„Mėnuo Juodaragis“ – legendinis pavadinimas, žinomas ar bent girdėtas tūkstančiams lietuvių, nuaidėjęs už šalies ribų ir įsismelkęs į skirtingus kontekstus. 1995 m. Ugniaus Liogės ir Žydriaus Jancevičiaus įžiebta idėja gyvavo trisdešimt metų ir 24 (+2) kartus įvyko kaip festivalis, šiuolaikiniais būdais puoselėjantis senąsias tradicijas, siejantis įvairias folkloro, alternatyviosios ir tamsiosios muzikos kryptis, menus, amatus bei paskaitas. Primindamas universalią tiesą – kas neturi pabaigos, tas negali turėti ir pradžios – 2024 m. rugpjūtį festivalis baigė seniai numatytą ciklą, palikdamas užuominų apie galimą atgimimą.

Šiuo metu „Mėnuo Juodaragis“ egzistuoja kaip atsiminimas, idėja ir ateities svajonė. Legendiniu jis tapo dar gyvuodamas – pavadinimas sklandė kaip užuomina į šiuolaikinę baltų kultūrą be sąvoką paaiškinančio konkretaus apibrėžimo. Su kiekvienu pakartojimu jis atgimdavo naujomis temomis, (ne)girdėtais scenos vardais, pasižymėjo muzikos stilių, veiklų ir meninių išraiškų įvairove, jungė skirtingas kartas ir išsaugojo laiko nepajudinamą vertybinę ašį. Apie tai, kur slypi ir kuo ypatingas „Juodaragio“ fenomenas, kaip kito jo pavidalai ir augo tradicijos, bendruomenė bei apimtis, kalbamės su idėjos sumanytoju, visus tuos metus festivalį rengusiu U. Lioge.

Pirmasis, ranka rašytas 1995 m. festivalio „Mėnuo Juodaragis“ plakatas visus, „kuriuos domina tamsi etninė muzika ir traukia senoji mūsų krašto dvasia“, kvietė į „pagoniškų menų naktį“. Kokiame kultūriniame kontekste gimė festivalis ir kaip baltų mitologijos bei pagonybės temos įsismelkė į sunkiosios muzikos sceną?

Sunkioji muzika, susijusi su gamtos ir protėvių temomis, mitologija ir istorija, atėjo iš užsienio. Mane ši tematika traukė nuo mokyklos laikų. Buvau įsisukęs į pogrindinės muzikos veiklą: grojau pankroko grupėse, nuo 1992–1993 m. organizavau koncertus ir metalo renginius su Tomu Balaišiu-Sėkla, kuris dabar žinomas kaip Lietuvos krepšinio rinktinės palaikymo barzdyla. Matydamas, kad yra daugiau žmonių, kuriuos domina baltų ir pagonybės temos, susirašinėjau su jais laiškais ir leidau fenzinus. Pogrindinės muzikos įrašų nebuvo galima lengvai įsigyti, bet jų gaudavome iš pažįstamų – daugiausia iš uteniškio Audriaus Šimkūno, kuris siųsdavo paštu kasetes ir leidinius. Tuomet man kilo mintis, kad reikia susitikti gyvai, o ne tik susirašinėti ar atsitiktinai prasilenkti įvairiuose renginiuose. Tad pirmas „Juodaragis“ įvyko iš poreikio plėsti akiratį ir bendraminčių ratą.

Tuo metu Lietuvą pasiekė užsienyje populiarėjanti neofolko kryptis. Tai buvo moderni, pusiau folklorinė muzika, kuriama pasitelkus elektroniką, akustinius instrumentus, negirdėtus ritmus. Lietuvoje skambėjo popsas, pankrokas, rokenrolas, metalas. Pogrindyje pradėjo rastis tokie žanrai, apie kuriuos niekas nebuvo girdėjęs: tamsusis ambientas, eksperimentinė elektroninė muzika, gamtos įrašai, sumiksuoti su užkalbėjimais. Žinoma, daug įtakos Lietuvos pogrindžio scenai darė plačiai žinomos metalo grupės, tokios kaip „Burzum“ – vikingų, pagoniško metalo atstovai, „Mayhem“ – atnešę Norvegiško juodmetalio bangą su tamsių miškų ir mistikos idėjomis. Jos kėlė didelį susidomėjimą ir mūsų pačių šaknimis, nes žinojome, kad turime ne tik istorijų apie pagonišką Lietuvą, bet ir dar išlikusių akmenų, alkakalnių, piliakalnių, kuriuose miega senovė. Jie mums buvo tarsi dėl krikščionybės ir įvairių politinių santvarkų į užmarštį nugrimzdusios istorijos liudininkai. Neofolkas atkeliavo iš užsienio, tačiau neturėjome nė minties kažką importuoti, kaip tik jutome poreikį kurti savo. Todėl festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ nuo pat pradžių skleidėsi lietuviška dvasia.

Tačiau užsienio įtaka atsispindi Tavo sugalvotame festivalio simbolyje. Jis gali pasirodyti kaip tiesiog užšifruotas trumpinys – MJR, bet jį sudaro runos. M – mânaz, nurodanti į žmogiškąjį pradą, R – raido, meno ir ritualinės kelionės runa, J – jera, žyminti metų ciklą, festivalio vyksmą kasmet tuo pat laiku. Kokią reikšmę turi runų naudojimas?

Šių simbolių reikšmė plati, atspindi pasaulio sandarą: yra 24 ženklai, iš jų galima sudaryti bet kokią kombinaciją. Runos – neatsiejama neofolko, kuriuo paremta „Juodaragio“ idėja, dalis. Gali būti, kad jomis susidomėjau dėl užsienio muzikos, bet ir Lietuvoje turime išlikusių šio raidyno pavyzdžių. Tiesa, mokslinių įrodymų apie lietuvišką runų sistemą nėra, tačiau runų rašto paminklų gausu pas mūsų kaimynus, tad neabejotina, kad ir baltai jas žinojo. Mes naudojome tas, kurios siejasi su mūsų kalba, – tai atsispindi ir festivalio simbolyje.

Iš kur sėmėtės įkvėpimo renginio konceptui? Kaip jis išaugo į kelių naktų festivalį po atviru dangumi, pritraukiančiu tūkstančius lankytojų ir pristatančiu atlikėjus iš viso pasaulio?

Idėjų tamsiosios muzikos ir mistikos nakčiai sėmėmės iš siaubo filmo „Baubas“ ir Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“. Galvojau, kad jei yra Baltaragis, turėtų būti ir Juodaragis – kaip nuoroda į tamsiąją mitologijos pusę. Tai buvo protesto kultūra, skatinanti kovoti su ideologine okupacija ir ieškoti savo tikrosios jėgos. Skaičiau daug knygų apie istoriją, šventyklas, didingus mūšius ir jaučiau, kad gamta yra tarsi romantikos tvirtovė, sauganti svarbią informaciją. Man atrodė, kad mūsų didinga civilizacija snaudžia, todėl reikia pačiam ieškoti, atskleisti ją per kūrybą.

Pirmaisiais metais buvo labai sunku rasti vietą, kurioje galėtume oficialiai organizuoti pogrindžio muzikos renginį. Mano pažįstamas Ž. Jancevičius Verbiškių gyvenvietėje rengė diskotekas, pažinojo kultūros namų vadovę – taip atsidūrėme būtent ten. Pirmuosius tris festivalius, o tiksliau – naktinius koncertus, organizavau su Žydriumi. Buvo sunku nuspėti programą, nes komunikacija vyko laiškais ir laidiniu telefonu, – grodavo tie, kurie atvykdavo. 1999 m. „Mėnuo Juodaragis“ įgavo pagreitį – atsirado naujų pagoniškų grupių, tokių kaip „Ugnėlakis“ ir „Angis“, jos pritraukdavo didesnę auditoriją. Trečiame festivalyje jau grojo per dešimt grupių, atvyko netikėtai didelis pulkas žiūrovų – žinia sklido sparčiai. Nutarėme nelaukti dvejų metų ir renginį daryti ateinančią vasarą, kaip dera festivaliui. Neseniai buvau susipažinęs su Lauru Lučiūnu, dabar žinomu muzikos prodiuseriu, jis pasiūlė festivalį perkelti į Uteną. Liepos mėnesį apsilankėme Utenos savivaldybėje ir gavome leidimą daryti renginį Sudeikių kultūros namuose. Ketvirtą „Juodaragį“ suorganizavome beveik per mėnesį. Dabar būtų neįmanoma per tokį trumpą laiką surengti festivalį, bet data pasiteisino – nuo tada „Mėnuo Juodaragis“ vyksta paskutinį vasaros savaitgalį.

Verbiškėse „Juodaragis“ vyko trejus metus ir jau tada vienos nakties programą sudarė ne tik muzika, bet ir kiti menai: poezijos skaitymai, performatyvūs pasirodymai, filmų peržiūros, buvo pristatomas medijų menas, skaitomos paskaitos. 2007 m. persikėlus į Zaraso salą, renginys dar labiau išplėstas – koncertai išsidėstė per tris scenas, atsirado stovykla, programa vaikams, žygiai, sporto ir kitų pramogų. Kas paskatino skirti dėmesio amatams, organizuoti vaikų stovyklą, ilgainiui tapusią atskiru reiškiniu?

Amatų demonstravimas tuo metu Lietuvoje dar nebuvo taip paplitęs. Manau, kad į festivalį juos atnešė kažkuris muzikantas. Važiuodavau į Kernavę ir kviesdavau meistrus į „Juodaragį“, bet mažai kas susidomėdavo. Amatų kiemas pradėjo burtis pažįstamų dėka. Vėliau prie organizatorių prisidėjo Marius Galinis, sugalvojęs jį paversti atskira festivalio dalimi. Tai pasiteisino – po festivalio iš amatininkų girdėjome, kad jų veiklos sudomino daug smalsių įvairaus amžiaus žmonių. O lektoriai sakydavo, kad pas mus paskaitas skaityti įdomiau nei universitete.

Kitos veiklos radosi iš poreikio: žiūrėjome į ankstesnius metus ir reaguodami į atsiliepimus galvojome, ką patobulinti. Pastebėjome, kad kažką gaminti rankomis labai patinka vaikams – taip kilo mintis jiems skirti programos dalį. Zaraso saloje supratome, kad atsiranda karta, kuri į „Juodaragį“ važiavo nuo jaunystės ir dabar vežasi jau savus vaikus. Palaipsniui išryškėjo tendencija atvykti su seneliais, bet jiems programos jau nedarėme (juokiasi).

1999 m. Verbiškės, grupės „Sala“ pasirodymas. Žydriaus Jancevičiaus nuotrauka

„Juodaragio“ vaikų stovykla išaugo į atskirą renginį, kuris, šiais metais pakeitęs pavadinimą į „Jaunas mėnuo“, vis dar vyksta, tiesa?

Stovykla nuo pat pradžių buvo atskiras reiškinys, kuris toliau keliauja savo keliu – vyksta jau šeštus metus. Nuo 2015–2016 m. turėjau viziją sukurti renginį vaikams, bet neužtekdavo laiko. „Juodaragis“ jau buvo taip išaugęs, kad net jo paties nespėdavome suorganizuoti taip, kaip norėtume.

Po 2018 m. festivalio Molavėnuose nutarėme daryti metų pertrauką, nes buvome pervargę nuo organizacinių darbų. Tai buvo puiki proga pradėti vaikų stovyklą. Iš mūsų draugijos tam pasiryžo gal tik dešimt ar dvylika savanorių, bet stovyklą padarėme, ji buvo sėkminga ir tęstina. Norėjau, kad ji plėstųsi, augintų drąsią, sunkumų nebijančią kartą. Man tai atrodo prasminga – yra tikimybė, kad vaikai visą gyvenimą prisimins patirtus įspūdžius, įveiktus iššūkius ir perbristas pelkes.

Kokiais kriterijais vadovaudamiesi darydavote atranką? Pastebėjau, kad „Juodaragis“ apima labai platų muzikinį spektrą, yra atviras eksperimentams. Kas vienijo įvairovę?

Nėra vieno recepto. Prieš kiekvieną festivalį turėdavome daug susirinkimų. Atsirado žmonės, kuruojantys tam tikras sritis, kurie, ilgą laiką būdami „Juodaragyje“, intuityviai jautė festivalio konceptą. Jie rinkdavo ir siūlydavo dalyvius, bet viską aptardavome kartu. Su muzika buvo sunkiausia, nes vadovavomės nuostata, kad grupės turi dainuoti gimtąja kalba. Tai gali skambėti nacionalistiškai, bet patirtis rodo, kad nuoširdžiausia komunikacija vyksta ta kalba, kuria mąstai. Kalba – tik­rumo matas. Užsieniečiai ne visada atitikdavo šiuos kriterijus, nes kai kurios grupės kuria angliškai. Tiesa, grojo pas mus ir tautiečių grupės, dainuojančios ne tik lietuviškai, pavyzdžiui, „Golden Parazyth“, „Nahash“, bet su jomis tardavomės, kad „Juodaragiui“ paruoštų ypatingą programą.

Svarbu buvo ir originalumas, ir sąsajos su baltų kultūra. Rinkomės pagal pojūtį, tikrumą, bandydami įvertinti, ar atlikėjai tiesiog siekia dėmesio, ar yra vedami idėjų, noro jomis dalintis. Visuomet stengdavomės suprasti, kodėl žmonės kuria muziką, kokios jos šaknys, šaltiniai, sapnai. Be to, „Juodaragiui“ svarbūs gamtiški, magiški kūrybos atspindžiai. Kai kurios grupės tarsi neturi akivaizdžių sąsajų su baltų kultūra, bet jų kūryba mums buvo vertybiškai artima, tad kvietėme prisidėti prie bendros festivalio atmosferos.

Kas Tau yra baltų kultūra?

Mano manymu, baltų kultūra peržengia istorijos ir etniškumo ribas, aš tai matau kaip iš praeities šaknų išaugusią tapatybę. Praeities įtakos nebūtinai turi būti akivaizdžios. Baltų kultūros atstovais laikyčiau ir Andrių Mamontovą, ir „Antį“, ir „Bix“, kiti galbūt nesutiktų, nes jų kūryboje nėra etnoelementų. „Bix“ neturi tiesioginių sąsajų su baltais, tačiau jie – svarbi roko istorijos dalis, prisidėjusi prie nacionalinio atgimimo. Tai avangardistai, o „Juodaragis“ visuomet puoselėjo avangardo sceną, žengė už normos ribų. Taigi, man baltų kultūra yra platus tapatybės prasmių laukas, universumas, kuris ateina iš gilios praeities, bet dar svarbiau, kad gyvai skleidžiasi per dabartį ir įkvepia ateičiai.

Kiek pamenu, festivalis būdavo atidaromas ir uždaromas prie aukuro vykstančiomis baltų religinėmis apeigomis. Kaip „Juodaragyje“ atsirado aukuras ir apeigos? Ar tai – bendruomenės „Romuva“ indėlis?

Domėdamasis pagonybe sužinojau, kad yra žmonių grupė, kuri rengia slaptas apeigas. Tuomet informacijos buvo nedaug, „Romuvą“ gaubė mitai. 1999 m. jau pažinojau Joną ir Iniją Trinkūnus, pakviečiau juos į festivalį, o 2000-aisiais į „Juodaragį“ atvyko ir „Kūlgrinda“. Netoli Sudeikių yra alkakalnis, tad kilo mintis renginį pradėti ten – apeigomis. Tuo metu aukuras buvo tik simboliškas, bet atsirado žmonių, kurie po pasirodymo prie jo pasiliko dainuoti visą naktį… Nuolatiniu atributu aukuras tapo 2007 m. Zaraso saloje. Tuomet galvojau, kad bus sunku rasti savanorių, kurie prižiūrėtų ugnį viso festivalio metu – dieną ir naktį. Tačiau po „Juodaragio“ išgirdome, kad tai virto susibūrimo vieta, kur žmonės ateidavo pailsėti, pasikalbėti, tiesiog pabūti. Aukuras sutelkė žmones, paskatino juos prisijungti prie Genties, o mes supratome, kad festivaliui reikia ne tik šėlsmo, bet ir ramios, šventos vietos susibūrimui.

2016 m. pagal prūsų romovės prototipą architektas Mantas Maziliauskas suprojektavo šventyklą – tarp medžių iškėlė baltus audinius taip, kad viduryje būtų medis ir aukuras, o žmogus, atsistojęs tarp jų, atsidurtų centre. Šalia ugniavietės siunčiame mintis dievams ir užsibrėžiame siekius. Festivalyje tai ne tiek religinė, kiek bendruomenės telkties vieta, o aukuro ratas, ugnis, ąžuolas – ne garbinimo objektai, kaip dažnai suprimityvintai vaizduojama pagonybė. Ši susakralinta erdvė atveria galimybę universalioms maldų formoms, bendrai sąmonės jungčiai.

2024 m. Aukuras. Kristapo Ėberlinio nuotrauka

Pastaruosius dvidešimt metų „Juodaragis“ kasmet turėdavo vis kitą, baltų mitologijos ar Lietuvos istorijos įkvėptą temą, kuri būdavo nagrinėjama paskaitose ir dirbtuvėse, tapdavo idėjų šaltiniu festivalio veikloms ir apipavidalinimui. Kaip 2005 m. radosi pirmoji – „Sovijaus mitas ir Vydūnas“? Ar temų įtraukimas pakeitė festivalį?

2005-ieji buvo ypatingi. Prieš tai dvejus metus renginys vyko Valiukiškėse, bet vėliau su tos vietos savininku neberadome bendros kalbos. Tada bičiuliai suvedė su garsiu, ekscentrišku veikėju Amritu, kuris pasiūlė „Juodaragį“ organizuoti jo sodyboje netoliese. Iki festivalio buvo likę nedaug laiko, o ir vieta nedidelė, tad nusprendėme apriboti žmonių skaičių ir padaryti mažąjį „Juodaragį“, maždaug keturiems šimtams lankytojų. Supratome, kad tai bus labiau idėjiškai koncentruotas festivalis, skirtas tiems, kam iš tiesų svarbi mūsų vizija. Tai buvo devintas festivalis – puiki proga pakalbėti rimtesne tema, pavyzdžiui, apie Sovijų, nes yra devyni ratai, kuriuos jis praėjo. Tiksliai nepamenu, kaip ten atsirado Vydūnas, bet gilinantis į Prūsijos istoriją jo veikalai labai svarbūs. Apie teminius festivalius svarstėme ir anksčiau, bet idėja nebuvo iki galo išvystyta. 2003 m., kol dar nebuvo plačiai kalbama apie partizanus, su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru organizavome Lietuvos partizanų istorijų ir nuotraukų parodą, bet tai neatsispindėjo festivalio paskaitose ir scenose.

Sakyčiau, principas įsitvirtino 2008 m. Tuo metu gaudavome daug pasiūlymų ir ieškojome leitmotyvo, ant kurio galėtume lipdyti renginio programos stuburą. Pasirinkome temą „Aitvaras“ ir ją išpildėme praktiškai – festivalyje skraidinome aitvarus, vyko paskaitos apie juos. Susikoncentravimas į vieną aspektą leisdavo kasmet vis labiau įsigilinti į baltų kultūrą ir išsigryninti, kas vis dar svarbu šiandien. Be to, tai patiko lankytojams ir amatininkams.

Paskutiniu metu temos man buvo tapusios įdomiausia „Juodaragio“ dalimi. Jausdavau nuoskaudą, kad jos lieka iki galo neišplėtotos, bet norint perprasti visus sluoksnius, prireiktų ne vienų metų.

Kaip festivalis prisidėjo prie šiuolaikinės baltų kultūros formavimosi?

„Juodaragyje“ susitiko „Kūlgrinda“ ir „Ugnėlakis“ ir iš jų gimė „Žalvarinis“, kuris išpopuliarino folkroką. Čia skambėjusios partizaniškos dainos kelis vyrus įkvėpė susiburti į grupę „Ugniavijas“. Nuo 2008 m. kartu su „Kūlgrinda“ ir Doniu jie kasmet dalyvavo festivalyje. Donis unikalus tuo, kad grojo visuose „Juodaragiuose“.

Arvydas Buinauskas, su kuriuo bendradarbiavome nuo senų laikų, Molavėnuose ant piliakalnio sukūrė baltiškų raštų projekcijas. Kitais metais jos atsirado Kernavėje, plito toliau. „Juodaragyje“ skulptūros tapo apeigų vietomis. Čia išpopuliarėjo žaidimas, kurio metu dvi komandos bando į priešininko pusę nustumti rąstą, festivalyje sugalvotas ir pavadinimas – „Rąstplėšis“. M. Maziliausko pastatyta šventykla tapo modeliu, vėliau pritaikytu ir kitur. Manyčiau, kad „Mėnuo Juodaragis“ svariai prisidėjo ir prie bendros festivalių kultūros, pabrėždamas švarios aplinkos, ekologijos svarbą, pagarbą aplinkiniams, kitokį požiūrį į alaus vartojimą ir tradicijas. Visa tai susiję su baltų kultūra ir iš esmės svarbu geram žmonių sambūviui.

Kodėl festivalis „Mėnuo Juodaragis“ baigėsi?

Idėja surengti būtent 24 festivalius kilo seniai, gal prieš penkiolika metų. Šis skaičius atspindi tam tikrą raidos ciklą – yra 24 runos, 24 valandos. Beje, vyko dar du susibūrimai, tik jų nevadiname festivaliais. Žinojome, kad ateis festivalio pabaigos laikas, kuris bus kaip simboliškas rato uždarymas, bet iš to, kas sukurta, galbūt gims naujas ciklas. Yra ir kitas aspektas. Aš jaučiuosi kaip „Juodaragio“ prižiūrėtojas, jo sumanytojas, tačiau šis reiškinys jau peržengė asmeninį interesą, tad turėtų būti kuriamas bendruomeniniais pagrindais. Turiu vilties, kad iš jo rasis nauji reiškiniai, besiremiantys jau įgyvendintomis, patikrintomis idėjomis. „Juodaragio“ dvasia gyvuoja, tik jau nebe festivalio formatu.

Beje, prie aukuro buvo pažadėta, kad kitas „Mėnuo Juodaragis“ visgi įvyks – po 24 metų. Jei tuomet dar būsime gyvi…

2023 m. Festivalio atidarymas, Ugnius Liogė aukoja alų. Kazimiero Šešelgio nuotrauka

„Mėnuo Juodaragis“ tapo vienu didžiausių festivalių Lietuvoje. Drįstu teigti, jog jo sėkmę nulėmė žmonės, įdedantys į festivalį visą širdį – Gentis. Ši komanda su ilgamete patirtimi (kai kurie gentainiai jos gretose skaičiuoja dešimtmečius) išsiskiria bendryste, padedančia įveikti bet kokius iššūkius. Gintauto Kažemėko filme „Gentis“ žmonės dalijasi, kad juos jungia bendras tikslas ir pasišventimas. Viena iš festivalio organizatorių Povilė Šlepetytė sako, kad čia veikiama iš nuojautos, apie kurią nekalbama.

Gentainių ratas susiformavo iš draugų ir savanorių. Man atrodo, šis pavadinimas atsirado Zarasuose. Mus sieja bičiulystė, todėl žodis „savanoris“ neatrodė pats tinkamiausias. Kaip alternatyva kituose kolektyvuose vartojamas šeimos pavadinimas, bet mes nesame šeima ar giminaičiai, gyvenantys viename kieme. Norėjosi trumpo ir tinkamesnio, baltų pasaulėžiūrą atspindinčio žodžio. Baltų kultūroje gentis yra visa ko pamatas. Dabar Gentį suvokiame kaip konstantą, bet peržiūrėjęs ankstesnių metų savanorių sąrašus pastebėjau, kad visą laiką vyko kaita – vienam festivaliui reikia maždaug dviejų šimtų savanorių, o iš viso per „Juodaragio“ istoriją Genties gretose buvo maždaug šeši šimtai žmonių.

Tam, apie ką kalba Povilė, tarsi nėra tinkamų žodžių. Bet gal ir gerai, nes joks įvardijimas, atrodo, nebūtų tobulas, vos užrašius jis taptų netikslus, per siauras. Mūsų sambūvio bendrystę geriausiai apibrėžia žodis „gentis“.

Net festivaliui pasibaigus, socialiniai ryšiai nenutrūko – Gentis vis dar tradiciškai susiburia per šventes, organizuoja stovyklas. Kaip manai, ar ji gyvuos?

Tai klausimas visai Genčiai. Mums reikia organizuojančių žmonių, vedlių, kurie galėtų imtis atsakomybės ir iniciatyvos burti žmones. Manau, kad bendrausime tarpusavyje ir lauksime laiko, kai mus vėl sutelks reikšmingas ir didelis įvykis. Ar tai bus po metų, ar po kelerių – pamatysime. Įsteigėme naują asociaciją „Mėnuo Juodaragis“, kuri jau kuria ateities sumanymus.

Paskutiniame festivalyje buvo kalbama apie Juodaragio kaimą – tai skamba kaip galimybė ypatingomis progomis susitinkančiai Genčiai tapti lokalia bendruomene. Gal gali papasakoti daugiau apie šią idėją?

Šis sumanymas gimė iš pajuokavimo, kad kai pasensime, galėsime gyventi viename kaime. Dabartinis tikslas – sukurti „Juodaragio“ bendruomenei vietą, kurioje ji galėtų gyventi ir kažką organizuoti, o kaip ir kada tai įvyks – priklauso ne vien nuo manęs. Mintis apie kaimą graži. Tikiu, kad tai bus maloni ir prasminga vieta, kviečianti atvykti ir rasti, ko ieškome.