Vytautas Labutis – vienas ryškiausių Lietuvos džiazo saksofonininkų, pedagogų ir improvizacinės muzikos meistrų, jau daugiau nei keturis dešimtmečius formuojantis šalies džiazo sceną. Jo kūrybinis kelias apima darbą su reikšmingiausiais Lietuvos improvizacinės muzikos kūrėjais, nuolatinį domėjimąsi garso technologijomis ir neblėstantį pedagoginį smalsumą. Šiemet muzikantas buvo įvertintas prestižiniu apdovanojimu už nuopelnus Lietuvos džiazui – pripažinimu, atspindinčiu jo įtaką kelioms kartoms ir visai šalies džiazo kultūrai.

Su V. Labučiu kalbamės apie pirmuosius žingsnius muzikoje, improvizacijos prasmę, kūrybinius paradoksus ir tai, kas jį iki šiol įkvepia likti muzikoje.

Pradėkime nuo ištakų. Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su muzika, paskatinusi rinktis tolesnį muzikinį kelią?

Visos istorijos pradžia – mano tėtis, kuris jaunystėje grojo akordeonu. Tais laikais šis instrumentas buvo toks pat įprastas, kaip šiandien telefonas – kas antras mokėjo groti. Tėtis grodavo dainas, valsus, polkas, o aš vaikystėje tai stebėdavau. Man buvo gal kokie šešeri, kai pirmą kartą prisėdau prie jo akordeono, o gal tėtis pats nusprendė, kad laikas mane nuvesti mokytis. Nupirko mažą, vaikams skirtą akordeoną ir nuvedė į privačias pamokas. Melodijas buvau įsiminęs iki pamokų – paieškojau klaviatūroje ir atkūriau pats. Taigi, nuo šešerių iki trylikos buvau akordeono pasaulyje.

Dar grojau vibrafonu Balio Dvariono mokyklos akordeonistų orkestre. Grojom Čiurlionį, kitus kūrinius, vibrafonas labai tiko.

Vėliau pats sugalvojau metus pasimokyti smuiku, nes tai buvo galima kaip papildomas instrumentas. Mokytoja Bakaitienė ilgai mane mokė vien tik stryką laikyti – nesupratau, kodėl taip ilgai, juk norėjau groti! Dabar žinau: fiziologija labai sudėtinga. Šiandien, paėmęs stryką, moku jį teisingai laikyti. Tas supratimas liko visam gyvenimui.

O kaip jūsų pasaulyje atsirado saksofonas?

Tai tarsi stebuklas. Mano pusbrolis Vytautas Babaliauskas, dabar profesionalus birbynininkas, turėjo saksofoną. Vieną dieną per giminių balių jį pamatau – ir man akys iššoka. Jis pagroja kokią frazę, o aš galvoju: „O, šakės, kas per garsas?“ Tikra magija. Paprašiau, kad paskolintų savaitei tą stebuklingą instrumentą. Jis sako: „Imk, iki kito savaitaglio man nereikės.“ Per tą savaitę pats išsiaiškinau visą instrumento struktūrą. Saksofonas, palyginti su smuiku ar klarnetu, yra primityvus instrumentas. Primityvus gerąja prasme – paprastas. Kaip birbynė. Nėra ten ko labai aiškintis. Taip ir prasidėjo.

Tuo metu Vladimiras Čekasinas buvo pradėjęs dėstyti B. Dvariono muzikos mokykloje. Mano akordeono mokytojas Mikas Vaitkevičius nusprendė mane siųsti ir pas jį, lygiagrečiai su akordeono pamokomis. Taip dvejus metus buvau tarsi „dvigubas variantas“ – baiginėjau akordeoną ir kartu mokiausi pas Čekasiną.

Ar tie du mokytojai ir išugdė meilę muzikai, instrumentui?

Man atrodo, meilę muzikai pedagogai ugdo ne kalbomis, o savo pavyzdžiu. Jei mokytojas yra stiprus muzikantas, charizmatiškas, jei jis pats dega, jei matosi, kad jam įdomu – tada ir tu pradedi degti. O jeigu ateina, pažiūri į laikrodį, atbūna pamoką – tai ką jis ten ugdo? Informacijos suteikia, taip, bet ne meilę muzikai. Iš mokslų atsimenu tik kelias ryškias asmenybes. Kiti – fonas. Tie ryškūs ir ugdė – smalsumą, norą, vidinį variklį, motyvaciją ir meilę muzikai.

Saksofonas jums pasirodė primityvus instrumentas, o tikrosios traukos ieškojote harmonijoje. Kodėl nepasirinkote fortepijono?

Man visada trūko harmonijos. Aš iš akordeono pasaulio – ten visą faktūrą turi po pirštais. Saksofonu groji melodiją, bet negali atkurti visos faktūros. Todėl labai anksti pradėjau landžioti prie pianino. Namuose jo neturėjau, tad pasidariau, kaip čia pasakyti… savadarbį instrumentą. Išardžiau akordeoną, nuėmiau bosų klaviatūrą, vietoj jos prijungiau dulkių siurb­lį, kad pūstų orą. Pritvirtinau hermetiškai, padėjau klaviatūrą horizontaliai, įjungiau siurblį – jis ūžia, nieko nesigirdi, bet aš galiu groti abiem rankom „fortepijonine klaviatūra“. Toks mano „kaimo vargonų“ variantas. Iki šiol prisimenu tą kvapą, ūžimą. Ir supranti – groji sau, ieškai sąskambių, o niekas netrukdo.

Instrumentas jums buvo labiau priemonė nei tikslas?

Visada. Man asmeniškai nėra jokio skirtumo, koks instrumentas. Jeigu į rankas būtų patekęs trimitas ar gitara – būčiau grojęs jais. Kai kurie sako: „Mano instrumentas – mano gyvenimas.“ Man taip nėra, ne. Tačiau instrumentą reikia mylėti tiek, kad jį valdytum. Jei būnu atsainus saksofonui, jis atsako tuo pačiu. Kai įsigilinu, išnagrinėju niuansą – viskas pagerėja. Ir tie niuansai niekada nesibaigia.

Grįžkime prie pasirinkimų. Sakėte, kad nuolat galvojote apie muziką ir apie tai, ar ji – jūsų kelias. Galbūt gyvenime buvo įvykių, privertusių susimąstyti rimčiau?

Esu dualus žmogus, tad nuolat apie tai svarstau. Nuo pat vaikystės mane traukė ne tik muzika, bet ir elektronika, technika, radiotechnika, todėl turiu studiją, užsiimu garso režisūra, prodiusavimu. Ne kartą prodiusavau kitų albumus, asmeniškai jie man nieko nereiškia, bet procesas – įdomus. Mėgstu išsiaiškinti, kaip padaryta, kaip veikia. Šiandien, pavyzdžiui, visą dieną dariau akustinę patalpos sienų tvarką. Toks mano gyvenimas: muzika ir technika. 50/50.

Lietuvoje keitėsi laikai, santvarka, rinka, ekonomika. Ar tai darė įtaką pasirinktam muzikanto keliui?

Kalbant apie finansus – muzika yra nesėkmė. Trupinių rinkimas. Jeigu žmogus nori uždirbti iš muzikos, jis turi rinktis kitą kryptį: populiariąją sceną, klasikos žvaigždės kelią – ten auditorijos didesnės. Džiazo žvaigždė Lietuvoje nėra to paties kalibro, bet kūrybinis pasitenkinimas dėl bendravimo su kolegomis, programų, koncertų siekia du šimtus procentų. Džiaugsmo buvo daugiau nei nesėkmių. Man svarbiausia, kad būtų įdomu. Kol įdomu, tol ir esu muzikoje.

Kodėl džiazas? Ką jis jums reiškia?

Džiazas man – labai plati sąvoka, kuriai, rašydamas tekstą, turbūt dar ilgai ieškočiau formuluotės. Ne Louisas Armstrongas ar Duke Ellingtonas, kaip daug kas įsivaizduoja, nors ir jie priklauso šiai krypčiai. Man džiazas – nuo Ellingtono iki visiškai laisvos improvizacijos, arti šiuolaikinės akademinės muzikos, tik visada su improvizacijos elementu. Šiuolaikiniai akademikai tai irgi perima – palieka saleles improvizacijai. O grynoji akademinė – kaip vaistinėj. Viskas tikslu, gražu, bet man – nelabai įdomu. Tokią muziką suprantu kaip muziejinę vertybę, galiu grožėtis, analizuoti, bet kaip atlikėjas niekad nesvajojau jos atlikti. Džiazas plačiąja prasme mane veda, nes čia galiu naudoti visus man žinomus akademinės ir kitų muzikos žanrų elementus savo nuožiūra, juos jungti ar priešpastatyti. Būtent tai ir yra man įdomu.

Lietuvos džiazo scenoje esate jau keturis dešimtmečius. Kaip per tuos metus šis žanras pasikeitė?

Pradžioje visi buvome savamoksliai. Įrašai, kasetės, kolegos – viskas. Dabar jaunoji karta turi vakarietiškas mokyklas, „YouTube“, „Spotify“, partitūras, literatūrą. Galima sakyti – nuo piano iki fortissimo. Bet ar tai reiškia, kad šiandienos karta įspūdingesnė? Nebūtinai. Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje esu matęs muzikantų, kurie visi groja fantastiškai, bet vienodu veidu. Trūksta asmenybių. Lietuvoje tas pats. Ryškios individualybės visada buvo retos. Klausimas, kas būtų nutikę su Lietuvos džiazu, jeigu ne Viačeslavas Ganelinas ir jo komanda.

Kaip keitėsi klausytojų ratas? Ar daugėjo žmonių, ateinančių į džiazo koncertus?

Keitėsi ne skaičius, o amžius. Vakaruose jaunystėje matydavau – į džiazą eina šešiasdešimtmečiai, septyniasdešimtmečiai. O dabar Lietuvoje ateina visi – nuo jaunų iki senų. Džiazas nėra atsitiktinis pasirinkimas. Kad suprastum, reikia patirties, turi būti klausęs daug ko, ši muzika iš klausytojo reikalauja tam tikro pasirengimo, gebėjimo vertinti atlikėjų meną ankstesnės klausymo patirties kontekste.

Su kuo jums labiausiai patiko ir vis dar patinka groti?

Negaliu įvardyti vieno žmogaus. Man įdomiausia tada, kai galiu save išreikšti ir jaučiuosi laisvas. Groti tiksliai sustyguotą muziką profesionalu, bet ne taip intriguoja. Svarbu idėja, ne sudėtis. Tačiau visada yra dilema: kas įdomu man ir kas – klausytojams.

Ar kada nors teko pataikauti publikai?

Man atrodo, visą gyvenimą laikiausi kompromiso. Ne pataikavau, o ieškojau balanso. Kai groji improvizuotą muziką, rizika didžiulė. Kai groji sustyguotą – saugu, bet nuobodoka. Muzikantui improvizacija – pati įdomiausia, bet klausytojui – nebūtinai.

Kai groji visiškai improvizuotą muziką, rizikos lygis milžiniškas: gali patirti sėkmę arba visišką nesėkmę, būti suprastas arba nesuprastas.

Atsiranda snobų, kurie kategoriškai neklausys organizuotų, aranžuotų kūrinių, juos traukia tik radikali, kartais net „primityviausiai“ improvizuota, bekompromisė muzika. Kai kuriems tai vienintelė vertybė. Nemato, kad ten pilna vandens. Mano supratimu, aukščiausią muzikanto meistriškumą parodo išgrynintas, koncentruotas atlikimas.

Kas yra vanduo muzikoje?

Vanduo – kai groji ir nieko nevyksta. Sukiesi tame pačiame, kartoji. Galima palyginti su tekstu. Įsivaizduokim pokalbį, kuriame aš nuolat kartoju tą patį klausimą, nesuprantu atsakymo, vėl klausiu. Pokalbis vyksta, laikas eina, bet esmės – nulis. Tai man yra vanduo.

Muzikoje tas pats: aukštos klasės muzikantai sugeba tą „vandens erdvę“ pažaboti. Žinoma, jo reikia, kaip ir pauzių, tylos, tačiau ne tiek, kad imtum skęsti. Girdėjau ne vieną tokį avangardinį kūrinį… Vienoje leidykloje septyniasdešimt procentų produkcijos sudaro būtent vanduo.

Minėjote, kad gerai jaučiate struktūrą, partitūrą. Esate turėjęs patirties ir su simfoniniu orkestru?

Taip, labai įdomi istorija. Vladimiras Tarasovas paprašė parašyti aranžuotę jo kūriniui būgnams su simfoniniu orkestru. Sakau: „Jūs juokaujat? Groti turi Marijos teatro Gergijevo orkestras!“ Tarasovas perspėjo: jeigu muzikantai gauna nekorektiškas natas, jų net neskaito. Padeda į šalį. Taškas. Vis dėlto pabandžiau. Pasitikrinau visus orkestravimo kanonus, parašiau, atidaviau. Ilgai nieko nevyko. Po penkerių metų sužinau: Prahos simfoninis orkestras atliko. Gavau įrašą – viskas veikia. Negaliu patikėti. Tai parodė, kad kartais mes patys sau trukdom labiau nei realybė.

O kaip su struktūra gyvenime? Esate improvizatorius?

Stengiuosi būti struktūruotas. Ne visada pavyksta. Savo auklėtinius irgi mokau struktūros. Atsistoju prie saksofonisto ir klausiu: „Ar supranti, ką darai solfedžio požiūriu?“ Jie sako: „Ne, mokytojau, noriu tiesiog groti.“ Tačiau man visur norisi sistemos, todėl po tokio atsakymo siūlau eiti į kvintų ratą. Gal todėl man artima archyvistika – dabar dirbame su V. Čekasino archyvu ir man tai labai patinka. Rūšiuoti, kataloguoti, ieškoti ryšių.

Kaip keitėsi mokiniai nuo 1995-ųjų iki šiandien?

Vaikai dabar daug laisvesni, savarankiškesni. Sovietmečiu buvo daugiau baimės, rėmų. Pirmokai nebijo pasakyti kaip diktatoriai: „Šiandien darysim tą ir tą.“ Anksčiau tai būtų neįsivaizduojama, o šiandien – normalu. Kai mokiau Kotryną Juodzevičiūtę, Karolį Šarkų, Joną Filmanavičių ir jų kartą, supratau, kad mano vaidmuo – nebe diktatorius, o mentorius. Katalizatorius. Mechanizmas veikia, aš tik padedu.

Ko palinkėtumėte jauniems džiazo muzikantams?

Nepasiklysti informacijos jūroje, rasti savo veidą, pajausti, kas esate, nebūti kaip visi. Reikia susikaupti – tada kelias bus prasmingas.

O kaip pakviestumėte žmogų, kuris niekada nėra buvęs džiazo koncerte?

Manau, kad esmė – charizma. Jei muzika turi energinį ir intelektualinį užtaisą, ji pritrauks ir tą, kuris nieko nežino apie džiazą. Ne sykį girdėjau: „Niekad nebuvau džiazo koncerte. Tai džiazas? Man labai patiko.“ Mano formulė paprasta: veikia arba neveikia. Jeigu neveikia – reikia pagalvoti, kodėl. Bet kai veikia – veikia visiems.

Dažnai girdžiu, kaip muzikantai sako: „Klausytojai nieko nesupranta, ši muzika per sudėtinga.“ Klausytojai irgi sako tą patį. Man atrodo, problema dažnai paprastesnė – ta muzika tiesiog prasta. Nesvarbu, džiazas tai ar ne džiazas, improvizacija ar ne. Jeigu yra charizma, muzika pritrauks ir tuos, kurie nieko nežino apie džiazą.

Blogi pavyzdžiai klausytoją atstumia. Pavyzdžiui, mane labai atstumia blogas svingas. Groja bigbendas ar kvartetas – svingas „plokščias“, dinamika irgi plokščia, muzikuose nematau nei džiaugsmo, nei liūdesio, tik pilkus veidus. Klausytojas nesupranta, kas techniškai negerai, bet malonumo nejaučia.

Ir dar – bigbendų dirigentai. Kai kurie ateina, mosikuoja kaip simfoniniam orkestre, nors rit­minei muzikai to nereikia. Man asmeniškai jie sugadina visą aurą: nežinau, ar žiūrėt į dirigentą, ar klausyti muzikos. Tai tokie dalykai irgi veikia.

Po pokalbio susidaro įspūdis, lyg nuolat gyventumėte klausimuose.

Taip ir yra. Kaip tik todėl muzika mane vis dar domina.