Ką gi, teks eiti, juk jau dvi dienas pila kaip iš kibiro, plieninis vėjas, nei pasivaikščiosi, nei pasėdėsi naktį prie upės su buteliu vietinio raudonojo. Ne, ne portveino – būtent raudono sauso, kurį gamina tiek miesto apylinkėse, tiek visoje šalyje. Ypač pamilau puikų gėrimą iš Alentežu. Su A. jį pirmą kartą paragavome Alfamos kavinėje, į kurią įnėrėme kažkokiu beviltišku lietaus debesiu. Ieškojome vietelės ant kalvos, kur būtų galima pasiklausyti fado, kaip kad žada bedekeriai – vietelių buvo, pro atviras duris fado skundėsi likimu, bet, pamatę ilgus suolus, ant kurių žilais paukščiukais tirštai tupėjo mieli amerikiečių turistai geranoriškomis šypsenomis, turėjome bėgti atgal į naktį ieškoti ko nors neautentiško, ar nors taip neminimo kelionių vadovuose. Be to, turiu prisipažinti, kad esu visiškai abejingas fado. Bent jau tada buvau.

Mūsų atrastoji įstaiga atrodė šiuolaikiška. Čia reikia paaiškinti, ką tuo metu – pirmajame nulinių metų dešimtmetyje – šis žodis reiškė. Juk būtent tada Europoje pradėjo rastis naujo tipo kavinės – tarsi tarptautinės, bet vis dėlto europietiškos, netgi Vidurio ir Vakarų Europos, nors šiandien, 2025-aisiais, jų galima rasti ir Jerevane, ir net laukinėje Amerikoje, nepagąsdinamoje Ajovos valstijoje. Būtent kavinės: dieną ten eina gerti kavos ir pietauti, neišvengiami susisvarbinę jauni žmonės sėdi valandų valandomis, įsmeigę akis į nešiojamojo kompiuterio ekraną (bet juk mes žinome, kad doomscrolling yra jų antrasis vardas), paskui užsuka vakarieniautojai, o laikui pasisukus link uždarymo – vienos kitos taurės. Ir kavinė, ir baras, ir kantina, ir restoranas viename. Virtuvė, dizainas, bendra atmosfera ir lankytojų socialinė sudėtis – visur labai panašūs. Maistas – greičiau Viduržemio jūros fusion su nedrąsiais nukrypimais į tajų virtuvę, interjeras be restoraninio pasipūtimo, bet ir be jokių amerikietiško dinerio ar baro „Korova“ kopijų. Tokiose vietose gana dažnai būna padoraus vyno: savininkai ieško nežymaus, talentingo vyndario – ir kartais randa. Žodžiu, ne šiaip maitinimo įstaiga, o europietiška kultūra, duota mums kaip atokvėpis tarp pasaulinės finansinės krizės ir amerikietiškos svajonės su raudona beisbolo kepuraite. Buvo ramūs, obaminiai laikai – primenantys „tam-pam-tam-pam-tampampam-tam-pam-aaa“ iš tuo metu įrašytos „Gorillaz“ dainos On Melancholy Hill. Norint galima išvysti, kokie siaubai slypėjo už tos ramybės ir kokios egiptietiškos bausmės mums visiems buvo ruošiamos – tai matyti lydinčiame vaizdo klipe. Šiandien, tiesą sakant, reikia pripažinti: per pusantro dešimtmečio po On Melancholy Hill piratai tapo negailestingesni ir bukesni, pabaisos – bjauresnės, o gerus vaikinus, tokius kaip Paulas Simononas ar Snoop Doggas, dabar galima ant pirštų suskaičiuoti; kai kurie iš jų pasirodė besą ne tokie jau geri, o kiti vargu ar skubės mums į pagalbą gražiais povandeniniais laivais. Nors būtent dėl Simonono esu visiškai tikras.

Žodžiu, taip, vieta atrodė šiuolaikiškai – tiek Alfamos, tiek Lisabonos 2012-ųjų mastu (dabar tokių ten, ko gero, apstu). O dar tos oro sąlygos, o dar ir fado nėra – tad mes su A. įgriuvome ir pareikalavome vyno. Ir mums jo atnešė – to, iš Alentežu. Kavinėje buvo tuščia: kampe sėdėjo stebėtinai švelnių veido bruožų žemaūgis vyrukas, kalbėjosi telefonu. Jis priėmė mūsų užsakymą ir grįžo tęsti pokalbį. Netrukus iš virtuvės atėjo aukštas vaikinas balta kepure ir prijuoste – šefas. Jie pasikalbėjo. Mes gurkšnojome vynelį ir apžiūrinėjome kažkokio fotografo, akivaizdžiai piktnaudžiavusio šeimininko draugiškumu ir geranoriškumu, parodą. Vyną baigėme, pakartoti buvo ankstoka, aš jau maigiau rankoje piniginę, kai drovus šeimininkas prabilo.

Sužinojome apie fotografą (šeimos draugas), apie Alentežu (virėjas iš ten, jis ir parūpino vyno tiekimą), šiek tiek apie istoriją (vietelė nauja, vos trys mėnesiai kaip atsidarė) ir dar apie tai, kad galima ateiti rytoj ir už nedidelę sumą gauti vietas prie serviruoto stalo su užkandžiu, pagrindiniu patiekalu, desertu ir buteliu to paties vyno. Virėjas išskirtinis – juos ten, Alentežu, rengia kaimyninei Ispanijai, kur paklausa didelė. O šitas vaikinas patriotas (pasakyta švelniai ironiškai) – atvažiavo čia dirbti. Gamina europietiškai, ne kaip vietiniai. Vyną jau išbandėte. Ateikite.

Atėjome, nes rytoj buvo gruodžio 31-oji – juk reikia kažkur prisiglausti Naujųjų naktį liūties permerktame svetimame mieste. Planai pasivaikščioti ir šiek tiek paūžti su pirmaisiais sutiktaisiais, įžengusiais į 2013 m., sugriuvo dėl oro sąlygų; man kažkodėl patiko, kad planas B susiklostė spontaniškai ir dėl estetinių priežasčių – jei būčiau mėgęs fado, tikriausiai būtume atsidūrę viename iš alfamiškų užeigų, kur geria ir valgo visai ką kita, o apie ką šnekasi – nenumanau, nes ten mieliau renkasi gimtąją kalbą. Šioje kavinėje šeimininkas su mumis pokalbį užmezgė iškart angliškai. Irgi pliusas.

Nuobodulys atkakliai lydi mane beveik į kiekvienų Naujųjų sutikimą – esu prie to pripratęs, jokių pretenzijų, kas apskritai pasakė, kad tai turi būti linksma? Jaunystėje dar galėjai prisišnioti ir tyliai nuslinkti į kampą, dabar girtuoklystę tvirtai pakeitė persivalgymas – nors, aišku, šis taipogi greitai išnyks: metai ir ligos daro savo. Naujuosius 2013-uosius sutikau pereinamuoju laikotarpiu nuo viena prie kita, tad su kaupu atidaviau duoklę ir padoriam Alentežu vynui, ir vidutiniškam daržovių troškiniui su kuskusu. Bet kai tik mūsų su A. gebėjimas ryti išseko, paaiškėjo, kad daugiau šioje įstaigoje nelabai ir yra kuo užsiimti. Naujųjų naktį kavinė buvo beveik tuščia: tik mes su A. pakliuvome ant specialaus pasiūlymo kabliuko. Prie baro sėdėjo keli senukai ir senutės, akivaizdžiai iš šeimininko mamos kompanijos – jis stovėjo anapus baro ir pylė žinžios į mažytes taureles savo bičiuliams ir bičiulėms. Prie vieno iš staliukų su alaus buteliu Naujuosius šventė šefas, žiūrėdamas ispanišką šventinį šou dideliame televizoriaus ekrane, kuris irgi stovėjo ant baro. Jokių kaltės ženklų dėl savo viralo jis nerodė. Pats šeimininkas gana entuziastingai bendravo su mama: tai ką nors paduodavo, tai nunešdavo, eidamas gurkštelėdavo raudonojo ir dažnai išbėgdavo parūkyti. A., kuri tada rūkė (nežinau, kaip dabar), taip pat bandė nikotinu malšinti nuobodulį, o nerūkantis aš stengiausi palaikyti jai kompaniją – ir čia prie mūsų prisijungė šeimininkas.

Prapliurpėme kokias dvi valandas, o į viešbutį grįžome per švenčiančiųjų paliktą Naujųjų kovos lauką. Spardydamas tuščius butelius ir padvėsusius fejerverkus, galvoje dėliojau šeimininko pasakojimus. Pirmoji istorija – asmeninė. Apie „Vodafone“ biuro darbuotoją, kuriam viskas įgriso, ir jis, padedamas seniai našlaujančios motinos, nusprendė atidaryti kavinę. Apie tai, kaip jam visada patiko istorija, bet mama primygtinai paragino stoti į finansus. Apie tai, kad postimperinis portugalų liūdesys prasidėjo gerokai iki imperijos pabaigos. Apie Braziliją ir Angolą kaip svajones (liūdnas).

Apie vietinę muziką – ne fado (ačiū Dievui). Yra toks Rodrigo Leão – jis atsakingas už viską: ir už garso takelius, ir už bendradarbiavimus su garsiais užsieniečiais, tokiais kaip Beth Gibbons ar Ryuichi Sakamoto, ir už išmanų popą, ir už vietinės bei regioninės muzikos plėtrą. Žmogus – nacionalinė ne-fado muzika. Bet yra ir keistų vyrukų – jau nebe vyrukų, o vyriškių – kvartetas, grojantis instrumentais, panašiais į bandoneoną, bet vis dėlto ne visai jais. Žodžiu, paklausykite. Tai buvo dar iš dalies žmogiški laikai, tad iki šiol saugau iš užrašų knygelės išplėštą lapą, o ant jo pavadinimas: „Danças Ocultas“.

Instrumentas, kuriuo groja „Danças Ocultas“, vadinamas diatoniniu akordeonu, o angliškai kartais vartojamas terminas melodeon. Bet palikime techninę pusę nuošaly – aš šiuose dalykuose nieko neišmanau, ir dauguma mano skaitytojų, tikriausiai, taip pat. Perpasakoti vikipediją… Tegu tai bus žurnalistų, populiariųjų esė autorių su pasakiškais honorarais ir, žinoma, dirbtinio intelekto užsiėmimas. Tikras džentelmenas visada mandagiai praleidžia tai, ko nežino ir nesupranta. Tad susitarkime: toks instrumentas egzistuoja, jis gana populiarus pasaulyje; kažkas panašaus į akordeoną, bet gana toli nuo garsiojo argentinietiško bandoneono. Ir šis paminėjimas čia neatsitiktinis.

Be Nuevo Tango „Danças Ocultas“ apskritai nebūtų atsiradę. Naująjį tango sumanė Astoras Piazzolla po to, kai daug metų pragrojo senąjį tango bandoneonu – vienu iš pagrindinių instrumentų, o pagrindiniu jis tapo Nuevo Tango. Bandoneono garsas nuostabus, aplenkdamas galvą, jis trenkia klausytojui tiesiai ten, kur, sakoma, yra širdis, atsakinga už mūsų mažas, bet tokias svarbias aistras, įsimylėjimus, amoralius pakilimus ir, deja, moralinius nuopuolius, už viską, kas, kitaip tariant, sudaro tikrąjį emocinį mūsų gyvenimo dizainą, jei tik trumpam išjungtume kasdienybės narkozę, seniai pavertusią mus vargšais inkubatoriaus viščiukais. Taigi bandoneonas taikosi į ją, o tik po to iš ten prasiskverbia į galvą, nes tik protas iš tiesų pajėgus įvertinti muziką. Senojo tango atveju tai nėra taip svarbu, bet naujojo – gyvybiškai būtina: juk jis sukurtas kaip savarankiška muzika, o ne kaip aistringas akompanimentas su įvairiais skoniais ir priedais šokiui.

Sukūręs naująjį tango Piazzolla ne tik atnaujino nacionalinį stilių, padarydamas jį išmaniu (iš tiesų išmaniu), bet ir įrodė, kad jo negalima konservuoti ir dėti į politiškai korektiškos world music lentyną, kad ten dulkėtų iki įsiplieks kažko tikro ir egzotiško poreikis, o tada jau paims, atkimš, ragaus. Piazzolla neabejotinai suprato, kad muzika, norėdama gyvuoti, turi vystytis – ne tik formaliai maišytis su kita nacionaline muzika, šiuolaikiniu popsu, džiazu ar kuo nors kitu, bet pirmiausia pasitelkti savo vidines prasmes ir galimybes, o jau iš ten išauginti pseudopodijas, siekiant pasipelnyti iš kažko svetimo, nebūtinai artimo. Kad taip nutiktų, reikia suprasti, kaip ta nacionalinė muzika sukonstruota: kur jos laikančiosios konstrukcijos, ką galima pastumti, praplėsti, pakelti ar, priešingai, pagilinti. Jaunasis Piazzolla vakarais grodavo tango Buenos Airių klubuose, o rytais mokėsi akademinės muzikos kompozicijos pas Alberto Ginasterą studijuodamas Stravinskio, Bartóko ir Ravelio kūrinius. Nepaisant solidžių pajamų ir virtuozo šlovės tarp senojo tango mylėtojų bei žinovų, būdamas kiek daugiau nei trisdešimties metų jis išvyko į Paryžių mokytis kompozicijos pas legendinę Nadią Boulanger. Ten jis, jau pažįstantis senąjį džiazą ir svingą, išgirdo naująjį – juk tuomet Paryžiuje grojo beveik visi bibopo didvyriai. Taip grūdinosi modernistas Piazzolla, jis ruošėsi padaryti nacionalinį stilių tikrai šiuolaikišką, sudėtingą, bet ne eklektišką, surengti savotišką tango perkomponavimą pagal naujus principus. „Danças Ocultas“ negroja bandoneonais, bet estetiškai yra Piazzollos įpėdiniai.

Ir vis dėlto tikro tango jų muzikoje reta. Ankstyvuose „Danças Ocultas“ įrašuose dar girdėti postpiacoliškojo naujojo tango atgarsių. Dabar tokių variantų daugybė: elektroninių, maišytų su įvairiais Lotynų Amerikos stiliais ar net bandymų grįžti prie senojo tango – labiau konceptualiai, kaip į rėmą. „Danças Ocultas“ atidavė duoklę daugeliui iš jų, pavyko neblogai, bet ne daugiau. Tik nulinio dešimtmečio pradžioje – o susibūrė šis portugalų diatoninių akordeonistų (ar melodeonistų?) kvartetas dar 1989-aisiais, dešimtajame dešimtmetyje jie įžengė į kitą lygį (nors mene jokių lygių nebūna – čia aš dėl žodžių stokos, kai bandai kalbėti apie tai, ką jauti intuicija, bet iš tiesų nieko nesupranti) ir išleido du rinkinius: „Pulsar“ (2004) ir „Tarab“ (2009).

Albume „Pulsar“ groja kviestiniai muzikantai – akordeonistas, pianistas, kontrabosininkas, klarnetininkas ir net – o Lotynų muzikos dieve! – bandoneonistas. Tai brandus, dosnus įrašas. Bet „Tarab“, nors tęsia pirmtako transformaciją, yra išskirtinis. Bent jau man. Tegul net ir vien man.

„Tarab“ – tai 38 minutės homogeniško, aukšto lygio šiuolaikinio muzikos meno, kuris, nors teoriškai ir priskirtinas kokiam nors stiliui ar žanrui, iš esmės nepriklauso nei stiliui, nei žanrui, nei – kas man ypač svarbu – jokiai konkrečiai nacionalinei ar etninei tradicijai. Tai ne tõs kvailõs identity menas, dėl kurios šiais laikais priimta drebėti kaip dreba nelaimingas alkoholikas dėl paskutinės monetos. Bet jis neturi nieko bendra ir su abstrakčiu, neįsivaizduojamai nuobodžiu visuotiniu humanizmu, kurio nevaržoma propaganda per pastaruosius dešimtmečius padarė tiek daug žalos. „Tarab“ muzika – apie kiekvieno iš mūsų likimą, gyvenimo kelią, apie (niekad nemaniau, kad taip rašysiu) pakylėjimą ir net apsivalymą jo procese. Uh. Visa tai skamba kaip neatsakingi jautraus melomano plepalai, bet, patikėkit, tame yra tiesos.

O svarbiausia mintis – jei atmesime visą iškilmingą retoriką – tokia. Tiksliau, net ne mintis, o siužetas ar net keli. Pavyzdžiui, paties albumo. Nors menkiausią supratimą apie muzikos teoriją turintis asmuo pasakytų, kad „Tarab“ – kelių muzikinių temų, apdorotų keliais skirtingais būdais, bet iš esmės labai nesiskiriančių, plėtojimas. Sutinku, nes būtent dėl to atsiranda tas homogeniškumas, o ne dėl vienodų melodinių posūkių, nes tuomet klausytojas jau po dešimties minučių pradėtų nuobodžiauti kaip Philipo Glasso, Steveʼo Reicho ir kitų serijinių minimalistų auditorijos. Bet reikalas tas, kad su tomis melodinėmis linijomis… kaip čia tiksliau pasakius… elgiamasi pagal tuos pačius estetinius ir egzistencinius principus (vos susilaikiau nepasakęs „ezoterinius“). Keturi melodeonai ne šiaip paleidžia tas melodines linijas – jie jungia iš jų istorijas, pasakoja natomis, kartais įpindami papildomų… ir ne, jie nepalieka klausytojo be atomazgos – klausytojas atsiduria kitoje vietoje nei buvo pradžioje, bet be jokio pamokymo pabaigoje.

Dieve, dabar jaučiuosi kaip koks Proustas, prirašęs dešimt puslapių apie vieną „Vinteulio sonatos“ frazę. Bet ką padarysi – jei nebegali kalbėti senomis kalbomis, turi kurti naujas.

Taigi – finalas. Jis pasiekiamas per kūrinį Esse Olhar, kuris verčiamas kaip „tas žvilgsnis“ arba „ir tas žvilgsnis“, net „jo / jos žvilgsnis“, bet jokiu būdu ne iš didžiosios raidės – ne Jo, ne Jos. Tokia kalbinė smulkmena, o kaip albume – pasakyti sunku. Nemoku portugališkai, o žodynai tokiuose reikaluose menkai padeda. Iš tikrųjų šis – kaip ir beveik bet kurio „Tarab“ kūrinio pavadinimas – nėra svarbus. Tokiam mano visiškai neatsakingam teiginiui reikia paaiškinimo.

„Danças Ocultas“ – ir čia mes grįžtame beveik į pradžią, prie kalbos apie šiuolaikines europietiškas kavines – formaliai priklauso žanrui ar erdvei, kurioje intelektualūs muzikantai iš viso pasaulio groja publikai, kaip ją pavadinus… na, va tiems žmonėms, kurie lankosi būtent tokiose kavinėse. Aukštasis išsilavinimas, vidurinė klasė, tiksliau, dažnai net ne vidurinė, o prekariatas, bet neįmanoma atskirti pagal kultūrinius ir kasdienius įpročius, o kartais ir pati tikriausia klasikinė vidurinė, bet su polinkiu į rafinuotumą, trumpai tariant, intelektualai, bet ne sovietiniai, socialinių grupių atstovai, kuriems svarbu būti protingiems, išsilavinusiems, turintiems žinių apie kažką ne vartotojiško, kultūrinį interesą, pranokstantį akivaizdžius dalykus. Jiems ir gaminami tam tikri kultūriniai produktai, vartojami tam tikru būdu tam tikrose vietose.

Šiame kontekste kažkodėl įprasta muzikinius instrumentinius kūrinius vadinti pačiais neišraiškingiausiais arba, atvirkščiai, provokuojančiais ir kvailais pavadinimais: kas nors pusiau abstraktaus, praeinamo, ar koks toponimas, mitinis veikėjas, tiesiog draugas vardu, tarkim, Fredas. Kelias. Arba Šokantis velnias. Arba Tylus vakaras. Arba Tas žvilgsnis. Arba Vėjelis – Lengvo dvelksmo variantas, portugališkai Aragem. Tai paskutinis albumo kūrinys. Iš tiesų, jei kas ir išsiskiria iš iškilmingo „Tarab“ grožio, tai būtent tie atsitiktiniai pavadinimai. Iš pradžių tai laikiau muzikos genijų neatsargumu: negi jiems rūpi kažkokios raidės ar žodžiai? Bet paskui man pasivaideno, kad čia yra aukštesnis tikslas.

Vienintelis neatsitiktinis – tai pats „Tarab“ albumo (ir vieno kūrinio) pavadinimas. Neišverčiamas arabų terminas, reiškiantis aukščiausią malonumo formą – sakyčiau, estetinį malonumą, neturintį tikslaus atitikmens Europos kalbose. Estetinį malonumą, vedantį į emocinį pakylėjimą – ir tiesiai į sąmoningą ekstazę. Taip, būtent sąmoningą ekstazę: tai malonumas, kurį klausytojas sąmoningai sukelia savyje, nes jis tam atėjo į koncertą – atsiduoda muzikai, kurią išmano, bet joje neištirpsta. Tai palaima, bet kontroliuojama, kylanti iš to, kad klausytojas supranta kūrinio struktūrą ir seka jo raidą atlikimo procese. Atsiprašau už gremėzdiškus žodžius, bet kitaip pasakyti neįmanoma: tarab mūsų kalba beveik nepaaiškinamas – tai kaip mėginti perpasakoti muziką. Kvaila užduotis, tiesa? Bet jos palikti negalima – kitaip nesuprasime, kaip muzika veikia, o be to neįvyktų joks tarab. Tą ir bandau padaryti šiame samprotavime, kaip ir kitose „Muzikos per stiprintuvą“ esė.

Taigi, „Tarab“ užsimena ir apie tų albumo kompozicijų pavadinimų vaidmenį. Jie duoti tam, kad pasakytų potencialiam klausytojui (pagal mūsų aprašymą „inteligentijai“): tai tavo, mūsų, kas tau patinka. Ne tam, kad suviliotų, gink Dieve, o kad neišgąsdintų. Maždaug – kultūrinė šiuolaikinė instrumentinė muzika su vietiniu atspalviu, grojama kažkokiomis lotyniškomis armonikomis, panašu į Piazzollą, tik portugalai. Bet ne fado. Šiuolaikiška, bet su vietos šaknimis. Pasiklausykite. Na, o tas, kuris iš tiesų pasiklausys, skirdamas 38 minutes tik muzikai – būtent šiai muzikai – pateks į tarab būseną, kurios niekada nepamirš. Dar daugiau – jis pats gali tapti tarab dalimi, nes Artimųjų Rytų arabų pasaulyje kai kurie manė, kad tarab – tai visata, apimanti ne tik klausytojo ir atlikėjo ekstazę, bet ir patį repertuarą bei visus, kurie sugeba tokią muziką suprasti – žinovus. Tas pasaulis vadinamas ʼalam al-tarab.

Milijoninį kartą klausausi neapsakomai liūdnos, nuo visų jausmų, išskyrus pulsuojantį ilgesį, apvalytos Aragem, ir galvoju, kad tada, prieš trylika metų Lisabonoje, patyriau tikrą mistinę patirtį, kurios prasmę suvokiu tik dabar. Kopdamas į tamsų Alfamos kalną išvengiau stiprios, sentimentalios, tiesmukos fado melancholijos ir atsidūriau ką tik atidarytoje kavinėje, kur manęs laukė mažas žmogutis su stebėtinai švelniais veido bruožais, kad įteiktų man popieriaus lapelį su žodžiais „Danças Ocultas“. Tas lapelis tapo mano leidimu į ʼalam al-tarab. Ten ir gyvenu iki šiol.

P. S. „Danças Ocultas“ – tai Filipeʼas Calas, Arturas Fernandesas, Francisco Miguelis, Filipeʼas Ricardo.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė