Rašant šį tekstą, atkeliavo trys geros naujienos – Aušrinės Stundytės vaidmuo Leošo Janáčeko operoje „The Makropulos Case“ išliaupsintas „The Guardian“ kritikų, Mirga Gražinytė-Tyla paskelbta pirmąja Prancūzijos radijo filharmonijos orkestro pagrindine kviestine dirigente, o Asmik Grigorian trečią kartą pripažinta geriausia operos soliste tarptautiniuose operos apdovanojimuose. Neseniai įvyko Dalios Ibelhauptaitės režisuotas Giuseppe Verdi „Makbetas“, vėl priminęs apie Lietuvos talentus užsienyje. Šiuo metu scenoje dominuojantys solistai atstovauja tai pačiai 1975–1981 m. gimusiai kartai, kurios fenomeną plačiai aprašė „Financial Times“. Tačiau susidaro įspūdis, kad apie naująją operos kartą dar kalbame pakankamai apibendrintai ir abstrakčiai – jos atstovų labai daug. Po šiais apibendrinimais – konkrečios jaunų žmonių, palikusių Lietuvą po mokyklos ar studijų baigimo ir šiuo metu kuriančių karjerą užsienyje, istorijos, jų viltys ir lūkesčiai išlaikyti ryšį su savo šalimi. Taigi, kur emigravo Lietuvos operos paukščiai ir kur ieškoti naujosios kartos operos dešimtuko, gimusio jau 1993–1996 m.?

GERAI ŽINOTE VOKIETIJOS ŽEMĖLAPĮ? O TEATRŲ?

Pirmiausia akys krypsta į Vokietiją. Dėl gilių istorinių tradicijų, taip pat tankaus teatrų tinklo ir viešojo finansavimo būtent ši šalis yra viena didžiausių klasikinės muzikos ir operos rinkų. Suskaičiuojama per aštuoniasdešimt įvairaus dydžio teatrų, išlaikomų federalinės žemės arba miesto. Mažesni miestai taip pat neretai turi savo teatrą ir nuolatinę trupę. Egzistuoja net vidinė institucijos meninio lygio logika, pavyzdžiui, A, B, C klasės teatrai, tačiau tai labiau nerašyta taisyklė. Nors dauguma turi nuolatines trupes, t. y. pagal darbo sutartį dirbančius solistus, orkestrą, chorą, nustatytas gana griežtas menininkų atestacijos ir rotacijos reglamentas – kas kiek laiko reikia pasitikrinti meistriškumą, kaip priimama į trupę ir kokiomis sąlygomis atėjus terminui ji paliekama. Be to, palaikoma nuolatinė direktorių, intendantų, muzikos vadovų rotacija, kiekvienas jų ateina su savo repertuaro vizija, galvodami, kurie solistai padėtų ją įgyvendinti. Tikėtina, kad dirbant viename iš Vokietijos teatrų, nepriklausomai koks įstaigos lygis, kategorija ar dydis, neišeis saugiai, ramiai ir užtikrintai laukti užtarnauto poilsio, nes teks nuolat stebėti savo galimybes ir vokalinę formą. Vokietijos teatrų rinka yra reguliuojama ir Federalinės darbo agentūros (ZAV-Künstlervermittlung), padedančios atverti duris talentams ir įsidarbinti, taip pat įvairių teatro susivienijimų ir profesinių sąjungų.

Neretai Vokietijos teatrai turi savo talentų plėt­ros sistemą, įgyvendinamą operos studijose. Atsidurti joje reiškia gauti galimybę pasinaudoti tramplinu į didžiulę, agentų ir prodiuserių prisodrintą rinką arba pereiti dirbti į nuolatinę teatro solistų trupę. Tai puiki terpė augti ir išmėginti labai plačią repertuaro amplitudę, dainuoti nuo iki, išlaikant dėmesį savo vokalinei formai ir visai patogiai įsikurti ilgesniam laikui. Daugelyje šalių būtent operos studijos dažnai ir tampa atskaitos tašku lietuviams. Pavyzdžiui, taip karjerą užsienyje pradėjo Violeta Urmana, kelerius metus stažavusis Bavarijos valstybinės operos studijoje, taip pat Edgaras Montvidas, atsispyręs nuo Karališkosios operos Londone studijos, Vida Miknevičiūtė, Lina Dambrauskaitė, Almas Švilpa neįkainojamų pamokų gavo Ciuricho operos teatro studijoje.

NE HIPERBOLĖ, O STATISTIKA

Grįžkime į Vokietiją ir toliau ieškokime čia naujausios lietuvių operos kartos. Tik nuo ko pradėti? Galima besti pirštu į žemėlapį: jeigu pataikysite į Šiaurės Reino Vestfalijos žemę, didelė tikimybė, kad kas antrame teatre rasite solistą iš Lietuvos. Pamaniau, kad šis sakinys – tikrai taiklus, tad nusiunčiau jį Elenai Sverdiolaitei. „Ir tai net ne hiperbolė, o statistika!“ – išsyk konstatavo Elena, o aš nedelsdamas įtraukiau jį į tekstą. Elena baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau penkerius metus studijavo Vienoje. Karjerą paspartino ir keli svarbūs laimėjimai konkursuose – ji gavo Anny Felbermayer stipendiją ir buvo viena iš menininkių, remiamų Ildikós Raimondi įkurtos „Amicitia“ draugijos. Prieš dvejus metus Elena iš Miunchene vykusio Carlo Orffo konkurso grįžo su dviem specialiaisiais prizais – C. Orffo centro ir Richardo Strausso instituto. Profesiniame kelyje dainininkė pasuko link Vokietijos – pradžioje tapo Miunsterio operos studijos nare, o dabar džiaugiasi prisijungusi prie Vupertalio teatro nuolatinės trupės, suplanuotas debiutas Esene esančiame Aalto operos teatre. „Laimei, mano karjeros pradžia klostosi išties sėkmingai ir darbo pasiūlymų Vokietijoje tik daugėja“, – sako solistė. Elenos vaidmenys ne kartą pateko į kritikų akiratį, o vokiškos tradicijos įpareigoja kurti ir operos bei kamerinės muzikos repertuarą. Kaipgi be vokiškojo lieder. „Mano emigracija iš Lietuvos nebuvo konkretus sąmoningas sprendimas – iš pradžių išvykau tik studijuoti į Vieną, siekdama gilesnių žinių ir platesnio muzikinio akiračio. Nejučia toji darbo kultūra man tapo norma, o vokiečių kalba – kasdieniu įrankiu. Po studijų atrodė natūralu pabandyti įsilieti į darbo rinką Vokietijoje, kuri unikali savo teatrų gausa ir galimybėmis“, – pasakoja E. Sverdiolaitė.

Elena gyvena Diuseldorfe, kaip ir jos kursiokas, bosas baritonas Žilvinas Miškinis. Jį neseniai galėjote išgirsti Vilniuje, D. Ibelhauptaitės režisuotoje G. Verdi operoje „Makbetas“ iš ciklo „Pakartojimo nebus“. Lietuvos publikai tai buvo išskirtinė galimybė artimiau susipažinti su šiuo kylančiu solistu. Žilvinas taip pat pradėjo studijas Vilniuje, vėliau tęsė Estijoje, kryptingos pastangos atvedė jį iki Berlyno valstybinės operos tarptautinės studijos. Kiek žinau, jis yra vienintelis lietuvis, stažavęsis viename pagrindinių Vokietijos teatrų. Jau kelerius metus Žilvinas – nuolatinis Diuseldorfo „Deutsche Oper am Rhein“ narys.

Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje užtruksime, nes iki kito tikslo, Bylefeldo, beveik dvi valandos automobiliu. Jeigu turite laiko, galite stabtelėti Esene ir pasisveikinti su A. Švilpa, čia gyvenančiu ir kuriančiu kelis dešimtmečius. Bet mes juk apie visai kitą dainininkų kartą. Tik akyliausi televizijos konkurso „Dainų dainelė“ žiūrovai prisimena prieš vienuolika metų laureatu tapusį Tomą Kildišių iš Molėtų – dabar būsimą Bylefeldo operos trupės narį. Regis, abejonių dėl profesijos Tomas neturėjo nuo trylikos metų, kai debiutavo scenoje. Vėliau sekė studijos Vilniuje ir Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje Diuseldorfe. Šalia operos Tomas daugiausia gilinasi į mano jau minėtą dainos, lieder, žanrą, jis buvo apdovanotas Grand Prix prestižiniame Nadios ir Lili Boulanger konkurse Paryžiuje. Tai ne vienintelis, tačiau iki šiol ryškiausias įvertinimas. „Šiame žanre mane labiausiai žavi poezija“, – neslepia Tomas, tarptautinės spaudos giriamas už interpretacinę raišką. Sutapimas ar ne, tačiau iki šiol mano minimi vyriški balsai yra žemo registro, baritonai arba bosai baritonai. Kitas sutapimas – profesorius Konradas Jarnot iš R. Shumanno aukštosios muzikos mokyklos Diuseldorfe, kurio pavardė įrašyta daugelio šių solistų biografijose.

PAMENATE ILJĄ?

„Pamenate tūkstančius lietuvių savo balsu sužavėjusį Ilją?“ – retoriškai klausia vieno Lietuvos portalo antraštė, toliau pasakojanti apie dvylikametį iš Visagino angelišku balsu. Ilja Aksionovas televizijos šou neužsibuvo, studijavo vokalą pas profesorių Virgilijų Noreiką, o tęsė taip pat Diuseldorfe – gilinosi į senąją ir baroko muziką. Pavyzdžiui, buvo prancūzų senosios muzikos ansamblio „Les Arts Floris­sants“ narys. 2023–2024 m. sezone jis tobulinosi jaunųjų atlikėjų akademijoje „Le Jardin des Voix“, su kuria gastroliavo po Europą ir Šiaurės Ameriką. Išgirsti Ilją visus šiuos metus buvo galima Manheimo mieste, Badeno-Viurtenbergo žemėje. Tiesa, jis jau baigė savo sezoną Manheimo nacionalinio operos teatro studijoje ir netrukus ketina išvykti gyventi į Didžiąją Britaniją.

Dabar, kai rašau apie Ilją, Manheime jo jau nėra, tačiau kito su opera susijusio lietuvio toli ieškoti neteks. Reikės tik persikelti per Reiną į kitapus įsikūrusį nuostabų universitetinį Heidelbergo miestą. Sopranas Indrė Pelakauskaitė kelerius metus yra šio miesto operos trupės nuolatinė narė. Po studijų Vienoje ir Hamburge Indrė stažavosi Krefeldo ir Menchengladbacho teatre, debiutavo Diuseldorfo „Deutsche Oper am Rhein“.

Vėl keliaukime į šiaurę, link Hanoverio. Visiškai šalia šio miesto įsikūrusiame Hildesheime galime susitikti su iš Kaišiadorių kilusiu sopranu Gabriele Jocaite. Po studijų Hamburge ji dirbo Vysbadeno miesto teatre, o šiandien tęsia karjerą Žemutinės Saksonijos žemėje.

NĖRA NACIONALINIŲ RIBŲ

Sustokime Leipcige. Ypatingą muzikinę istoriją turintis miestas – mecosoprano Gabrielės Kupšytės namai: ji yra Leipcigo operos trupės narė. Gabrielės kelias iš netoli Kretingos esančių Baublių į Vokietiją buvo labiausiai vingiuotas, pasakoti apie ją tik Leipcigo kontekste – vadinasi, nepasakyti beveik nieko. Regis, dalyvavimas prestižinėje 2022–2024 m. Jette Parker menininkų programoje Karališkojoje Kovent Gardeno operoje Londone tapo proveržiu. Londone Gabrielė bendradarbiavo su Seru Antonio Pappano, Seru Marku Elderu, Nicola Luisotti, Semyonu Bychkovu, Danieliu Orenu ir Antonello Manacorda. Ji taip pat debiutavo Karališkojoje Alberto salėje. Galiausiai šis kūrybinis etapas buvo vainikuotas Jaunosios dainininkės nominacija tarptautiniuose operos apdovanojimuose. Gabrielės pasiekimai neliko nepastebėti ir Lietuvoje – „Globalios Lietuvos“ laurai, nominacija LRT apdovanojimuose ir „Operos vilties“ vardas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Viltis G. Kupšytė pateisina puikiai, jos karjera įgavo pagreitį ir dainininkė įvardijama kaip vienas įdomiausių jaunosios kartos mecosopranų.

Iš Didžiosios Britanijos į Vokietiją vedė ir panevėžietės Rusnės Tušlaitės kelias. Londono Karališkosios muzikos akademijos absolventė paliko pėdsaką šioje šalyje, dalyvavo Glaindborno, Edinburgo festivaliuose, „BBC Proms“, pasirodė Karališkosiose festivalių ir Alberto salėse. Tai tik keli pavyzdžiai iš ilgo sąrašo. Šalia vaidmenų operose ji dainavo ir stambios formos kūriniuose, oratorijose su Bristolio orkestru, Britų simfonieta, Bornmuto simfoniniu, BBC koncertiniu, Velso Nacionalinės operos teatro, Karališkuoju filharmonijos, Filharmonijos, St. Martin-in-the-Fields akademiniu orkestrais. Įspūdingas sąrašas, tiesa? Tačiau kadaise lietuvių dainininkų šturmuojama scena atsidūrė anapus Europos Sąjungos sienos. Kostas Smoriginas, Justina Gringytė, E. Montvidas dalyvavo Jette Parker jaunųjų menininkų programoje, kaip ir G. Kupšytė. Deja, po „Brexit“ situacija pasikeitė iš esmės. Dėmesys operai ir klasikinei muzikai ėmė mažėti, o finansavimas trauktis. Tikriausiai todėl R. Tušlaitės tolesnė karjera vystosi jau Miunchene – ji yra viena iš penkių Augusto Everdingo Bavarijos teatro akademijos operos katedros, reziduojančios Miuncheno Princo Regento teatre Vokietijoje, narių.

Pasiduodu. Visi keliai veda į Vokietiją. Iš šios šalies trumpam išvyktume tik dėl boso Simono Strazdo, kuris kelerius metus buvo Vienos valstybinės operos studijos nariu. Kur pasuks šis jaunas solistas, dar neaišku, bet neabejoju, kad patirtis, įgyta šiame teatre, yra neįkainojama.

KAS TOLIAU?

Laikui bėgant kiekvienas jų pasirinks savo kelią: ieškos saugumo nuolatinėse trupėse, rinksis nepriklausomo solisto duoną, pedagoginį darbą. Tai tik pradžia, esu tikras, kad ne kartą išgirsime apie daugelį šių solistų. T. Kildišius pasakoja, kad Bylefelde ketina praleisti pirmus penkerius metus, pereiti visą repertuarą, kurį dainuoja baritonai, tada pasukti į didesnius teatrus. „Nuolat turi būti pasiruošęs įšokti, pakeisti susirgusį solistą“, – sako jis. „Kas toliau – padiktuos bendra ekonominė ir politinė atmosfera. Dabar atrodo, kad stabilus darbas solistų ansamblyje vis labiau ir labiau tampa siekiamybė. Kai neaišku, kas Europoje vyksta, teatrų biudžetai traukiasi, egzistuoja nuomonė, kad jeigu gali būti ansamblyje – tai būk“, – teigia E. Sverdiolaitė. Abu sutaria, kad Vokietijos patrauklumą lemia rinkos dydis ir atvirumas, lygios galimybės: dalyvauji perklausoje ir gali tikėtis tavo talentą atitinkančio rezultato.

O kaip su koncertine veikla Lietuvoje ir ryšiu su tėvyne?

„Jausmai dvejopi. Atitolstame nuo Lietuvos“, – atsidūsta Elena.

PESIMISTINĖ PABAIGA SU OPTIMISTINIU KLAUSIMU

Elenos atsakymas skatina susimąstyti, kaip šie studijas įvairiose užsienio mokyklose sugėrę, didelės patirties įgiję, repertuarą sukaupę jaunieji solistai jaučiasi dėl gimtosios scenos. Kaip Lietuvos rinka, institucijos nusiteikusios dėl užsienyje kuriančiųjų, dėl jų potencialo, ryšio su savo šalimi? Lietuvos meno rinka ir institucijos reaktyvios, ne proaktyvios, geriausiu atveju atkreipia dėmesį įvykus dideliam laimėjimui ar atvilnijus geroms žinioms. Visi gebame pasidžiaugti pergalėmis, tačiau retai jas kuriame ar pranešame naujienas pirmi. Kalbame apie talentų grįžimą, bet parvykstantiems čia reikės pradėti nuo pradžių. Tiesa liūdna – nuslopus bohemiečių veiklai, nebeliko globalius Lietuvos operos talentus vienijančio traukos taško, pagrindinės ambasados. Klaviatūros sutarškės, pasididžiavimas apims ir po pasaulį išsibarsčiusių kūrėjų vardus sužinosime tik tada, kai kažkas įtikinamai bakstelės pirštu. Bet juk gali būti ir kitaip?