O juk laimė būtų buvusi įmanoma, jei Summertime Sadness būtų buvusi įtraukta į albumą „Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Blvd“. Būtis būtų apvainikuota pilnatve, o popmuzikos egzistavimas – galutine ir neatšaukiama prasme. Ir tada jau popmuzikos projektas galėtų būti baigtas, ko aš slapta tikiuosi; atskiri dainininkai, muzikantai ir pan., žinoma, liktų ir toliau užsiimtų įvairaus masto melodramatiška veikla, bet projektas, projektas būtų iškilmingai ir garbingai uždarytas. O mūsų pasaulis pagaliau pasikeistų, galbūt į gerąją pusę. Juk kiek daug šis projektas mums reiškia, kokį svarbų vaidmenį jis vaidina mūsų gyvenime! Įskaitant (ir galbūt pirmiausia) tuos, kurie savo veikla neturi jokio ryšio su popmuzikos megafabriku. Tuos, kurie ją tik vartoja, tai yra – jos klausosi, ja kvėpuoja, mąsto jos mintimis, išsireiškia jos žodžiais ir net verkia jos ašaromis. Pavyzdžiui, daugelis mūsų kalbame dainų eilutėmis – ne todėl, kad turime skurdų žodyną, žinoma, kad ne, bet todėl, kad: pirma, nors ant galvos atsistok – geriau nepasakysi, antra, iš karto įsijungia svarbūs kultūriniai bei socialiniai kontekstai ir galima pajusti pašnekovą – savas, nesavas? Bet tai banalus, akivaizdus atvejis. Yra ir kitas variantas. Žodžiai įstringa atmintyje, ten lieka ilgam, dažniausiai saldžios arba karčios melodijos apvalkale ar netgi įvynioti į muzikinės frazės fragmentą, ne dėl sutapimo ar net kokios nors istorinės-socialinės vienovės, ne, atvirkščiai: jie ne apie mus, mūsų patirtį, nieko panašaus pasąmonėje nepamatysi, kad ir kaip stengtumeisi. Tokie dalykai atsitiktinai įkrinta į ausį – ir jau neiškrapštysi. Jie mums suteikia sunkiai apibrėžiamą jausmą, kad egzistuoja kitas pasaulis, kuriame mūsų nėra, kuris apie mus net neįtaria, – bet štai, jis siunčia signalus. „Queen“ šioje srityje buvo meistrai, prikimšę mūsų galvas skaramušų ir 1930-ųjų Žyd­rosios pakrantės elito kronikos personažų. Tėvas McKenzie užklydo pas mane į svečius, lydimas plaukuotų bitlų, ir, matyt, liko čia visiems laikams. O atrodytų, negi mums rūpi drėgnas anglikonų bažnyčios liūdesys? Prisimenu vieną vyresnio amžiaus kolegą, žmogų, giliai pasinėrusį į savo rūpesčius, jam patikėtos įstaigos gyvenimo peripetijas, nedidelės, bet mūsų žemyne garbingos tėvynės aplinkybes; taigi, eilinio nuobodaus posėdžio įkarštyje jis dažnai nutraukdavo savo neskubrią kalbą, kad pažvelgtų į mus nežinia dėl ko amžinai ašarotomis akimis ir ištartų: „Oooops! I did it again.“ Bet juk kaip toli nuo jo buvo paauglių prakaitu dvelkiantis mokyklos koridorius kažkur Vajominge, kur uniformą ir sijoną vilkinti žvali kumelaitė Britney šoka su savo klasiokais? Oooops! visada pritiko – šis atvykėlis iš kito pasaulio nuobodų posėdį padarydavo – nors ir trumpam, bet vis dėlto – artimą visai žmonijai, bent jau tai jos daliai, kuri šoka ir svetima kalba dainuoja pašėlusias dainas. Svetima laimė, ekstazė, liūdesys, tik galbūt ne sielvartas, daro mūsų gyvenimą turtingą, tai yra tokį, koks jis, deja, nėra. Štai šis matmuo ir leidžia išsilaikyti ant vandens paviršiaus, kas gi dar. Kaip be to gyveno žmonės prieš šimtą penkiasdešimt metų, net neįsivaizduoju.

Būtent tai ir yra popmuzikos kaip projekto prasmė. Gryna psichodelika – bet be ilgaplaukių guru su mėgintuvėliais džinsų kišenėse. Viskas vyksta miesčioniškos sąmonės lygmenyje, kaip kad mano, namų sąlygomis, balsai visokiu stiliumi ir visais įmanomais būdais dainuoja į ausis, ir štai mūsų galvose atsiranda nauji gyventojai – kupletai, frazės, žodžiai, o kartais net neaiškūs garsų imitavimai. Prisimenu, mokykloje prie manęs priėjo vienas vaikis ir paklausė su viltimi, nebūdinga šiam grubiam ir jau ciniškam padarui: „Kiriuša, tu viską žinai apie muziką. Pasakyk, kokia tai daina apie Hezą ir jo arklius?“ Aš, žinoma, nieko apie Hezą nebuvau girdėjęs, taip jam ir pasakiau. Bet šis neatstojo. Prisiminęs, kaip žiaurokai jis moka bendrauti, nepasiunčiau tolyn ir bandžiau išsiaiškinti, ką turi omenyje. Visiškai nusivylęs bandymais paaiškinti – ir pradėjęs nervintis, ką su nerimu pastebėjau – įkyruolis nusprendė atlikti savo mėgstamą dainą. Ji skambėjo taip: „Koni Heza, hraaaapjat, ooobnimi!“ Po trečio atlikimo man nušvito: tai juk Come together! „Come together, right now, over me.“ Prielipai prisakiau kitą dieną atsinešti įrašymo juostą, vakare į tuščią ritę įrašiau dainą iš „Abbey Road“, o rytą mokykloje jam ją įteikiau įžūliai įgeldamas, maždaug: „Mokykis anglų kalbos.“ Pasakoju šią istoriją ne dėl snobizmo ar klasinės arogancijos, visai ne. Ir net ne tam, kad dar kartą iliustruočiau žinomą tezę: žinosi – toli važiuosi, ir pan. Tiesiog noriu pasakyti, kad per daugiau nei keturiasdešimt paskutiniųjų gyvenimo metų tik keletą kartų mačiau kažką panašaus į palaimą, perkeitusią mano klasės draugo veidą, kai kitą dieną, išklausęs savo Hezo originalą, jis atėjo pas mane, kad pasidalintų nauja laime. Jis spindėjo. Spindėjau ir aš.

Taigi, reikalai būtų susiklostę būtent taip, jei Lana Del Rey būtų sukūrusi ir įrašiusi dainą Summertime Sadness vienuolika metų vėliau ir įtraukusi ją į albumą „Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Blvd“ vietoj nepakeliamų Let The Light In ar Margaret. Apie tai, kas nepakeliama, pakeliama ir tiesiog labai gera, kalbėsime vėliau, o dabar – tik apie nuostabu ir, atleiskite man už šį pavojingą žodį, tobula. Taigi apie tai, kad paslaptinga Popmuzikos Tobulumo Misterija galėjo įvykti, įtraukus Summertime Sadness šalia kompozicijų Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Blvd, A&W ir Candy Necklace į albumą, įrašytą ir išleistą 2023 m. Jei taip būtų nutikę, pop­muzika būtų pasiekusi savo horizontą, nors ir įsivaizduojamą. O tada – štai jis, tobulumas, juk bet kuriuo metu galima rasti spotifajų ir paspausti Play. O jei tobulumas po ranka, tai ko dar siekti; bet popmuzikos projektas negali nieko nesiekti, kitaip jis grįš į „estrados“ ir „šlagerių“ pasaulį…

Tai, kad Summertime Sadness tobulybė – akivaizdu. Jos karti saldybė, dviprasmiškumas, dramatiškumas, širdį paliečiantis refrenas „su-su-summertime, summertime sadness“, brangus pigus sentimentalumas kristalizuojasi gyvuose pasirodymuose, kai Lana karaliauja scenoje, apsirengusi sportine „Adidas“ striuke arba grašių vertais trumpyčiais šortais, o anksčiau dar ir su cigarete, tarsi ji būtent taip, tokiu aprėdu, išbėgo parūkyti į savo namo portiką Dievo (bet ne „McDonaldʼs“) pamirštame miestelyje, kur virš nupjautos vejos plazdena didžiulė Amerikos vėliava. Ir Lana pavirsta savo dainos heroje, visų šios baisiai gražios šalies, ir ne tik jos, baltųjų merginų ir jaunų moterų heroje. Lyrika įgyja epinių savybių; Summertime Sadness – naujas amerikietiškas epas, paskutinis eilėje po „Mobio Diko“, „Didžiojo Getsbio“, „Šaltakraujiškai nužudyti“, „Gūrinant link Betliejaus“, „Tvin Pykso“. Lanos dainos tobulumas yra už muzikos ar net teksto ribų, greičiau vaizdo, kuris atsiranda klausant, tobulumas; tai amžina vieno aukšto Amerika, kurią mes pažįstame iš literatūros ir kino. Tiesą sakant, Lana Del Rey kaip projektas (iš interviu: „Niekada neturėjau asmenybės. Niekada jos nereikėjo. Ir niekada nereikės“) susideda iš tų pačių dalykų – literatūros ir kino. „Didysis amerikietiškasis romanas“ + Davidas Lynchas (ir šeštojo dešimtmečio Holivudas). Būtent todėl ja taip susižavėjo kultūringos jaunos Europos ponios.

Galima klausytis bet ko – Beyoncés, Lady Gagos ar Taylor Swift, bet galvoje ir širdyje skamba tik Lana. Ji vilioja, įtraukdama mus į savo pasaulį, kuris, žinoma, yra toks pat nuobodus ir plokščias, kaip ir mūsų, bet jis yra to, ką mes skaitėme ir, didžiąja dalimi, žiūrėjome, projekcija. Lanos Del Rey dainose gyvenimas, prieš tai apdorotas magišku Holivudo kristalu, atrodo gražus savo banalumu ir vulgarumu. Mes žiūrime į ją ir guodžiamės tuo, kad galbūt ir mūsų banalus bei vulgarus gyvenimas taip pat yra gražus. Kodėl gi ne? Summertime Sadness tobulumas – mūsų lūkesčių, kylančių iš meno sukurto įvaizdžio, ir paties įvaizdžio sutapimas; mes tikimės, kad herojė, kankinama liūdesio, geismo ir nuobodulio, Vakarų pakrantės miestelyje apsirengs raudoną suknelę ir viena šoks per naktį, taip ir atsitinka, mes apie tai seniausiai skaitėme ir šimtą kartų matėme, taip daroma Amerikoje, taip darome ir Europoje, kai liekame vieni, mėgstame pasinerti į erotines fantazijas, apverkti savo likimą, puoštis ir dainuoti namuose karaokę, ir mes manome, kad tai yra žiauriai kieta.

Na ir, žinoma, tas naujas tobulumo tipas, visiškai nutolęs nuo senųjų gerųjų Aristotelio ir Johno Ruskino sampratų apie Grožį, kitaip tariant, tai ne turinio ir formų, o sociokultūrinių formų tobulumas. O šitai natūralu kultūrinių karų ir totalios tapatybės diktatūros – tos senosios gerosios ksenofobijos ir bet kokios kitos fobijos inkarnacijos – kontekste.

Tačiau Summertime Sadness nėra albume „Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Blvd“. Buvusios Lanos tobulumas nesusitiko su dabartinės tobulumu. Paslaptinga Popmuzikos Tobulumo Misterija neįvyko. Horizontas šviečia tolybėje kaip kad iki šiol, projektas turi ko siekti, mūsų gyvenimas vis dar išgelbėtas jo kilnaus meno. Didžiąja dalimi ir mano asmeninis gyvenimas, nuolat klausantis šiuo momentu paskutiniojo Lanos Del Rey studijinio įrašo. Jame tiek daug tobulumo – senojo ir naujojo – kad į savo ausis jį susileidžiu maždaug kartą ar du per mėnesį nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau spotifajuje, o paskui nusipirkau (tai sąžininga!) „Apple Music“, kad nebūčiau priklausomas nuo interneto ryšio. Tobulumas visada turi būti po ranka, kaip ir mobilusis telefonas, kuriame šis ilsisi. Belieka atidaryti programėlę, rasti reikiamą viršelį ir paspausti Play.

Play paleidžia The Grants, pirmąjį albumo kūrinį. Jis skirtas atlikėjos šeimai, nes ji yra Grant: Lana Del Rey – sceninis pseudonimas. Lanai jau keturiasdešimt, atrodytų, ji eina pažįstamu, šimtų popdainininkų išmintu keliu: linksmybės, netgi tam tikras jaunystės šėlsmas su amžiumi keičiamas šeimos vertybių trauka. Tikriausiai, nes ir kitose šio rinkinio dainose galima rasti kažką panašaus. Bet, kaip nutinka su Lana, tai vienu metu ir taip, ir ne: Grantų šeima ir kai kurie jos nariai minimi dainoje, bet jie pristatomi iš keistos perspektyvos, kurią norisi pavadinti filosofiniu terminu „metapozicija“. Pasakotoja vienu metu yra ir šeimos viduje, ir išorėje, ji stebi iš tolo ir drauge su stebimaisiais išgyvena situacijas, bet tuo pat ji dar ir stebi save, stebinčiąją. Iš pradžių atrodo, kad The Grants – tipiškas mirusių artimųjų pagerbimas, bet viskas sudėtingiau – dėdė, žuvęs kopdamas į Uolinius kalnus, minimas su popmuzikos konotacija – nuoroda į Johno Denverio dainą Rocky Mountain High (1972). Denverio kūrinys – šimtaprocentinis amerikietiškas kantri, labiau kantriško nieko nesugalvosi, o kodėl tokia muzika vėl tapo madinga tarp šių dienų amerikiečių popmuzikos karalienių – atskira tema. Mums čia įdomu štai kas: Denverio kūrinys – apie atmintį, be to, muzikaliai jis yra plyta iš nesunaikinamos amerikanos garsų sienos. Abi temas Lana Del Rey sąmoningai ir su neįtikėtinu meistriškumu naudoja albume, nors The Grants dar nėra nepriekaištinga. Prieš judėdami toliau, atkreipkime dėmesį, kaip muzikaliai sukomponuotas pirmasis albumo kūrinys: pirmiausia a cappella gospelo choras, o tada prasideda tai, kas Laną daro Lana, o šį albumą – kankinančia palaima: murkimas, švelnus raudojimas, melodingas murmėjimas, atlikėja kartais niūniuoja ir dainuoja tekstų fragmentus, kartais perrinkdama žodžius panyra į melancholiškus apmąstymus, tada vėl choras, bet jau galingas, atliekantis orkestro funkciją, nuostabiai pompastiškas, kaip ir dera tokiam chorui. Visa tai vyksta skambant fortepijonui, smuikai prisijungs vėliau. Fortepijonas su smuikais pradeda ir kitą kūrinį; po jų Lana ištaria pirmąjį lemtingą „Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Boulevard?“, pridurdama, kad tame tunelyje – mozaikinės lubos ir spalvotų plytelių sienos. Aišku, kad ne, nieko tokio nežinojome. Papasakok mums, Lana.

Šiek tiek asmeniškumų. Dėl minimos dainos nuklausiau šį gana netolygų ir vietomis visiškai neįdomų albumą iki skaitmeninių skylių, leidau laiką grodamas kitus Lanos įrašus, kurie man visiškai nepatiko. Dažniausiai tai vadinama obsesija, kartais meile. Dėl meilės nesu tikras, bet tam tikras apsėdimas akivaizdus. Dažnai galvoju: ką gi aš, ne jaunas žmogus, kuriam jau per šešiasdešimt, apsikrovęs tam tikru gyvenimo bagažu ir stipria, tačiau ribota kultūrine vaizduote, radau keliuose keturiasdešimtmetės amerikietės, kurią, neskaitant milžiniškos auditorijos JAV, dievina beveik visos nuo dvidešimt penkerių iki keturiasdešimties vidurinės klasės baltosios moterys Europoje, kūriniuose? Nuo šių socialinių ir lyčių grupių esu toliau nei Kairo taksistas ar Sičuanio valstietis. Nepaisant to, mes stovime vienas šalia kito įsivaizduojamame Lanos koncerte ir apsvaigę dainuojame „su-su-summertime, summertime sadness“. Na, arba:

Open me up, tell me you like it
Fuck me to death, love me until I love myself
Thereʼs a tunnel under Ocean Boulevard
Thereʼs a tunnel under Ocean Boulevard

Skaitytojas jau suprato, kad jis buvo nepastebimai atvestas prie pasakojimo apie dainos Did You Know… tęsinio. Tai tas pats priedainis, kuris įstrigo mano galvoje, kai jį atsitiktinai išgirdau kažkokioje kavinėje. Nuo jo ir prasidėjo manoji manija. Daugiau nekalbėsiu apie asmeninius dalykus, pasakysiu tik štai ką. Neįmanoma numatyti, kaip žodis atlieps mumyse. Kito žodis. Pamilti tai, kas artima, gali bet kuris kvailys. O pabandykite peršokti per amžiaus ir kartų sienas, per idiotiškų tapatybių, sukurtų tam, kad atskirtų žmones, kurie ir taip ne itin myli vieni kitus, griovius, peržengti kalbos barjerus, prasibrauti pro spygliuotą religinių tradicijų vielą, kad ir kokios jos būtų, spiginant akinantiems garbingų šių tradicijų sergėtojų, pasirengusių bet kurią akimirką duoti komandą „ugnis!“, prožektoriams, pabandykite bent kartą ir suprasite, koks malonumas yra ši drąsi avantiūra, kiek joje azarto. „Tai tikrasis gyvenimas!“ – sušuko Vusteris, gurkštelėjęs šampano iš Dživo jam paduotos taurės; iš automobilio, kuriuo jie abu atvažiavo iš nuobodaus pajūrio kurorto pasimėgauti žirgų lenktynėmis, bagažinės buvo ištrauktas „Moët“ butelis, akiniai ir keli kiti būtini daiktai. Dživas patarinėjo, Vusteris statė ir laimėjo, visų nuotaika puiki, danguje – nė debesėlio. Ši scena kartais sukasi mano galvoje ir man ji brangesnė už bet kokį kokio nors Georgijaus Danelijos, tariamai artimo man nacionalinės kultūros požiūriu, šedevrą. Voilà. Štai ir viskas. Aš niekinu klasių sistemą, nekenčiu išnaudojimo, negaliu pakęsti turtingųjų, bet šiuo atveju visa tai nesvarbu. Tai mano gyvenimo trukmės augimo hormonas, mano „oooops! I did it again!“, mano Hezos arkliai. Ir tai mano tunelis po bulvaru.

Lana Del Rey apskritai jaučia silpnybę geografinėms vietovėms, toponimams, miestų plėtros ir transporto sistemų pavadinimams. Dainoje Boulevard jų yra du: tunelis ir viešbutis „Kalifornija“. Antrasis objektas žinomas visam pasauliui, o pirmasis – iki dainos ir albumo įrašymo – jei kam kada nors ir buvo , tai vėliau visiškai pamirštas. Tačiau apie viską paeiliui.

Tunelis iš tiesų egzistuoja, jis buvo pastatytas 1927 m. po art nouveau stiliaus pastatu Long Biče, Kalifornijoje. Jis tikrai driekiasi po Vandenyno bulvaru ir tikrai buvo dekoruotas mozaikomis bei spalvingomis plytelėmis. Jis uždarytas 1967 m. Ir beveik šešiasdešimt metų stovi, pripildytas paslėpto grožio. Tarsi iškastas ir pastatytas tik tam, kad Lana Del Rey galėtų jį panaudoti kaip pagrindinę metaforą savo dainoje. Šis šedevras sukonstruotas taip. Yra neveikiantis, užsandarintas tunelis, slepiantis mums nematomą grožį. Kūrinio lyrinė herojė save lygina su tuneliu:

I canʼt help but feel somewhat like my body marred my soul
Handmade beauty sealed up by two man-made walls

Negaliu atsikratyti jausmo, kad mano kūnas sugadino mano sielą.
Rankų darbo grožis, uždarytas tarp dviejų dirbtinių sienų.

O tada priedainis:

Whenʼs it gonna be my turn?
Whenʼs it gonna be my turn?
Open me up, tell me you like it
Fuck me to death, love me until I love myself
Thereʼs a tunnel under Ocean Boulevard
Thereʼs a tunnel under Ocean Boulevard

Kada ateis mano eilė?
Kada ateis mano eilė?
Atverk mane ir pasakyk – tau tai patinka.
Dulkink mane iki mirties, mylėk mane, kol aš save pamilsiu.
Po Vandenyno bulvaru tunelis yra.
Po Vandenyno bulvaru tunelis yra.

„Gruboka, – pasakysite jūs, – ir atviras natūralizmas, ir akivaizdi erotinė metafora, reikėtų pasirinkti vieną iš dviejų.“ Taip taip, jūs teisūs. Grubu, tas „atverk mane“ gan įkyriai primena daugybę poetinių kūrinių, kuriuose užsandarintas butelis buvo nekaltybės simbolis, o jo atkimšimas – aišku apie ką. Iš artimesnio konteksto prisiminkime J. Brodskį su jo „Debiutu“: „Išlaikiusi visus egzaminus, ji į svečius / bičiulį pakvietė šeštadienį užeiti, / ir buvo vakaras, ir laukianti mergaitė, / ir butelis raudonojo užaklintas kamščiu.“ Bet čia apie kitą dalyką, apie seksualinę iniciaciją, o Lana toli gražu nėra nekaltybė, kaip ir jos herojės. Šios – nors ir jaunos, bet suaugusios. Ir jos trokšta meilės. Tunelyje po bulvaru kalbama apie labai ypatingą meilės rūšį. Seksas čia – vaistas nuo nepasitikėjimo savimi, nemeilės sau, herojė turi šansą atrasti save, mylėti save tik tuomet, jei kas nors pasakys, kad ją myli, atlikdamas atitinkamą veiksmą su jos kūnu. Bet tai dar ne viskas. Minėtos procedūros keistai susijusios su įtemptu herojės kūno ir sielos santykiu; pirmasis tarsi gadina antrąją. Būtent siela prilygsta paslėptam tunelio grožiui, jo nematomoms mozaikoms ir plytelėms. Ir viena, ir kita buvo užmiršta, ir viena, ir kita reikia atverti, atskleisti pasauliui. Erotiškumas išblėsta, atsiranda švelnus dvasingumas, ir gana netikėto pobūdžio.

Pasirodo, kad vienintelis būdas „atverti“ heroję ir atskleisti jos sielą pasauliui – nedelsiant pradėti maldauti:

Donʼt forget me
There’s a tunnel under Ocean Boulevard

Nepamiršk manęs.
Po Vandenyno bulvaru tunelis yra.

Tunelis, ši fizinės meilės, skausmingos psichinės būklės ir paslėpto dvasinio grožio metafora, iš klausimo virsta užkeikimu: „Nepamiršk manęs! Nepamiršk manęs! Po Vandenyno bulvaru tunelis yra!“ – artėjant finalui įsisiūbuoja choro spiričiuelis. Pasirodo, tai buvo daina apie užmaršties baimę.

Tai buvo apie visų pamirštą tunelį. O dabar apie viešbutį „Kalifornija“, tiksliau, apie dainą Hotel California, kurią žino beveik visi. Antroje Boulevard strofoje pasirodo mergina (ne lyrinė herojė), kuri niūniuoja Hotel California, beje, visai ne todėl, kad jai ji patinka. Ir čia prasideda aukščiausias pilotažas:

Itʼs because she’s in a world preserved, only a few have found the door
Itʼs like Camarillo, only silver mirrors running down the corridor
Oh, man

Tai todėl, kad ji – išsaugotam pasaulyje, tik nedaugelis rado duris.
Tai lyg Kamariljo, vien sidabriniais veidrodžiais iškabinėtas koridorius.
O, žmogau.

Išversiu iš amerikietiškos poezijos į europietišką prozą. Mergina dainuoja Hotel California, nes ant įsimintino „Eagles“ albumo, kuriame ir yra šis garsus kūrinys, viršelio, pasak gandų (beje, melagingų), vaizduojama liūd­nai pagarsėjusi Kalifornijos valstijos psichiatrinė ligoninė, įsikūrusi Kamariljo mieste. Ji lygina savo psichinę – ir egzistencinę, o šiais laikais tai beveik tas pats – būseną su buvimu šioje įstaigoje, iš kurios, kaip teisingai pastebi Lana Del Rey, tik nedaugelis ras išėjimą, nėra išsigelbėjimo iš begalinio koridoriaus, nukabinėto veidrodžiais. Pastaba: pradėjome nuo tunelio, o tęsiame koridoriumi; ką apie tai pasakytų Lanos psichoanalitikas, jei toks būtų?

Psichiškai nestabili mergina niūniuoja Hotel California, o priedainio eilutė „Whenʼs it gonna be my turn?“ įgyja visiškai kitokią, toli gražu ne erotinę prasmę. Be to, į vieną iš Didžiojo Amerikos dainų rinkinio aštuntojo dešimtmečio vidurio kūrinių mūsų lyrinė herojė atsako nuoroda į kitą, Harry’io Nilssono dainą Don’t Forget Me… Ech, brangus skaitytojau, kaip matai, mes jau pasiekėme tolimus Amerikos užkampius, kur kantri atlikėjas languotais marškiniais pakeičiamas lyrišku dainininku su gitara, taip pat vilkinčiu languotus marškinius… Bet nenusimink! Išsigelbėjimas arti, mes netrukus paliksime šią vietą, ne mažiau savarankišką ir uždarą nei Kalifornijos valstijos psichiatrijos ligoninė.

Mus išgelbės akiniuotas bitlas, taip taip. Ir štai kokiu būdu. Lyrinė dainos herojė visiškai susipainiojo savo baimėse, nerime, geisme, kažkas jos galvoje groja dainas iš vaikystės, H. Nilssono balsas dreba ties dar vienu „nepamiršk manęs“ trečiosios minutės pradžioje, jis jau nori liautis, pradėti viską iš naujo arba apskritai pasiųsti kur toliau tą sumanymą – jo balsas akivaizdžiai nebuvo tam tinkamas, – bet tada kažkas švelniai paplekšnoja jam per nugarą ir sušnibžda į ausines: „Nagi!“ Tai albumo prodiuseris Johnas Lennonas. Jis tuo metu buvo palikęs Yoko ir gyveno gan pašėlusį gyvenimą, dažnai drauge su Nilssonu. Kad nors kiek pagerintų gerokai sugadintą karmą, jis ėmėsi prodiusuoti Harry’io albumą. Prieš įrašinėdamas, Nilssonas per vienas iš išgertuvių pertempė balso stygas, bet nuslėpė tai nuo Lennono, bijodamas, kad šis atsisakys pasiūlymo. Kilnusis Johnas palaikė savo sugėrovą, viskas pavyko, Don’t Forget Me tapo hitu, Elizabeth Woolridge Grant daug kartų jį girdėjo vaikystėje, o kai užaugo ir tapo Lana Del Rey, norėjo parašyti dainą ta pačia tema, bet naudodama savo metaforas. Šalia Don’t Forget Me atsirado Hotel California, o po jomis – tunelis, mozaika ir spalvotos plytelės.

Iš tiesų tame tunelyje slypi visas pasaulis: merginos ir jų mylimieji, Kalifornija ir Niujorkas, kur Elizabeth Grant praleido vaikystę ir audringą jaunystę, Amerika ir Europa, meilė ir mirtis, knygos bei filmai apie meilę ir mirtį. Tau leidus, brangus skaitytojau, aš irgi pasiliksiu tunelyje. Man čia geriau nei viršuje. Juk gražu, aplink mozaika, spalvotos plytelės. Ir laikas prisipažinti: aš galutinai pasenau su savo dainomis, knygomis, perskaitytomis ar išgirstomis istorijomis apie meilę, šlovę, beprotybę, mirtį, talentą, visa tai dabar reikalinga tik DI, kuris abejingai viską sugeria ir paverčia plastiko turiniu. Žinoma, prisimenu, kad turiu papasakoti apie šedevrus A&W ir Candy Necklace, apie vidutiniškus, bet kokybiškus Let the Light In ir Margaret, dar apie įtikinamą finalinę Taco Truck, kurioje susilieja albumo muzikinė amerikana: ritmenbliuzas, repas, baladė. Apie visa tai – ir apie daugelį kitų dalykų – galvosiu sėdėdamas savo nuostabiame tunelyje. Bet nemaldausiu nepamiršk manęs.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė