Nežinau, ar pagalvojote, kad Kaune, prasilenkdami laike, veikė du restoranai panašiais pavadinimais. Pirmasis (chronologiniu požiūriu) – vyresnės kartos kauniečiams gerai žinomas „Pasimatymas“, garsėjęs ne tik tradicinėmis priešiškų miesto rajonų gaujų (nuo vietinių iš Dainavos iki Centro, Žaliakalnio ir net tolimosios Birutės II patriotų) muštynėmis, bet ir lietuviško rokenrolo (tuometinio bigbyto) pradininkų pasirodymais. Antrasis, gerokai mažesnis ir vėliau atsiradęs Kauno senamiesčio širdyje, iš pažiūros vadinosi lyg ir kitaip – „Randevu“. Nors šiam žodžiui kalbininkai lipina nevartotinos svetimybės etiketę, jo įkūrėjai ir svajingų akių savininkei Joanai kažkaip pavyko užregistruoti būtent tokį pavadinimą, kuriame visi mes, „Nemuno“ skaitytojai, nesunkiai įžvelgiame lietuvišką prancūziško pasimatymo atitikmenį. Vidurnakčio apsistumdymų bei gyvos muzikos būta ir čia (senamiestyje abu šie dalykai kažkaip savaime įgydavo kamerinį pobūdį), bet tai dar ne visi minėtus restoranus vienijantys bruožai. Kas gi dar tarp jų bendro? Laikydamasis žanro taisyklių, leisiu jums šiek tiek pagalvoti, prieš pateikdamas teisingą atsakymą. Štai jis: išėjęs iš jų abiejų, galėjai pamatyti Roberto Antinio skulptūras. Kažkada, spoksodamas į vieną jų (tą prie Kauno pilies), laukiau draugų, kuriuos gimtadienio proga pasikviečiau į „Randevu“. Tada, skulptūros fone, pirmą kartą iš arti pamačiau Aliną Orlovą. Ir ne tik pamačiau: paaiškėjo, kad romantiškoji šeimininkė Joana nutarė man padovanoti tuo metu fantastiškai populiaraus „Mėnulio“ autorės koncertą. Gerokai nudrengto ir ne visais klavišais dainininkei atsiliepiančio pianino garsai, neįtikėtinai lengvai ir aukštai virš restorano šurmulio pakylantis balsas, ašara klausytojos akyje, eilėraščio eilutėje trumputei akimirkai prasivėrus ilgai ieškotai pras­mei – tarsi atsidūriau „Kasablankoje“. Kartu su kitais to vakaro rendez-vous dalyviais vėl pajutau tyliai sprogstančio poezijos ir muzikos mišinio galią. Jo magišką receptą seniai įtariau žinojus savo neakivaizdinius bičiulius Bobą, Leonardą ir Mareką, kurių balsus vaikystėje išgirdau per Varšuvos radiją savo senelių – Lietuvos lenkų – kambaryje. Apsidžiaugiau, kad ir mūsų šalyje vis atsiranda su tais pat efemeriškais ingredientais eksperimentuojančių alchemikų. Baigusi neilgą koncertą, dainininkė plojimų debesėlyje dingo taip greit ir netikėtai, kad nespėjau nei tinkamai padėkoti, nei atsisveikinti. Ir štai – po penkiolikos metų – antrasis rendez-vous.

Alina, žinau, kad kažkada ketinote rinktis dailės studijas. Savo pastarojo albumo „Nakties atvirukai“ viršeliui pasirinkote Caravaggio drobės „Bakchas“ fragmentą. O jei turėtumėte išskirti meno kūrinį, kaip metaforą, geriausiai apibūdinančią jūsų kūrybos siekį, kas tai būtų?

Gal „Flammariono graviūra“, kurioje piligrimas, pasiekęs pasaulio kraštą, tarsi praplėšia dangaus skliautą ir dairosi po visatos platybes, neprieinamas eiliniams mirtingiesiems? Juk gyvenimas – ne tik tai, ką matome plika akimi ir apie ką galvojame, kad gerai žinome. Nuo seno mėgstu šią graviūrą, ji puikiai iliustruoja mano susižavėjimą stebuklingais kasdienybės šydo įtrūkimais ir būties transcendencijos paieškomis.

Man kūryba yra bergždžias, bet neišvengiamas bandymas įminti neįmenamą žmogaus ir pasaulio mįslę, egzistencinis, gyvas ženklas, lyg vienišas šūksnis aklinoje olos ar urvo tamsoje – „Aš esu!“, į kurį, aišku, tolimas aidas atsiliepia: „Esu? Esu?“

Prisimenu dokumentinį Wernerio Herzogo filmą „Užmirštų sapnų urvas“ apie puikiai išlikusius priešistorinius piešinius Chauvet urve Pie­tų Prancūzijoje – įstabu atpažinti pirmykščio žmogaus norą atvaizduoti savo pasaulį, suteikti jam ženklą, simbolį. Be galo gražūs ten esantys gyvūnų piešiniai, bet ypač jaudinančiai žmogiški yra delnų įspaudai ant urvo sienų. Kūryba, tam tikra prasme, yra tas delno įspaudas bevardžio, negailestingo ir amžino laiko tėkmėje.

Jūsų elektroninio pašto adresas – aiški nuoroda į populiarią kartvelų dainą „Chito-gvrito“. Jos herojų, paukštelį giesmininką, kuriam daina – gyvenimo prasmė ir tikslas (palyginimas su jūsų pasirinktu keliu čia tiesiog peršasi savaime), „iš tolo šildo vaikystės šviesa“. Ar vaikystė šiandien šildo jus?

Ne tik šildo. Manau, kad viskas manyje iš ten. Namai buvo pilni knygų lietuvių, anglų, rusų kalbomis. Daug turėjome ir meno albumų. Mano pirmi žingsniai į kūrybą – skaitymas, rašymas, muzika. Būtent tokia tvarka. Buvau visų aplinkinių bibliotekų skaitytoja. Wilhelmo Hauffo pasakos, ypač „Šaltoji širdis“ su paslaptingu Juoduoju mišku – ir šiurpi, ir stipriai įtraukianti. Iš jo pasakos „Kalifas gandras“ pasiskolinau burtažodį savo antrojo albumo pavadinimui – „Mutabor“ (liet. aš pavirsiu). Markas Twainas, Astrida Lindgren, Selma Lagerlöf, Tovė Jansson – taip pat mano vaikystės autoriai. Vėliau lygiai taip pat godžiai pradėjau skaityti ir rimtesnes knygas – atėjo Franzas Kafka, Heinrichas Böllis, Trumanas Capote, Gabrielis Garcia Marquesas, Julio Cortázaras, Agota Kristof. Dabar galvoju, kad daug skaičiau dar ir todėl, jog buvau gana jautrus, uždaras vaikas ir nuo tam tikro realybės grubumo slėpdavausi knygose, rasdavau jose visiškai naują, kitokį pasaulį, kuris labai skyrėsi nuo to, ką galima buvo patirti gimtajame Visagine.

Pamėgau gamtą, kurios ten netrūko: aplinkiniai pušynai ir ežeras, tada atrodęs tarsi jūra – prie jo svajodavau, kai pabėgdavau iš pamokų. Gamtoje patyriau pirmąjį buvimo su savimi pojūtį, vienatvės skonį, jos kartėlį ir – tuo pat metu – saldumą. Gamta mane svaigino, labai troškau jos grožį kažkaip pagauti, lyg pasiimti sau. Gal iš to mano noro pasisavinti tai, kas neįmanoma, ir atsirado poezija, kaip vienintelis būdas kartais pačiupti amžinybės paukštę už uodegos. Vaikystė – tai laisvė žaisti, kai bene vienintelė atsakomybė – nenubėgti per toli nuo namų. Aš renkuosi prisiminti geriausius dalykus, nors tie praėjusio amžiaus devyniasdešimtieji mūsų šeimai, kaip tada ir daugeliui kitų, nebuvo lengvas metas.

Žinoma, su laiku praeitis įgauna vis daugiau šiltesnių atspalvių. Rašant muziką ir poeziją, kartais labai norisi grįžti į vaikystės pasaulio „matymą“, užčiuopti, pagauti tokį pat vaikišką žvilgsnį. Manau, kad kuriančiam žmogui tam tikra prasme tenka amžinai išlikti vaiku, saugoti nuostabą ir pirmapradį tyrumą – nemąstyti per daug, išlikti, būti, kiek įmanoma, dabarties akimirkoje, žaisti ne dėl pergalės, o dėl žaidime slypinčios prasmės.

Vaikystėje poezijos daug neskaičiau. Apskritai, eilėraščius pradėjau rašyti dėl paauglystei būdingo jausmų pertekliaus. Norėjosi juos kažkur išreikšti. Būdama gal penkiolikos metų pradėjau skelbti savo eiles portale rasyk.lt, ten pasijutau radusi savo bendruomenę, kurios susibūrime Vilniaus mokytojų namuose pirmą kartą padainavau. Matyt, tada ir prasidėjo mano muzikinė kelionė, gimusi internete, nuvedusi į daugybę įvairiausių Lietuvos ir pasaulio vietų bei situacijų. Buvau labai jauna ir ne kažin ką apie gyvenimą išmaniau, bet turėjau keisto beatodairiško tikėjimo savo galia. Visai gali būti, jog mano kūryba i didele dalimi kilusi iš jaunatviško polėkio ir maksimalizmo.

Kartu gyvenę mano seneliai su manimi kalbėjo lenkiškai. Džiaugiuosi jų dėka visai neblogai išmokęs šią kalbą. Žinoma, man labai padėjo „Trójka“ su TVP. Todėl kartais susimąstydavau apie savąjį „LDK identitetą“. Jūsų tėtis – Lietuvos lenkas, mama – rusė. Kaip apibrėžtumėte savąją tapatybę?

Prasidėjo nuo visiškos makalynės: namuose kalbėjome rusiškai, girdėdavau tėtį su močiute kalbant lenkiškai, o mane nusprendė leisti į tuo metu vienintelę lietuvišką mokyklą Visagine. Tai buvo drąsus ir neįprastas pasirinkimas: visi mamos draugių vaikai lankė rusų mokyklas. Bet mama buvo tvirtai įsitikinusi – juk gyvenam Lietuvoje.

Štai ką pasakysiu: savo tapatybę pažįstu ir kuriu per kalbą. Man dažnai yra tekę dainuoti ne Lietuvoje. Pastebėjau, kad žmonės netikėtai jaut­riai reaguoja į lietuvių kalbos skambesį. Galbūt mano tvirtinimas pasirodys nepakankamai pagrįstas, bet manau, kad archajiškos mūsų kalbos šaknys ar ryšys su indoeuropiečių prokalbe leidžia universaliu būdu kreiptis į klausytojus, lyg „bazine“, kolektyvinėje sąmonėje gyvuojančia kalba. Dabar suprantu, kad augdama daugiakalbystėje, išmokau pamatyti kalbą tarsi iš šalies – kaip unikalų pasaulio suvokimo būdą, tikrą charakterį, atmosferą. Taip pat išmokau, kad tapatybė – labai sąlygiškas dalykas, dažnai atsitiktinis, kartais fiktyvus ir visada labai asmeniškas. Ta tautų makalynė atvedė mane iki buvimo tiesiog žmogumi tarp žmonių. Į galvą ateina ispanų rašytojo ir filosofo Miguelio de Unamuno egzistencinis apibendrinimas – esu „žmogus iš kūno ir kraujo“.

Neišmanau muzikos teorijos, bet jūsų dainose nerandu aiškiai išreikšto bridgeʼo, prie kurio mane pripratino roko muzika. „Skaičiai“ man skamba kaip tobulas klasikinis bliuzas, nors ir nesistengiate to pabrėžti. Apie neišsipildžiusią Paryžiaus svajonę dainuojate senovinio romanso gaida, primenančia Michelle Gurevich intonacijas. Padėkite man susigaudyti ir apibūdinkite savo muzikinį stilių.

Mano melodijos muzikiniu požiūriu – paprastos, „neužsuktos“. Nenoriu jų analizuoti, nes kai pradėsi per daug mąstyt… Jei pasisakau koncertų metu, tai dažniausiai tik norėdama specialiai pasišaipyti iš savo nesugebėjimo kalbėti apie kūrybą. Publikai linksma, manau, kad jie supranta. Iš tiesų gana sudėtinga reflektuoti savo pačios muziką, bet jei žiūrėčiau iš šalies, manau, kad galėčiau stilistiškai ją įvardinti kaip dainuojamąją poeziją su įvairiais folko, šansono, kartais roko ar chamber pop ir dream pop elementais. Groju jau beveik dvidešimt metų, tad stilistiškai skambesys kito ir vystėsi, bet nepakeičiamas išlieka tekstas, kaip dainos stuburas, ir, žinoma, poezija, kaip būdas išgyventi.

Beje, su M. Gurevich kažkada susitikome Tbilisyje, kai abi pasirodėme vieno festivalio programoje. Tą koncertą prisimenu visų pirma dėl kilusios siaubingos audros. Mes su grupe išėjome į sceną pliaupiant lietui, griaudžiant ir žaibuojant. Niekada gyvenime nebuvau mačiusi tokių įspūdingų žaibų. Gražu, tik visi mūsų laidai – užlieti vandens. Dabar taip nesielgčiau, suprantu, kad rizikavome savo gyvybėmis, bet tada buvome tvirtai nusiteikę tęsti. Nebaigti dainos – jokiu būdu, tik pirmyn. Jaunystės klaidos. Michelle pasirodė kitą dieną, audrai aprimus. O šiaip, jūsų tiesa – jos melodikoje atpažįstu ir man būdingą nostalgiją, tokią dekadentišką Rytų bloko melancholijos lyriką.

Pastaruoju metu pradėjau domėtis ir kompiuteriniais muzikos kūrimo metodais. Nieko sudėtingo kol kas čia nedarau. Bandau tiesiog žaisti su garsu kaip tekstu. Įsivaizduokite: einu pro muzikos akademiją, girdžiu įvairiais instrumentais repetuojančius studentus, o tuo pat metu – lekiančias pro šalį mašinas, praeivių pokalbių nuotrupas, bažnyčios varpų skambesį, statybų keliamą triukšmą… Tai tarsi skirtingi garsų poezijos sluoksniai, kuriuos norėčiau pabandyti sujungti vienoje kompozicijoje. Kompiuterinės technologijos leidžia eksperimentuoti tokiais dalykais. Dabar gyvenu labai judrioje, pilnoje įvairiausių garsų gatvėje – galbūt iš čia tokios mintys.

Mane žavi maži atradimai, kai pajuntu netikėtai susikryžiuojančias net ir visiškai skirtingų laikmečių bei sričių kūrėjų trajektorijas, tam tikrus sąryšius, sukuriančius naujas patirtis arba leidžiančius kitaip pažvelgti į gerai žinomus dalykus. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad garsusis Nyderlandų dailininkas Fransas Halsas pažinojo savo tautietį optikos genijų Antonie’ų van Leeuwenhoeką, pradėjau kitaip žiūrėti į jo gausiai tapytus grupinius portretus, įtardamas juose ankstyvąją fotografiją. Ar jums svarbūs tokie sąryšiai, sutapimai?

Be galo jais žaviuosi. Ieškau tokių ženklų ir labai vertinu magiškus gyvenimo susipynimus. Pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas dabar man pats geriausias, tiesiog Dievo muzikos kūrėjas. O Visagino muzikos mokykloje jo itin, net sakyčiau – aktyviai – nemėgau. Su džiaugsmu grodavau emocingąjį Frédéricą Chopiną, o skambinant Bacho kūrinius pedagogai reikalaudavo santūrumo ir drausdavo bet kokį jausmų demonstravimą, todėl man ir nepatiko. Iš naujo Bachą atradau Andrejaus Tarkovskio filmuose. Matyt, reikėjo vaizdo, kad geriau suprasčiau garsą. Arija „Pasigailėk manęs, Viešpatie“ iš Bacho „Mato pasijų“ man iki šiol yra gražiausias pasaulyje muzikos kūrinys.

Įdomu, kad kinas mane atvedė ir į Williamo Blake’o poeziją. Kažkada su draugu apsigyvenome nuošalioje sodyboje netoli Kauno, nuostabioje Panemunėje. Sakiau, kad mėgstu gamtą, bet mano vaikystės Visagine gamta buvo mieste arba šalia miesto, o čia buvo toks „visiškas“ kaimas. Kartą vakarą, likusi viena namuose, skaičiau švedų mokslininko, mistiko Emanuelio Swedenborgo knygą „Apie dangų, dvasių pasaulį ir pragarą“. Žinote: mistiniai regėjimai, pranašiški sapnai ir panašūs dalykai. Iškart po to pradėjau žiūrėti Jimo Jarmuscho filmą „Negyvėlis“. Negalėčiau tiksliai pasakyti, apie ką šis filmas. Gal apie tai, kad mirtis nėra pabaiga, bet perėjimas į kitą būties lygmenį, o poezija yra būdas tą perėjimą suvokti? Herojai skaitė Blake’o, kuris, kaip paskui sužinojau, buvo Swedenborgo pasekėjas, eiles, skambant nuostabiai Neilo Youngo muzikai. Swedenborgo mistika, susišaukianti su rūsčia filmo nuotaika, neperregima tamsa už langų, į kuriuos plakasi keisčiausios išvaizdos naktiniai drugiai, kažkokių gyvūnų balsai tarsi visai čia pat. Šiurpokas derinys, ką ir bekalbėti, gal net Hauffo „Šaltosios širdies“ įspūdis nublanksta. Ir štai tokioje aplinkoje Blake’o poezija mane labai paveikė. Šitaip mano repertuare atsirado šio poe­to „The Garden of Love“, „Sick Rose“, „I Laid Me Down“. Beje, Londono „Tate“ galerijoje prieš kelis metus man pasisekė pamatyti didžiulę Blake’o akvarelių, tapybos ir grafikos darbų parodą. Nuostabus kūrėjas, vizionierius, gerokai pralenkęs savo laiką. Sako, kad paskutines gyvenimo akimirkas – jau mirties patale – jis džiūgavo ir dainavo apie tai, ką regėjo jam atsiveriančiame rojuje. Ką noriu tuo pasakyti, Alfredai? Pasaulis kupinas mįslių! Ir, retkarčiais, stebuklų.

Tomo Petreikio ir Dariaus Petreikio nuotraukos