Labas, susipažink, čia Caroline Shaw (tarti Kerolain Šo). Gimė ji 1982 m. Šiaurės Karolinoje, dabar gyvena Niujorke. Jei surastum oficialią jos biografiją, galbūt nustebintų faktas, kad mėgstamiausia Caroline’os spalva yra geltona, o mylimiausias kvapas – rozmarinų. Ne dėl konkrečios spalvos ar kvapo, o dėl to, kad tai įrašyta Jeilio universiteto garbės daktarės, Pulitzerio premijos ir kelių „Grammy“ laureatės biografijoje.

Caroline’ą sutikau Amsterdamo konservatorijoje, kassavaitiniame kompozicijos studentų forume. Ketvirtadienio popietę įprastai bičiuliškoje atmosferoje buvo justi ir laukimo įtampa. Jauduliukas kaip prieš įžengiant į taip išsiilgtą naktinį klubą ar laukiant Velyknakčio žvakės, užžiebiančios šviesą bažnyčioje. Pro duris vis įeidavo kiti studentai, kol pastebėjau, kad viena mergina nužengė ne prie mūsų, sėdinčių, bet prie pranešėjo stalo. Maždaug 170 centimetrų ūgio, žaliais snikeriais, pastorintu gelsvu padu, su kuprine, atrodo, didesne už ją. „Kas ji?“ – kiek per garsiai paklausė pirmakursė studentė. Vienas dėstytojų parodomai gėdinančia mina pro dantis iškošė: „Čia ji, Shaw!“

Caroline’a Shaw yra smuikininkė, dainininkė, prodiuserė ir kompozitorė – pati save vadina tiesiog muzike. 2024-aisiais ji tapo ketvirta pasaulyje dažniausiai atliekama gyva šiuolaikinės klasikos kompozitore. Tačiau jei atsitiktinai išsirinksi kurį nors jos muzikos albumą, greičiausiai išgirsi ne simfoniją, o gerų ritmų persmelktą indie ar pop dainą. Iš tiesų, aprambėjusioje, dažnai vienakryptėje klasikinės muzikos industrijoje Caroline’a Shaw yra šviežias oro gūsis. O perpildytame pop muzikos pasaulyje – kokybės ir profesionalumo vardas.

Caroline’a į muziką žvelgia holistiškai. Kuria dainas, o paskui imasi styginių kvartetų. Jungia savo mylimą klasikinės muzikos tradiciją su skaniais ritmais. O kartais tiesiog kartoja mėgstamiausių kompozitorių muzikos taktus (žinai, kai kelios sekundės būna tokios gražios, kad norisi jas prailginti?). Vieną mėnesį repetuoja savo kūrinio premjerą su bičiuliais iš „Sō Percussion“ ansamblio, kitą jau dalyvauja prestižinio BBC simfoninio orkestro repeticijoje ar atsiduria Kanye Westo studijoje. (Prisiminusi pastarąją prieš dešimtmetį vykusią bendradarbystę, kiek susigėdusi Caroline’a juokėsi).

MEILĖ IR KARTOJIMAS

Nemažai Lietuvos muzikos mokytojų, ko gero, kraipytų galvas sužinoję, kad Concertgebouw ir Carnegie Hall reziduojanti kompozitorė pirmiausia buvo mokoma… Suzuki metodu. Tai japono Shinichio Suzukio sugalvotas būdas: vaikai muziką perpranta taip, kaip kalbą – kartodami. Savo mamos, „soprano su sopraniška asmenybe“ prižiūrima, vos dvejų metukų Caroline’a pradėjo smuikeliu griežti klasikinių kūrinių aranžuotes: iš pradžių primityviai supaprastintas, vėliau vis labiau panašias į originalą. Gali būti, kad būtent Suzuki metodo kartojimas vėliau paskatino Shaw susidomėjimą minimalistinės muzikos technikomis. Tačiau neabejotinai aiškūs tik du dalykai: a) Caroline’a nuo mažumės grojo ir klausėsi daug klasikinės muzikos; b) ji jai labai labai patiko. Taip stipriai, kad dešimties jau rašė trumpus kūrinėlius Brahmso ir Mozarto stiliumi.

Keli radijo laidų vedėjai Jungtinėse Valstijose galbūt dar prisimena, kaip dešimto dešimtmečio pabaigoje kažkokia mergaitė vis skambindavo, prašydama eteryje paleisti duetus iš Mozarto operos „Užburtoji fleita“. Padėjusi telefono ragelį, Caroline’a šiapus radijo imtuvo bandydavo spėti į kasetę įsirašyti transliuojamą muziką. O jei nuskambėdavo ne tiksliai tas kūrinys, kurio prašė, vėl skambindavo į radiją ir pataisydavo vedėjus.

Muzikavimas drauge buvo esminis Caroline’os bendravimo būdas, jungiantis ir bičiulystę, ir meilę garsams. Matyt dėl to ankstyvoje paauglystėje ją taip traukė dainavimas chore. Čia ji susipažino ir su Johanno Sebastiano Bacho choralais – keturių balsų giesmėmis, kurias šimtmečius gieda besimokantys muzikos mokyklose. Viename interviu Caroline’a pripažino galinti susigraudinti vien pagalvojusi apie tą muziką.

Ją labai gerai suprantu. Kai klausau tos Bacho sudėstytos keturių savarankiškų balsų harmonijos, man pačiam jie tarsi fiziškai rezonuoja krūtinėje ir šiek tiek užgniaužia trachėją. Panašius potyrius išgyvenu, kai jaučiuosi laimingas ir dėkingas, supratęs esąs bendrystėje, mylimas. Pajutau tai ir Caroline’ai pasakojant: „Kai rašau muziką, galiausiai viskas susitelkia ties tokia šerdimi: kaip muzika mane paveikia? Kaip ji paveikia kitus žmones? Kaip per ją susijungiu su kitais? Aš apsiverksiu, jei dar apie tai kalbėsiu, bet tai yra viskas, ko siekiu – kaip labiau mylėti.“

Caroline Shaw ir „Sō Percussion“ © Anja Schutz nuotrauka / Nonesuch Records

INDIE, LOOPINGAS IR ŠOKIŲ PAMOKOS

Užaugusi ir išvykusi iš gimtosios Šiaurės Karolinos, Shaw ir toliau rinkosi griežti smuiku. Ir nors atlikimo studijos Raiso bei Jeilio universitete sukosi apie taip mėgtą klasikinį repertuarą, studentė ėmė atrasti jos bičiulių klausomos kitokios muzikos, ypač pop ir indie, laisvę bei grožį. Tiesa, Caroline’os polinkis muzikuoti niekada nebuvo suvaržytas klasikinio pasaulio rėmų. Tačiau artimesnė pažintis su kitokiais stiliais supažindino ir su ligi šiol mėgstama dainos forma.

Elektroninės muzikos teikiamos galimybės taip pat atvėrė naują būdą mėgautis savo mylimais kompozitoriais. Pavyzdžiui, vieną dieną paėmė su kolegomis įgrotą Maurice’o Ravelio styginių kvarteto įrašą ir, sukarpiusi jį dalimis, pradėjo loopinti – kartoti trumpą muzikinę atkarpą (angl. loop – kilpa). Iš kito įrašo uždėjusi bosą ir ritmą, Caroline’a išgirdo naują garsinį rezultatą – kažką tarp klasikinio ir indie ar net pop pasaulių. Ji ir toliau žaidė su savo mėgstama muzika: tiek savo malonumui, tiek ieškodama idėjų jau muzikos kūrybos doktorantūros metais Prinstono universiteto aukštojoje muzikos mokykloje.

Vis dėlto apie neįprasčiausią naujų idėjų gavimo būdą Caroline’a pasakojo minėtame pokalbyje Amsterdamo konservatorijoje. Pasirodo, norėdama užsidirbti, grieždavo šokių pamokose. Čia nebuvo nei griežtai užrašytų natų, nei apskritai jokio muzikinio stiliaus – tik šokėjų poreikiai tam tikram ritmui. Pamokų metu improvizuodama, Caroline’a atrado, kaip smuiku išgauti gerą groove’ą, gerą ritmą; kaip tam tikru melodiniu vingiu atliepti šokėjo judesį, pavyzdžiui, šuoliuką. Tokiame grynai funkcinio muzikavimo darbe jaunoji atlikėja rado stebinančiai daug kūrybinio ir techninio įkvėpimo (pavyzdžiui, į doktorantūros klasę ateidavo neužrašiusi nė natos, bet su keliomis čia pat pademonstruojamomis muzikinėmis idėjomis). Dar įdomiau pasidaro supratus, kad šokis Caroline’ą atvedė ir į visai netikėtai išsprogusį pasaulinį pripažinimą.

NUO TAŠKO PRIE TAŠKO IKI… SPROGIMO

Lemtinga tapo perklausa į vokalinį ansamblį „Roomful of Teeth“. Jo vadovui pasirinkus žemą Caroline’os balsą – paprastą, bet puikiai muzikaliai valdomą – ji išsyk pasijuto tarp bendraminčių. Kaip ir su kitais kolektyvais (styginių kvartetais, ansambliais), dainuodama Shaw susipažino su daugybe šviežiai sukurtos muzikos. Netrukus, naudodamasi ansamblio kolegų meile naujiems gabalams, pati ėmė kurti muziką, po kelių metų neplanuotai pelnysiančią Pulitzerio premiją.

2009-ųjų vasarą Caroline’a ėmė bičiuliams nešti naktimis užrašytas natas. Jose išniro ta neįkainojama patirtis šokio pamokose: balsai tarsi judėjo, darniai šoko tarpusavyje; vieni priekyje, kiti nutoldami, vėliau priartėdami… Lyg garsaus amerikiečių konceptualisto Sol’o LeWitto darbuose – linijose, atsirandančiose sujungus šimtą taškų pagal žodines instrukcijas („Wall Drawing 305“). Caroline’ą galėjo įkvėpti ir senovinė šokių užrašymo schema – vadinamoji Beauchamp-Feuillet notacija. Joje kiekvienas šokėjo žingsnelis, pasisukimas ir šuoliukas pažymėtas linijomis jungiamais taškais ir simboliais. Kaip taškai ir linijos siejo barokinius šokius ir LeWitto meną, taip ir Shaw jungė garsą su garsu.

Likusią vasarą Caroline’a tobulino beatsirandančio kūrinio taktus, į „Roomful of Teeth“ nešdama vis naują medžiagą. Taip gimė „Passacaglia“ – tarsi pasakalijos, senovinio šokio, įkvėptas atšvaitas. Po metų pridėjo dar vieną šokio dalį, judriąją kurantą („Courante“). Nešdama vis naujus ryškios, žaižaruojančios, tiesiogine žodžio prasme kvėpuojančios muzikos taktus, išbandydama ją su kolegomis, Caroline’a galiausiai sujungė visus koncepcijos taškus. Alemandos („Allemande“) šokio žingsneliai persikėlė į tekstą: „Į šoną, į šoną, į šoną ir aplink, per vidurį ir į šoną, į šoną…“ Iš taško tarsi lenktomis linijomis išnyra kylantys sarabandos garsai („Sarabande“). Visos keturios dalys galiausiai susijungė į „Partita for 8 Voices“ – šviežią vokalinį kūrinį, atliepiantį klasikinę tradiciją ir nūdienos perspektyvą.

Ir tada driokstelėjo. 2013 m. balandžio 15 d. Caroline’ą Shaw pasiekė žinia, kad už naująjį kūrinį jai paskirta Pulitzerio premija. Muzikos Nobeliui prilygstantis apdovanojimas atiteko visada besišypsančiai, kukliai ir nuoširdžiai kalbančiai trisdešimtmetei kompozicijos doktorantei, anuomet nė nevadinusiai savęs kompozitore. Ką jau kalbėti, kad ne visi Caroline’os draugai žinojo, kad ji kuria.

Apdovanojimų komisija išskyrė „Partitos“ „išbaigtumą ir inovatyvumą“, „unikalų kalbos, šnabždesių, atodūsių, bežodžių melodijų ir novatoriškų vokalinių efektų apjungimą“. Komisijos pirmininkas Jeremy’is Geffenas grožėjosi, kaip Shaw „greitai ir lengvai keičia kryptį, o kiekvienas [muzikos] posūkis būna netikėtas ir kupinas džiaugsmo. Ir vis dėlto visa tai skamba taip įtikinamai ir vientisai, kad nė akimirką nesuabejoji muzikos architektūra ir jos apgalvota sandara.“

CAROLINE’A SHAW = KLASIKINĖ MUZIKA?

Pulitzerio premija iškėlė ne tik Caroline’os Shaw vardą, bet ir klausimą: kokia iš tikrųjų yra jos muzika? „Sunku apibūdinti stilių, kuris, regis, radosi taip staiga, jau visiškai susiformavęs“, – po netikėto savo mokinės laimėjimo komentavo Danielis Truemanas, Prinstono universiteto kompozicijos dėstytojas.

Netrukus po „Partitos“ ėmė ryškėti, jog Caroline’ai patinka kartoti daugeliui maloniai skambančias, klasikinės muzikos įkvėptas frazes (pvz., styginių kvartete „Entr’acte“). Tačiau shawiškasis kartojimas neprimena tiesmuko, pavyzdžiui, Philipo Glasso repetityvumo. Jis kyla pirmiausia iš meilės tiems skambantiems garsams – iš noro juos išgirsti dar ir dar sykį. Ausiai malonios muzikinės atkarpėlės netampa banaliomis – jų poveikis lieka šviežias. Įspūdį kuria ritmas, netikėtas pulso posūkis ar mažiau įprastas garsinis efektas. Tokia banalybių „atbanalinimo“ technika.

Gyvybingas ir artimas „tu“, bet subtilumu pasižymintis ir „jūs“ tradicijoje užaugęs Caroline’os stilius labai tinkamas klasikinės muzikos industrijai, nuolat tykančiai jauno kraujo. Po Pulitzerio premijos Shaw galutinai įsitvirtino kaip kompozitorė ir sulaukė ne vieno žymaus ansamblio, atlikėjo ar orkestro užsakymo. Per dešimtmetį atsirado keli simfoniniai kūriniai (įtaigus BBC užsakytas „The Observatory“), koncertas smuikui ir orkestrui („Lo“), ankstesnių kamerinių kūrinių versijos dideliems kolektyvams. Shaw styginių kvartetai, ypač po 2019-aisiais „Attacca Quartet“ išleisto albumo „Orange“, pasklido visame pasaulyje. Net Lietuvoje pasikvietėme Caroline’ą Shaw į 2024-ųjų „Gaidos“ festivalį, o pernai girdėjome „Plan & Elevation“, atliekamą „Chordos“ kvarteto.

Praeitais metasi Shaw buvo pakviesta tapti prestižinio Concertgebouw orkestro viešinčia kompozitore Amsterdame. Šiemet prasidės jos kūrybinė rezidencija Carnegie Hall koncertų salėje Niujorke. Ir nors Shaw pavardė jau kelerius metus figūruoja tarp atliekamiausių gyvų „klasikinių“ kompozitorių, Caroline’os muzika ir toliau plaukia visomis stilistinėmis kryptimis, dažnai prisišvartuodama prie dainos žanro. Nuo pandemijos beveik kasmet išleidžiami Caroline’os Shaw dainų albumai („Let the Soil Play Its Simple Part“, „Evergreen“, „Narrow Sea“) jungia klasikos ir indie klausytojus. O visų svarbiausia – Shaw dainos gimsta ne kūrybinėje vienutėje, bet drauge su kitais talentingais žmonėmis.

Albumo „Orange“ viršelis © Nonesuch Records

DRAUGE IR DRAUGAMS

Nors solo kūrybinės rezidencijos gali būti smagios, už viską maloniau jai atsinešti savo juodraščius pas kolegas ir lipdyti dainą ar kūrinį kartu. Tiesa, susitikime Amsterdamo konservatorijoje Caroline’a pasakojo ir apie mažiau malonią bendrakūrystės pusę: esą visada būna nesmagu, kai atvyksta į kūrybinę sesiją ne visai pasiruošusi – arba ne tiek, kiek norėtų būti pasirengusi. „Bet kažkaip ateini, žmonės [prie tavo medžiagos] prideda tai tą, tai kitą, ir visai nebelieka to nerimo“, – gerai atmenu šią jos frazę.

Bendradarbystė su jau minėtu „Roomful of Teeth“ atnešė ne tik Pulitzerį, bet ir „Grammy“ už debiutinį ansamblio albumą. Tačiau dabar viena artimiausių Shaw kūrybinių bičiulysčių yra su amerikiečių perkusijos ansambliu „Sō Percussion“ (atsitiktinumas, kad „Sō“ ir „Shaw“ tariama beveik taip pat). Prieš maždaug dešimtmetį įsižiebė kompozitorės ir grupės meilė toms pačioms muzikinėms idėjoms: ritmui, balsui, indie skambesiui su drąsiais pop atšvaitais. Jau kelerius metus leidžiami Caroline’os ir „Sō Percussion“ albumai nominuojami „Grammy“ klasikinėse kategorijose (taip, klasikinės kompozitorės etiketė niekaip nedingsta). Ten pat 2024 metais albumas „Rectangles and Circumstance“ pelnė geriausio kamerinės muzikos albumo apdovanojimą.

Būtent šio albumo klausydamas, važiuodamas į susitikimą su Caroline’a, sumąsčiau jai klausimą. Juk jos muzika skamba taip laisvai, tarsi be kliūčių. O ar būta momentų, kai kūriniai nesirašė? Kai išvis nežinojo, ko imtis, kokius garsus rašyti? Galbūt gelbsti bendradarbystė? O galbūt muzikavimas nuo dvejų metų tiesiog užkertą kelia bet kokiam kūrybiniam blokui?

Įsirašiau Caroline’os atsakymą, jis buvo štai toks: „Įdomus klausimas… Nepavadinčiau to kūrybiniu bloku… Visada yra muzikos, kurią galiu [imti ir] parašyti, bet kai tenka rašyti kažką didelio, iškyla motyvacijos klausimas – tas „kodėl“ klausimas. Kai beveik užstrigau, […] teko rašyti orkestrui, kuris nuolat groja begalę muzikos… Kam iš tiesų rūpės, ką parašysi? Orkestras sumoka už užsakymą tam, kad tiesiog gautų natas [surašytas] ant lapo…“

„Išeiti iš tokios būsenos man padėjo Anne’os Lamott mintis knygoje „Bird by Bird“: parašyk laišką, istoriją arba eilėraštį kaip dovaną kažkam. Tai pakeitė mano požiūrį, padėjo užbaigti savo pirmąjį [orkestrinį?] kūrinį: pasakiau sau, parašysiu jį savo sesei. Dingo klausimai „kas yra muzika“, „kaip aš ją sukuriu“ – tiesiog galvojau apie tai, kokią muziką norėčiau padovanoti savo sesers Nancy’ės dvidešimties minučių pasivaikščiojimui.“

Kai Caroline’a prisiminė sesę, veidas spinduliavo tokia pat šiluma, kokia sklido anksčiau, kai kalbėjo apie savo muziką. Ir vėliau, kai pasakojo, kad iš bloko išeiti padeda mėgstamiausios muzikos klausymasis. „Aš, pavyzdžiui, tiesiog dievinu Franzo Schuberto dainas, jos tokios paprastos“, – šiuolaikinės muzikos herojės akyse sužibo tyras džiaugsmas.

MUZIKA, GIMSTANTI ON THE GO

Nors per keturis gyvenimo dešimtmečius Caroline’a Shaw sukaupė daug kūrybinės ir gyvenimiškos išminties, ją apibūdinti kažkaip netinka žodis „autoritetas“. Ji labiau yra įkvepiantis žmogus: su ypatingu draivu veikti tai, kas rūpi, ir gebėjimu išlaviruoti tarp veiklų taip, kad liktų laiko visomis jomis pasimėgauti. O svarbiausia – net gyvendama taip intensyviai ir tarsi Mario žetonus rinkdama aukščiausius įvertinimus, Caroline’a geba bendrauti paprastai ir artimai, skirdama laiko kiekvienam interviu ar pokalbiui, net jei semia darbų gausa.

Tiesa, viskam yra ribos. Pasibaigus susitikimui Amsterdamo konservatorijoje, su kolegomis pastebėjome iškart pasikeitusį Caroline’os žvilgsnį, kuris, apsukęs patalpą, sustojo ties fortepijonu. „Ar šita auditorija dabar bus laisva? Gal galėčiau pasinaudoti fortepijonu? Jau kelias savaites nebuvau prisilietusi prie tikro instrumento“, – kukliame klausime buvo justi ir nekantrumas.

Terminas pateikti kūrinį buvo jau netrukus. Susitikimo metu Caroline’a pasakojo, kad įtampą keliantys deadline’ai yra vienintelis būdas ką nors sukurti. Jos partnerė Danni Lee esą sakiusi: „Tau viskas pavyksta – ar turi parašyti kūrinį per mėnesį, ar per savaitę, visada atrasi būdą, kaip tai padaryti.“ Žinoma, kai dirbdamas sieki sukurti šiek tiek meilės, darbai pasidaro akimirksniu. Tačiau bent jau man buvo sunku suprasti, kaip galima mėgti dirbti on the go – kelionėse, lėktuvuose, traukiniuose. Juose ji paprasčiausiai išsitraukia sulankstomą fortepijono klaviatūrą, pajungia į kompiuterį ir tiesiog taip kuria. „Namuose sunkiau susikaupti“, – sakė vienoje vaizdo tinklalaidėje, trumpam gavusi kažkokią tamsią repeticijų vienutę San Francisko muzikos konservatorijoje.

O tądien Amsterdame jai užsidarius su bičiuliais dar porą minučių kaip pradinukai pro stiklines auditorijos duris bandėme įžiūrėti, ką gi Caroline’a išsitrauks iš savo kuprinės ir kaip sėsis prie pagaliau tikro instrumento. Sakė, tąkart turinti užbaigti kūrinį fortepijonui. Todėl kitą sykį sutikęs Caroline’ą paklausiu, ar toje auditorijoje radosi „Unstudy No. 1“, kurį ji netrukus padovanojo jaunajam Džiulijardo mokyklos pianistui Tony’ui Siqi Yun. Ir ar spėjo su pateikimo terminu, nes kūrinys buvo atliktas vos po trijų savaičių Carnegie Hall salėje Niujorke.