Iš pirmo žvilgsnio „mėgautis kančia“ atrodo paradoksalu. Kartais sukeliame sau skausmą, bėgdami nuo kitų jausmų. Tačiau fizinis malonumas ir fizinė kančia vis tiek priklauso priešingoms potyrių spektro pusėms. Vis dėlto, skausmas ir malonumas gali susilieti: jaučiame keistą potraukį stebėti kančią, egzistencinius skaudulius, baimę ar neatšaukiamumo sukeliamą gailėjimąsi – nuo žiauraus karaliaus Edipo likimo teatro salėje iki ribas tyrinėjančių BDSM patirčių.

Tačiau vienas kančios teikiamo malonumo pavidalas išlieka keisčiausias. Galbūt nustebsite, bet tai – du religiniai Johanno Sebastiano Bacho kūriniai – Pasijos pagal šv. Matą ir šv. Joną. Viena vertus, šie du gigantiški opusai (atitinkamai beveik 3 ir 2 valandų trukmės) byloja apie prisikėlimo viltį, kurios nevalia pamesti net išbandymų laiku. Tačiau įsiklausę ir pasmalsavę, ką iš tiesų girdime, pastebėsime ne tik kvietimą kontempliuoti tikėjimo tiesas bei egzistenciją. Beje, dviguba lotyniško žodžio passio reikšmė – kančia ir aistra – tarsi įpareigoja ieškoti dvilypės interpretacijos.

Bacho muzika tiesiog vilioja pasimėgauti, kaip skirtingi kančios atspalviai mums tampa grožėjimosi objektu. Štai septynios priežastys, uždegsiančios norą patirti prieš tris šimtmečius sukurtas Šv. Mato ir Šv. Jono Pasijas. Jas palydės sultingiausios Pasijų ištraukos iš aštriausių ir paveikiausių įrašų.

O kodėl priežastys septynios? Taip simboliškai norisi atliepti paskutiniuosius nuo kryžiaus ištartus Jėzaus Kristaus žodžius, kurie kartais metaforiškai, o kai kada – stebėtinai tiesiogiai atliepia intriguojančias Bacho pasijų įdomybes.

1. MANIPULIACIJA KLAUSYTOJO JAUSMAIS

Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. (Lk 23, 46)

Italų režisieriaus Romeo Castelluccio 2016 m. Hamburge sukurtoje Pasijos pagal šv. Matą sceninėje interpretacijoje regime senyvą moterį, buvusią vienuolę, uždaromą klūpinčio žmogaus formos sarkofage ir paliekamą. Tuo metu orkestras bei solistai atlieka Pasijos epizodą apie Jėzaus tylą teisme ir trissyk Kristaus išsigynusį apaštalą Petrą, kai po dešimties minučių iš sarkofago burnos ima dribti baltos putos.

Toks režisieriaus parinktas sceninis vyksmas nėra suvaidinamas – jis tiesiog skleidžiasi prieš mūsų akis, įjautrindamas emocijas bei sąmonę. Veikdamas mūsų kūno empatinę sistemą, Castelluccis norimus jausmus sukelia be aktorių pagalbos – tiesiog iššaukia juos mūsų kūnuose.

Visai panašiai veikia ir Bacho muzika. Pasijoje pagal šv. Joną išgirstame meistriškai susimuliuotą įtūžusios minios šūksnį „Ant kryžiaus jį!“ („Kreuzige, kreuzige“). Nors čia naudojami visai ne šūksniai, o dailios muzikinės priemonės, krūpteli išgirdęs pirmą moterų „klyksmą“, vėliau – prisijungiančius „baubiančius“ vyrus. Minia tai prityla, tai įsisiūbuoja – kyla ir leidžiasi disonansų perpildytos melodijos. Beje, krintančios melodijos veikia ne tik kaip šurmulio imitacija – jos yra ir barokinis gresiančios mirties simbolis.

 

Pasijose tokių iliustratyvių epizodų bei simbolinių elementų (vadinamų retorinėmis figūromis) skaičiuojami šimtai. Kiekvienas jų veikia ne tik mūsų sąmonę, bet ir pasąmonę. Net jei neatpažintumėme konkrečių priemonių Pasijos pagal šv. Joną pradžioje („Herr, unser Herrscher“), įžangos visuma – laipsniškas kilimas, disonansai, netikėtumui „užprogramuoti“ melodijos vingiai – garsais transliuoja slegiančią tamsą, bejėgystę, negrįžtamumą

. 

2. BACHO PASIJOS – ĮTRAUKIOJO TEATRO PROTOTIPAS?

Moterie, štai tavo sūnus! (Jn 19, 26)

Jei mėgstate įtraukųjį teatrą (arba priešingai – jo vengiate), žinokite: dar Bachas savo pasijose beveik įgyvendino šią šiuolaikinę koncepciją. Visose pasijose panaudojo „slaptąjį ginklą“, kuris tarsi elektros jungiklis įžiebdavo bendrystės jausmą.

Mat Leipcigo Šv. Tomo katedros tikintieji buvo pripratę prie choralų – liuteronų bažnytinių giesmių su Bacho prikurtomis harmonijomis. Nuo vaikystės žinodavo kiekvieno liuteroniško choralo melodiją, kiekvieną tekstą ir jo prasmę sau, savo gyvenime.

Pasijose naudojamų choralų genialumas slypi dar ir skambesyje. Staiga išgirdę keturių balsų Bacho chorą, net nemokantieji vokiečių kalbos sako patiriantys keistą jaudulį, o kai kada – net susigraudinantys, tarsi juos užlietų besąlyginis artumas. Gerklę spaudžiantis jausmas, bendro išgyvenimo pakilumas ir empatija kito kančiai – turbūt gražiausi Bacho pasijų choralų sužadinami potyriai.

Keletas gražiausių choralų: „Bin ich gleich von dir gewichen“ apie begalinį Viešpaties atlaidumą; „Befiehl du deine Wege“ apie savo džiaugsmo ir vargo paskyrimą ištikimiausiam rūpintojui; „O große Lieb, o Lieb ohn’ alle Maße“ apie meilę, atvedusią į didžiausią įmanomą kančią. 

 

 

3. NUKRYŽIAVIMO ISTORIJA – UNIVERSALESNĖ, NEI MANĖTE

Trokštu! (Jn 19, 28)

Jau minėtas Romeo Castelluccio scenos veiksmas atvėrė dar neregėtą Pasijos pagal šv. Matą universalumą.

Milžiniškame baltame angare Bacho muziką grojant barokiniam orkestrui, vienas po kito buvo įnešami, įvežami ar savomis kojomis ėjo įvairiausi daiktai ir žmonės. Šaldytuvas, kuriame sudėti produktai pagal slaugos ligoninės šefo receptus paskutinėms ligonių vakarienėms. Statybose atkasta kaukolė, priklausiusi sau gyvybę atėmusiam žudikui. Ant skersinio kabantys eiliniai žmonės, tarsi besimatuojantys, kiek jėgų turėtų išbūti ant kryžiaus.

Šiuose pavyzdžiuose atpažįstame ne tik Naujojo Testamento epizodus: Paskutinę vakarienę; Judo išdavystę ir liūdną galą; Jėzaus nukryžiavimą. Juk tai ir mūsų patiriamų kančių – nesvarbu, ar jas vadiname „savo kryžiaus nešimu“, ar „likimo žaidimu“, – atspindys archetipinėje istorijoje.

Castellucis sukuria universalias fizines, regimas metaforas tiems Bacho garsais perteikiamiems mintims ir jausmams, kuriuos patyrė arijas dainuojantys Kristaus kančios dalyviai, stebėtojai bei apmąstytojai. Būtent tie tekste (ir muzikoje) įrašyti stiprūs nemalonūs jausmai – kaltė, gėda, baimė, neviltis, vienišumas, fizinis skausmas, pažeminimas – tampa ne vien mūsų jungtimi su trijų šimtmečių senumo muzika, bet ir akistata su vengiamais išgyvenimais.

4. ERŠKĖČIAIS PRIDENGTA „OPERA“

Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą. (Lk 23, 34)

Šiomis dienomis girdime, kad bažnyčioje – ne vieta teatriniams elementams. Ir tik nedaugelis žino, jog šimtus metų Bažnyčioje egzistavo liturginės dramos – vaidinami ir giedami dialogai bei scenos iš Naujojo Testamento. Tokioje teatrališkos religinės muzikos tradicijoje radosi ir Bacho pasijos. Tiesa, nors Leipcige operos teatras įkurtas dar 1693 m., po trisdešimties metų į miestą atvykęs Bachas taip ir neparašė nė vieno sceninio kūrinio. Jei muzikologams tvirtintume, kad pasijos yra paslėptos Bacho „operos“, jie durtų pirštu į šiųjų struktūrą, primenančią liuteronų apeigas (Šv. Rašto apmąstymas ir choralų giedojimas).

Tačiau negalime nepastebėti sąsajų tarp operos ir Bacho pasijų. Tiek ten, tiek ten pasakojama apie didžiuosius jausmus. Tiek ten, tiek ten sudėtingas partijas dainuoja aukščiausios prabos solistai bei choras. Skiriasi tik tema (bemaž nėra operų apie Kristaus kančią) ir atlikimo būdas (pasijos įprastai nėra statomos scenoje).

Šv. Mato ir Šv. Jono Pasijų teatrališkumas lenkia net žymiausių ano meto operų muziką. Vis dėlto, nė vienos iš jų geriau nevadinkime grynakrauje opera: tai veikiau vaizdingas palyginimas, atskleidžiantis Bacho išradingumą ir Bažnyčioje naudoti paveikiausias menines priemones.

5. BACHO KONCEPTUALUMAS IR KUR JO IEŠKOTI

Šiandien su manimi būsi rojuje. (Lk 23, 43)

Ar žinojote, kad Šv. Mato Pasijoje Kristus ant kryžiaus žengia tarsi Prancūzijos karalius Liudvikas XIV? Tiesa, tai ne scenografijos ar kostiumų nuoroda partitūroje, įprastai skambančioje be sceninio pastatymo. Tai – viena muzikoje slypinčių poteksčių, Bacho sumanymų muzikinėmis priemonėmis „įelektrinti“ biblinę istoriją aktualiuoju kontekstu.

O jei didingiausias fizinio pasaulio monarchas XVIII a. pirmosios pusės Europoje buvo Prancūzijos karalius, tai perkelkime jo atributus Jėzui Kristui, didingiausiam iš visatos valdovų. Štai kaip Bachas įgyvendina Kristaus kančią kaip įsikūnijusio Viešpaties „karūnavimą“: Jėzaus arijai teakompanuoja viola da gamba – instrumentas, kuriuo grojo pats Karalius Saulė, – o juo atliekamas ritmas tebūna lėtas taškuotas ram, pa-ram, pa-ram…, būdingas pompastiškai Versalio muzikai.

Taip Šv. Mato Pasijoje prancūzišku stiliumi į kryžiaus kančią žengiantis Kristus („Komm, süsses Kreuz“) – visai ne skausmo veriamas pusgyvis žmogus. Tai nemirtingumo šlovėje į atpirkimą žengiantis karalius – tiesus ir bebaimis gracijos ir dieviško valingumo įkūnijimas. 

6. PRARASTA KANČIA – PRARASTAS MALONUMAS

Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27, 46)

Nežinia, ar kalta archyvaro klaida, ar nelaimingas sutapimas, o gal Bacho pasijų operiškumo išsigandęs rūstus Visagalis, tačiau bent vienos iš kompozitoriaus pasijų šiandien nebeišgirsime.

Žinome, kad 1720 m. Leipcige tikrai skambėjo Pasija pagal šv. Morkų, visgi išlikęs tik jos libretas. Tiesa, detektyvo darbo ėmęsi muzikologai yra bandę atkurti Pasijos muziką – manoma, jog Bachas sukompiliavo ją iš ankstesnių kūrinių. Šiaip ar taip, tokių bandymų rezultatas lieka spekuliatyvus.

Nors būtų smagu tikėti Bachą sukūrus pasijas pagal visas keturias Evangelijas, Pasijos pagal šv. Luką jis veikiausiai neparašė. Natų fragmentai sukosi kompozitoriaus rankraščių archyve ir kurį laiką buvo priskiriami jam, bet ekspertai tvirtina, jog šio kūrinio stilius kitoks nei Bacho (gal net silpnesnis).

Net ir tikrai Bacho sukurta Pasija pagal šv. Joną neapsieina be keistenybių. Pasirodo, šiandien tai yra kompiliacija iš skirtingais metais darytų natų nuorašų. Skaičiuojamos keturios šios pasijos „versijos“, ir ne visose pasirodo vienodi muzikiniai epizodai. Tad šiuolaikiniuose įrašuose girdime vargiai autentišką, veikiau „sutartinį“ Šv. Jono Pasijos variantą.

Nežinia, ar prarastosios Šv. Luko ir Šv. Morkaus Pasijos poveikiu pranoktų iki mūsų dienų išlikusias, vis dėlto kiek apmaudu suvokus, kad niekada nebepatirsime dar bent trijų valandų Bacho sumanyto kančios stebėjimo malonumo.

7. PASIJA – PAMINKLAS NUEINANČIAM ŽMOGUI

Atlikta! (Jn 19, 30)

Šiomis dienomis stojame akistaton su žmogaus bejėgyste klimato ir technologijų srityse, o aukštasis menas ima domėtis kitų gyvybės formų gyvenimu bei patirtimis. Viso to akivaizdoje Bacho pasijos vis dar lieka idealistinio požiūrio į žmogiškąją egzistenciją paminklas. Čia įsikūnijęs pats krikščionių Dievas patiria skausmą, siaubą ir bejėgystę – taip, be atpirkimo pažado, dar ir adoruodamas kenčiančio žmogaus trapumą ir iškeldamas jo grožį.

O užvis gražiausias žmogiškosios valios pavyzdys yra pats Bacho pasijų atlikimas. Tik tvirčiausieji sugeba pakelti dvi ar net tris valandas trunkantį techniškai įmantrios ir emociškai sunkios muzikos „kryžių“.

Viena geriausių Bacho Pasijos pagal šv. Joną interpretacijų pasiūlyta ansamblio „Collegium Vocale Gent“, diriguojant Philippe’ui Herreweghe’ui. Trijų valandų lėto klausymo bei žiūrėjimo verta ir Romeo Castelluccio Šv. Mato Pasijos interpretacija. 

Tiesiog nevalia praleisti šį kovą pasirodžiusio aštraus bei sultingo Pasijos pagal šv. Joną atlikimo, įrašyto ansamblio „Pygmalion“ su dirigentu Raphaëliu Pichonu. Būtent šiame albume (ypač dainuojant dieviško balso tenorui Laurence’ui Kilsby’iui) ne tik išgirsti, bet ir patiri, kokį kančios kuriamą grožį gali atskleisti dešimtmečius muzikai paskyrusių žmonių valingumas.

2026-04-03