Iš kalbos dalių

Vos pagalvoju, o kalba
jau žino, ką noriu pasakyti –

ji parenka man žodžius
reikalingus, būna,
ir ne pačius tinkamiausius,

tačiau nėra kalbos negražios,
netgi tada, kai burnoju.

Ji visą mane sukaupusi
talpiausioje atmintyje –

kai nebeliksiu, atkurs
pavidalą mano: esu
ne iš kūno ir ne iš kraujo –

iš kalbos dalių sudarytas.

Plaukai prisimena viską

Juk nemylėjau to buto,
nevadinau jo namais
penkiaaukštyje prie Nevėžio,
kur nubausdavo už tai,
kad vienas lankydavau upę.

Tai kodėl dar kišenėje
mėlynos plastmasinės šukos
su išlūžusiu dantimi –
iš prieškambario stalčiaus?
Nepasimetė kraustantis.

Kartais pasišukuoju jomis,
ir žilstantys plaukai,
užuot stoję piestu, nurimsta –
jie mena ne tik slogutį,
bandymus šokti iš balkono,

bet ir laiką, kai nesisielojau
ir svajojau ant kranto,
jog būtinai išplauksiu
paskui laisvus, nevaržomai
augančius plaukus.