KAI NE TIK MUZIKA SVAIGINA

Senovės graikų mitologijoje Apolonas (muzikos ir poezijos globėjas) bei Dionisas (vyndarystės ir pasitenkinimo dievas) nuolat priešinami. Tačiau tikrovėje nuo seniausių laikų šių dviejų antikos herojų „kuruojamos“ sritys – bemaž neatsiejamos. Net palyginti santūriame lietuvių muzikiniame folklore dažnai minimi alus, midus ir… žalias vynas. Taip yra visose pasaulio kultūrose (žinoma, išskyrus musulmoniškus kraštus). Vienintelis vakarietiškosios muzikos žanras (tiksliau, požanris), kuris niekaip nesusijęs su svaigalais – tai gospelas. O kaipgi „klasika“ (akademinė muzika)? Esu tik­ras, kad štai čia daugelio laukia nemažai įdomių netikėtumų.SKAITYTI DAUGIAU

Grojantis ir žaidžiantis Leonidas Šinkarenka

Bičiuliai ir artimieji į jį kreipiasi, tardami Leo arba Lionia. Jei iš savo gyvenimo moters lūpų išgirsta ne mažybinę vardo versiją, žino, kad pateko nemalonėn… Tai atvirai, šiltai bendraujantis, tačiau tvarką ir punktualumą vertinantis perfekcionistas. Bene žymiausias Lietuvos džiazo bosistas, kompozitorius, grupių lyderis, festivalio „Nida Jazz Maratonas“ sumanytojas bei rengėjas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, Neringos miesto Garbės pilietis. Aistringas tenisininkas. Leonidas Šinkarenka.SKAITYTI DAUGIAU

„KIAULĖS SAKMĖ“ – ŠEDEVRAS, NE VIENAM LEIDĘS DIDŽIUOTIS, KAD GIMĖ LIETUVIU

1992 m. kompaktinės plokštelės „Kiaulės sak­mė“ sutiktuvės Jaunimo teatre priminė tikrą misteriją: į sceną įvažiavo keptas paršiukas su degančiomis žvakelėmis, vynas – lyg kraujas – samstytas iš akvariumo, aktoriai rodė pantomimą, grafikas Vytautas Jurkūnas paišė paveikslus. Vyko ir prabangūs šokiai. Prabangūs tuo, kad pirmą ir paskutinį kartą Lietuvoje aukščiausios prabos muzikantai vakarėlyje grojo šokių muzikos šlagerius. Kino operatorius Algimantas Mikutėnas užsidegęs, įkvėptas reginio tada sakė: „Tokie dalykai dedasi! Reikia varyti, dirbti, kurti!“SKAITYTI DAUGIAU

VLADIMIRAS TARASOVAS: „MUZIKANTAS TURI SKAMBĖTI“

Su Vladimiru Tarasovu susitikome atnaujintuose Radvilų rūmuose, jo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos kolekcijos ir parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ išankstinio atidarymo išvakarėse. Penki šimtai ištisą meno epochą atspindinčių darbų, kauptų penkis dešimtmečius, rado nuolatinius namus, tapo matomi visuomenei. O štai paties menininko buveinėje – kiek ramiau negu Radvilų rūmuose, kur į ekspozicijos atidarymą suplūdo kultūros ir meno šviesuoliai, zujo žurnalistai ir svarbūs lankytojai, kuriems suteikta teisė parodą pamatyti pirmiesiems. Galima tik įsivaizduoti, kad kurdami šių darbų autoriai nesitikėjo oficialių galerijų sienų.SKAITYTI DAUGIAU

Šarūno Karaliaus garsai ir skoniai

Šarūną Karalių pažįstu jau daugiau nei 20 metų. Kažkada tai buvo vienas populiariausių, paklausiausių didžėjų. Beje, ne vien Lietuvoje. Dabar jis darbuojasi visiškai kitoje srityje, tačiau ir čia jį lydi nekintanti tarptautinė sėkmė.
Koks buvo Tavo kelias į muziką? Ko klauseisi paauglystėje, kuo žavėjaisi?
Pirmas rimtas barkštelėjimas per galvoje esančią muzikinę dėžutę – kuomet gal kokių septynerių ar aštuonerių pas vyresnį kaimyną išgirdau grupę „Kraftwerk“. Iš kasetės, beje. Tik po kokių 15 metų sugrįžau prie šių elektroninės muzikos patriarchų.SKAITYTI DAUGIAU

NUO DŽIAZO IKI SOKRATO

Regis, kas bendra tarp vis dar populiaraus muzikos žanro ir vieno žymiausių senovės graikų filosofo? Pasirodo, tai puikiai dera muzikologės, džiazo ekspertės, renginių organizatorės, prodiuserės Aušros Listavičiūtės, jau 20 metų gyvenančios ir dirbančios Olandijoje, kasdienėje veikloje. DŽIAZAS Gyvendama Vilniuje Aušra daug rašė spaudai muzikos (ypač – džiazo) temomis, aktyviai dalyvavo organizuojant čia rengiamus festivalius. Ji sudarė katalogą „Lietuvos džiazo muzikantai“, išleistą 1996 m., kuris, manau, buvo ne vien man itin paranki knyga. SKAITYTI DAUGIAU

IVTKYGYG PAGAL ŠLIPĄ

Žinia, Artūras Šlipavičius-Šlipas – ne vien Lietuvoje pripažintas menininkas, gyvasis avangardo įsikūnijimas, kuriam jau daug dešimtmečių menas tebėra būdas „pirštu rodyti, kur ir kaip mes visi gyvename“. Šį kartą Šlipą kalbinu kaip alternatyviosios muzikos grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ (toliau – IVTKYGYG) įkūrėją bei lyderį.SKAITYTI DAUGIAU

AUSTĖJA ŽVIRBLYTĖ: SU TRIMITU IR BE JO

Nors Olandijoje studijuojanti Austėja Žvirblytė dar labai jauna muzikė, jos vardas jau užfiksuotas Lietuvos muzikinės kultūros istorijoje. Mūsų šalyje tai pirmoji trimitą pučianti dailiosios lyties atstovė. Be to, ji ir vokalistė, multiinstrumentalistė, savita muzikos kūrėja. „Septyniolikos keliavau po Austriją su vokaliniu ansambliu „Jazz Island“. Vienoje Zalcburgo gatvių sutikau keletą uniformuotų vaikinų, vienas jų rankose laikė trimitą. Paprašiau, kad leistų pabandyti pagroti. Iškart taip susižavėjau šiuo instrumentu, kad pradėjau visiems pasakoti, kaip myliu trimitą. Netrukus ši žinia pasiekė man visiškai nepažįstamą žmogų, gyvenantį, regis, Jungtinėje Karalystėje, kuris turėjo nebenaudojamą kornetą ir nusprendė jį atsiųsti man. Tuomet mano tėtis surado nuostabų trimito mokytoją, a. a. Vytautą Ramančiūną, su kuriuo ir pradėjau savo kelionę. Vėliau būta daug džiaugsmo besiklausant „Earth, Wind & Fire“ ir Roy’aus Hargrove’o“, – prisimena mergina.SKAITYTI DAUGIAU

Įdomi muzika, kuri gali nepatikti

Bet kuriame aiškinamajame žodyne rasime, kad alternatyva – tai galimybė ar būtinybė rinktis vieną iš dviejų. Konkretu ir aišku. Painiava kyla tuomet, kai šiuo žodžiu įvardijama muzika – tarsi kiekvienas žino, kokio garsyno gali tikėtis, bet tiksliai jį apibūdinti keblu. Miglotas, slidus terminas neįvardija konkretaus žanro ar stiliaus. Akivaizdu, kad alternatyvioji muzika tikrai egzistuoja, tačiau kokia ji? Besigilinant į minėtą klausimą, lengva nuklysti į lankas, tad dera susirasti patikimą vedlį. Šį kartą juo bus Dovydas Bluvšteinas – gerai žinomas muzikos ekspertas, leidėjas, prodiuseris, renginių organizatorius, autorinių radijo laidų vedėjas, legendinės kompanijos „Zona Records“ įkūrėjas.SKAITYTI DAUGIAU

DOMAS ŽEROMSKAS: LAIMĖS KŪDIKIS AR SAVOJO LIKIMO KALVIS?

„Domas Žeromskas kuria naują, kūrybišką, kupiną dvasios ir puikių idėjų muziką, o jo atlikimas yra išskirtinis“ – autoritetingajame amerikiečių žurnale „JAZZIZ“ lietuvio debiutinį albumą „Infinite Itinerant“ (2019) įvertino pernai festivalio „Kaunas Jazz“ publiką sužavėjęs vienas garsiausių mūsų laikų džiazo pianistų, klavišininkų, kompozitorių Bobas Jamesas. Šie daugiau nei palankūs žodžiai skirti pianistui, kuriam darant įrašą tebuvo… septyniolika! Dabar Domas studijuoja prestižiniame Berklio muzikos koledže1, Bostone.SKAITYTI DAUGIAU

Krzysztofo Pendereckio muzika: sodas ir jo sodininkas

Kovo pabaigoje išėjus vienam garsiausių pasaulio kompozitorių ir dirigentų Krzysztofui Pendereckiui (1933 11 23–2020 03 29), nereikėjo šio muziko prikelti iš užmaršties. Net ir būdamas brandaus amžiaus jis diriguodavo apie šešiasdešimt koncertų per metus, nenuilstamai keliavo, sodino medžius, rašė muziką. Apibendrinti K. Pendereckio kūrybą, įvertinti jos reikšmę visai Europos XX a. kultūros istorijai sunku. Vis tiek kažkas liks nepasakyta, nepaminėta, neapžvelgta. Kaip pastebėjo publicistas, muzikantas Domantas Razauskas, tai lyg foto­objektyvas, kuris neįstengia aprėpti viso pastato, tačiau gali užfiksuoti nedidelę architektūros dalelę. Kaip ir kiti panašūs XX a. menininkai, pavyzdžiui, Mstislavas Rostropovičius ar Yehudis Menuhinas, K. Pendereckis buvo ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas, didžiąją gyvenimo dalį dirigavęs savo kūrinius visame pasaulyje, humanitaras, inteligentas, intelektualas, didelis krumpliaratis, priverčiantis suktis kultūros vyksmą, arba dar kitaip, sąvoka ir reiškinys, savo įtaka ir žinomumu pakilęs virš sienų, politikos, režimų. Pačiam kurti taisykles, siekti neįmanomo ir skinti uždraustą vaisių, nepaisyti „negalima“ sampratos ir griežtai laikytis savos logikos buvo K. Pendereckio devizas.SKAITYTI DAUGIAU

Džiazo akibrokštai, klaidinantys mitai ir kita painiava

Dažnas atvirai deklaruoja nemėgstąs džiazo. Nes juk tai įmantru, sudėtinga, keblu… Ir didžiai nustemba sužinojęs, kad jam artima bei dažniausiai klausoma muzika lengvai gali būti priskirta… šiuolaikiniam džiazui. O jei kas nors manęs paklaustų, ar jaučiu prielankumą džiazui (tokią situaciją vargiai beįsivaizduoju, bet…), privalėčiau pasitikslinti – kokiam? SKAITYTI DAUGIAU

Svajonės prie Nevėžio

KOMPOZITORIAUS JUOZO NAUJALIO (1869–1934) JUBILIEJINIŲ METŲ DOVANOS RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ PILYJE Iki šiol nematyti J. Naujalio daiktai Žmogaus įvaizdį formuoja maži dalykai – kostiumas, vizitai pas kirpėją, išradingai panaudojamas kosmetinės turinys. Specialistų nuomone, joks stilius negali atspindėti visko, kuo esame, todėl gerai, kad dauguma mūsų turime gebėjimą transformuoti šį fenomeną į konkrečiomis aplinkybėmis parankiausią variantą. Laimingieji, perpratę įvaizdžio kūrimo paslaptis, keičia jį lyg kojines, su džiaugsmu atmindami, jog skylės jose ar netesėti pažadai tikrai ne visuomet geram įspūdžiui kenkia. Tai suteikia įdomumo – tinka ir tuo atveju, jei intelektualas nori įkūnyti vakarėlių liūtą arba imtis bohemiško menininko vaidmens.SKAITYTI DAUGIAU

Saulius Petreikis: Kultūra – ne vien akademinė tradicija

Netoli Sauliaus Petreikio esu jau 13 metų. Per tą laiką kartu sugrojome begalę koncertų Lietuvoje ir užsienyje, o lėktuvuose bei Sauliaus automobilyje prakalbėjome nesuskaičiuojamą daugybę valandų. Tad kai manęs paprašė padaryti interviu su šiuo muzikantu, sutrikau. Ko aš dar galiu paklausti? Kas man pačiam įdomu? Tad, jei atleisite, tai nebus surežisuotas tradicinių „ką jums reiškia muzika?“ ar „kada išmokote groti?“ rinkinys. Tai paprastas, plaukiantis dviejų draugų pokalbis prie arbatos, blaškantis nuo temos prie temos. Vienu galiu patikinti – jis gimęs iš meilės muzikai.SKAITYTI DAUGIAU

Dėl ko džiaugiasi ir liūdi džiazo gerbėjai kine?

Kinas buvo gana dosnus džiazo muzikai. Portale Jazziz.com galime perskaityti, kad kinas ir džiazas – skirtingų motinų dvyniai. Francis Marmande’ė iš „Le Monde“ priduria, jog tai sudėtingas pas de deux: abu yra pagrindiniai XX a. meno žanrai ir autsaideriai, vienas užaugęs sistemingo rasizmo aplinkoje, kitas taip pat kilęs „iš apačios“, iš kitų meno formų neigimo, kurtas veržlių naujųjų imigrantų pastangomis. Pirmasis pilnametražis filmas, kuriame panaudoti įrašytas garsas ir muzika – „The Jazz Singer“ (rež. Alanas Croslandas), pritrenkęs 1927-ųjų publiką ir užbaigęs nebylaus kino erą. Po Antrojo pasaulinio karo, pirmieji kinui rašę kompozitoriai Elmeris Bernsteinas ir Bronisławas Kaperis laisvai naudojo džiazo formas savo instrumentuotėse, o filmų kūrėjai šiam darbui kviesdavo tuo metu jau pripažintus Duke’ą Ellingtoną, Milesą Davisą ir kitus. Patys džiazo muzikantai dažnai tapdavo aktoriais. Tarp daugelio – Dexteris Gordonas, Louisas Armstrongas, Peggy’ė Lee, Bingas Crosby’is. Vėliau, pasibaigus džiazo aukso amžiui, ši muzika puikiai tiko kurti filmų atmosferą ir nuotaiką, kol džiazas tapo atpažįstamu istorijos pasakojimo būdu Woody’io Alleno ir Clinto Eastwoodo darbuose. Galiausiai kinas pradėjo reflektuoti ir kurti džiazo atlikėjų biografijas.SKAITYTI DAUGIAU

Roko muzika… ar tu girdi mane?

Besibaigiant antrajam XXI a. dešimtmečiui, retas muzikos apžvalgininkas ar kritikas abejoja – tai repas tapo naujuoju maišto skambesiu ir, tuo pačiu, „naujuoju roku“. Kiti sako, kad hiphopas jau yra „naujasis folkas“ – šių laikų folkloras, dabartinės liaudies muzika. O kaip 2020-ųjų išvakarėse laikosi pats rokas? Neseniai internete pasirodė linksmas vienų žymiausių gitarų gamintojų „Fender“ sukurtas ar bent juos šlovinantis memas. Jame parodyta, kaip smarkiai nuo 1960-ųjų pasikeitė telefonas, radijas, o štai „Fender Stratocaster“ – vis ta pati. Toks pat modelis, kaip ir Monterėjaus muzikos festivalyje sudegintas Jimio Hendrixo „fenderis“. Beje, šia elektrine gitara pastebėti grojantys ir kai kurie mūsų straipsnio herojai.SKAITYTI DAUGIAU

Latvių rokas, sukūręs atgimimą

Be jokios abejonės – rokas tokia muzika, kurią kūrė ir klausė einantys prieš srovę: jauni žmonės, priešinęsi dogmoms, nešę taikos vėliavą, kategoriškai atmetę karo būtinybę, galiausiai, idealistai ir maksimalistai, tikėję galintys išgelbėti pasaulį, sušukę „Love and peace!“ („Meilė ir taika!“). Šis žanras praeito amžiaus 5-ajame dešimtmetyje visų pirma radosi Amerikoje – natūraliai „išsirito“ iš rokenrolo, o bliuzas, ritmenbliuzas ir kantri muzika pridėjo savų niuansų.SKAITYTI DAUGIAU

Apie ką Boriso dainos

Religijotyra Borisas Grebenščikovas kopė į budistų vienuolynus, lankė krikščionių šventyklas ir varstė musulmonų mečečių duris. Jis mokėsi pas Tibeto vienuolius ir bendravo su pravoslavų dvasininkais, perskaitė tiek skirtingų religijų šventraščių, kad lengvai galėtų dėstyti universitete. 1994 m. netgi ėmėsi iš sanskrito versti vieną svarbiausių induizmo knygų – „Bhagavatgytą“ (verčia iki šiol). SKAITYTI DAUGIAU

Paspringę ateitimi

Dresdenui tada nesisekė. Šio Vokietijos Demokratinės Respublikos (toliau – VDR) miesto, esančio netoli sienos su Čekoslovakija, tiesiog nepasiekdavo televizijos signalas iš Vakarų. Beveik visa likusi Rytų Vokietija 9-ojo dešimtmečio vakarais panirdavo į transą, žydruosiuose ekranuose stebėdama paslaptingąją Vokietijos Federacinę Respubliką (toliau – VFR). Serialus, sporto transliacijas, žinias, reklamą ir muzikos grupių pasirodymus. SKAITYTI DAUGIAU

RAMINTA LAMPSATYTĖ: NESU „LIETUVIŲ KILMĖS“, ESU LIETUVĖ

Neįtikėtinos vertės dovanas kartais įteikia gyvenimo režisierius Atsitiktinumas“, – mąstau apie naują pažintį su išskirtine asmenybe, įspūdingais laiptais kopdama į secesijos laikus menančio namo trečiąjį aukštą. Besižvalgydama į čerpinius Berlyno Mitės stogus, pasijuntu lyg skruzdė, netyčia pakliuvusi į Pergamono muziejų. Tą „menko priešais didį“ pojūtį dar labiau sustiprina profesorės Ramintos Lampsatytės butas-studija, veikiau primenanti kolekcininko šventovę nei šeimos namus: šimtai knygų, daugybė šiuolaikinio meno kūrinių, natūraliai radusių vietą tarp antikvarinių baldų ir daiktų, afrikietiškų kaukių ir svarbiausio dėmens skoningame interjere – muzikos instrumentų: seno klavesino, dar senesnio klavikordo bei dviejų fortepijonų. Juodu laku tviskantis klasikinis gražuolis draugiškai dalinasi erdve su iš kažkokio Kauno garažo išgelbėtu meistrystės stebuklu, dekoruotu žvakidėmis bei įspūdingais raižiniais. Jautrūs talentingos pianistės pirštai smalsiems svečiams mielai demonstruoja kiekvieno jų unikalų skambesį. Netrukus vokalo pamokų čia užsuks jauna solistė iš Niujorko, rytoj – užsiėmimai kitai dainininkei iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. Intensyvioje R. Lampsatytės dienotvarkėje teturime valandą pokalbiui, kuris, kaip paaiškėja, bus toks pat tirštas spalvų bei emocijų, kaip ir šių namų siela.SKAITYTI DAUGIAU