Vytautas Kaziela | Poezija
*
atsimenu
tą kaimelį
kalnų tarpeklyje
ten parduodavo
purius avių kailius
ir nukirstas
vilko letenas
dabar negaliu
to paaiškinti
*
nemoku pagroti tavęs
tik lydosi ir susilieja
juodi ir balti klavišai
tai nepanašu tikriausiai į aistrą
nepanašu į ilgesį
net nežinau į ką
kas skrenda
dabar į mane
kas atneša žinią
kas suneria virš manęs
tavo baltas rankas
–