Vidmantas Savikūra. Žmogus moduliniame sintezatoriuje

Kalbino Laura Kešytė

Paprastai instrumentai skamba taip, kaip juos sukūrė gamintojas, tačiau moduliniai sintezatoriai – tokie, kuriuos kiekvieną kartą iš naujo sukonstruoja pats kūrėjas. Kiekvienas laidų junginys, kiekviena pasukta rankenėlė yra savotiškas pasirinkimas, kviečiantis ne tik kurti garsą, bet ir tyrinėti save. Tai gyva, žmogaus valdoma sistema, kurioje kontrolė visada šiek tiek slysta iš rankų – ir būtent čia gimsta atradimai.Daugiau

CAROLINE SHAW: PULITZERIO LAUREATĖ TARP KLASIKOS IR POP

Jurgis Kubilius

Labas, susipažink, čia Caroline Shaw (tarti Kerolain Šo). Gimė ji 1982 m. Šiaurės Karolinoje, dabar gyvena Niujorke. Jei surastum oficialią jos biografiją, galbūt nustebintų faktas, kad mėgstamiausia Caroline’os spalva yra geltona, o mylimiausias kvapas – rozmarinų. Ne dėl konkrečios spalvos ar kvapo, o dėl to, kad tai įrašyta Jeilio universiteto garbės daktarės, Pulitzerio premijos ir kelių „Grammy“ laureatės biografijoje.

Caroline’ą sutikau Amsterdamo konservatorijoje, kassavaitiniame kompozicijos studentų forume. Ketvirtadienio popietę įprastai bičiuliškoje atmosferoje buvo justi ir laukimo įtampa. Jauduliukas kaip prieš įžengiant į taip išsiilgtą naktinį klubą ar laukiant Velyknakčio žvakės, užžiebiančios šviesą bažnyčioje. Pro duris vis įeidavo kiti studentai, kol pastebėjau, kad viena mergina nužengė ne prie mūsų, sėdinčių, bet prie pranešėjo stalo. Maždaug 170 centimetrų ūgio, žaliais snikeriais, pastorintu gelsvu padu, su kuprine, atrodo, didesne už ją. „Kas ji?“ – kiek per garsiai paklausė pirmakursė studentė. Vienas dėstytojų parodomai gėdinančia mina pro dantis iškošė: „Čia ji, Shaw!“Daugiau

DOMINYKAS DIGIMAS: Stengiuosi duoti laiko kiekvienam kūriniui, neskubėti

Kalbino Dalia Musteikytė

Jaunosios kartos kompozitorius Dominykas Digimas – ryškus šiuolaikinės kultūros asmuo vien dėl to, kad jo pilna visur: muzika skamba svarbiausiose Lietuvos salėse, teatruose, kine, įvairiausio plauko meno projektuose, šalies ir užsienio festivaliuose. Šis kūrėjas dirba daug, talentingai ir – drąsiai. Tą liudija atgarsio sulaukusi taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“, rodoma Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, taip pat Thomo Manno festivaliui parašytas kūrinys „Hights“ („Aukštumos“), LRT „Klasikos“ dvidešimtmečio proga sukurta muzikinė miego patirtis „Ką sapnavai?“, Nacionalinės filharmonijos užsakymu Vasario 16-ajai skirtame koncerte nuskambėjęs opusas „Aušros choras“ ir kiti. Jis yra pelnęs ne vieną Kompozitorių sąjungos premiją, už muziką Gintaro Varno režisuotam spektakliui „Puikus naujas pasaulis“ Valstybiniame jaunimo teatre jam įteiktas Auksinis scenos kryžius. Dominykas yra ir vienas iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjų.Daugiau

KOMPOZITORIUS Arvo PärtAS: PAPRASTO NEPAPRASTUMO MEISTRAS

Jurgis Kubilius

Tą vakarą koncerte labiausiai laukiau paskutinio kūrinio. Senųjų meistrų religinės muzikos koncertą, atliekamą vieno žymiausių britų vokalinių ansamblių, turėjo užbaigti šiuolaikinio kompozitoriaus Arvo Pärto (1935) opusas „Which Was the Son Of…“ (Kuris buvo laikomas sūnumi…). Kūrinio sumanymas labai keistas. Čia dainuojamas visas Jėzaus protėvių sąrašas iš Evangelijos pagal Luką: „Ir Jėzus, būdamas apie trisdešimties metų amžiaus, buvo laikomas sūnumi Juozapo, kuris buvo sūnus Elio, kuris buvo sūnus Matato, kuris buvo sūnus…“ Aštuonias kūrinio minutes vienas po kito skamba beveik negirdėti vardai. Dar keistesnė kūrinio harmonija: sodri, ortodoksų religinės muzikos įkvėpta, tačiau pavojingai balansuojanti ant saldumo ribos.Daugiau

Retro be nostalgijos

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Per penkiolika metų The Ditties tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos muzikos lauke ne tik dėl ankstyvojo svingo ir tribalsio vokalinio pasirinkimo, bet ir dėl nuosekliai kuriamos estetinės laikysenos. Jų muzikoje retro stilius susitinka su šiandienos patirtimis, o sceninis žaismas tampa brandžiu ir apmąstytu turiniu.

Šis pokalbis gimė iš noro pažvelgti į The Ditties ne tik kaip į sceninį projektą, bet kaip į kūry­binę bendrystę, kurioje susitinka skirtingi gyvenimo etapai, profesinės patirtys ir asmeniniai virsmai. Būtent tokia trijų dainininkių kombinacija šiandien leidžia grupei naujai atsiskleisti originaliose dainose, santykyje su publika ir aiškiai suvokiamoje kultūrinėje pozicijoje.Daugiau

Richardo Wagnerio „Lohengrinas“: romantinė ar politinė opera?

Julijus grickevičius

1850 m. rugpjūčio 28 d. Veimaro didžiojo kunigaikščio rūmų teatre Ferencas Lisztas, to meto fortepijono superžvaigždė, šio teatro kapelmeisteris ir Richardo Wagnerio bičiulis, diriguoja „Lohengrino“ premjerą. Tačiau paties „Lohengrino“ autoriaus ten nėra. Wagneris ją pasitinka Šveicarijoje, Liucernoje, Rigi viršūnėje įsikūrusioje tavernoje „Gulbė“ (Der Schwan), kur išgyvena kiekvieną muzikos minutę realiuoju laiku. Tiesa, premjera neprilygo „Rienzi“ sėkmei – orkestrą tesudarė 37 muzikantai, trūko tinkamų solistų, – bet pakurstė gana didelį susidomėjimą. Išsyk po jos pats Lisztas surengė, šiuolaikiniais terminais kalbant, rinkodaros kampaniją – išplatino recenzijas laikraščiuose, o Wagneris atsidėkojo dedikacija mielam bičiuliui pirmojo „Lohengrino“ leidimo tituliniame puslapyje. Ši premjera netruko duoti reikšmingų rezultatų – revoliucijos įvykiai tiek išgarsino R. Wagnerį Vokietijos žemėse ir visoje Europoje, kad jis tapo vienu labiausiai aptarinėjamų kompozitorių.Daugiau

VYTAUTAS LABUTIS: KOL ĮDOMU, TOL IR ESU MUZIKOJE

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Vytautas Labutis – vienas ryškiausių Lietuvos džiazo saksofonininkų, pedagogų ir improvizacinės muzikos meistrų, jau daugiau nei keturis dešimtmečius formuojantis šalies džiazo sceną. Jo kūrybinis kelias apima darbą su reikšmingiausiais Lietuvos improvizacinės muzikos kūrėjais, nuolatinį domėjimąsi garso technologijomis ir neblėstantį pedagoginį smalsumą. Šiemet muzikantas buvo įvertintas prestižiniu apdovanojimu už nuopelnus Lietuvos džiazui – pripažinimu, atspindinčiu jo įtaką kelioms kartoms ir visai šalies džiazo kultūrai.

Su V. Labučiu kalbamės apie pirmuosius žingsnius muzikoje, improvizacijos prasmę, kūrybinius paradoksus ir tai, kas jį iki šiol įkvepia likti muzikoje.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ XI. TUNELIS YRA

KALBINO LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

O juk laimė būtų buvusi įmanoma, jei Summertime Sadness būtų buvusi įtraukta į albumą „Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Blvd“. Būtis būtų apvainikuota pilnatve, o popmuzikos egzistavimas – galutine ir neatšaukiama prasme. Ir tada jau popmuzikos projektas galėtų būti baigtas, ko aš slapta tikiuosi; atskiri dainininkai, muzikantai ir pan., žinoma, liktų ir toliau užsiimtų įvairaus masto melodramatiška veikla, bet projektas, projektas būtų iškilmingai ir garbingai uždarytas. O mūsų pasaulis pagaliau pasikeistų, galbūt į gerąją pusę. Juk kiek daug šis projektas mums reiškia, kokį svarbų vaidmenį jis vaidina mūsų gyvenime! Įskaitant (ir galbūt pirmiausia) tuos, kurie savo veikla neturi jokio ryšio su popmuzikos megafabriku. Tuos, kurie ją tik vartoja, tai yra – jos klausosi, ja kvėpuoja, mąsto jos mintimis, išsireiškia jos žodžiais ir net verkia jos ašaromis. Pavyzdžiui, daugelis mūsų kalbame dainų eilutėmis – ne todėl, kad turime skurdų žodyną, žinoma, kad ne, bet todėl, kad: pirma, nors ant galvos atsistok – geriau nepasakysi, antra, iš karto įsijungia svarbūs kultūriniai bei socialiniai kontekstai ir galima pajusti pašnekovą – savas, nesavas? Bet tai banalus, akivaizdus atvejis. Yra ir kitas variantas.Daugiau

IGNAS JONYNAS: GRAŽIAUSIAS PALINKĖJIMAS – RAMYBĖS

KALBINO LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

Lošėją jis įkurdino greitosios pagalbos stotyje. Apsimetėlį neregį išsiuntė į televizijos šokių projektą. Ornitologui paskyrė kontrabandininkų gūžtą. Kino režisierius Ignas Jonynas kalba apie tai, kad ekstremalios situacijos atskleidžia ir gėrį, ir blogį mūsų viduje. Tik pabandęs pažinti save, sako, gali perprasti kitą. O pažinimas griauna sienas, kurių šiandien statome vis daugiau – tarp savęs ir artimo, tarp bendruomenių, miestų ir valstybių. Apdovanojimus pelniusių kino filmų „Lošėjas“ (2013) ir „Nematoma“ (2019) režisierius, tarsi pralenkęs laiką, išleido naują filmą, kurio viena iš temų – kontrabanda – ir vėl pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Filmo kelionė Pamaryje jam pačiam tapo dar viena galimybe bent kiek priartėti prie savęs.Daugiau

OPEROS TEATRAI ARTIMUOSIUOSE RYTUOSE: SULTONAI, PRESTIŽAS IR TRAVIATOS

JURGIS KUBILIUS

„Niujorko „Metropolitan“ teatras tapo Saudo Arabijos sultono vasalu“ – maždaug tokia (ir tikrai per skambia) išvada buvo pasitikta bene karščiausia šių metų operos pasaulio naujiena. Vasaros pabaigoje Saudo Arabija įsipa­reigojo skirti šimtą tūkstančių dolerių „Metropolitan Operos“ kompanijai, o ši mainais 2027–2032 m. gastroliuos naujutėliame sostinės Rijado operos teatre. Ši žinia vakariečių apžvalgininkams pirmiausia asocijavosi su krintančiais operos bilietų pardavimais, neva menkstančiu jaunimo susidomėjimu ir išduotais demokratinio pasaulio idealais. Juk gyvybiškai svarbią finansinę injekciją žymiausiai JAV operos kompanijai pasiūlė ne federalinė valdžia, ne privatūs ar verslo mecenatai, o arabiškoji absoliutinė monarchija.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ X. ‘ALAM AL-TARAB

Kirill Kobrin

Ką gi, teks eiti, juk jau dvi dienas pila kaip iš kibiro, plieninis vėjas, nei pasivaikščiosi, nei pasėdėsi naktį prie upės su buteliu vietinio raudonojo. Ne, ne portveino – būtent raudono sauso, kurį gamina tiek miesto apylinkėse, tiek visoje šalyje. Ypač pamilau puikų gėrimą iš Alentežu. Su A. jį pirmą kartą paragavome Alfamos kavinėje, į kurią įnėrėme kažkokiu beviltišku lietaus debesiu. Ieškojome vietelės ant kalvos, kur būtų galima pasiklausyti fado, kaip kad žada bedekeriai – vietelių buvo, pro atviras duris fado skundėsi likimu, bet, pamatę ilgus suolus, ant kurių žilais paukščiukais tirštai tupėjo mieli amerikiečių turistai geranoriškomis šypsenomis, turėjome bėgti atgal į naktį ieškoti ko nors neautentiško, ar nors taip neminimo kelionių vadovuose. Be to, turiu prisipažinti, kad esu visiškai abejingas fado. Bent jau tada buvau.Daugiau

MUZIKOS KANONAS: KAIP SUSIFORMAVO NEPAJUDINAMAS OLIMPAS?

JURGIS KUBILIUS

Jeigu turėtumėte galią spręsti, ar įrašytumėte Andriaus Mamontovo dainą „Laužo šviesa“ į Lietuvos kultūros kanoną? O jei ją reikėtų prirašyti šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros“, Juozo Naujalio „Lietuva brangi“, Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“ – ar ryžtumėtės?

Tokį rebusą ir pats sprendžiau praėjusią vasarą, ūžiant svarstymams apie lietuviškąjį kultūros kanoną – pavyzdinių mus vienijančių meno kūrinių ir reiškinių sąrašą. Labai natūralu, tada galvojau, kad kilo toks poreikis: priešiškos jėgos Ukrainoje be skrupulų griauna kultūrinį paveldą, o ir viduje sunkiai susikalbame su kitaip mąstančiais saviškiais. Būtent toks kontekstas, regis, diktavo buvusio kultūros ministro Šarūno Biručio lūkesčius dėl nacionalinio kanono: „Ne statiškas ir uždaras [kūrinių] sąrašas, o gyvas, dinamiškas, atspindintis mūsų kultūros raidą ir atveriantis naujas jos galias.“ Taip pat tikėtasi, jog sąrašas bus sudaromas moksliniais pagrindais, įtraukiant ir visuomenės balsą.Daugiau

ALINA ORLOVA. ANTRASIS RENDEZ-VOUS

Kalbino Alfredas Chmieliauskas

Nežinau, ar pagalvojote, kad Kaune, prasilenkdami laike, veikė du restoranai panašiais pavadinimais. Pirmasis (chronologiniu požiūriu) – vyresnės kartos kauniečiams gerai žinomas „Pasimatymas“, garsėjęs ne tik tradicinėmis priešiškų miesto rajonų gaujų (nuo vietinių iš Dainavos iki Centro, Žaliakalnio ir net tolimosios Birutės II patriotų) muštynėmis, bet ir lietuviško rokenrolo (tuometinio bigbyto) pradininkų pasirodymais. Antrasis, gerokai mažesnis ir vėliau atsiradęs Kauno senamiesčio širdyje, iš pažiūros vadinosi lyg ir kitaip – „Randevu“. Nors šiam žodžiui kalbininkai lipina nevartotinos svetimybės etiketę, jo įkūrėjai ir svajingų akių savininkei Joanai kažkaip pavyko užregistruoti būtent tokį pavadinimą, kuriame visi mes, „Nemuno“ skaitytojai, nesunkiai įžvelgiame lietuvišką prancūziško pasimatymo atitikmenį. Vidurnakčio apsistumdymų bei gyvos muzikos būta ir čia (senamiestyje abu šie dalykai kažkaip savaime įgydavo kamerinį pobūdį), bet tai dar ne visi minėtus restoranus vienijantys bruožai. Kas gi dar tarp jų bendro? Laikydamasis žanro taisyklių, leisiu jums šiek tiek pagalvoti, prieš pateikdamas teisingą atsakymą. Štai jis: išėjęs iš jų abiejų, galėjai pamatyti Roberto Antinio skulptūras. Kažkada, spoksodamas į vieną jų (tą prie Kauno pilies), laukiau draugų, kuriuos gimtadienio proga pasikviečiau į „Randevu“. Tada, skulptūros fone, pirmą kartą iš arti pamačiau Aliną Orlovą. Ir ne tik pamačiau: paaiškėjo, kad romantiškoji šeimininkė Joana nutarė man padovanoti tuo metu fantastiškai populiaraus „Mėnulio“ autorės koncertą. Gerokai nudrengto ir ne visais klavišais dainininkei atsiliepiančio pianino garsai, neįtikėtinai lengvai ir aukštai virš restorano šurmulio pakylantis balsas, ašara klausytojos akyje, eilėraščio eilutėje trumputei akimirkai prasivėrus ilgai ieškotai pras­mei – tarsi atsidūriau „Kasablankoje“. Kartu su kitais to vakaro rendez-vous dalyviais vėl pajutau tyliai sprogstančio poezijos ir muzikos mišinio galią. Jo magišką receptą seniai įtariau žinojus savo neakivaizdinius bičiulius Bobą, Leonardą ir Mareką, kurių balsus vaikystėje išgirdau per Varšuvos radiją savo senelių – Lietuvos lenkų – kambaryje. Apsidžiaugiau, kad ir mūsų šalyje vis atsiranda su tais pat efemeriškais ingredientais eksperimentuojančių alchemikų. Baigusi neilgą koncertą, dainininkė plojimų debesėlyje dingo taip greit ir netikėtai, kad nespėjau nei tinkamai padėkoti, nei atsisveikinti. Ir štai – po penkiolikos metų – antrasis rendez-vous.Daugiau

MIGRUOJANTYS PAUKŠČIAI ARBA KUR KITAS LIETUVOS OPEROS DEŠIMTUKAS?

JULIJUS GRICKEVIČIUS

Rašant šį tekstą, atkeliavo trys geros naujienos – Aušrinės Stundytės vaidmuo Leošo Janáčeko operoje „The Makropulos Case“ išliaupsintas „The Guardian“ kritikų, Mirga Gražinytė-Tyla paskelbta pirmąja Prancūzijos radijo filharmonijos orkestro pagrindine kviestine dirigente, o Asmik Grigorian trečią kartą pripažinta geriausia operos soliste tarptautiniuose operos apdovanojimuose. Neseniai įvyko Dalios Ibelhauptaitės režisuotas Giuseppe Verdi „Makbetas“, vėl priminęs apie Lietuvos talentus užsienyje. Šiuo metu scenoje dominuojantys solistai atstovauja tai pačiai 1975–1981 m. gimusiai kartai, kurios fenomeną plačiai aprašė „Financial Times“. Tačiau susidaro įspūdis, kad apie naująją operos kartą dar kalbame pakankamai apibendrintai ir abstrakčiai – jos atstovų labai daug. Po šiais apibendrinimais – konkrečios jaunų žmonių, palikusių Lietuvą po mokyklos ar studijų baigimo ir šiuo metu kuriančių karjerą užsienyje, istorijos, jų viltys ir lūkesčiai išlaikyti ryšį su savo šalimi. Taigi, kur emigravo Lietuvos operos paukščiai ir kur ieškoti naujosios kartos operos dešimtuko, gimusio jau 1993–1996 m.?Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ IX. TARP OPEROS IR KABARĖ

Kirill Kobrin

Visa tai apima tris miestus – Prahą, Berlyną ir Vieną. Prahoje nusipirkau pirmąjį jos CD, o po aštuonerių metų pirmą (akivaizdu, kad ir paskutinį) kartą pamačiau ją scenoje. Berlynas pagimdė žanrą, kuriuo ji kvėpuoja, dainuoja, juda. Viena… Viena čia lyg ir niekuo dėta, išskyrus tai, kad ji ten mokėsi ir pradėjo karjerą, bet iš tiesų yra tiesioginis ryšys, nes šiame mieste gyveno ir mirė kompozitorius, be kurio nebūčiau sužinojęs apie jos egzistavimą. Be to, visa tai – Vidurio ir Rytų Europa, vokiečių kalba prie slavų pasaulio ribos, į neišmatuojamas aukštumas pakilusios, o paskui lygiai taip nuostabiai žlugusios imperijos. Tuose kraštuose „Radeckio maršas“ nesiskiria nuo klezmerio.Daugiau

KELIONĖ PRIE TIKROSIOS ČIURLIONIO „JŪROS“

JURGIS KUBILIUS

Dabar jau galime tvirtinti, kad Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūrą“ Lietuvoje žino visi. Pirmiausia todėl, kad spalio 5 d. garsioji simfoninė poema skambėjo ne tik koncertų salėse. Jos aidai turbūt pirmą sykį girdėjosi miestų aikštėse, sklido pro langų plyšius ir netgi žinių reportažų fone. Pastarosiomis savaitėmis Čiurlionio „Jūra“ įgijo misiją, kurios, regis, visai nesitikėjome – tapo vienijančiu kūriniu, kultūrinio protesto metafora bei įrankiu.

Galbūt ne veltui tai nutiko kaip tik dabar. Pravėrus istorijos puslapius, atsiveria povandeninis garsiojo kūrinio žemėlapis. Jame plyti keisti neįvardyti reljefai – tarsi žinomų ir anoniminių muzikų skirtingų spalvų pieštukų žymės Čiurlionio partitūros originale. Jūros dugno kartogramoje yra ir neištyrinėtų plotų – pavyzdžiui, kodėl sovietmečiu skambėjusią „Jūra“ galima laikyti labiau kompozitoriaus Eduardo Balsio nei Čiurlionio fantazijos kūriniu.Daugiau

MJR – GIMIMAS, RAIDA IR NEPALAUŽIAMA DVASIA

KALBINO MIGLĖ MARKULYTĖ

„Mėnuo Juodaragis“ – legendinis pavadinimas, žinomas ar bent girdėtas tūkstančiams lietuvių, nuaidėjęs už šalies ribų ir įsismelkęs į skirtingus kontekstus. 1995 m. Ugniaus Liogės ir Žydriaus Jancevičiaus įžiebta idėja gyvavo trisdešimt metų ir 24 (+2) kartus įvyko kaip festivalis, šiuolaikiniais būdais puoselėjantis senąsias tradicijas, siejantis įvairias folkloro, alternatyviosios ir tamsiosios muzikos kryptis, menus, amatus bei paskaitas. Primindamas universalią tiesą – kas neturi pabaigos, tas negali turėti ir pradžios – 2024 m. rugpjūtį festivalis baigė seniai numatytą ciklą, palikdamas užuominų apie galimą atgimimą.Daugiau

VLADIMIRAS ČEKASINAS. POKALBIS

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Vladimiras Čekasinas – saksofonininkas, klarnetininkas, kompozitorius, pedagogas, vienas ryškiausių Lietuvos moderniojo džiazo kūrėjų, padaręs įtaką šio žanro raidai mūsų šalyje. Jo kelias prasidėjo Jekaterinburge, kur dar vaikystėje pradėjo mokytis groti, o paauglystėje susidomėjo saksofonu – instrumentu, su kuriuo užaugo ir subrendo kaip muzikas. Septintajame dešimtmetyje susitikimas su pianistu Viačeslavu Ganelinu ir perkusininku Vladimiru Tarasovu nulėmė Ganelino trio (GČT) atsiradimą – ansamblio, kurio vardas įrašytas į pasaulio džiazo istoriją ir tapo Vilniaus improvizacinės scenos simboliu. V. Čekasinas svariai prisidėjo prie pedagogikos raidos – dėstydamas Balio Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus kolegijos menų fakultete ugdė naująją muzikų, tarp kurių – šiandien žinomi Lietuvos scenos vardai, kartą. Jo kūrybinė veikla neapsiribojo vien džiazu – V. Čekasinas dirbo kino ir teatro srityje, kūrė kamerinę-simfoninę muziką, plėtojo savitą struktūros ir improvizacijos jungties koncepciją. Tai menininkas, kurio biografija glaudžiai susipynusi su Lietuvos muzikos istorija, o mintys apie kūrybą iki šiol provokuoja diskusijas ir įkvepia naujas kartas.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ VIII. ISTORIJA APIE MEILĘ IR VISA KITA

Kirill Kobrin

A brilliant, eccentric, irresistible pop album about fucking and fucking up…

Pirmą kartą į Britaniją atvykau pačiame britpopo įkarštyje. Mano kojos Salos žemę palietė likus keliems mėnesiams iki skandalingosios „Oasis“ ir „Blur“ kovos; pietiečiai taktiškai laimėjo topuose, o šiauriečiai strategiškai – Salos gyventojų širdis: pagaliau per pastaruosius dvidešimt metų tai tapo aišku. Ką gi stori pliki vyrai užtraukia choru vietiniuose pabuose po trečios ar ketvirtos pintos? Žinoma, Wonderwall, o ne Beetle­bum. Pastarosios choru nė nepadainuosi. Ir apskritai, ką iš „Blur“ galima dainuoti prisiliuobus bare? Nieko, na, galbūt Tender, bet britų gėrimo įstaiga – tai ne juodaodžių baptistų bažnyčia pietinėse Amerikos valstijose. Beje, visai ne apie tai čia kalbėsiu.Daugiau