Vladimiras Čekasinas – saksofonininkas, klarnetininkas, kompozitorius, pedagogas, vienas ryškiausių Lietuvos moderniojo džiazo kūrėjų, padaręs įtaką šio žanro raidai mūsų šalyje. Jo kelias prasidėjo Jekaterinburge, kur dar vaikystėje pradėjo mokytis groti, o paauglystėje susidomėjo saksofonu – instrumentu, su kuriuo užaugo ir subrendo kaip muzikas. Septintajame dešimtmetyje susitikimas su pianistu Viačeslavu Ganelinu ir perkusininku Vladimiru Tarasovu nulėmė Ganelino trio (GČT) atsiradimą – ansamblio, kurio vardas įrašytas į pasaulio džiazo istoriją ir tapo Vilniaus improvizacinės scenos simboliu. V. Čekasinas svariai prisidėjo prie pedagogikos raidos – dėstydamas Balio Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus kolegijos menų fakultete ugdė naująją muzikų, tarp kurių – šiandien žinomi Lietuvos scenos vardai, kartą. Jo kūrybinė veikla neapsiribojo vien džiazu – V. Čekasinas dirbo kino ir teatro srityje, kūrė kamerinę-simfoninę muziką, plėtojo savitą struktūros ir improvizacijos jungties koncepciją. Tai menininkas, kurio biografija glaudžiai susipynusi su Lietuvos muzikos istorija, o mintys apie kūrybą iki šiol provokuoja diskusijas ir įkvepia naujas kartas.

Mokytis groti pradėjote dar visai mažas. Ar tėvai buvo muzikantai? Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

Tėveliai nebuvo muzikantai, tačiau pastebėję mano gabumus dar mažą nuvedė į muzikos mokyklą. Buvo tokia – analogiška Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijai, tik ne Vilniuje, o Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas). Ten buvo ir menų mokykla, ir konservatorija – visas ciklas. Mano specialybė buvo smuikas, o papildomas instrumentas – fortepijonas. Ansambliuose grojau klarnetu, mokytis valdyti šį instrumentą pradėjau būdamas dešimties metų. Vėliau, studijuodamas konservatorijoje, pasirinkau jį kaip pagrindinę specialybę, o fakultatyviai lankiau kompoziciją.

Kada susidomėjote saksofonu?

Su šiuo instrumentu susipažinau paauglystėje, būdamas penkiolikos, draugai atnešė, parodė. Nuo penkiolikos metų dirbau, grojau šokiuose, o kai susitaupiau pinigų, nusipirkau pirmąjį saksofoną, jį valdyti mokiausi savarankiškai.

Kaip, mokydamasis akademinės muzikos, susidomėjote džiazu?

Kaip ir įprasta konservatorijoje, jauni žmonės kažkuo domisi. Man patiko džiazas. Konceptua­liai jis domino ne grynu pavidalu, o kaip kompozicinės struktūros dalis. Tiksliai užrašytoje muzikoje man trūko ekspresijos, todėl visada norėjosi sujungti griežtą struktūrą ir jos laisvą išpildymą. Nuo pat jaunų dienų šia kryptimi ir dirbau. Tai, ką darau, priskirčiau šiuolaikinei muzikai. Džiazas man – savita kalba, tam tikrų elementų sistema. Šiai struktūrai naudojama įvairių epochų stilistika – Baroko, šiuolaikinės muzikos, postligetti, XIX a. akademinės muzikos. Koncentruojuosi į tai visą gyvenimą.

Ar studijuojant konservatorijoje buvo dėstomas džiazas, improvizacija? Galbūt grojote bigbende?

Nebuvo nei džiazo ar improvizacijos paskaitų, nei bigbendo, visko mokiausi pats. Susidomėjau šiuo žanru, kai man buvo dešimt ar vienuolika metų. Su kitais vaikais turėjome ansamblį ir savarankiškai darėme savo programas.

Ši muzika atėjo iš draugų, vinilų, kolekcininkų įrašų. Klausydavau originalių plokštelių iš Amerikos, vis dar turiu išsaugojęs juostą su įrašais.

Būdamas penkiolikos supratau, kad labiausiai mane domina kompozicija. Visada žavėjo didelės apimties klasikiniai kūriniai, tačiau grojant tik klasiką neužteko emocijos. Todėl siekiau jungti akademinės muzikos struktūrą ir formą su improvizacija.

Dainiaus Labučio nuotrauka

Jūsų kūryba siejama su laisvuoju džiazu. Kaip aiškintumėte tokį apibūdinimą?

Iš principo tai nėra laisvasis džiazas ir nieko bendro su juo neturi. Tai struktūruota, kamerinė-simfoninė muzika, kurioje improvizacija padeda užpildyti struktūrą. Tuo, beje, išsiskiria ir vadinamoji Vilniaus džiazo kryptis.

Nesutinkate, kad minėtam stiliui būtų galima priskirti struktūravimą?

Džiazas – tai kalbinė sąvoka, tam tikras frazavimo būdas, kai yra grojama labai struktūruotai. Tai girdite, klausydami meinstrymo. Aš orientuojuosi į kitką.

Išplito toks terminas, bet jis nenusako muzikos tipo, rūšies, esmės. Problema ta, kad džiazo ir apskritai muzikos kritika buvo tokio žemo lygio, ypač pirmoje XX a. pusėje, kai džiazas gimė, jog niekas nesuprato šio reiškinio.

Žmonės intuityviai jaučia, kas tai yra, tačiau apibūdinimas „laisvasis džiazas“ klaidina: taip, atlikėjai groja šio žanro elementus, bet tai tik būdas užpildyti savo kūrinį.

Šiandien jaunimas groja itin daug laisvosios muzikos. Juk ne visi naudojasi jūsų įvardyta koncepcija?

Ne visi, nes žmonės nesuvokia šio koncepto. Jeigu jį perprastų, būtų lengviau save išreikšti. Dažnai sakoma: „Esu laisvas, nepriklausomas, einu Dievo vedinas.“ Nesąmonė. Taip nebūna. Be teorinių žinių ir praktinių įgūdžių neįmanoma pasiekti rezultato. Kai kurie turi pagrindą, bet to nesupranta. Jei žmogus pakankamai išsilavinęs, jis gali intuityviai kurti struktūrą. Tačiau jei erudicijos trūksta, muzika skamba silpnai, neįdomiai. Na, o aš vos paėmęs pirmuosius garsus jau žinau, kaip kūrinys vystysis ir kokia bus pabaiga.

1970 m. V. Ganelinas ir V. Tarasovas gastrolių džiazo festivalyje Jekaterinburge metu išgirdo jus grojantį ir pasikvietė prisijungti prie jų Vilniuje. Tai buvo GČT susikūrimo pradžia, moderniojo Lietuvos džiazo ištakos. Kartu išgarsinote Vilniaus džiazą visame pasaulyje. Ar dalijate savo kūrybinį kelią iki GČT ir po jo?

Neskirstau taip. Nuo vaikystės ėjau savo keliu, nesvarbu, ar grojau vienas, ar trio. Amerikiečiams būdinga vardyti partnerius neaptariant, ką žmogus iš tiesų daro, bet juk svarbiausia konceptas, o ne su kuo koncertuoji. Mano, V. Tarasovo ir V. Ganelino požiūriai sutapo, todėl sėk­mingai grojome kaip trio. Beje, V. Ganelino muzika yra natomis tiksliai užrašyta.

1975 m. visi trys gavote kvietimą dėstyti dešimtmetėje B. Dvariono muzikos mokykloje. Tai – vadinamosios Lietuvos džiazo mokyklos pradžia. Tuo metu aktyviai koncertavote, buvote susitelkęs į kūrybą. Kas paskatino imtis pedagogo darbo?

Tai buvo galimybė prieiti prie žmonių kaip prie partnerių, užuot vertus juos kažką daryti, kartoti. Į vaikus visad žiūrėjau kaip į jaunuosius kolegas. Įtraukdavau juos į projektus, kartu ruošdavome programas koncertams. Žinoma, svarbu ir akademinis dėstymas, bet manau, kad būtent bendrystė, galimybė jiems nuo mažumės būti didelės struktūros dalimi lėmė, kad užaugę jie tapo įdomiomis asmenybėmis, žymiais muzikais.

Kaip aštuntojo dešimtmečio visuomenė žiūrėjo į tai, kad mokote vaikus džiazo?

B. Dvariono mokykloje niekas man netrukdė, organizavome koncertus ir daugeliui tai patiko. Tiesa, nežinau, kaip vertino kiti mokytojai – su jais apie savo mokymo subtilybes nekalbėdavau. Vokietijoje buvau įgijęs režisūrinio darbo patirties, su vaikais taikiau tokius pat metodus kaip ir su aktoriais. Daug gastroliavau, tačiau tai netrukdė mokytojauti.

1995 m. Vokietijoje, Menchengladbacho mieste vykusiame pedagogų kongrese pristatėte darbą „O.K. for beginners“ – unikalią džiazo dėstymo metodiką. Ar ja ir rėmėtės, mokydamas vaikus?

Taip. Pagal šią koncepciją, viskas prasideda nuo kūno. Dirbdamas mokykloje, taikiau sistemą, kuriai būtinas raumenų ir energijos aktyvavimo kompleksas. Tai itin efektyvi technika. Ją propaguoja ir pianistas Petras Geniušas. Laikas nuo laiko jis groja su saksofonininku Liudu Mockūnu, koncertuoja vienas, kartais rengia improvizacijas, bet visą laiką susitelkia į tai, kaip perduoti (Ubertragung) emociją, kaip iššaukti klausytojų atsaką. P. Geniušas ir L. Mockūnas – mano mokiniai. Nuolat jiems kartodavau: „Kad gerai atliktumėte kūrinį, vienam epizodui naudokite vieną raumenų kompleksą, kitam – kitą. Jei kūnas dirba teisingai, publika pajus tai, ką norite perduoti kūriniu.“

Pokalbyje minėjote iš kitų išsiskiriančią Vilniaus džiazo kryptį. Pianistas ir žurnalistas Olegas Molokojedovas šį reiškinį pavadino Vilniaus džiazo mokykla, tačiau dėl šio termino vis dar kyla nesutarimų. Kaip manote, ar jis tikslus?

Man ši sąvoka atrodo netinkama, nes tai ne grynas džiazas, o šiuolaikinė kamerinė muzika, artimai besisiejanti su simfoninės muzikos struktūromis.

Iš rusų kalbos vertė Vytautas Labutis