Paprastai instrumentai skamba taip, kaip juos sukūrė gamintojas, tačiau moduliniai sintezatoriai – tokie, kuriuos kiekvieną kartą iš naujo sukonstruoja pats kūrėjas. Kiekvienas laidų junginys, kiekviena pasukta rankenėlė yra savotiškas pasirinkimas, kviečiantis ne tik kurti garsą, bet ir tyrinėti save. Tai gyva, žmogaus valdoma sistema, kurioje kontrolė visada šiek tiek slysta iš rankų – ir būtent čia gimsta atradimai.

Vidmantas Girskas (Savikūra) užsiima eksperimentine muzika, edukacija, domisi garso filosofija ir lanko tarptautines modulinių sintezatorių scenas nuo Berlyno iki Tokijo. Mūsų pažintis, prasidėjusi verslo aplinkoje, natūraliai tęsėsi kūrybinėje teritorijoje, todėl ir pokalbis – apie muziką ir tai, kas yra Savikūra.

Kas šiandien Tau yra Savikūra?

Tai nuolatinė savęs ir aplinkos pažinimo praktika. Savikūra pasireiškia įvairiose plotmėse: muzikoje, vaizduose, maisto gamyboje, edukacijoje. Iš šios praktikos kyla noras dalintis – rasti būdų atskleisti muzikos stebuklus kiekvienam, besidominčiam garsu ar garso sinteze.

Modulinis sintezatorius Kalifornijoje, 2026. Vidmanto Savikūros nuotrauka

Kaip formavosi Tavo kūrybinis kelias nuo pirmųjų muzikinių projektų iki Savikūros?

1995 m., kai baigiau muzikos mokyklą, kartojau sau: klasikinė muzika yra atgyvena. Su draugu Petru Jankausku pradėjome kurti „.eXitLabEL.“ (dešimtojo dešimtmečio Vilniaus „pasidaryk pats“ elektroninės muzikos scenos projektas, maišęs įvairius elektronikos žanrus – aut. past.). Muzika man buvo ir paaugliškas bandymas išsiskirti, ir naujo pasaulio manifestavimas. Dabar suprantu, kad tada bandėme atkartoti vakarietiškus elektroninės muzikos gūsius, kuriuos sugerdavau, gaudamas ribotą dozę per kompaktines plokšteles ir radijo laidą „Dūžiai“ (maždaug 1995 m. per LR3 programą transliuota laida – aut. past.). Dar vėliau „.eXitLabEL.“ tapo būdu prieštarauti tuometinei DJ kultūrai – grojant tik savo sukurtą muziką, o ne permiksuotą kitų kūrybą.

„SheeZzanova“ laikus, prasidėjusius 2006 m., prisimenu kaip gaivališkus eksperimentus, bandant jungti akustinį garsą ir gyvą atlikimą su elektroninės muzikos tembrais ir struktūromis. Ir besąlygišką meilę. Tai buvo laikas, kai mokiausi suburti muzikos bendraminčius. Maždaug 2008 m. vidinės paieškos atvedė iki dienos, kai festivalyje „Satta Outside“ sutikęs Žygimantą Kudirką (Mc Messiah), pats nustebau išgirdęs save prasitariant, kad muzika nebeturiu ką pasakyti pasauliui.

Priverstinės, matyt perdegimo, pauzės metu buvau apdovanotas galimybe pažinti sisteminį mąstymą (angl. systems thinking) ir dizaino mąstyseną (angl. design thinking), dirbant su kompleksiškais iššūkiais. Vėliau, kai šeimoje jau augo maži pabiručiai, pastebėjau, kad daugiau komunikuoju su jais muzikos kalba. Tuomet prasidėjo naujas kūrybos etapas.

Kaip apibūdintum šiandieninį Savikūros kūrybinį etapą?

Šiuo metu bandau atrasti naują prieigą prie garso, prie man pačiam nepažinios muzikinės gramatikos. Lyginant visus etapus, šis atrodo intymiausias – sąmoningai nukreiptas į naujos muzikos paieškas ir kryptingą tyrimą, kaip garsas veikia aplinką. Iš naujo pasinėriau į XX a. kompozitorių darbus. Tyrinėju akademinę, naują muziką savo tempu – kur kas lipšniau nei tada, kai per negaliu baiginėjau muzikos mokyklą. Berods per pastaruosius trejus metus nepraleidau nė vienos „Modus“ laidos (LRT KLASIKA laida apie naująją muziką – aut. past.) – tai mano sekmadienio vakaro ritualas.

Kuo Tave taip traukia moduliniai sintezatoriai?

Grojimas moduliniu sintezatoriumi turi nemenką do it yourself (liet. pasidaryk pats) dėmenį – instrumentą susidėlioju kaip „Lego“, tarsi išsikalu pats. Jį sudaro atskiri funkciniai moduliai, todėl kiekvienas kūrėjas šiame lauke turi unikalų instrumentą, kuris kviečia į netikėtus eksperimentus bei apdovanojančius atsitiktinumus. Šie instrumentai labai taktilūs, dažnai be ekranų, todėl leidžia maksimaliai susifokusuoti į garsą. Besigilinant į tai kilo mintis, kad modulinis sintezatorius mane išlaisvino iš perfekcionizmo pančių.

Kiek Tavo kūryboje reikšmingas jau minėtas sintezatoriaus taktilumas, objektiškumas? Svarbu paliesti, patirti jį?

Mano kūrybos procese instrumentas yra mediumas, per kurį sklinda tam tikra žinia, istorija. Nesu linkęs fetišizuoti vienų ar kitų instrumentų, nors suprantu, kad daug ką traukia modulinių sintezatorių nepažinumas, mistika. Su laiku keičiasi ir mano požiūris į pasirodymo sceną – joje svarbi ir muzika, ir scenografija, ir žinia ar istorija, kurią noriu atskleisti, pakviesti paliesti. Dažnu atveju visa tai prasideda gerokai anksčiau nei užlipame į sceną ir tęsiasi net nulipus. Man tai yra terpė, kurioje galiu kurti istorijas, dalintis mintimis.

Esi minėjęs, kad atradai „dar nepaliestus garsinius klodus“, leisdamas sau daugiau eksperimentuoti ir improvizuoti. Kaip tai darai?

Moduliniai sintezatoriai turi vieną niuansą: reikia pasirinkti konkrečius modulius ir apsispręsti, ko neimsi. Ribotas pasirinkimas tampa klodu puoselėti kūrybiškumą. O kalbant apie individualizmą, anksčiau turėjau baimių groti duetu ar su grupe. Jos rėmėsi mintimi, kad save valdau, o kitų – ne. Laikui bėgant supratau, kad ir savęs mes nekontroliuojame, o prasmingiausi dalykai gimsta tada, kai nustojame groti ir leidžiame muzikai sklisti per mus.

Kaip jautiesi, kai scenoje ryžtiesi atsisakyti „saugaus“ plano ir tiesiog rizikuoti?

Radau vidinę ramybę, kuri atrakino naujos išraiškos pasaulį. Dabar ši būsena man ir yra svarbiausia – kai leidžiu sau žaisti ir noriu atrasti iki šiol nebandytus garsus, tembrus ir struktūras. Seniau perfekcionistiškai kabindavausi prie kiekvienos klaidelės, o dabar priimu nukrypimus ir dažnai leidžiu sau link jų keliauti. Ten gimsta autentiškumas. Netikiu tobula muzika kaip konceptu – dažnu atveju ji neturi gyvybės. Jei padarau mini klaidelę, man įdomu stebėti, kaip iš jos išlipsiu, kaip sujungsiu. Dažnai nustebinu pats save. Noriu tikėti, kad klausytojai, ypač gyvuose koncertuose, lygiai taip pat vertina tikrumo skonį, o ne robotišką tikslumą.

Daug inspiracijos pastaraisiais metais gavai tarptautiniuose renginiuose. Papasakok, kaip atrodo tie pasauliniai modular synth kultūros centrai?

„Superbooth“ Berlyne – didžiausia modulinių sintezatorių įrangos mugė Europoje, turinti savo neatkartojamą dvasią. Pirmą kartą atvykęs patyriau, ką reiškia, kai tarptautinė modular synth bendruomenė sukuria tirštą, įkvepiančią energiją. Per paskutinį apsilankymą supratau, kad tikroji šio festivalio jėga – aistringi žmonės ir jų atvirumas dalintis patirtimi. Jei pavyktų sujungti šiuos aistruolius su smalsiais pradedančiaisiais, turėtume gyvą žinių mainų platformą.

Kiti festivaliai – TFOM, „Bucha & Friends“, „Modular Commune“, „SynthEast“, „Dutch Modular Fest“ – turi savitą, labiau lokalų veidą. Baltijos šalys kol kas nerengia ryškaus modulinių sintezatorių festivalio – galbūt tai būtų kitas žingsnis telkiant regiono bendruomenę.

Dirbi su Rygoje įsikūrusia įmone „Erica Synths“, viena ryškiausių modulinės įrangos ir elektroninės muzikos instrumentų gamintojų Europoje. Ar Tau svarbu, kad Baltijos regione egzistuoja tokia technologijų bazė?

Nuo pirmųjų instrumentų įsigijimo turiu glaudų ryšį su „Erica Synths“ produkcija, o vėliau panašų santykį atradau ir su šios kompanijos įkūrėju (turimas galvoje Ģirts Ozoliņš – aut. past.). Pasirodo, dar nuo sovietų laikų Ryga buvo vvienas svarbiausių elektroninės
muzikos industrijos taškų. Nemažai pasaulinių gamintojų dar ir dabar surinkinėja savo produkciją Latvijoje. Ozolinio įdirbis bei vizionieriškumas tarptautinėje synth bendruomenėje sukūrė sąlygas, leidusias jo kompanijos veiklai tapti langu į pasaulį regiono eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjams.

Noriu paliesti kitą svarbią Tau sritį – edukaciją. Esi vienas iš „Geeky Punks“ mokyklos įkūrėjų. Kaip sumanei atidaryti tokią nišinę modulinių sintezatorių mokyklą Lietuvoje?

Idėja įkurti elektroninės muzikos edukacijos platformą „Geeky Punks“ gimė visai neseniai – 2024 m. vasarą, kai turėjau aiškią viziją organizuoti garso sintezės dirbtuves, nes pats kažko panašaus neradau. Beieškodamas bendraminčių ir diskutuodamas apie šią idėją, sutikau vieną iš sintezatorių bendruomenės „Lakeside Synths“ įkūrėjų Liną F Tee, kurį pažinojau iš ankstesnių edukacijos projektų. Buvo smagu atrasti, kad jis taip pat turėjo panašią viziją. Susitikimas su Linu įžiebė pasitikėjimo, ir jau rugsėjį gimė šis tarptautinis projektas.

Pradėjome testuoti idėją organizuodami dirbtuves tiek savo erdvėse, tiek keliaudami į mokyklas ar verslus. Šiandien turime platesnį tarptautinį komandos ratą Valensijoje, Tokijuje, Singapūre, Jungtinėje Karalystėje. Matau, ar noriu matyti, kad kukli modular synth bendruomenė Lietuvoje lėtai, it ąžuolo daigiukas, stiebiasi. Pastebiu ir kitų scenos atstovų, kurie eksperimentuoja grodami, kurdami ar gilindamiesi į sintezatorių kūrimo ir litavimo teritoriją.

Modular synth kultūra gali atrodyti nišinė, net šiek tiek bauginanti naujokams. Kaip mokydamas padedi žmonėms prie jos priartėti?

Per pastarąsias garso sintezės dirbtuves pavyko sukurti programą, kuri, tikiu, padeda kiekvienam smalsaujančiam peržengti stereotipinius įsitikinimus ir imtis žaisti, atrasti, reflektuoti. Visa mano modular synth edukacijos kelionė prasidėjo nuo noro papasakoti sūnui apie muziką ir garsą. Pastebėjau, kad šie instrumentai tam puikiai tinka – jie atsiskleidžia tarsi „Lego“ žaidimas.

Leidi knygą apie elektroninę garso sintezę. Kuo ji skirsis nuo kitų panašių leidinių?

Domėdamasis garso sinteze radau nemažai knygų šia tema. Visos jos gilios, akademinės, bandančios aprėpti techninius niuansus, labiau priminė enciklopedijas. Taip gimė idėja kurti knygą apie garso sintezę, kuri būtų kvietimas pradėti, atrasti, žaisti, džiaugtis ir reflektuoti. Noriu tikėti, kad knyga nėra „mano“ – tai veikiau bendrų edukacijos patirčių rezultatas. Kiekvienas sutiktas žmogus „Geeky Punks“ dirbtuvėse įnešė savo indėlį, o man teko atsakomybė kuruoti, fiksuoti ir padėti leidiniui tapti kūnu. Kartu su knygos dizainere Toma Kanyte turime ambiciją, kad šis leidinys būtų įkvepiantis ir traukiantis akį savo estetika.

Kokie Tavo kūrybiniai planai? Apskritai, kas Tau svarbiausia šiame gyvenimo etape?

Viena kryptis – kurti garsines ir vizualines erdves, patyrimines instaliacijas, kurios kviestų skirtingų nuomonių žmones susiburti, dalintis, klausytis vieniems kitų ir ieškoti naujo santykio. Kita kryptis – papasakoti istoriją apie triukšmą (angl. noise) mūsų kasdienybėje, padėti jį pamatyti, išgirsti, priimti, gal net įžvelgti jo grožį. Dar kitas dalykas – tęsti edukaciją. Noriu ieškoti formų, kaip apie tai kalbėti įtraukiai tiek su moksleiviais, tiek su verslais, sprendžiant tarpasmeninius ir komandinius iššūkius, naudojant muziką kaip terpę bendrakūrystei. Šias kryptingas paieškas apjungiu veikdamas skirtinguose pasauliuose: grodamas ir svajodamas vakarais namuose, kai aplinkui šėlsta vaikai; per „Geeky Punks“ dirbtuves; rašydamas knygą. Šiandien esu tai. Savikūra.