Tą vakarą koncerte labiausiai laukiau paskutinio kūrinio. Senųjų meistrų religinės muzikos koncertą, atliekamą vieno žymiausių britų vokalinių ansamblių, turėjo užbaigti šiuolaikinio kompozitoriaus Arvo Pärto (1935) opusas „Which Was the Son Of…“ (Kuris buvo laikomas sūnumi…). Kūrinio sumanymas labai keistas. Čia dainuojamas visas Jėzaus protėvių sąrašas iš Evangelijos pagal Luką: „Ir Jėzus, būdamas apie trisdešimties metų amžiaus, buvo laikomas sūnumi Juozapo, kuris buvo sūnus Elio, kuris buvo sūnus Matato, kuris buvo sūnus…“ Aštuonias kūrinio minutes vienas po kito skamba beveik negirdėti vardai. Dar keistesnė kūrinio harmonija: sodri, ortodoksų religinės muzikos įkvėpta, tačiau pavojingai balansuojanti ant saldumo ribos.

Ėjo pirmosios kūrinio minutės, kai kuriuos vardus atpažinau, jie visi ritmingai tekėjo toje didingoje ir kažkuo primityvioje muzikoje. Po maždaug septynių minučių klausymosi nuskambėjo dar vienas nežinomas vardas, bet garsai jau signalizavo artėjančią pabaigą. „…kuris buvo sūnus Adomo“ – šitą vardą žinau, tai pirmasis žmogus. Skambesys ėmė lėtėti, taip pranešdamas apie artėjančią kūrinio pabaigą. Staiga pajutau tarsi banga užliejantį kažkokį baugų, stiprų jausmą. „…kuris buvo sūnus Dievo“ – kūriniui sustojus rezonuojančiame akorde, nesuprasdamas, ką jaučiu, pratrūkau verkti.

Pärto muzikos efektas ištinka tada, kai mažiausiai to tikiesi. Kažką panašaus esu patyręs nebent gyvame Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Matą“ atlikime. Sėdi dvi su puse valandos, klausaisi, kartais snūduriuoji, grožiesi… Ir tik pačioje pabaigoje, kai choras ramiai užgieda „Mano Jėzau, labos nakties…“ – viskas susidėlioja į savas vietas. Ir paprasčiausiai palūžti, atsiveri garsais patirtam slėpiniui.

Jei ieškotume šiuolaikinės muzikos, prilygstančios J. S. Bacho kūrybos poveikiui, pirmiausia gręžtumėmės į estą Arvo Pärtą. Šiandien jį vadiname dažniausiai atliekamu gyvu kompozitoriumi, Baltijos šalių muzikos veidu, „šventojo minimalizmo“ muzikos krypties tėvu. Tiesa ta, kad nei šios etiketės, nei lyginimas su Bacho svarba iš tiesų nėra hiperbolė. Įsiklausius į Pärto muziką ir peržvelgus jo kūrinių natas, tampa aišku, jog tai genialaus kūrėjo sumanymai. O ir asmeninė kompozitoriaus istorija atskleidžia retai kada pasireiškiantį, o dar rečiau išpildomą žmogaus dvasios atkaklumą.

Arvo Pärt, 2014. © Arvo Pärt Centre / Birgit Püve nuotrauka

AVANGARDISTAS, PERŽENGĘS RIBĄ

Arvo Pärto maksimalizmas reiškėsi dar karjeros pradžioje. Net kai muzikos mokslus nutraukė sovietų kariuomenė, vyras rado būdą grįžti ir imtis kompozicijos studijų Talino konservatorijoje (1957–1963). Tuo metu sukurtuose kūriniuose „Nekrolog“, „Perpetuum mobile“, „Collage über B-A-C-H“ vienas pirmųjų Estijoje panaudojo modernistines muzikos kūrimo technikas (dodekafoniją, sonorizmą, koliažo techniką). Per dešimtmetį įsitvirtino kaip vienas atkakliausių šalies avangardo bendraautorių.

Jau tada ėmė ryškėti Pärto muzikos žymės: priešprieša tarp švelnaus ir disonuojančio skambesio, jautraus trapumo ir sunkiasvorės, slegiančios būsenos. Net ir šiandien, klausant kompozitoriaus jaunystės kūrinių, galima pajusti staugiantį kūrėjo norą atskleisti kažką giliau, nei kad gali perteikti novatoriškiausios anuometinės technikos. Atkakliai skverbdamasis kūrybinio balso link, Pärtas visgi priėjo ribą, kai asmeninis progresas peržengė sovietinio pakantumo ribas.

1968 m. Estijos kultūrinį pasaulį ištiko šokas – Arvo Pärto kūrinys chorui ir orkestrui „Credo“ (Tikiu). Krikščioniško tikėjimo išpažinimas „Tikiu į vieną Dievą“, Mato Evangelijos citatos – negirdėtas įžūlumas sovietinio ateizmo laikais. Lyg sielą gydanti relikvija čia skamba žinomas J. S. Bacho preliudas C-dur iš „Gerai temperuoto klavyro“. Šio kūrinio citata ir pavieniai sąskambiai, atliekami fortepijono ir choro, vis užgožiami orkestro riaumojimo, tačiau švelnus skambesys dar ir dar sykį išnyra. Toks ryškus sumanymas sovietinėje Estijoje galėjo būti perskaitytas kaip neišvengiamo išsilaisvinimo viltis. Todėl premjerai turėjęs vadovauti legendinis dirigentas Neeme Järvi nusprendė: Pärto kūrinį reikia atlikti be cenzūros žinios.

Koncerto, kuriame publika išreikalavo „Credo“ pakartojimo, pasekmės organizatoriams buvo negailestingos. Tiesa, N. Järvi ir toliau liko nepakeičiamas dirigentas, tačiau darbo neteko daug filharmonijos darbuotojų. „Credo“ buvo uždraustas, o Pärtą ištiko socialinė mirtis – nebegaudavo valstybinių užsakymų (anuomet jie buvo bene vienintelė kūrėjų galimybė užsidirbti). Išgyventi leido tik nuo studijų laikų tęsiamas garso režisieriaus darbas televizijoje, kur kompozitoriui dar buvo leidžiama kurti filmų muziką. Vis dėlto po viltį įžiebusio „Credo“ Pärtui prasidėjo ir kitoks, netgi skausmingesnis sunkmetis – beveik dešimtmetį trukusi kūrybinio kelio krizė.

TYLA, NORA IR IRENA

Pärto garsiųjų tylos metų pradžia buvo ne tiek reakcija į sovietinę cenzūrą septintojo dešimtmečio pabaigoje, kiek tam tikras asmeninis susivokimas. Siekdamas modernistinio naujumo jis tarsi daužė galvą į sieną: pajuto nebegalįs rašyti kaip anksčiau, o būdų, kaip kurti tai, ką jau juto savyje, nežinojo. Metų metus Pärtas beveik nesukūrė muzikos, kuri įtiktų jam pačiam. Ieškodamas atsakymų pirmiausia pasinėrė į grynumu žavėjusią senąją muziką: pats studijavo grigališkąjį giedojimą, ortodoksų muzikinę tradiciją. Mokėsi iš viduramžių bei Renesanso meistrų, kurie muziką dar laikė tiksliųjų mokslų šaka.

Esminį vaidmenį Pärto transformacijos periode suvaidino dvi pažintys. Pirmoji (maždaug 1971-aisiais) – su būsima žmona Nora, muzikologe, dirbusia su chorais. Sielos bičiulystę vienas kitame atradę Pärtai tapo tiesiog simbiotine pora: jų bendras gyvenimas, skaitomos ir aptariamos knygos augino abu ir kiekvieną sava kryptimi. Vedęs Norą, Arvo atsivertė į ortodoksų tikėjimą, tapusį tvirtu pamatu visai vėlesnei kūrybai bei kelrodžiu išbandymų metais.

Nora Pärt yra pasakojusi, ką reiškė būti su Arvo jo kūrybinės krizės laikais: „[Jis] tarsi lėktuvas ant pakilimo tako: varikliai įjungti, bet jis stovi vietoje ir vibruoja. Tokioje būsenoje [Arvo] buvo ne kartkartėmis – metų metus toks buvo.“ Tiesa, Nora rado būdą šiek tiek atpalaiduoti tobulumo siekiantį vyrą – prijaukino piešti ant įvairių daiktų. Tai buvo pačios Noros vaikystės pomėgis, o iš pradžių nepatikliam Arvo ši veikla tapo būdu užsimiršti. Svarbiausia buvo kurti nestebint savęs iš šono ir nevertinant rezultatų: kad ir akvarelę lieti ant stiklinės vazos, kurią čia pat galima nuplauti. Po daugelio metų Pärtas kartos, jog mėgavimasis procesu – tai tikrasis laimingo kūrybinio kelio pagrindas.

Antroji kertinė pažintis Arvo atrandant savo muzikinį balsą – garsioji lietuvė teatrologė Irena Veisaitė (1928–2020). Su Pärtais ją supažindino jos antrasis vyras, estų teatro režisierius Grigoris Kromanovas. Pastarasis buvo Arvo bičiulis, tad namų neturinčią porą Pärtai priėmė pagyventi pas save. Ten Irena sužinojo, kad jos dukra iš pirmosios santuokos, Alina, nusprendė emigruoti į Vakarus. Anuomet žmogaus išvykimas už geležinės uždangos reiškė išsiskyrimą be vilties vėl susitikti.

Arvo buvo giliai paliestas Irenos sielvarto. Norėdamas ją paguosti, sudėstė trumpą kūrinėlį fortepijonui ir pavadino jį estiškai „Aliinale“, arba kaip dabar jį žinome – „Für Alina“ (Alinai). Ši muzika sudaryta iš dviejų paprastų elementų: viena melodija visada juda nuosekliai kaip grigališka giesmė, o kita – ramiai skimbčioja it varpelis. Nežinia, ar kūrinys paguodė Alinos mamą, tačiau 1976 m. radęsis „Für Alina“ tapo Arvo Pärto raktu iš kūrybinės krizės.

VARPELIŲ ĮKVĖPTA MUZIKA

Pärto sumanyta tintinnabuli (lot. varpelis) technika – tai muzika, sudaryta iš dviejų rūšių savarankiškų melodijų. Pirmojoje skamba iš eilės einantys gamos garsai. Antrojoje (vadinamoje tintinnabuli) naudojami tik svarbiausi trys tonacijos garsai. Net be muzikinio išsilavinimo susiradus „Für Alina“ natas ir klausantis įrašo galima pamatyti, kaip tai veikia: dešinėje rankoje natos keliauja nuosekliai, o kairėje – tintinnabuli balsas skimbčioja kas kelias linijas, tarsi praleisdamas laiptelius.

Dvi savarankiškos, bet susipinančios melodijos – ne tik šiandien atpažįstamas pärtiškasis skambesys. Tai juk tas pats dualizmas, kuris Pärto muzikoje veržėsi nuo pat pradžių, bandant pasiekti jį įvairiausiomis modernistinėmis technikomis. Tik dabar kompozitorius turėjo tai, ko troško – jam prasmingą, iš muzikinės tradicijos ir tikėjimo gelmių įkvėptą techniką. Pasak Pärto, iš eilės kylančių garsų melodija simbolizuoja žmogų, žemiškąjį pasaulį, kančią. O tintinnabuli balsas iš trijų svarbiausių garsų – dangų, tvarką ir vienovę. Tintinnabuli muzikos efektą kompozitorius lygino su šviesos potyriu. Kaip baltoje šviesoje glūdinčios spalvos atsiskleidžia spinduliui lūžtant prizmėje – taip ir tyras tintinnabuli garsas savo jausmų spektrą išskleidžia tik susidūręs su žmogaus siela. Skaisti tobulybė, savo potencialą atskleidžianti per trapius ir netobulus žmones.

Iš senosios muzikos Pärtas perėmė ir dėmesį laiko proporcijoms, kurias apskaičiuoja itin tiksliai, kad muzikinė frazė pasiektų reikiamą efektą. Ankstyvajame „Für Alina“ Pärto matematika matoma plika akimi: partitūroje kiekviena natų grupė palaipsniui didėja (2, 3, 4… iki 8), o paskui mąžta. Klausant vėlesnių kūrinių, pavyzdžiui, koncerto dviem smuikams ir fortepijonui „Tabula rasa“, palaipsnis muzikinių epizodų ilgėjimas kelia tą ypatingą pärtišką potyrį. Kažko neišvengiamo, slenkančio be galimybės atšaukti. Ir čia pat kažko trapaus, svarbaus, kaip ryšys su kitu žmogumi, Dievu ar savo paties siela.

IŠLIKTI KŪRĖJU

Praėjus metams po „Für Alina“, ištryško Arvo Pärto kūrybos srovė. 1977-aisiais radosi iki šiol dažniausiai skambantys kompozitoriaus kūriniai instrumentams: ortodoksų bažnytinės muzikos atgarsių pilnas „Fratres“, tintinnabuli gryniausiai atskleidžiantys „Summa“ ir „Cantus in Memory of Benjamin Britten“, jau minėtasis „Tabula rasa“. Dar po metų technines tintinnabuli galimybes kompozitorius išplėtė kūrinyje „Spiegel im Spiegel“ (vok. veidrodis veidrodyje), kuris šiandien itin populiarus Lietuvos koncertų salėse.

Čia išnyra ir kita Pärto sąsaja su Lietuva: pirmieji tintinnabuli kūriniai buvo įrašyti ir už geležinės uždangos išvežti lietuvių muzikantų iniciatyva. Kai Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras atliko „Tabula rasa“ gastrolių po Austriją ir Vokietiją metu, Europos publiką iškart sudomino Pärto skambesys. Netrukus Kelno Vakarų Vokietijos radijas suorganizavo ir pirmųjų tintinnabuli kūrinių įrašus. 1984 m. išleistame albume griežė tas pats Lietuvos kamerinis orkestras, taip pat smuikininkai Tatjana Grindenko, Gidonas Kremeris, fortepijonu skambino žymusis kompozitorius Alfredas Schnittke. Net ir šiandien šie lietuvių paženklinti istoriniai muzikos įrašai yra vieni geidžiamiausių internetinėse muzikos klausymosi platformose.

Su nauju kūrybiniu kvėpavimu septintojo dešimtmečio pabaigoje Pärtas ėmė dar labiau justi dusinančią okupuotos Estijos aplinką. Kuo labiau savitas tapo, kuo daugiau religinių temų atsirado jo muzikoje, tuo labiau jį gniaužė sovietinė cenzūra ir recenzentai. Režimui kliuvo pernelyg stiprus muzikos poveikis žmonėms, jos inovatyvumas ir net tai, kad Pärto kūriniai buvo vis dažniau atliekami už Sovietų Sąjungos ribų. Galiausiai 1980 m. Arvo ir Nora su dviem vaikais ryžosi emigruoti į Vakarus. Tačiau komunistinį spaudimą pakeitė kitas: jautrų, savo kūryba gyvenantį ir tylą vertinantį kompozitorių Austrijos sostinė Viena, kurioje apsistojo pirmiausia, slėgė savo miesčioniškumu. Netrukus, Pärtui gavus vokišką meno kūrėjo stipendiją, šeima išsikraustė į kiek nuosaikesnę Vakarų Vokietijos sostinę Boną, o vėliau – į Berlyną. Čia Arvo su Nora praleido beveik trisdešimt emigracijos metų.

Pagaliau kūrybinę savastį atradęs Pärtas emigracijoje vis dėlto nejautė visiškos kūrybinės laisvės. Viename pasisakyme užsiminė apie tam tikrą „mėsmalę“, į kurią Europoje patenka pagreitį įgyjantis kompozitorius; kad reikia didelių dvasios pastangų, norint išlikti kūrėju. Galbūt omenyje turėjo muzikos industrijos spaudimą, kuris privertė ne vieną žymų XX a. kompozitorių tiražuoti panašaus kirpimo kūrinius, taip paverčiant kūrybą tiesiog dar viena verslo šaka. Laimei, laikydamasis atokiau nuo šurmuliuojančios vokiškos muzikos bendruomenės, Pärtas sugebėjo sėkmingai išlaikyti sau būdingą subtilų kūrybos būdą.

SUGRĮŽIMAS Į TYLĄ

1991 m. Estijai atgavus nepriklausomybę, šalis pamažu ėmė tiesti grįžimo takus užsienyje gyvenančiam Pärtui. Koncertų salėse jau laisvai skambėjo anksčiau drausti kūriniai, imti leisti nauji muzikos įrašai bei knygos. Arvo gimtadienis rugsėjo mėnesį tapo laikotarpiu, kai rengiamos Estijos muzikos dienos. Kompozitoriaus reikšmę pamažu didino ir kasmet skiriami aukščiausi apdovanojimai, garbės daktaro laipsniai pasaulio universitetuose. Užsienio muzikologai jau plačiai pasakojo apie Pärto pradėtą „šventojo minimalizmo“ muzikos kryptį, kurio pradininkais taip pat laikomi lenkas Henrykas Góreckis, britas Johnas Taveneris ir keletas kitų. Įsitvirtinus Pärto autoritetui (tiesa, beveik be jokių paties kompozitoriaus pastangų), jo kūriniai tapo įkvėpimo šaltiniu klasikinės ir populiariosios muzikos, kino ir teatro kūrėjams. Tintinnabuli kūriniai ėmė skambėti bemaž kasdien visame pasaulyje – nuo Los Andželo iki Tokijo.

Po ilgų emigracijos metų, Arvo ir Nora Pärtams galiausiai pavyko rasti būdą vėl įsikurti gimtinėje. 2010 m. miško viduryje šalia mažo miestelio jie įkūrė Arvo Pärto centrą. Nors pirmiausia tai yra kompozitoriaus kūrybos ir gyvenimo archyvas, pastatas atspindi visus Pärto kūrybos etapus. Centro darbuotojai sako kartais asmeniškai patiriantys darbų štilį, iš kurio išveda Pärto kantrybės ir atkaklumo pavyzdys. Postmoderniame statinyje tarp estiškų miškų dažnai vieši užsienio kompozitoriai ir muzikai, norintys giliau pažinti Pärto kūrybą. O ir pats sumanymas centrą įkurti gamtos apsuptyje atliepia Pärto muzikoje visada svarbią tylą tarp skambančių garsų. Netoli šios vietos gyvenantis Arvo Pärtas pastarąjį dešimtmetį peržiūrinėja senus kūrinius, redaguoja, rengia naujas aranžuotes. Nora Pärt dalina interviu už viešumo vengiantį vyrą ir kuruoja abiejų įkurtą centrą. Sako, iš tiesų gyvenanti ne poroje, o trijulėje: ji, vyras ir muzika.

ARVO EFEKTAS

Pärtas apie savo muziką nedaugžodžiauja. Matyt, nėra prasmės kalbėti apie tai, kas ir taip paveikia tūkstančius klausančiųjų. Tačiau ką iš tiesų jaučiame klausydamiesi Pärto? Kuo taip panašūs ankstyvasis modernistinis „Credo“, skaidrusis „Tabula rasa“ ir neįprastasis „Which Was the Son Of…“? Ar galime atrasti, kokias jausmų spalvas atveriame klausydamiesi tintinnabuli?

Bandžiau surasti žodžių savo potyriui. Pärto kūriniuose viskas prasideda nuo to, kai išgirsti kažin ką be galo gražaus, tarsi iš tolimos praeities ar ateities išnyrančio, kažką labai jautraus ir trapaus. Čia pat atbunda net savotiška baimė, jaučiant kažką nenumaldomai slenkančio, kas niekaip nepriklauso nuo tavo valios. Netikėtai ta bauginanti nenumaldoma amžinybė tave apkabina – ir tyro grožio akivaizdoje pajunti, kad pagaliau, tarsi pirmą kartą po viso ilgo gyvenimo, tave užlieja… atjauta pačiam sau: savo skausmui, savo trapumui ir savo laikinumui. Iš tiesų, man Pärto muzika kalba apie besąlyginį gailestingumą, kurį, paskendus gyvenimo rūpesčių verpetuose, priminti gali tie darnūs varpelių įkvėpti garsai.

Galbūt apie tai Pärtas yra pasakojęs, kai dalijosi savo pojūčiais klausantis „Für Alina“: „Taip po išpažinties atrodo nusidėjėlio siela. Kai jis atliko išpažintį, kai kelias prieš jį atsivėrė, kai kažkokios užuolaidos prieš jį buvo atitrauktos. Tada šis išpažinęs nuodėmingasis sėda prie fortepijono – ir širdį nuolatos skauda nuo muzikos. Ką daryti? Kaip gyventi? Ir išvis, kas yra kas? Tada, būtent tada, tokioje būsenoje jis gali pajusti kažką visiškai naujo. Gali žengti žingsnį link to, ko visada ilgėjosi ir visą laiką ieškojo.“

Paskutinį sykį Pärtą mačiau vaizdo įraše, kuriame estų vokalinis ansamblis „Vox clamantis“ sveikino kompozitorių su 90-uoju gimtadieniu. Jie sudainavo mielą vaikišką dainelę, kurios melodiją pats Pärtas kadaise parašė dirbdamas televizijoje: „Aš einu jau į darželį, / Mažas vaikas nebesu! / O namie man vis drąsiau / Spoksot iš pastalės. / Aš jau nebe mažius, / Kaip vyras dirbu aš. / Aš spalvinu, piešiu, klijuoju, / Gražius paveikslus tau!“ Senučiukas kompozitorius, girdėdamas šias eilutes, pritūpęs lingavo, rankomis darė „saulė virė“ ir niūniavo kartu. Sukau tą įrašą vėl ir vėl, jausdamas iš Arvo sklindančią tykią šilumą. Toje paprastoje akimirkoje, brangių žmonių apsuptyje ir jaukioje rugsėjo šviesoje, regis, tilpo visas paprastas gyvenimo ir muzikos nepaprastumas.