A brilliant, eccentric, irresistible pop album about fucking and fucking up…

Pirmą kartą į Britaniją atvykau pačiame britpopo įkarštyje. Mano kojos Salos žemę palietė likus keliems mėnesiams iki skandalingosios „Oasis“ ir „Blur“ kovos; pietiečiai taktiškai laimėjo topuose, o šiauriečiai strategiškai – Salos gyventojų širdis: pagaliau per pastaruosius dvidešimt metų tai tapo aišku. Ką gi stori pliki vyrai užtraukia choru vietiniuose pabuose po trečios ar ketvirtos pintos? Žinoma, Wonderwall, o ne Beetle­bum. Pastarosios choru nė nepadainuosi. Ir apskritai, ką iš „Blur“ galima dainuoti prisiliuobus bare? Nieko, na, galbūt Tender, bet britų gėrimo įstaiga – tai ne juodaodžių baptistų bažnyčia pietinėse Amerikos valstijose. Beje, visai ne apie tai čia kalbėsiu.

Norėjau papasakoti, kad kai atvykau į Salą (pavadinkime Britaniją Sala, kad atsiribotume nuo iš žodžių „Britain“, „British“ ir ypač „Brit“ sklindančio kvapelio – taip trenkia naftalinas, permirkęs alaus šlapime), nieko nežinojau apie britpopą. Ir nesužinojau. Tiesą sakant, neturėjau daug galimybių: nutempęs sunkų krepšį (cigaretės mėnesiui plius dovanos priimantiesiems, plius drabužiai) nuo bagažo konvejerio, išvilkau jį laukan iš Hitrou oro uosto, nusišypsojau blausiai saulei ir patraukiau į netoliese esančią tarpmiestinių autobusų stotelę. Senukas bilietų kasoje, nemaloniai nustebinęs savo visiškai nesuprantama anglų kalba, padavė man užsakytą bilietą ir po poros valandų išvykau. „National Express“ mane vežė į Velsą. „Take the National Express when your lifeʼs in a mess“ – po trejų metų dainavo dar viena „britų“ grupė, bet iš tiesų – Šiaurės Airijos, o ne Anglijos. Skirtumai labai svarbūs, nes britpopo, kuris turėtų būti vadinamas anglopopu, čia nebuvo nė pėdsako, Škotija ar Šiaurės Airija su tuo neturi nieko bendra. Velsas, žinoma, taip pat. Į jį vykau gražiu dideliu autobusu 1994 m. lapkričio pradžioje.

Velsas turėjo savo grupę „Manic Street Preachers“, ir tai buvo jėga. Anglijoje britiškąją jėgą kūrė žmonės su didesniais finansiniais ir politiniais poreikiais. O štai čia – bet ne į vakarus nuo Severno ir Di upių – gyveno tikri senovės britų palikuonys, ir viskas buvo daug kukliau, skurdžiau, kartais net varganiau. Beje, tą mėnesį vargo, kaip ir skurdo, nepastebėjau: buvusio SSRS piliečio, jau ketverius metus pagyvenusio posovietske, dargi provincialiame, pramoniniame ir taip toliau, be to, pirmą kartą išvykusio į užsienį, radaras nustatytas visiškai kitaip, o skurdo ir vargingumo kartelė buvo tokia aukšta, kad ją galėjai pamatyti tik iš Tarptautinės kosminės stoties, bet ji dar nebuvo pastatyta. Man patiko beveik viskas, net ir apgailėtinas vietinis maistas. Tiesą sakant, vis dar dievinu Velsą, bet kalbėdamas apie šį jausmą neturiu galvoje muzikos. Keisčiausia, kad valai garsėja savo meile dainai, ir čia, kitaip nei Anglijoje, dainuoja visi, tačiau aš likau abejingas vietos melodijoms, įskaitant nenuilstančius „Manic Street Preachers“, kurie vis dar gyvuoja. Man tobulas Velso garso takelis yra vėjo, bangų mūšos ir žuvėdrų klyksmo Aberistvito promenadoje derinys. Tik ten nurimsta siela: viskas pasiekiama pėsčiomis – puikus knygų antikvariatas, Velso nacionalinė biblioteka, keliolika barų. Muzika – išskyrus sferų – čia nereikalinga.

Reikalas tas, kad daugiau nei mėnesį praleidau šalyje, išgyvenančioje bene paskutinę didelę popmuzikos transformaciją savo istorijoje, visiškai nieko apie tai nežinodamas. Juk buvau ne tik Velse; paskutines kelias turo dienas viešėjau Londone, kur taip pat sugebėjau nieko neišgirsti ir nepamatyti (daugelį kitų dalykų pastebėjau). Vėliau sužinojau, kad mieste publika šokdavo reivuose, piratinės radijo stotys grojo džanglą, ne tokie radikalūs jaunuoliai klausėsi labai senos roko muzikos, kurią jiems įbrukdavo kaip naują, – žodžiu, tuo metu Londone dėjosi visokios nesąmonės. Prieš kelis metus „Pet Shop Boys“ įrašė švelnią dainą apie tuos laikus tame mieste, aš jos klausausi ir braukiu nostalgijos ašaras. Tai ilgesys to, kas niekada neįvyko – ir dėl laiko, ir dėl gimimo vietos – mano gyvenime:

Remember those days – the early 90ʼs?
We both applied for places
at the same university
Ended up in London
where we needed to be
to follow our obsession
with the music scene
Wherever we went
whatever we did
we knew the songs
They called us the Pop Kids
’cause we loved the pop hits
and quoted the best bits
so we were the Pop Kids
I loved you

Prisimeni tuos laikus – 90-ųjų pradžią?
Abu stojome į tą patį universitetą.
Atsidūrėme Londone,
kur ir privalėjome,
kad nusektume paskui savo aistrą
muzikos scenai.
Kad ir kur buvome,
kad ir ką darėme,
dainavome.
Mus vadino popvaikais,
nes mums patiko pophitai,
kartojom geriausius jų gabalus,
taigi taip, buvome popvaikai.
Aš mylėjau tave.

1994-aisiais buvau maždaug dešimčia metų vyresnis už šios dainos herojus, augęs kiek kitokiomis socialinėmis aplinkybėmis, nieko nemylėjau ir – šiuo atveju tai svarbiausia – gana arogantiškai žiūrėjau į popmuziką, nepagrįstai ją atskirdamas nuo roko, džiazo ir pan. Žemasis žanras. Kaip kitaip progresyvus sovietinis vaikinas turėtų elgtis su popmuzika, kai ji jam buvo pristatyta naivių sovietinės estrados Bedlamo monstrų pavidalu? Kaip kitaip reaguoti į išverstakį Chilį, su ugnele traukusį: „Priprato rankos prie kirvių!“? Į amžinai penkiasdešimties garsiakalbę Zykiną, kuri vis stovi gelžkelio stotelėje, apsigaubusi kažkokiu šaliu, laukdama to vieno vienintelio? Į Kobzoną, kurio jaunam amžiui nederanti plikė tikriausiai buvo aptarinėjama TSKP CK posėdžių etape „Įvairūs klausimai“? Panieka sovietiniam popsui natūraliai persikėlė Vakarų popmuzikai, kiek jos praleisdavo sovietinė televizija. Buvo tokia laida švenčių dienomis – „Užsienio estrados melodijos ir ritmai“. Neskaitant privalomųjų Karelo Gotto ir Marylos Rodowicz, ten kartais pasirodydavo žymieji „Boney M“, ABBA, Tomas Jonesas, ką jau kalbėti apie prancūzus, kurie, regis, buvo artimesni KGB cenzorių širdims. Spėju, KGB pareigūnai dažniau buvo siunčiami į komandiruotes Paryžiuje nei Londone. „Užsienio estrados melodijose ir ritmuose“ man pasitaikė proga pamatyti Scottą Walkerį (nors jo repertuare buvo kažkas antitotalitarinio) – aštuntojo dešimtmečio SSRS neturėjau kitų legalių galimybių susipažinti su balsu, be kurio nebūtų Jarviso Cockerio (ir kai kurių kitų).

Kol apimtas kažkokio nuodėmingo malonumo klajojau po Blumsburį ir Soho, Šv. Egidijaus rajoną, Kinų kvartalą, Strandą, atgaudamas kvapą knygynuose ir baruose (niekam kitam neturėjau pinigų; tiesą sakant, net ir tam neturėjau), grupė „Pulp“ koncertavo didžiojoje scenoje, kuri anksčiau buvo Šunų saloje. Joje dabar finansinis kapitalizmas iškėlė savo Barad-dûrus – aukštesnius nei tie, kuriuos statė Londono Sityje prieš maždaug keturiasdešimt metų. Ir iš Londono arenos ten neliko nė pėdsako. Tačiau tada, 1994 m. gruodžio 6 d., koncertų salė dar stovėjo apsupta nepretenzingo daugiausia gyvenamųjų namų rajono, netoli Grinvičo. Nieko ypatingo. Į labdaros renginį „The Princeʼs Trust Rock Gala“ buvo pakviesta pasirodyti ne itin žinoma grupė, neseniai išleidusi kažkiek triukšmo sukėlusį albumą. Renginys buvo filmuojamas televizijos kameromis. Dėl to dabar žiūriu į tai, kur galėjau atsidurti, jei žvaigždės būtų išsidėsčiusios kitaip, bet derinys toks sudėtingas, kad dangaus kūnai patys susipainiojo. Tą dieną pasigėriau AMP biure, o paskui ilgai klajojome po Regento aikštę, kalbėdamiesi dievai žino apie ką. AMP gėrė degtinę, aš – viskį ir alų. Nereikėjo to daryti.

„Pulp“ elegantiškai sugrojo koncertą Šunų saloje ir toliau ruošė naują albumą. Ankstesnis „His’N’ Hers“ – vienuolika nepamirštamų dainų, daugiausia apie įvairius nutikimus sferoje, kurią galima pavadinti „seksualine“, jei ne jų „socialinė-psichologinė“ prigimtis. Prieš „His ʼN’ Hers“ grupė įrašė keletą neįtikėtinai nesuvokiamų plokštelių; tuo metu ji egzistavo jau daugiau nei dešimt metų, taip pat kažkaip neaiškiai reiškėsi indi muzikos pasaulio periferijoje. Ir staiga 1992 m. kažkas spragtelėjo, likimo variklis virptelėjo, suburzgė, suriaumojo ir juokinga „Pulp“ mašina pajudėjo. Tarsi tai būtų ne ta neapčiuopiama niekdarių gauja – bet kartu tarsi ta pati. Keli aukščiausios klasės singlai, „His ʼN’ Hers“, beveik tobulas koncertas Redingo festivalyje – ir, žinoma, atsitiktinis (akimirksniu tapęs epiniu) pasirodymas Glastonberyje. O 1995-ųjų pavasarį išleidžiamas jų crème de la crème albumas „Different Class“.

Bet pala pala – staiga mane apėmė nemalonus jausmas, kad kalbu kaip tikras muzikos kritikas ar sporto komentatorius. Siaubas. Grįžkime prie tinkamo tono – ir asmeniškesnių siužeto vingių. Taigi, kartoju, 1994 m. nieko iš to, kas išdėstyta aukščiau, nežinojau, niekada nebuvau girdėjęs pavadinimo „Pulp“, o dešimtojo dešimtmečio pradžioje beveik nesekiau muzikos. Tiesą sakant, išskyrus patefoną, neturėjau nieko, plokštelės buvo praeitis, kaip dabar paaiškėjo – ne visam laikui, bet kas galėjo tai numanyti anuomet? Už pinigus, kuriuos uždirbau kelionės į Salą metu, nusipirkau magnetofoną; iš pradžių jis stovėjo nenaudojamas, nes neturėjau jokių kasečių. Išgelbėjo draugai melomanai, ir netrukus maudžiausi naujausios popmuzikos bangose. Björk ir Davidas Bowie, „The Cranberries“ ir „Radiohead“, PJ Harvey ir Nickas Cave’as – ak, kokie tai buvo laikai! Kaip „Penktojo elemento“ herojė greitai atsigriebiau už prarastą laiką, per kelis mėnesius kompensavau kelerių metų sausą davinį iš savo šimto plokštelių kolekcijos. Nors, žinoma, kai kurie dalykai praplaukė pro šalį beveik su visam, daugiausia amerikietiški, indi šmindi, „Sonic Youth“, „Nirvana“, „Smashing Pumpkins“. Ir gerai, negaliu pakęsti nutampytų megztinių ir susivėlusių kaltūnų; tai, žinoma, netaikoma „Smashing Pumpkins“, jų vokalisto šukuosena puiki. Apskritai, kaip matote, kolekcija ypatinga, šiandien sakytų – kuratorinė, bet argi mano draugai, savo gyvenimą paskyrę muzikos kūrimui, atlikimui ir įrašymui, nėra kuratoriai šia prasme? Jie žinojo mano skonį, turėjo savąjį, todėl namuose susiformavo labai ribota, bet nepriekaištinga fonoteka. Vieną gražią dieną gavau tris naujus įrašus. Negaišdamas nė sekundės, į grotuvą įdėjau pirmąjį pasitaikiusį po ranka diską.

Buvau apstulbęs. Nusprendžiau, kad mano draugas išprotėjo arba iškrėtė pokštą. Tai akivaizdžiai buvo septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo pradžios rokas, sunkūs Lennono soliniai albumai, kurių negaliu pakęsti. Balsas tikrai priminė Lennono. Jau ruošiausi spausti stop, bet nusprendžiau dar porą minučių paklausyti. Tikrai taip, tėvelių rokas, tik… Ne, vis dėlto šiandienos muzika, gitaristas groja lyg vedinas „Happy Mondays“, dar kažkas prabėga iš postpanko. Tačiau melodijos ir gitaros rifai neabejotinai senamadiški, kokybiški, riebūs. Suskambo baladė, puiki, nors tos pačios abejotinos kilmės: „Oasis“ Wonderwall iš albumo „(What’s The Story) Morning Glory“, jei tai svarbu. Taip prasidėjo mano pažintis su britpopu. Su grupės „Blur“ albumu „The Great Escape“ viskas nutiko taip: jau buvau pasiruošęs, kad mane apmaus, bet vis tiek įkliuvau, nusprendęs, jog man pakišo (teoriškai įmanoma, bet praktiškai ne) sėkmingą šiuolaikinio „The Kinks“ albumo versiją.

Trečiasis albumas nepriminė nieko – arba miglotai iš karto viską, ko gerai nepažinojau; aš jį pamilau nuo pirmo akordo ir visam laikui. Ir nors šiandien Babies, Do You Remember the First Time, Razzmatazz iš „His ʼNʼ Hers“ man atrodo tobulesni nei kai kurie kūriniai iš „Different Class“, jis išlieka mano mėgstamiausias. Tegul jo klausydamiesi mirties dieną manęs gedi mano nepaguodžiami gerbėjai (jei nors vienas yra). Keista, bet „Different Class“ idealiai man tinka. Nepaisant to, kad neturi ir negali turėti jokio ryšio su manimi.

Pradėkime nuo muzikinės prasmės. Pirmuosius porą metų klausiausi jo absoliučiai nesidomėdamas tekstais. Tiesą sakant, apie ką yra „Different Class“, tik miglotai nujaučiau. Visi negimtakalbiai žino, kad kol neperskaitysi dainų tekstų, prasmės nepagausi. Žinoma, yra išimčių, pavyzdžiui, „The Beatles“ – aštuoniasdešimt procentų tekstų galima suprasti iš klausos; ar ne tai iš dalies lemia jų visuotinį populiarumą neanglakalbiame pasaulyje? Apskritai dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai žmonės jungdavosi prie interneto per laidinį telefoną ieškodami dainų Common People arba I Spy žodžių, buvo tikras vargas, tad niekas nedegė noru. Spėjau, kad tai dainos, susijusios su lyg ir meile bei pasipiktinimu socialine neteisybe; pirmąją temą patvirtino visiškai suprantama Something Changed, antrąją – mažiau aiški Mis-Shapes, bet vis tiek apčiuopiama. Tačiau mane domino grynai muzika.

O ji buvo keista. Tuomet, regis, dar nebuvo alternatyvaus popžanro, be to, jis – be galo išplaukęs. Tikrai žinojau viena – tai ne britpopas, nors „Pulp“ dažnai priskiriamas šiam apgailėtinam fenomenui. Kai maždaug prieš penkiolika metų pradėjau vytis tai, ką praleidau senojoje popmuzikoje – iki tol nežinomas soulo, disko, elektronikos sritis, aksominių balsų krunerių kultūrą, nuošalyje paliktus postpanko leitenantus ir pan. – tik tada pradėjau suprasti, iš ko sudarytas „Different Class“. Žinoma, tai konceptualaus menininko braižas – ne veltui Cockeris studijavo Šv. Martyno universitete, iš kur jis à propos pasiskolino savo pagrindinės dainos personažą, naudodamasis jau egzistuojančiais žanrais savo tikslams, keisdamas jų prasmę, kurdamas naują estetinį ir politinį turinį. Paimkime ritminį reivo muzikos elementą kaip fundamentą, ant viršaus uždėkime idiotiškai nerūpestingus elektrinius vargonėlius su kažkokiu byrančio stiklo garsu, plius, suprantama, nesumeluotas gitaras su jų rokišku bububu, o ant viršaus nepakeliamai teatrališką vokalą – tai aksominį S. Walkerį, tai iš bejėgiško godumo šnypščiantį Golumą, tai tiesiog dar vieną popdainininką. Be to, visa tai grojama ir miksuojama kiek nerūpestingai, todėl klausantis nelabai atidžiai su vidutiniška aparatūra, dalis muzikos virsta triukšmu. Tokio pateikimo apoteozė buvo daina Live Bed Show: kažkokia netvarkinga garso siena, bendrame triukšme netgi vaidenasi balalaikų krebždėjimas, bet ne, balalaikų nėra, tai tiesiog staiga išsiblaivęs Philas Spectoras, tik jo rankos dreba nuo pagirių, tad siena išėjo kreiva. Disco 2000 – tikra disko daina, sukurta remiantis garsiais galingais gitaros rifais, beveik galima įsivaizduoti grupę „Kiss“. Net ir paprastoje gitaros baladėje apie meilę Something Changed tikiesi kažkokios banano žievės, deja, nėra, ir dainos įspūdis jau kitoks – ji nėra tiesiog baladė. Tada, dešimtojo dešimtmečio viduryje, grįžau ne tik prie muzikos, bet ir prie kūrybos; „Different Class“ muzika (kaip ir Bowie „Berlyno trilogija“) man tapo tikro šiuolaikinio meno pamokomis, gerai tai ar blogai – ne man spręsti.

Na, o paskui pradėjau skaityti dainų žodžius – ir dėlionė susidėjo. „Different Class“ – beveik tuzinas panašių istorijų apie tai, kaip visiškai banali seksualinė fantazija, pasiekusi paranojos ribas, virsta socialinio nepilnavertiškumo, atsilikimo, marginalumo drama, ir ne asmenine, o grupine, klasine. Šen bei ten minimi toponimai leidžia spėti, kad dauguma siužetų vystoma Šefilde, kad jie rutuliojasi socialiniame diapazone nuo darbininkų iki žemesniosios vidurinės klasės, kad intensyvus seksualinis gyvenimas šioje vietovėje ir šiomis klasinėmis aplinkybėmis vyksta veikiau pagrindinio veikėjo, kurio lūpomis dažniausiai ir pasakojama istorija, galvoje. Ne, čia ne priemiestis, o didmiestis, čia kitoks ilgesys ir kitoks godumas. Herojus arba šnipinėja niekuo neišsiskiriantį savo pasirinktos aukos gyvenimą (I spy), arba pompastiškai sentimentaliai prisimena iširusią santuoką, liūdnai apmąstydamas tuščią sutuoktinių lovą (Live Bed Show), arba neįtikinamai vaidina gudrų meilužį (Pencil Skirt), arba tiesiog pasiduoda vujaristinėms fantazijoms (Underwear). Raktinis žodis „vujarizmas“ – pasakotojas stebi, tiksliau, įsivaizduoja save stebintį. Jis pasižymi turtinga, nors ir vienakrypte, vaizduote; nuolat mato save erdvėje, kurioje gyvena mergaitė / mergina / jauna moteris. Šis siužetas, žinoma, prasidėjo „His’ N’ Hers“ Jarviso pirmajame tikrame šedevre Babies. Jei nenusileistume iki vulgaraus froidizmo (beveik bet kokia froidizmo atmaina yra vulgari, nes gyvenimo įvairovę supaprastina iki pačių nuobodžiausių ir banaliausių dalykų), tai tokia įsiveržimo į Kito erdvę, pasaulį manija (o nesunaikinamai heteroseksualiame „Pulp“ pasaulyje moteris yra vienintelis ir pagrindinis Kitas), žinoma, yra žemosios socialinės klasės atstovo, „paprastų žmonių“, common people, socialinio nepilnavertiškumo vaizdavimas, nevisavertiškumo, kurį dar labiau sustiprina jo, herojaus, atsiribojimas nuo savosios darbininkų, pardavėjų ir smulkių tarnautojų klasės (Mis-Shapes). Štai kodėl jis dvigubas keistuolis, kaip sakydavo, „psichas lia lia“. Dviguba ir klasinė, ir asmeninio nevisavertiškumo našta paverčia jį psichopatu, kuris šnipinėja merginas. Tačiau šis psichopatas bent jau bando atrodyti normalus, todėl albume yra „normali“ meilės baladė Something Changed, kurią daugelis suprato tiesiogiai, nepastebėdami eilučių pabaigoje:

Where would I be now, where would I be now if weʼd never met?
Would I be singing this song to someone else instead?

Kur dabar būčiau, kur dabar būčiau, jei niekada nebūtume susitikę?
Ar dainuočiau šią dainą kam nors kitam?

Jis parašė šią dainą iki atsitiktinio susitikimo; jei taip nebūtų nutikę, jis dainuotų kam nors kitam. Daina ne apie meilę, o apie abejingumą fantazijos objektui. Visa valdžia vaizduotei ir panašiai.

Jarvisas (vadinu jį vardu ne iš familiarumo, visi jį taip vadina) buvo puikus pasakotojas. „Buvo“, nes gana greitai nustojo tai daręs, ir savo retose dainose po „Different Class“ mieliau dalindavosi – kartais subtiliais ir šmaikščiais – socialiniais pastebėjimais, o ne vedžiodavo visuomenės gyvenimo vingiais. Galbūt dešimtojo dešimtmečio vidurio šlovė, pinigai, kokainas, užgriuvę po triuškinančios „Different Class“ sėkmės, taip atitolino jį nuo gyvybę teikiančių Šefildo šaknų, kad nebeliko ką pasakoti. Juk nepradėsi imituoti proletarinės meilės? Tačiau 1995 m. jis buvo savo talento viršūnėje; jau pirmosios jo tekstų eilutės, kaip ir tikrųjų novelių meistrų Čechovo ar Joyceʼo, tokios lakoniškos ir tikslios, kad įsimena visam gyvenimui:

Oh we were born within one hour of each other
Our mothers said we could be sister and brother
Your name is Deborah, Deborah.

Ak, abu gimėme valandos skirtumu vienas nuo kito.
Mūsų motinos sakė, galėtume būti sesuo ir brolis.
Tavo vardas Debora, Debora.

Ir, žinoma, pagrindinė daina, alternatyvus Wonderwall britų darbininkų himnas Common People, prasideda geriausiai pasaulyje:

She came from Greece
She had a thirst for knowledge
She studied sculpture at Saint Martinʼs College
Thatʼs where I caught her eye

Ji atvyko iš Graikijos.
Ji troško žinių.
Ji studijavo skulptūrą Šv. Martyno universitete.
Štai kur patraukiau jos dėmesį.

Nerašysiu apie Common People. Net nežinau, ką apie šią dainą pasakyti, išskyrus štai ką: šis gabalas – net kai girdžiu jo nuotrupas prastame prekybos centre – man visada suteikia laimės. Ne, tai ne Michel-Mabel ar net ne Ashes to Ashes. Common People leidžia pajusti laimę gražiai atlikto smūgio į veidą viskam, ko nuo vaikystės, nors ir nesuprasdamas, nekentei: socialiniam pažeminimui, beviltiškam skurdui, pasauliui, slystančiam iš tavo pirštų, o jau netrukus ir laikas mirti, geriems berniukams ir mergaitėms iš gerų šeimų, blogiems berniukams ir mergaitėms iš gerų šeimų, geroms šeimoms ir taip toliau. Štai čia mūsų, mano ir „Pulp“, lygiagretūs keliai trumpam susikirto, kad vėliau pasuktų skirtingomis kryptimis. Tam tikra prasme mano kelionė, prasidėjusi 1994 m., baigiasi šios pastraipos pabaigoje.

Na, taip, „Pulp“ įrašė ir kitą albumą, įdomų, bet nieko daugiau, tada dar vieną, nuobodų, tada jie iširo, Jarvisas darė tai šį, tai tą, jį lydėjo banguojanti sėkmė, 2011-aisiais vėl susiėjo, grojo Redingo festivalyje kaip senais laikais, puikiai, Jarvisas įsikūnijo į pamišusio geografijos mokytojo vaidmenį mergaičių mokykloje, tada dar keliolika metų įvairių solinių projektų, tada dar vienas susijungimas koncertiniams turams, ir štai pergalingas sugrįžimas – naujas albumas, pirmasis per ketvirtį amžiaus. Bijau jo klausytis, nors, žinoma, siaubingai įdomu, ar Jarvisas galutinai tapo pamišusiu geografijos mokytoju, ar vis dar jį tik vaizduoja.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė