Muzika ir humoras

Alfredas Kukaitis

Kas yra muzika, daugiau ar mažiau žinome visi, o humoras, glaustai tariant – gebėjimas išprovokuoti juoką, pralinksminti. Nuo seniausių laikų tai darė ir kūrėjai, ir atlikėjai. Beje, humoras muzikoje nebūtinai reiškia, kad neišvengiamai kvatositės. Kartais pakanka vien nusišypsoti.Daugiau

KEISTUOLIS GENIJUS ERIKAS SATIE

Alfredas Kukaitis

Erikas Satie buvo itin talentingas kompozitorius (deja, iki šiol deramai neįvertintas), mažiausiai trijų, o gal net keturių moderniosios muzikos stilių pradininkas. Ir… didis keistuolis. Keistuolių keistuolis. Žiemą vasarą vilkėdavo vis tą patį, vienintelį lietpaltį, kuriuo apsisiausdavo tarsi rytiniu chalatu. Jo fetišas buvo katiliukas (tokia skrybėlė), kurio paliesti neturėjo teisės niekas. Kartą atsitiktiniam praeiviui netyčia numušus katiliuką nuo kompozitoriaus galvos, nuo nuožmaus jo įtūžio nelaimėlį gelbėti teko policijai.Daugiau

LAURA BUDRECKYTĖ. „Cinamono“ IR NE TIK

Kalbino Alfredas Kukaitis

Laura Budreckytė – ne tik žinoma džiazo vokalistė, muzikos autorė, pedagogė, bet ir savitos grupės „CinAmono“ viena įkūrėjų bei lyderių. Tai universali muzikė – ji lengvai adaptuojasi ir svingo grupėje „The Schwings“, ir folkdžiazo projekte „Ethnic Mood“. Be to, Laura kuria įvairius projektus bei mokymo programas.Daugiau

DŽIAZAS KARANTINE

Alfredas Kukaitis

1918-aisiais Europa pirmą kartą išgirdo gyvai atliekamą amerikietišką džiazą. Tai įvyko Paryžiuje, kur grojo „Harlem Hellfighters“ – tamsiaodžių amerikiečių karių grupė. Tais pačiais metais pasaulyje prasidėjo ispaniškojo gripo pandemija. Užsikrėtė 550 milijonų žmonių, mažiausiai 50 milijonų jų mirė.

Nuo 1918 m. rugsėjo 8 d. iki 1919 m. kovo 15 d. džiazo lopšyje (Naujajame Orleane) mirė 3362 žmonės. Tai dvigubai viršijo nacionalinį rodiklį. Knygoje „Satchmo: Mano gyvenimas Naujajame Orleane“ (Satchmo: My Life in New Orleans, 1952) Louisas Armstrongas liudija: „Kadangi visi sirgo gripu, privalėjau dirbti ir slaugyti visus šeimos narius ir bičiulius.“ Laimė, didysis džiazo flagmanas liko gyvas.Daugiau

OPEROS SPINDESYS IR AUKOS

Alfredas Kukaitis

Favola pastorale, dramma musicale, festa teatrale, rappresentazione… Neabejoju, kad šiandien daugeliui tai yra niekada negirdėti terminai. Tačiau taip skirtingu metu siekta įvardinti žanrą, kurį nūnai žinome kaip operą. Per daugiau nei 400 metų sukurta maždaug 50 tūkst. operų, iš kurių šiais laikais pastatoma gal keliasdešimt. Opera – tai vakarykštė muzika užvakarykščiame teatre… Ar bent taip teigė žymiausi praėjusių epochų autoritetai.Daugiau

KAIP GIMSTA MUZIKA?

Alfredas Kukaitis

Kūrybos procesas bemaž visuomet būna labai individualus. Ypač muzikoje, kuri tebėra bene abstrakčiausia meno forma. Iš šalies stebint kuriantį tapytoją ar rašytoją, galutinį rezultatą nujausti ar nuspėti turbūt įmanoma, o kompozitoriaus darbas liks nesuvoktas tol, kol nesuskambės jau užbaigtas kūrinys. Gal dėl to daugelyje kino filmų apie muzikos klasikų gyvenimą ir (ypač) kūrybą dėmesys sutelkiamas ties meilės intrigomis, biografijos vingiais, bet esmė taip ir lieka neatskleista, nors už kadro muzika liejasi gausiai.Daugiau

KLAUSYTI IR (NE)GIRDĖTI

Alfredas Kukaitis

Kažkuris praeities išminčius ateities kartoms paliko frazę: „Muzika prasideda ten, kur žodis netenka galios.“ Šiai minčiai pritarė ir Leonardas Bernsteinas (XX a. amerikiečių muzikos klasikas, žymus kompozitorius, dirigentas, pianistas, garsiosios „Vestsaido istorijos“ autorius): „Muzika – tai judėjimas, visada kur nors einantis, nuolat kintantis, veržliai tekantis ar pamažėl sruvenantis nuo vienos natos link kitos. Apie mūsų jausmus šis judėjimas gali pasakyti daugiau nei milijonas žodžių.“ Tikrai taip, tačiau su sąlyga, kad klausytojas supranta tai, kas jam sakoma. Juk, nors ir kokia skambi bei išraiškinga būtų kinų kalba, pašnekovai turi ją mokėti, idant galėtų susikalbėti.Daugiau

DŽIAZO ATSTUMTIEJI

Alfredas Kukaitis

Daugeliu požiūrių muzikos instrumentai primena žmones – kiek­vienam būdingas savitas balso tembras, skiriasi ir galimybės, charakteriai. Vieni tampa lyderiais, ilgaamžiais, kiti gausina minias arba miršta vos gimę. Žvelgiant į muzikos raidą susidaro įspūdis, kad atskiri žanrai atsirenka sau tinkamus instrumentus. Tačiau egzistuoja ir nemažai tai paneigiančių faktų.

Neabejoju, jog greta visur ir visuomet dominuojančio fortepijono daugeliui džiazo simbolis tebėra saksofonas, bene charakteringiausias instrumentas šiame žanre. Taip, be saksofono grandų džiazas sunkiai įsivaizduojamas. Tebūnie, tačiau taip buvo ne visada. Ankstyvajame džiaze viešpatavo klarnetas, svarbą išsaugojęs ir svingo eroje. Pamažėl jį išstūmė saksofonų šeima, o gitara privertė ilgam pasitraukti bandžą.Daugiau

AMM, arba Pagiriamasis žodis improvizacinei muzikai

Robertas Kundrotas

Vėlyvą 1991 m. pavasarį, pagaliau išėjus pirmam „Tango“ numeriui (spaudai paruoštas 1990-ųjų rudenį), su kolega Linu Vyliaudu išsiuntinėjome kelis šimtus laiškų į platųjį pasaulį pranešdami, kas esame, ir kad ruošiamės iš peties padirbėti šiuolaikinės muzikos fronte. Prašėme įvairiausios informacijos: muzikantų, atlikėjų, kompozitorių – biografijų ir leidinių; įrašų leidyklų, leiblų, kompanijų bei leidėjų – plokštelių, kasečių, kompaktinių diskų, knygų, žurnalų, katalogų, siūlėme tai pristatyti, aprašyti, recenzuoti „Tango“ žurnale. Vienas leidinio egzempliorius kartu su tradiciniu laišku nukeliavo į „Matchless Recordings“. Netrukus gavome mielą atsakymą, pasirašytą Eddie’io Prévosto, „Matchless Recordings“ firmos vadovo. Užsimezgė draugystė, keitėmės laiškais, plokštelėmis. Susirašinėjant kilo mintis pakviesti Eddie’į ir AMM kolektyvą į Vilnių, surengti koncertą. Planas plėtojosi, išryškėjo galimybė koncertuoti ir Maskvoje; paradoksalu, bet pro šį miestą buvo tiesiausias kelias iš Londono.Daugiau

Mistifikacijos muzikoje, arba Kai nesi tikras, kad klausaisi Bacho

Alfredas Kukaitis

Regis, kaip ir bet kurioje kūrybos srityje, muziką komponuojantis žmogus visuomet siekia autorystės pripažinimo bei tikisi teisėto atlygio – Lietuvoje ir pasaulyje tuo rūpinasi gausios Autorių teisių asociacijos bei agentūros. Tačiau taip buvo ne visada.

Iki XVIII a. pradžios muzikos kūrėjų ir užsakovų santykiai galėjo būti itin įvairūs, tai priklausė nuo jų asmeninių susitarimų. Tad net ir didysis Johannas Sebastianas Bachas nesidrovėdamas gausiai ir produktyviai perdirbinėjo garsiųjų amžininkų – Alessandro Marcello, Georgo Philippo Telemano, Giuseppe’ės Torellio ar Antonio Vivaldio – kūrinius. Anuomet galvos sopulio tai niekam nekėlė, nekelia ir dabar. Sukurta Bacho, ir taškas. Tik 1710 m. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas pirmasis autorių teisių įstatymas (dar žinomas kaip Karalienės Anos statutas), jau reglamentavęs publikuojamų kūrinių autorystę.Daugiau

Rojaus saulėlydis

Kirill Kobrin

1967 m. gegužę britų grupė „The Kinks“ išleido vinilą, kurio pirmoje pusėje klausytojams pateiktas kūrinys, pavadinimu „Waterloo Sunset“ („Saulėlydis Vaterlo“). Nuo tada nenustojama jo klausytis ir groti; nepaisant to, už palyginti nedidelės (manyčiau, kokių dviejų milijonų) žmonių grupės ribų niekas apie šio šedevro egzistavimą nežino. Čia neketinu ištaisyti šios akivaizdžios neteisybės, nes toliau pateiktame tekste kalbėsiu apie ką kita – apie tai, ką galima pavadinti „idealia visų laikų ir tautų popdaina“, iš ko ši konstrukcija susideda, pagaliau, – ir svarbiausia – kaip veikia kultūrinės gamybos bei reprodukcijos mechanizmas pokarinėje Britanijoje ir Europoje bei kaip tai susiję su aplinkiniu pasauliu.Daugiau

Vienos nemeilės istorija

Kirill Kobrin

Nemėgstu džiazo. Nemėgau jo ir anksčiau. Bent jau taip man atrodo dabar, kai, beje, negaliu visiškai užtikrintai pasakyti, kad tikrai jo nemėgstu. Kiekvieną kartą, kada apie džiazą kalbame, jo klausome, – įveikdami nemeilę ar tiesiog nepatirdami jokių jausmų, – jis sugeba išsprūsti, palikdamas tik savo paties kontekstą: kasdienį, istorinį, psichologinį. Tiesą sakant, būtent apie tai ir turėtų būti rašomos esė, pavadinimu „Džiazas mano gyvenime“, nes čia svarbiausia ne „džiazas“, o „gyvenimas“, dargi – „mano“. Bet aš to nedarysiu.Daugiau

KAI NE TIK MUZIKA SVAIGINA

Alfredas Kukaitis

Senovės graikų mitologijoje Apolonas (muzikos ir poezijos globėjas) bei Dionisas (vyndarystės ir pasitenkinimo dievas) nuolat priešinami. Tačiau tikrovėje nuo seniausių laikų šių dviejų antikos herojų „kuruojamos“ sritys – bemaž neatsiejamos. Net palyginti santūriame lietuvių muzikiniame folklore dažnai minimi alus, midus ir… žalias vynas. Taip yra visose pasaulio kultūrose (žinoma, išskyrus musulmoniškus kraštus). Vienintelis vakarietiškosios muzikos žanras (tiksliau, požanris), kuris niekaip nesusijęs su svaigalais – tai gospelas. O kaipgi „klasika“ (akademinė muzika)? Esu tik­ras, kad štai čia daugelio laukia nemažai įdomių netikėtumų.Daugiau

Grojantis ir žaidžiantis Leonidas Šinkarenka

Kalbino Alfredas Kukaitis

Bičiuliai ir artimieji į jį kreipiasi, tardami Leo arba Lionia. Jei iš savo gyvenimo moters lūpų išgirsta ne mažybinę vardo versiją, žino, kad pateko nemalonėn… Tai atvirai, šiltai bendraujantis, tačiau tvarką ir punktualumą vertinantis perfekcionistas. Bene žymiausias Lietuvos džiazo bosistas, kompozitorius, grupių lyderis, festivalio „Nida Jazz Maratonas“ sumanytojas bei rengėjas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, Neringos miesto Garbės pilietis. Aistringas tenisininkas. Leonidas Šinkarenka.Daugiau

„KIAULĖS SAKMĖ“ – ŠEDEVRAS, NE VIENAM LEIDĘS DIDŽIUOTIS, KAD GIMĖ LIETUVIU

Mindaugas Klusas

1992 m. kompaktinės plokštelės „Kiaulės sak­mė“ sutiktuvės Jaunimo teatre priminė tikrą misteriją: į sceną įvažiavo keptas paršiukas su degančiomis žvakelėmis, vynas – lyg kraujas – samstytas iš akvariumo, aktoriai rodė pantomimą, grafikas Vytautas Jurkūnas paišė paveikslus. Vyko ir prabangūs šokiai. Prabangūs tuo, kad pirmą ir paskutinį kartą Lietuvoje aukščiausios prabos muzikantai vakarėlyje grojo šokių muzikos šlagerius. Kino operatorius Algimantas Mikutėnas užsidegęs, įkvėptas reginio tada sakė: „Tokie dalykai dedasi! Reikia varyti, dirbti, kurti!“Daugiau

VLADIMIRAS TARASOVAS: „MUZIKANTAS TURI SKAMBĖTI“

Kalbino Julijus Grickevičius

Su Vladimiru Tarasovu susitikome atnaujintuose Radvilų rūmuose, jo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos kolekcijos ir parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ išankstinio atidarymo išvakarėse. Penki šimtai ištisą meno epochą atspindinčių darbų, kauptų penkis dešimtmečius, rado nuolatinius namus, tapo matomi visuomenei. O štai paties menininko buveinėje – kiek ramiau negu Radvilų rūmuose, kur į ekspozicijos atidarymą suplūdo kultūros ir meno šviesuoliai, zujo žurnalistai ir svarbūs lankytojai, kuriems suteikta teisė parodą pamatyti pirmiesiems. Galima tik įsivaizduoti, kad kurdami šių darbų autoriai nesitikėjo oficialių galerijų sienų.Daugiau

Šarūno Karaliaus garsai ir skoniai

Kalbino Alfredas Kukaitis

Šarūną Karalių pažįstu jau daugiau nei 20 metų. Kažkada tai buvo vienas populiariausių, paklausiausių didžėjų. Beje, ne vien Lietuvoje. Dabar jis darbuojasi visiškai kitoje srityje, tačiau ir čia jį lydi nekintanti tarptautinė sėkmė.

Koks buvo Tavo kelias į muziką? Ko klauseisi paauglystėje, kuo žavėjaisi?

Pirmas rimtas barkštelėjimas per galvoje esančią muzikinę dėžutę – kuomet gal kokių septynerių ar aštuonerių pas vyresnį kaimyną išgirdau grupę „Kraftwerk“. Iš kasetės, beje. Tik po kokių 15 metų sugrįžau prie šių elektroninės muzikos patriarchų.Daugiau

NUO DŽIAZO IKI SOKRATO

Alfredas Kukaitis

Regis, kas bendra tarp vis dar populiaraus muzikos žanro ir vieno žymiausių senovės graikų filosofo? Pasirodo, tai puikiai dera muzikologės, džiazo ekspertės, renginių organizatorės, prodiuserės Aušros Listavičiūtės, jau 20 metų gyvenančios ir dirbančios Olandijoje, kasdienėje veikloje.

DŽIAZAS

Gyvendama Vilniuje Aušra daug rašė spaudai muzikos (ypač – džiazo) temomis, aktyviai dalyvavo organizuojant čia rengiamus festivalius. Ji sudarė katalogą „Lietuvos džiazo muzikantai“, išleistą 1996 m., kuris, manau, buvo ne vien man itin paranki knyga. Daugiau

IVTKYGYG PAGAL ŠLIPĄ

Artūrą Šlipavičių-Šlipą kalbino Alfredas Kukaitis

Žinia, Artūras Šlipavičius-Šlipas – ne vien Lietuvoje pripažintas menininkas, gyvasis avangardo įsikūnijimas, kuriam jau daug dešimtmečių menas tebėra būdas „pirštu rodyti, kur ir kaip mes visi gyvename“. Šį kartą Šlipą kalbinu kaip alternatyviosios muzikos grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ (toliau – IVTKYGYG) įkūrėją bei lyderį.Daugiau

AUSTĖJA ŽVIRBLYTĖ: SU TRIMITU IR BE JO

Alfredas Kukaitis

Nors Olandijoje studijuojanti Austėja Žvirblytė dar labai jauna muzikė, jos vardas jau užfiksuotas Lietuvos muzikinės kultūros istorijoje. Mūsų šalyje tai pirmoji trimitą pučianti dailiosios lyties atstovė. Be to, ji ir vokalistė, multiinstrumentalistė, savita muzikos kūrėja.

„Septyniolikos keliavau po Austriją su vokaliniu ansambliu „Jazz Island“. Vienoje Zalcburgo gatvių sutikau keletą uniformuotų vaikinų, vienas jų rankose laikė trimitą. Paprašiau, kad leistų pabandyti pagroti. Iškart taip susižavėjau šiuo instrumentu, kad pradėjau visiems pasakoti, kaip myliu trimitą. Netrukus ši žinia pasiekė man visiškai nepažįstamą žmogų, gyvenantį, regis, Jungtinėje Karalystėje, kuris turėjo nebenaudojamą kornetą ir nusprendė jį atsiųsti man. Tuomet mano tėtis surado nuostabų trimito mokytoją, a. a. Vytautą Ramančiūną, su kuriuo ir pradėjau savo kelionę. Vėliau būta daug džiaugsmo besiklausant „Earth, Wind & Fire“ ir Roy’aus Hargrove’o“, – prisimena mergina.Daugiau