VERONIKA APIE LIAUDIES DAINĄ IR ŠEIMĄ

KALBINO ZIGMAS KALESINSKAS

Tituluočiausia Lietuvos dainininkė, nusipelniusi menininkė (1987), pirmoji Jono Basanavičiaus premijos laureatė (1992), už „dainavimą Lietuvai ir pasauliui“ apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio (2002) ir Karininko (2012) kryžiais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno (2007) bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2008), įvertinta Pasaulio folkloro „Oskaru“ (2011) – Veronika Povilionienė, savo misiją gaivinti liaudies dainas ir puoselėti tradicinį dainavimą vykdžiusi sovietmečiu, pasišventimo neapleidusi ir atgavus nepriklausomybę. Dainavo ji Lietuvos mokyklose, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenei Čikagoje lietuviškose ir amerikietiškose mokyklose, Vakarų Europos, Azijos valstybėse, Kanadoje, Australijoje ir Japonijoje. Lietuvoje vadinama tiesiog Veronika.Daugiau

(NE)TIKRA MUZIKA: KIEK DIRBTINIO INTELEKTO SKAMBA MŪSŲ AUSYSE?

JURGIS KUBILIUS

Buvo nykus ruduo, o gal toks pats pilkas pavasaris, kai maždaug 2019 m. per elektroninės muzikos paskaitą Lukiškių aikštėje stovinčiuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmuose žymus lietuvių kompozitorius mums pristatinėjo dirbtinio intelekto (DI) galimybes kurti muziką. Daug kas tada atrodė arba kaip iš mokslinės fantastikos srities, arba kažkas, kuo domisi tik studijose užsidarę kompozitoriai moksliukai. Tačiau vienas DI garso takelis įstrigo atmintin: dėstytojas paprašė sukurti maždaug minutės trukmės melodiją – lėto tempo, ramią, grojamą trimitu. „Čia kaip žiauriai prasta porno muzika“, – tai, kas suskambo iš kolonėlių, taikliai apibūdino bendrakursis.Daugiau

VIKTORIJA GEČYTĖ: ESI REIKALINGAS TEN, KUR TAVĘS NĖRA

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Yra muzikantų, kurie muziką atlieka, ir yra tokių, kurie, regis, ja tiesiog gyvena. Viktorija Gečytė neabejotinai priklauso pastariesiems. Jos istorija, prasidėjusi penkiametės pasirodymais scenoje ir televizijoje, nėra pasakojimas apie atrastą pašaukimą – tai pasakojimas apie pašaukimą, kuris niekada nebuvo pamestas. Gilus prigimtinis ryšys su muzika ją natūraliai vedė į JAV universitetą, Paryžiaus klubų scenas ir galiausiai į kūrybinę partnerystę su kontrabosininku Geneʼu Perla – žmogumi, grojusiu su tokiomis džiazo legendomis kaip Elvinas Jonesas, Sonny Rollinsas, Sarah Vaughan, Nina Simone ir daugeliu kitų. Daugiau nei penkiolika metų koncertuojanti Amerikoje ir Europoje Viktorija kritikų giriama už nepriekaištingą techniką, išjaustą stilių ir rafinuotas interpretacijas. „Sunku patikėti, kad ji yra lietuvių kilmės ir nepraleido vaikystės Niujorko džiazo klubuose“, – rašė prancūzų spauda. Viktorija, perpratusi tradicinio džiazo prigimtį, jau dabar prilyginama šio žanro žvaigždėms.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ VII. DRAMA QUEEN

Kirill Kobrin

„Mano vaikystė – gatvės, už kurių gatvės ir dar gatvės, ir dar gatvės. Gatvės apibrėžia tavo esmę ir gatvės tave įkalina be jokių automagistralės, greitkelio ar plento ženklų.“ Taip prasideda jo „Autobiografija“. Kai prieš dešimt metų pradėjau ją skaityti, mane nustebino keistas sutapimas, panašus motyvas, gal net labiau užuomina apie kažką, tačiau niekam nežinomą, nuo ko taip pat prasideda gyvenimo ilgio pasakojimas. Dar nesibaigusio gyvenimo. Štai čia tebūnie atspirties taškas. Prieš daugiau nei keturiasdešimt metų grafomanijos demonas stumtelėjo visiškai jauną mane imtis „prozos rašymo“; kadangi nebuvo visiškai jokios temos, ėmiau rašyti apie save, na, maždaug taip: štai aš einu savo miesto rajonu, gatvės, gatvės, senos gatvės, naujos gatvės, įvairios gatvės, daugiau ar mažiau man pažįstamos gatvės, bet visiškai neaišku, kas už jų, greičiausiai nieko ten ir nėra. Mano jaunystės grafomanija buvo visiškai nuoširdi – neturėjau apie ką pasakoti, išskyrus savo proletarinio rajono gatves pramoniniame mieste. Visi vėlesni siužetai prasidėjo nuo šio taško, bet tada, daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, suprantama, negalėjau apie tai žinoti.Daugiau

NUOTYKIAI KALBA NATOMIS

AUGUSTĖ GITTINS

Kartais į menininkus žiūrime rimčiau nei jie patys į save. Galbūt bijome susidūrimo su talentu apdovanotaisiais ir jausmo, kad esame mažesni, paprastesni ir ne viską žinantys. Tokia ta daugeliui būdinga baimė, šauniai dangstoma šnekomis apie tai, kas išgirsta, matyta, ragauta, aplankyta. Mano savimeilę glosto pokalbis su žemišku kūrėju, turinčiu puikų humoro jausmą, nevengiančiu rodyti savo raumenų instagrame ir žaibiškai atsakančiu į elektroninius laiškus. Tai nesumenkina jo, klasikinės muzikos kompozitoriaus ir atlikėjo, statuso, ir nuslopina baimę, kad galiu pasirodyti neužtektinai išprususi.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ VI. DAVIDO BOWIE POKŠTAI

Kirill Kobrin

„Turiu gerų ir blogų naujienų, – 2015-ųjų vasarą jis parašė savo draugui Gary Oldmanui. – Blogoji ta, kad grįžo didysis V. Geroji – atsirado ir mano skruostikauliai.“ Didysis V (angl. big C, Cancer – vėžys) tuo metu vėl pasirodė pas Davidą Bowie, kaip ir skruostikauliai, išryškėję dėl staigaus svorio kritimo: po remisijos metų pradžioje vasarą viskas atsinaujino. Geras juokelis, kaip ir visi man žinomi Bowie pokštai; toliau tekste net pabandysiu panaudoti porą iš jų. Dabar nenukrypkime nuo pokalbio apie sąmojį konkrečiu klausimu – apie didįjį V. Aš taip pat bandau juokauti apie jo sugrįžimą, maždaug – pasiilgai, drauguži, negali be manęs gyventi, ar kažkaip panašiai. Arba taip: ačiū Dievui, pagaliau nebereikia kurti tolimos ateities planų, tegul apie juos galvoja kiti, o aš atsipalaiduosiu, pasimėgausiu akimirka, pagaliau pagyvensiu savo malonumui. Tiesa, tas malonumas – ne toks jau didelis, bet kažkas visame tame vis dėlto yra.Daugiau

EDGARAS MONTVIDAS: „NET DVIEJŲ EILUČIŲ VAIDMUO TURI BŪTI PARENGTAS TOBULAI, TARSI BŪTUM JĮ ATLIKĘS ŠIMTUS KARTŲ“

KALBINO JULIJUS GRICKEVIČIUS

Kai po „Financial Times“ žurnalisto Andrew Melloro publikuoto straipsnio apie lietuvius operos kūrėjus ir solistus socialiniuose tinkluose nuvilnijo kolektyvinio pasididžiavimo ir nuostabos banga, pirmiausia pagalvojau apie tai, kiek mažai šis džiaugsmas turi bendro su realiu talentingų asmenybių kūrybos patyrimu, kaip maža pastangos juos grąžinti į Lietuvos scenas. Tačiau tai negalioja Edgarui Montvidui, balansuojančiam tarp darbo garsiausiuose užsienio teatruose ir intensyvios veiklos Lietuvoje. Edgaro Lietuvoje yra daug – jis toliau čia išbando neatrastus vaidmenis, augina mūsų sceną savo koncertais, yra Pažaislio festivalio meno vadovas. Jis simbolizuoja tai, ko dažnai tikimės iš menininko, bet kas įvyksta retai – meist­riškumo, intelekto ir šviesos dermę. Dingsties pasikalbėti su E. Montvidu ieškojau ilgai, penkiasdešimties metų jubiliejus tebuvo sutapimas ir pretekstas. Dabar, kai pagrindinės durys ir langinės Edgarui atvertos, susitikome Bernardinų sode, veidu į Vilnelę ir jos krantuose gyvenančias antis.Daugiau

„Empty Brain Resort“: Nepriklausomos kultūros kelias ir iššūkiai

Ieva Raudeliūnaitė

Pastaruoju metu, kai gilinuosi į temas, kurios mane veda prie rašymo, vis dažniau sugrįžtu į dvi vietas: Vilnių, tapusį mano namais, ir Berlyną, kur nuolat atsiveria naujos galimybės bei perspektyvos. Šie miestai man yra kaip šaltiniai – tiek fiziniai, tiek psichologiniai – ir jų įtaka manosioms būsenai ir minčiai neišnyksta. 

Čia gyvena žmonės, jau ne vienus metus puoselėjantys kultūrines iniciatyvas. Su jais šįkart susitikau pasikalbėti – apie jų darbus, intencijas, pradžią. Mintimis grįžusi beveik penkerius metus atgal, prisimenu save: netikėtai atsidūrusi viename iš jų renginių, dar neįtariau, kad tai bus ilgalaikio susidomėjimo pradžia.

Gražus sutapimas – „pasidaryk pats“ principu veikianti bendruomenė, pasivadinusi „Empty Brain Resort“, atkreipė mano dėmesį dar tuomet, kai apie ją nieko nežinojau. Pirmieji šio sambūrio renginiai siejosi su „tuščios galvos“ būsena, ir būtent tai leido man atviriau priimti kultūrines patirtis, kurios ne visada telpa ar turi tilpti į įprastus rėmus.

 

Apie pradžias 

Bandymai sujungti kultūrinę patirtį ir „pasidaryk pats“ (angl. do it yourself, trumpiau – DIY) principą natūraliai kelia sąmoningą poreikį ieškoti siūlo galo: kur ir kaip šis judėjimas ėmė regztis Lietuvoje? Tačiau jį sugauti nėra lengva – iki šiol minėtasis reiškinys mūsų šalyje išsamiai neanalizuotas, o dauguma iniciatyvų lieka tik fragmentiškai fiksuotos ir beveik neprieinamos.

Dabartinės iniciatyvos, tokios kaip „Empty Brain Resort“, gimė veikiau iš noro telkti nepriklausomus muzikos kūrėjus ir suteikti jiems platformą savo kūrybai pristatyti nei iš šio judėjimo ankstesnės patirties – kalbu apie pirminę DIY bangą, Lietuvoje kilusią XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, kuriai būdingas aiškus pasipriešinimo tuometinei politinei sistemai motyvas.

DIY judėjimo pulsas tada buvo juntamas „GreenClub“ – 1998–2006 m. Vilniuje gyvavusiame klube. Jame ne tik vyko koncertai, kuriuose pasirodydavo tiek vietinės, tiek tarptautinės panko ir hardkoro grupės, bet ir veikė kavinė, alternatyviosios literatūros biblioteka bei skvotas. Tai vienas iš pavyzdžių, dariusių įtaką tolesnei aptariamos kultūros plėtrai, naujų iniciatyvų atsiradimui. „Empty Brain Resort“ bendruomenė – viena iš perėmusių estafetę. Skirtumas tik tas, kad ji veikia jau ne pogrindyje, o permainingame, bet vis atviresniame kultūros lauke, kuriame „pasidaryk pats“ šiuo atveju tampa labiau išgyvenimo strategija nei sąmoningu kūrybiniu pasirinkimu. 

„Empty Brain Resort“ buriasi įvairūs muzikos kūrėjai ir atlikėjai, garso menininkai, tarpdisciplininio meno puoselėtojai bei tie, kurie, nors ir nesivadina kūrėjais, domisi alternatyviomis muzikinėmis patirtimis. Narių skaičius kinta, tačiau kompanijos branduolį sudaro du draugai – vilnietis Matas Labašauskas (žinomas kaip Matas Aerobica) ir Berlyne gyvenantis Oscaras Olias Castellanos’as (Oscaras der Winzige’ė), žinomi kaip „Octatanz“ didžėjų duetas.

Savo veiklą jie pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai „Empty Brain Resort“ renginiai nebuvo susieti su konkrečia fizine erdve ar griežtai apibrėžtomis iniciatyvomis. Vienas pirmųjų bičiulių sumanymų – muzikos ir meno stovykla „STRCamp“ (2013–2015), neapsiribojusi viena vieta ir išsiskyrusi laisva, eksperimentine dvasia. Svarbu paminėti, kad prie jos organizavimo, be Mato, aktyviai prisidėjo ir Marekas Voida, Radvilė Buivydienė bei kiti bendraminčiai, o Oscaras dalyvaudavo kaip kviečiamas didžėjus.

Stovykloje skambėjo eksperimentinė elektroninė, industrinė ir techno muzika, pasirodė tokie atlikėjai kaip „Lebanon Hanover“, Jaakko’as Eino’as Kalevis, Noir Boy George, Jozefas van Wissemas. Galiausiai organizatoriai nusprendė keisti pirminę koncepciją ir muzikinį skambesį, todėl stovykla gyvavo trejus metus. Tai rodo, kad veiklos pradžioje „Empty Brain Resort“ dar ieškojo savo identiteto, krypties ir po truputį telkė ne tik vietinę, bet ir tarptautinę bendruomenę.

2016-aisiais vienkartinis susibūrimas „Ausys stačios, akys plačios“ tapo savotišku perėjimo tašku – ženklu, kad iniciatyva bręsta, jos veikla ima įgauti naujų formų, atliepiančių kintančius kūrybinius poreikius ir naujus ieškojimus. „Tai buvo atsakas į klausimą, ką veikti vasarą, – nenorėjome jos praleisti be renginio, išvykos ar didesnių koncertų, kur susirinktų daugiau žmonių, – idėjos užuomazgas prisimena Matas. – Tuomet nusprendėme, kad norime tęsti panašius projektus. Renginys vyko autentiškoje vietoje, kuri paliko daugybę įspūdžių, tačiau, nepaisant to, mes nutarėme ją pakeisti. Toji erdvė diktavo savo temą – joje buvo likę industrinių, ūkio elementų, formavusių specifinę atmosferą.“ 

 

Festivalis „Braille Satellite“

Tęsdami savo veiklą, „Empty Brain Resort“ 2017 m. inicijavo naują etapą – tarptautinį nekomercinį muzikos ir meno festivalį „Braille Satellite“, pirmą kartą surengtą Grybų dvarvietėje. Jis gimė kaip atsvara tradiciniams muzikos renginiams, siekiant sukurti alternatyvią, eksperimentams atvirą platformą. Festivalio programa nuo pat pradžių jungė įvairias raiškos formas – nuo eksperimentinės elektroninės muzikos ir avangardo iki šiuolaikinio performanso ir savadarbių instaliacijų. Trijų scenų struktūra leido pristatyti skirtingus muzikos žanrus bei atlikėjus. Pagrindinėje scenoje vyko gyvi koncertai, DJ scenoje skambėjo įvairūs miksai, o trečioji scena, pavadinta „Musikii“, buvo skirta performatyvesniems muzikiniams pasirodymams.

„Braille Satellite“ koncertavo tokie atlikėjai kaip Čilės kilmės muzikantas ir kompozitorius Álvaro’as Peña-Rojas, garsėjęs savo ekscentriška lo-fi muzika, taip pat Chrisas Imleris – Berlyno pogrindžio scenos veteranas, žinomas dėl savo energingų elektroninės ir panko muzikos sintezės solo pasirodymų, ar, tarkim, Paulas Arámbula – amerikietis, kurio eksperimentinė popmuzika ir improvizacijos tapo viena ryškiausių ankstyvojo festivalio periodo detalių. Anot Oscaro, nepaisant to, kad publika smarkiai nesikeičia, „Braille Satellite“ kasmet siekia tapti stipresnis. „Maždaug tūkstantis žmonių atvyksta į „Braille Satellite“, ir mes juos nuoširdžiai priimame. Tai svarbu, nes festivalis vis dažniau sulaukia dėmesio dėl savo vertybių bei originalios programos. Klausytojai stebisi, kur ir kaip mes radome čia pristatomas grupes“, – pasakoja jis. 

Pirmasis „Braille Satellite“ daugiausia akcentavo bendruomenės būrimą ir ryšių stiprinimą, kaip pirmąją kūrybinio projekto fazę Lietuvoje. 2018 („The Hiccup Cure of Braille Satellite“) ir 2019 („The Provoking Winds of Braille Satellite“) metų festivaliai, įvykę Grybų dvare, jau pasižymėjo brandesniu turiniu, platesne muzikos įvairove ir didesniu tarptautinių atlikėjų skaičiumi. Šie renginiai išlaikė DIY dvasią, tačiau tapo svarbiais įvykiais, atspindinčiais sambūrio augimą bei kūrybinės erdvės plėtrą, stiprinančiais ryšius tarp skirtingų menininkų.

Po dvejų metų pertraukos, 2022-ųjų („The Vaulting Pole of Braille Satellite“) ir 2023-iųjų („Braille Satellite Through the Magnifying Glass“) festivaliai išsiskyrė dar didesne programos įvairove bei tarpdiscipliniškumu – be eksperimentinės muzikos, įtraukti ir performatyvūs pasirodymai. 2022 m. festivalyje dalyvavo tokie atlikėjai kaip Fredis Albertis, Harry’is Merry’is, „Quintron and  Miss Pussycat“, pristatę novatorišką garsiniu jautrumu paremtą požiūrį į muziką, o 2023 m. renginyje dar labiau sustiprėjo globalus matymas, sukurdamas platformą kūrėjams iš Pietų Amerikos ir Azijos. Penki iki šiol įvykę festivaliai akivaizdžiai liudija iniciatyvos augimą: 2017-aisiais „Braille Satellite“ publikai siūlė trisdešimt šešis pasirodymus, 2018-aisiais – jau daugiau nei septyniasdešimt, o 2023-iaisiais – per aštuoniasdešimt. Tai parodo tiek meninę brandą, tiek vis stiprėjančią tarptautinę trauką.

Pasak Mato, dabar nebėra poreikio lenktyniauti su savimi, tačiau pajėgumas keičiasi. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad festivalio apimtis nuosekliai didėja, tiesa, priduria, kad labiau plėstis komandoje jau trūktų žmonių. Šiemet planuojamas šeštasis „Braille Satellite“, programa dar pildoma ir netrukus bus paskelbta. Organizatoriai teigia, kad po metų pertraukos grįžtantis festivalis žada ne tik išlaikyti ankstesnį lygį, bet galbūt net jį pranokti. Vis dėlto, ar pavyks išsaugoti tęstinumą, ar vėl sulauksime tam tikro „Empty Brain Resort“ veiklų kaitos momento, paaiškės tik ilgainiui. 

Kitos veiklos ir erdvės paieškos

Kasmetinis festivalis „Braille Satellite“ išlieka viena svarbiausių „Empty Brain Resort“ kuruojamų iniciatyvų, tačiau organizacija vykdo ir kitas veiklas. Tarp jų – nepriklausoma internetinė radijo stotis „Radijo-Musikii“, įkurta 2018 metais. Tai daugiau nei tiesiog transliacija – tai ir gyvas meno kūrinys, atvira improvizuota garso kelionė, formuojama unikalios Oscaro ir Mato vizijos, kuo gali būti radijas. Draugų tikslas – ne vien pristatyti įvairialypę ribas laužančios muzikos sceną, sujungti alternatyviosios muzikos bendruomenes visame pasaulyje, bet ir tyrinėti radiją kaip eksperimentų, bendradarbiavimo, nenuspėjamumo erdvę. Be veiklos radijuje, jiedu turi leidybinę muzikos platformą „BigBandAlone“ bei muzikos įrašų parduotuvę „I Hit the Drum“, siūlančią fizinius įrašus. 

2018-aisiais vis rimčiau buvo svarstoma idėja įkurti nuolatinius „Empty Brain Resort“ namus – DIY centrą, skirtą alternatyviajai muzikai ir kultūrai. Tam pasirinkta erdvė Naujojoje Vilnioje, kuriai įsigyti reikiamas lėšas pradėta rinkti pasitelkus internetinę kampaniją. Šioje vietoje planuota ne tik rengti muzikos ir vizualiojo meno pristatymus, bet ir įkurti menininkų rezidenciją, kurioje autoriai iš įvairių šalių galėtų kurti, bendradarbiauti, dalytis savo darbais.

Nors pradinis planas apsistoti Naujojoje Vilnioje iki galo įgyvendintas nebuvo, nuolatinės kūrybinės bazės idėja išliko svarbia organizacijos veiklos ašimi. Ieškodami tinkamos vietos, „Empty Brain Resort“ galų gale rado galimybę įsitvirtinti sostinėje, kultūros komplekse „SODAS 2123“, čia surengė apie du šimtus koncertų ir kitų improvizacinių renginių.

Šiuo metu „Empty Brain Resort“ veikia bendrose patalpose su „Retrito Smarsas“ (taip pat žinomu kaip „Studium P“) Antakalnio rajone, Vilniuje. Minėtoji erdvė tarnauja kaip bendruomenės centras, kuriame įrengta internetinė radijo stotis „Radijo Musikii“, koncertų erdvė, taip pat planuojama menininkų rezidencijų programa. Bendradarbiavimas stiprina organizacijos gebėjimą kurti ir palaikyti nepriklausomą kultūrinę veiklą, skatinančią kūrybinę bendrystę ir alternatyviosios kultūros plėtrą.

Apie bendruomenę ir iššūkius

„Empty Brain Resort“ ir festivalio „Braille Satellite“ bendruomenė apima įvairialypę kūrėjų, menininkų bei entuziastų grupę, besidalijančią bendromis vertybėmis – eksperimentavimu, nepriklausomumu ir alternatyviosios kultūros puoselėjimu. Tai tarptautinis sambūris, aprėpiantis tiek vietinius, tiek užsienio atlikėjus, dažnai veikiančius už pagrindinės muzikos industrijos ribų.

Nepaisant kūrybinės gyvybės ir tarptautinių ryšių, „Empty Brain Resort“ susiduria su iššūkiais, dažnai lydinčiais nepriklausomas kultūrines iniciatyvas. Vienas pagrindinių sunkumų – ilgalaikio finansavimo trūkumas, kuris riboja galimybes vykdyti rezidencijas, kuruoti renginius ir išlaikyti fizinę infrastruktūrą. O kur dar gentrifikacijos problema: kylant nekilnojamojo turto kainoms, alternatyvios erdvės, kaip, pavyzdžiui, Antakalnyje įsikūręs centras, tampa pažeidžiamos, o jų gyvavimo tęstinumas priklauso nuo galimybės išlikti nepriklausomoms ir nekomercinėms.

Kitas iššūkis – jaunesnių kartų įsitraukimo stygius, lemiamas ne vien galimybių trūkumo, bet ir pasikeitusių interesų, kitokių bendravimo bei informacijos vartojimo įpročių, taip pat orientacijos į greitą turinį ir trumpalaikes patirtis, kurios neretai nesutampa su ilgalaikiais kultūriniais procesais.

„Vis sunkiau patraukti jaunosios kartos dėmesį – net ir dvidešimčiai minučių. Suprantama, kad daugeliui jų nelengva tiek laiko išlikti atsipalaidavusiems ar susikaupusiems. Festivalis atviras visiems, įskaitant pačius jauniausius lankytojus. Tiesa, jų pirmoji reakcija gali būti: „Noriu savo telefono – čia ne man skirta vieta“, ir jie išeis. Tačiau kai kurie pasiliks. Gal trumpas turinys, kaip mikroistorijos, jaunimui sukelia adrenalino pliūpsnį, o ilgesni formatai nesugeba jo įtraukti – juk taip ir nutiko su interneto platformomis“, – teigia Oscaras, pridurdamas, kad visgi prisimena puikių momentų. Pavyzdžiui, 2022-ųjų „Braille Satellite“ apie ketvirtą ryto Francesco Cavaliere’o surengtas ramus muzikos seansas „Musikii“ scenoje sulaukė didelio susidomėjimo.

Be kita ko, „Empty Brain Resort“ ir panašūs nepriklausomi kultūriniai centrai susiduria su svarbiu iššūkiu – jų ateitis nėra stabili ar garantuota. Čia susikerta du skirtingi poliai: poreikis ieškoti finansavimo galimybių ir fondų suinteresuotumas remti tokias iniciatyvas, tačiau kartu išlieka ir nuolatinis bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp išorinių finansinių reikalavimų ir bendruomenių troškimo išsaugoti savo autentiškumą bei nepriklausomybę. Tai verčia iniciatyvas nuolat balansuoti tarp finansinio tvarumo ir kūrybiškos laisvės, o jų ilgalaikiškumo užtikrinimas priklauso nuo gebėjimo išlaikyti šią subtilią pusiausvyrą.

Anot Mato, „Empty Brain Resort“ dabar trūksta resursų ir pagalbos, todėl bendruomenė nebegali organizuoti veiklų, tęsti festivalių taip, kaip tai darė anksčiau. Esamas pajėgumas neleidžia užtikrinti finansinio stabilumo, jaustis ramiai dėl įsipareigojimų visiems dalyviams. Nors norėtų apie tai kalbėti optimistiškai, bendraminčiai kol kas neturi aiškios strategijos finansų paieškai ar privačiai paramai gauti.

Visgi svarbu pabrėžti, kad jų tikslas niekada nebuvo konkuruoti su kitomis kultūrinėmis organizacijomis ar siekti asmeninės finansinės naudos. Svarbiausia – palaikyti platformą muzikos kūrėjams, skatinti bendrystę, kūrybinę laisvę, eksperimentavimą. Galima sakyti, tai idėjinis projektas, grįstas bendruomeniškumu ir tikėjimu, kad tokios erdvės kultūriniam dialogui bei alternatyviajai meninei raiškai yra būtinos. Nepaisant visų iššūkių, „Empty Brain Resort“ išlieka ištikimi šiai vizijai.

Panašu, kad šiandien, kaip niekada anksčiau, iššūkiu tampa gebėjimas suderinti kūrybinę nepriklausomybę su finansine tikrove. Tokios iniciatyvos kaip „Empty Brain Resort“ – paremtos idėjiniais principais, o ne pelno siekiu – nuolat balansuoja tarp entuziazmo ir praktinių galimybių ribos. Ar joms pavyks išlaikyti savo tapatybę, kai aplinkos spaudimas vis auga, parodys laikas. Tačiau akivaizdu, kad jų buvimas – net ir trapus – yra būtinas, jei norime, kad kultūrinė įvairovė, rizika ir alternatyvios kūrybinės formos išliktų gyvybingos.

 

Vytauto Narkevičiaus nuotraukos iš festivalio „Braille Satellite”

MATYTI MUZIKĄ. GARSO AMATININKAS MAXIMILIANAS OPRISHKA

RŪTA GINIŪNAITĖ

Maximilianas Oprishka, geriau žinomas kaip FUME, kasdien tiria formos, materijos ir garso santykį. Jo vaizduotė nardo tarp skirtingų medijų: jis – vertinamas elektroninės muzikos kompozitorius, garso ir vaizdo instaliacijų, vizualinių sprendimų tokiems klientams kaip „Google“, „Netflix“ ar „History Channel“ kūrėjas, kompiuterinės grafikos studijos vadovas.

2024-ųjų vasarį menininkas pristatė ambicingą projektą – aštuonių kūrinių albumą „MASS“, parašytą chorui „Jauna muzika“ ir įkvėptą Stepheno Hawkingo knygos „Trumpa laiko istorija“. „MASS“ – masyvus ir unikalus elektroninės muzikos albumas, kurį kovo mėnesį FUME pristatė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Šioje erdvėje toks žanras skambėjo pirmą kartą.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ | V. RAUDONAS TRIKAMPIS

Kirill Kobrin

Autobusas sulėtina greitį prie žiedinės sankryžos, paskirstančios eismą tarp Max-Stromeyer gatvės, kuria vilkomės septynias minutes ir šešias sekundes, ir Oberlohn gatvės, į kurią jis pasuks, todėl manyje sukyla banga visai teisėto pasipiktinimo, prie kurio jau buvau įpratęs, tad, sakyčiau, jis panašesnis į planuotą vangios depresijos priepuolį. Oberlohn man visai nereikia, nes kelionės tikslas yra būtent Max-Stromeyer, tereikėtų važiuoti tiesiai, nieko daugiau. Nėra taip, kad šeštojo K. miesto autobuso maršruto kūrėjai nebūtų suvokę šios paprastos tiesos, ne, jie sąmoningai nusprendė pasirūpinti nesuskaičiuojamos daugybės sandėlių, didmeninių parduotuvių, biurų, dirbtuvių darbuotojais ir kelių namų, esančių rajone į pietus nuo Max-Stromeyer, gyventojais, tad nubraižė nemenką aplinkkelį su nesibaigiančiais posūkiais, siauromis gatvelėmis tarp autobazių ir alaus sandėlių vartų, stotelėmis prie padangų remonto dirbtuvių, kur paprastai sukiojasi vienišas turkas su kombinezonu. Turkas įtraukia pas­kutinį dūmą, gurkšteli energinio ir įlipa pro svetingai atlapotas mano autobuso duris. Matau jį iš tolo, nes visada stengiuosi atsisėsti dešinėje, prie lango. Jei šalia padangų ar ratų suvedimo dirbtuvių sušmėžuotų pilkai apsirengęs vyras ar moteris su firminiu krepšiu per petį ir kodų skaitytuvu rankoje, galima ramiai iš anksto prieiti prie durų ir, vos sustojus transporto priemonei, ją palikti iki to, kol nepagavo važiuojančio zuikiu. Vokietijoje būti zuikiu blogai, čia juos gaudo, troškina ir valgo, tad geriau iššokti ir kelionės tikslą pasiekti savomis letenomis. Tai įmanoma, net jei šiek tiek pavėluosite.Daugiau

JIEVARO DŽIAZAS

JIEVARĄ JASINSKĮ KALBINO IEVA REKŠTYTĖ-MATULIAUSKĖ

Trombonininkas, aranžuotojas, kompozitorius, „Vilnius JJAZZ Ensemble“ įkūrėjas ir meno vadovas Jievaras Jasinskis – vienas ryškiausių šiandienos Lietuvos muzikos scenos atstovų. Jis su užsidegimu jungia skirtingas muzikines kalbas ir nuosekliai trina dažnai inertiškas ribas tarp jų. Jievaro dienotvarkė – tikras nuotykis, kuriame telpa bendradarbystė su svarbiausiais šalies atlikėjais ir orkestrais, jo paties inicijuojami džiazo ir akademinės muzikos susitikimai, o šiemet – ir naujas iššūkis: istorinio baleto muzikos perkūrimas.

Šis pokalbis man tapo praturtinančia pažintimi su stulbinamai aktyviu, atvirai mąstančiu muzikantu ir sykiu įsiklausymu į žmogų, kuriam muzika – ne tik profesija, bet ir būdas kurti ryšį su pasauliu.Daugiau

LAIKRODININKAS, ĮSTRIGĘS PASAKOJE. MAURICE’O RAVELIO JUBILIEJUI

AGNIETĘ LISIČKINAITĘ IR IGORĮ SHUGALEEVĄ KALBINO DMITRIJUS ANDRUŠANECAS

Bičiulis paprašė parašyti apie Ravelį –150-ojo kompozitoriaus jubiliejaus proga. Tas pats bičiulis, kuris kadaise įkalbino pabandyti kurti radijo laidas apie… klasiką! Puikiai žinodamas, kaip menkai išmanau šią muzikos sritį. Bet per tuos ilgus 5 metus ir lygiai 500 laidų pamilau akademinę muziką, perklausiau nesuskaičiuojamą galybę kūrinių, perskaičiau šimtus istorijų. Ir nors, ginkdie, nedrįstu vadinti savęs klasikos specialistu, galiu drąsiai tarti esąs domus smalsuolis, kurį nežinojimas it kokį narą lynu leidžia vis giliau į tamsius muzikos vandenis. Daugiau

NEVEIKTI YRA TIEK PAT PRASMINGA, KAIP VEIKTI

MARTĄ FINKELŠTEIN KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Pianistė ir kuratorė Marta Finkelštein, neseniai apsigynusi daktaro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra viena aktyviausių moterų šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje bei užkulisiuose. Kalbamės apie jos veiklas, kūrybą ir jausmą tapus mama.Daugiau

ILGAAMŽĖ BALSO AUKŠTUMA

VALDAS PUTEIKIS

Kūrėjų, kurie bėgant metams kaip gerą vyną išsaugo ir nušlifuoja savo muzikinį talentą, pasaulyje vienetai. Tarkime, toks buvo iš Ukrainos kilęs amerikiečių pianistas Vladimiras Horowitzas: perkopęs devyniasdešimt jis taip atlikdavo savo rečitalių programą Niujorko salėse, kad fenomenalus grojimas atimdavo žadą net reikliausiam muzikos kritikui. Tokiu išskirtiniu menininku galime pavadinti ir prancūzų kontratenorą Gérardʼą Lesne. 68-erių dainininko vokalas ir barokinės muzikos programa stebina išrankią Europos publiką, prie kurios galime priskirti ir Lietuvos klausytojus, Paliesiaus dvare išvydusius talentingojo atlikėjo ir šveicarų ansamblio „Le Concert universel“ iš Ženevos net ne koncertą, o muzikinį vieno dainuojančio aktoriaus spektaklį.Daugiau

DIRIGENTĖS GIEDRĖS ŠLEKYTĖS MISIJOS

KALBINO JULIJUS GRICKEVIČIUS

Jeigu manęs paklaustų apie žymiausius tarptautinės scenos lietuvius, dirigentė Giedrė Šlekytė būtų sąrašo viršuje. Ji studijavo dirigavimą Graco menų universitete Austrijoje, Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje Vokietijoje ir Ciuricho menų universitete Šveicarijoje, taigi augo ir dirba vokiškos muzikinės kultūros šalyse, kur muzika turi ypatingas tradicijas. Šie metai pažymėti reikšmingais dirigentės debiutais Vienoje, Londone, Japonijoje, tačiau nemažiau svarbu, kad Giedrė nuolat sugrįžta į Lietuvos scenas ir bendradarbiauja su visais pagrindiniais gimtinės orkestrais. Ryšys su Lietuva buvo svarbus pokalbio akcentas šalia profesinio skrydžio kontrolės klausimų ir asmeninės gravitacijos centro paieškų, kuomet besikeičiantys orkestrų, teatrų ir kūrinių pavadinimai ir nuolatinės kelionės verčia kurti alternatyvią rutiną. Nepamirškime ir Leošo Janáčeko: jaučiu pareigą apie jį užsiminti jau įžangoje, nes čekų kompozitoriaus kūrybos sklaida – viena G. Šlekytės misijų.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ III. BŪGNAS, PILNAS DAINŲ

Kirill Kobrin

Georgeʼas gimė ir pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus praleido name su lauko tualetu. Tas namas – pietrytiniame Liverpulio priemiestyje Vavertryje. Devynis mėnesius per metus jame būdavo žiauriai šalta, visas šildymas – židinys svetainėje. 1950 m. vietos miesto taryba Georgeʼo šeimai (tėvui, motinai, keturiems vaikams, iš kurių vyriausioji dukra jau buvo pilnametė) skyrė naują namą – socialinį būstą kitame pietrytiniame Liverpulio priemiestyje, Speke. Neabejotina darbininkų klasė: tėvas iš pradžių dirbo autobuso konduktoriumi, paskui transatlantinių lainerių stiuardu. Todėl Georgeʼą daugiausia augino motina, vietinės krautuvės pardavėja. Daugiau

VIKTORAS GERULAITIS: „NEVARTOJU MENO, KURIS MAN NEPATINKA“

KALBINO RŪTA GAIDAMAVIČIŪTĖ

Su muzikologu Viktoru Gerulaičiu prašuoliavome pro kelias jam svarbias temas, nes visko aptarti per vieną pokalbį nėra jokios vilties – viena tema traukia kitą, jas galima plėsti ir plėsti. O jei vėl kada kalbėtume, neabejoju, kad dalis atsakymų būtų jau kitokie. Jam būdinga improvizuoti ir atsiduoti tėkmei. Įveikęs tris ketvirčius amžiaus, išbandęs daugybę veiklų, tarp jų – susijusių su publicistikos žanrais (radijo ir televizijos laidomis, ypač populiarios – „Tautos gaida“, „Likimai“), vedęs koncertus, paskaitas visuomenei, dėstęs ir mokytojavęs, turi ir konkrečiais puslapių skaičiais įvardijamo kapitalo. Iš išleistų aštuonių knygų didžiosios dalies įsigyti jau nepavyks. Pradėjęs nuo „Muzikos stilių raidos“ (1994), tęsė monografijomis, skirtomis atlikėjams Juozui Domarkui (2010), Virgilijui Noreikai (2015), Petrui Bingeliui (2023), kompozitoriams Richardui Wagneriui (2011), Johannui Straussui (2013), Alfredui Schnittkei (2022). Tarp jų – ir meditacinio psichologinio pobūdžio tekstų siuita „Noveletės“ (2012). Tikiuosi, likimas leis šį sąrašą pratęsti.Daugiau

Jurgos Pasaulis vardu kodėl ir paradoksų poezija

ERIKA DRUNGYTĖ

2007 m. filosofas Leonidas Donskis į savo laidą „Be pykčio“ pasikvietė jauną, bet žaibiškai išpopuliarėjusią dainininkę Jurgitą Šeduikytę, šiandien žinomą tiesiog Jurgos vardu. Tada ją pristatė dar ir kaip poetę, tuo nustebindamas ir pradžiugindamas kūrėją. Kukli, santūri mergina savojo iškilimo priežastimi įvardijo atsiradusią muzikos pokyčių būtinybę: „Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas kitokiai muzikai“. „Žmonėms reikia kažko naujo, kažko kitokio“, – tada sakė ji Leonidui, susižavėjusiam ir dainininkės tekstais, ir atlikimu, ir oria laikysena, nubrėžiančia ribą tarp kultūros ir liumpenproletariato.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ II. CHA CHA CHA DU LOUP

Kirill Kobrin

Tiesą sakant, šio albumo nėra. Tiksliau, jis egzistuoja, bet labai jau paslėptas pagrindinių magistralių – spotifajaus, jutūbo ir pan. – šalikelėje. Jei šių garso (ir, žinoma, vaizdo) visatų paieškos laukelyje įvesite Serge Gainsbourg „Couleur café“, iššoks to paties pavadinimo daina, ne daugiau. Daina puiki, nenuostabu, kad jos pavadinimu papuoštas albumas, kurio tarsi nėra, bet apie jį bus kalbama toliau.

Visgi tas albumas realus. Į gūglą įvedę pavadinimą ir pridėję album, ekrane išvysite jo aprašymą. Mercury (gaminio numeris), Philips (gaminio numeris). Įrašų kompanija ir garsus elektronikos gamintojas. Viskas logiška. Siekiant visiškos harmonijos, būtų gerai pridėti ir tabako bendrovę, gaminusią tuos rūkalus, kurių Gainsbourg’as sutraukdavo po kelis pakelius per dieną: ant etiketės nepriekaištingu šriftu užrašytas cigarečių „Gitanes“ pavadinimas ir nepakartojama čigonė šokėja su tamburinu vienoje rankoje, o kita, kaip ir dera, ant klubo: tas iššūkis, tas ilgas sijonas, Karmen, t. y. ne tiek čigonė, kiek ispanė.Daugiau