu ten irstais? Ką išžvejoji?
Ko imies, kad taškas a pavirstų į alfą?

Šiuolaikinė poezija tai kova už kvėpavimą
kažkodėl prisiminiau šią
nuostabaus lenkų poeto
Tadeuszo Różewicziaus eilutę
gal dėl to prisiminiau
kad kasdienybėje mokausi kvėpuoti
įkvėpti kiekvieną akimirką
kiekvieną gūsį ir šypsotis
mokausi būti orus net jei nesiseka
galvoti ir vaizduotis kad pasiseks
iš tiesų jau sekasi nes vaikštai ir kvėpuoji
vaikštai regi ir girdi
gali liesti apčiuopti
vaikščioti bėgioti šliaužti miegoti keltis
vežti vaiką į mokyklą

mokausi stebėti save iš šalies
stebėti savo niūrius užutekius
drumzlinus saulėtekius
sąmyšį pakliuvus į atsikartojančių
nemalonių situacijų spąstus
ar blaškysiuos kaip žiurkė
ar spąstus paversiu kambariu
iš kurio galiu išeiti pro duris
mokausi keistis
pavargau būt nepatenkintas ir paniuręs
pavargau būt nervingas ir pilkas
mokausi kasdienybę kaip ir rutiną
net jei ima šiepti iltis
paglostyti kaip katę mūsų Pastelę

visi aplinkiniai žmonės
ypač gyvenantys drauge
yra mokytojai
todėl iriuosi su jais per gyvenimą
ir mokausi mėgindamas suprasti:
negali iš kitų laukti kol tave padarys laimingu
pirmiausia pats turi spinduliuoti
rusenti ugnį viduj ir šildyti
žinoma ateina diena ji prigęsta
vos rusena bet vėl įsidedi malkelių
kaip sakytų kulikaitė
giliai įkvepi ir pūti
įkvepti ir pūti
kol ugnis palaimingai suurzgia ir sako:
tarnaukit vienas kitam ir būsit karaliai
stengiamės nors ne visada pavyksta
visi mokomės kvėpuoti klausytis
atrasti kasdienybės sakiniuose metaforų
drauge išsiruošdami į parodas
lipindami virtuvėje molį
valgydami dažniausiai mano kepamus
blynukus bretoniškuosius galettes
drauge žiūrėdami filmą
sodyboje skaldydami malkas
kurdami ugnį prie upės
stebėdami paukščius ir vabalus
išvažiuodami dienai pasižvalgyt po Lietuvą
pavaikščioti pažintiniais takais po miškus

štai dabar žiemą takas sodyboje
nuo trobos iki malkinės
vedantis tarp kėnio ir maumedžio
man lyg balta magiška atkarpa dievo sprindis
kuriuo žingsniuodamas cirpsint zylėms
jaučiuosi kaip žiemos faunas
todėl kartais imu ir sumėtau pėdas
Vilniuj metu viską reikalus darbus treniruotes
ir lekiu į sodybą pas medžius krūmus upę
tada kasdienybė nuščiūva kurį laiką stovi išsižiojus
galiausiai nusišypso suprasdama matyt taip reikia
ne tik man ne tik poezijos plaučiams bet ir jai pačiai

Tylus rytinis altorius
Į užsnigtą sodą įbridus
Su zylėm gerti kavos

Aha, nuo gaivos
Net į šalis nešioja,
Kai kiemu eini.
O zylėms tik linksmiau pešt
Nesūdytus lašinius

O yra kas nugirgžda, palikdamas pėdas?
Tu žiūri, nematai, vien girdi:
Cypsi snaigės… ir kažin kas lėtas
Paširdžiuos lyg vinukai giliai sukalti…

Paširdžiuos lyg vinukai giliai sukalti…
Kartais dūmai prošal, kartais dūmai arti…

Taip arti, kad įsrūva kaip širšių nuodai,
Ir gerklėj staiga seilė patampa karti…

Tiek karti, lyg išvydus sprangias minutes,
Kai žaidei, kai įskaudinai ir supranti,

Gal netroškai, kažkas suklaidino ir tiek,
Bet dabar prisiminęs rangais graužaty,

Ir čia pat jau šnypšti surakinęs pirštus:
Ją praryki kaip pelę, o dzeno žalty!

Gal su ta graužatim… ech, praryk ir mane:
Tik numirę mes ramūs, tyri, nekalti.

O zylutė – poezija? Aido pradžia?

Ji šilta, aidinti eilėraščio, kurį rašo diena, eilutė…