Dabar jau galime tvirtinti, kad Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūrą“ Lietuvoje žino visi. Pirmiausia todėl, kad spalio 5 d. garsioji simfoninė poema skambėjo ne tik koncertų salėse. Jos aidai turbūt pirmą sykį girdėjosi miestų aikštėse, sklido pro langų plyšius ir netgi žinių reportažų fone. Pastarosiomis savaitėmis Čiurlionio „Jūra“ įgijo misiją, kurios, regis, visai nesitikėjome – tapo vienijančiu kūriniu, kultūrinio protesto metafora bei įrankiu.

Galbūt ne veltui tai nutiko kaip tik dabar. Pravėrus istorijos puslapius, atsiveria povandeninis garsiojo kūrinio žemėlapis. Jame plyti keisti neįvardyti reljefai – tarsi žinomų ir anoniminių muzikų skirtingų spalvų pieštukų žymės Čiurlionio partitūros originale. Jūros dugno kartogramoje yra ir neištyrinėtų plotų – pavyzdžiui, kodėl sovietmečiu skambėjusią „Jūra“ galima laikyti labiau kompozitoriaus Eduardo Balsio nei Čiurlionio fantazijos kūriniu.

Šiame ne moksliniame, o apžvalginiame tekste kviečiu sekti Čiurlionio kūrinį nuo pat jo ištakų prie Mikalojaus Konstantino darbo stalo – per tarpukario inteligentų sambūrius ir sovietinius kompromisus – iki šių dienų pasaulinių koncertų salių ir internetinių grojaraščių. Be knygose, atsiminimuose ir straipsniuose užfiksuotos informacijos, prie šio pasakojimo stipriai prisidėjo ir Lietuvoje gyvenantis graikų kompozitorius, muzikologas Charalampos Efthymiou, parengęs naujausią M. K. Čiurlionio simfoninės poemos redakciją. Būtent ji pirmą sykį suteikia galimybę išgirsti originalų „Jūros“ garsinį peizažą ir kviečia sugrįžti prie savo kultūrinių versmių šaltinio.

ČIURLENANČIOS „JŪROS“ IŠTAKOS IR DELTA

Kalnai, miškas ir jūra – trys įspūdingiausi gamtos peizažai, žadinę romantizmo kūrėjų vaizduotę. Šios erdvės kelia pagarbią baimę kažkam didesniam už save, priverčia pasijusti tik mažyčiu ato­mu pasaulio begalybėje. Tokiame vėlyvojo romantizmo pasaulėvaizdyje formavęsis Čiurlionis (1875–1911), nepaisant vaikystės Dzūkijos miškuose, kūryboje ne kartą buvo inspiruotas jūros. Trijų paveikslų cikle „Jūros sonata“ regime ir iš bangų bei perlų suformuotą fantastinę tekstūrą (I dalis), ir japonų dailės tradiciją primenančią pražūtingą didžiąją bangą (III dalis). Kelionėje prie Juodosios jūros Čiurlionio darytose nuotraukose atsiskleidžia ir kandžiai realistiška, netgi humoro persmelkta kūrėjo pasaulėžiūra. O kur dar kartu su žmona Sofija sumanyta opera „Jūratė“, galėjusi tapti totaliniu garsiniu, literatūriniu ir vizualiu jūros įkūnijimu.

Norint sužinoti, kaip tiksliai užgimė didysis Čiurlionio opusas, tenka sekti nenuosekliu jo laiškų ir rankraščių punktyru. Viena vertus, kūrinio radimasis, regis, buvo staigus. Pirmasis variantas užrašytas Varšuvoje 1903 m. gruodį. Pasak Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo Vytauto Landsbergio, radęsis vienu ypu, tai liudytų „popierius,
rašysena, gera nuotaika: akolades, jungiančias po kelias penklines, Čiurlionis paverčia komiškais profiliais“. Regis, kiek netikėtas sumanymas rašyti didžiuliam simfoniniam orkestrui su vargonais – juk nedaug anuomet būta nereliginių erdvių, turinčių didįjį instrumentą. Vis dėlto prigimtinę Čiurlionio drąsą imtis plataus užmojo galėjo skatinti ir gana turtingas Varšuvoje bei anksčiau Leipcige surinktų koncertinių patirčių bagažas.

1904 m. įsteigus Varšuvos dailės institutą, Čiurlionis stoja į pirmas studentų gretas ir apleidžia muzikos rašymą. Laiškuose vis mini, kad „Jūra“ guli nebaigta. 1906 m. kompozitoriaus kolega prisiminimuose pasakoja apie įnirtingą kūrybą, galimai – simfoninės poemos: „Mačiau, kaip [Čiurlionis] apalpo Krynicioje prie fortepijono klavišų; toks buvo išsakintas didžiulio darbo. Skambino savo simfoniją, taisė ir dirbo iki nualpimo. Teisingai Lietuva didžiuojasi jį turėdama.“

1906–1907 m. Sandūroje Čiurlionis muzikines idėjas perkėlė orkestrui, laiškuose gyrėsi rankraštį net įrišęs. Kūrinį dedikavo bičiulei Bronisławai Volman, o pavadinimą skyrė dzūkišką – „Marės“. Vėliau laiškuose vylėsi surengti atlikimą, deja, 1911 m., taip jo ir neišgirdęs, mirė. Yra ženklų, kad partitūra keliavo į Paryžių pas bičiulį Eugeniuszą Morawskį (šis neištesėjo ketinimo išleisti natas), tačiau paskui jos vieta dingsta iš mūsų akiračio ketvirčiui amžiaus.

KAIP KASTUKAS ĮSIVAIZDAVO JŪRĄ

„Jūros“ istorija ima trūkinėti Čiurlioniui dar neatsitraukus nuo rašalinės ir popieriaus. Įprastai simfoninė poema turi tekstinę programą, savotiškai paaiškinančią, kas vyksta kūrinyje arba kokios būsenos jame perteikiamos. Tačiau Čiurlionio „Jūrai“ parašytos žodinės programos neturime. Visgi jau baigus partitūrą kompozitoriaus sukurta poemėlė apie jūrą rodo itin savitą žvilgsnį į gaivalą.

Romantinėje tradicijoje plati ir permaininga („didi, beribė, neišmatuota“, „alsuoji tyliai ir ramiai <…>, nėra ribų tavo galiai“), Čiurlionio kūryboje jūra rūsti ir šiaušiama vėjo – išskirtinai negatyvios jėgos („menkysta“, „benamis“, „šakalas“). Prieš vėją ji net praranda savo visagalybę („tavo bangos nebe tavo valdžioj“); unikalus ir itin savotiškas jūros sužmoginimas, jautrus santykis su jos „išgyvenimais“, tarsi iš pagonybės ir lietuviškų liaudies dainų tradicijos perimtas („Tu rankioji savo bangas <…>, graudžiai skundiesi, kaip vaikas“). Nors saviti ir išradingi, Čiurlionio aprašyti jūros įvaizdžiai neleidžia įspėti, kas tiksliai užkoduota prie menkai apšviesto darbo stalo greitai ranka liejant simfoninės poemos natas.

Čia pat kyla ir kitas, galbūt lietuviško nevisavertiškumo, o gal tiesiog smalsumo skatinamas klausimas – kiek gi originalus Čiurlionio kūrinys bent jau 1907-ųjų kontekste? Kompozitoriaus rankraštį tyrinėjęs Ch. Efthymiou sako, kad moksliškai palyginti ir įvertinti labai sudėtinga – savo apimtimi „Jūra“ yra vienetinis Čiurlionio darbas. Prieš tai, žinoma, būta ir simfoninės poemos „Miške“ (1900–1901), tuomet laimėjusios simfoninių kūrinių konkurso žiuri pagyrimą. Tačiau ši sunkiai sulyginama ir dėl muzikinių idėjų gylio, ir dėl orkestro sudėties.

Vertindamas XX a. pirmojo dešimtmečio kontekstą, Ch. Efthymiou tvirtina, jog nuo sukūrimo iki maždaug 1910–1911 m. Čiurlionio „Jūra“ buvo iš tiesų unikalus kūrinys. Partitūrai kompozitorius ieškojo neįprastų instrumentų kombinacijų, savitų spalvų ir muzikinių faktūrų. Tokie drąsūs, kitokie nei amžininkų sprendimai išties veikia puikiai – tuo galime įsitikinti klausydami įtaigaus Mirgos Gražinytės-Tylos diriguojamos „Jūros“ įrašo, kuriame Ch. Efthymiou padėjo iškelti tikruosius Čiurlionio sumanymus. Vis dėlto jie ne visada buvo tinkamai įvertinami. Juk beveik šimtą metų atliekama, įrašoma ir klausoma Čiurlionio simfoninė poema, pasirodo, buvo ne visai jo sukurta.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Sonata Nr. 5 (Jūros sonata). Allegro, 1908. Popierius, 73 × 63 cm. Publikuojama pagal CC BY-NC-ND 4.0 licenciją. Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių

REDAKCIJOSE „SKĘSTANTIS“ KŪRINYS: MUZIKINIO DETEKTYVO BEIEŠKANT

Jei tarpukario pradžios lietuviai pamatytų jubiliejinį 2025-ųjų Čiurlionio potvynį, tikriausiai pasukiotų pirštą ties smilkiniu. Ne, ne dėl to, kad jubiliejų švenčiame persistengdami. Dalis Čiurlionio muzikos, ypač instrumentinė, tarpukariu buvo laikoma pernelyg sudėtinga, keista, nesuprantama. Tiesa, dailės darbai jau 1921 m. sulaukė oficialaus pripažinimo, paskelbus „M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymą“ ir kitąmet organizavus jų supirkimą bei muziejaus steigimą. Tačiau kompozitoriaus muzika koncertuose ir chorų programose tuo metu skambėjo retai.

Pamažu sirpstant brandesnei kultūrinei nuomonei, 1936 m. sumanytas Čiurlionio mirties 25-mečio minėjimas. Jame suplanuota atlikti „Jūra“ iki tol jau spėjo pereiti per kelių muzikų rankas, juodu pieštuku atlikusias „taisymus“ ir prirašiusias „trūkstamus“ ženklus. Visgi didysis iššūkis – adaptuoti vargonų partiją pučiamiesiems – patikėtas moderniam, Paryžiuje studijas baigusiam kompozitoriui Vytautui Bacevičiui. (Jis jau dirbo su mėlynu pieštuku.) Pasak partitūrą tyrinėjusio Ch. Efthymiou, Bacevičius dar „pastip­rino“ Čiurlionio orkestruotę pagal savo įsivaizdavimą. Tad Valstybės teatro (dab. Kauno valstybinis muzikinis teatras) centrinėje ložėje sėdint pačiam prezidentui Antanui Smetonai, diriguojant Baliui Dvarionui, pasaulinė „Jūros“ premjera praėjus 29-eriems metams po sūkurimo buvo jau nebe visai čiurlioniška. O ir visas koncertas, pasak Vlado Jakubėno, „nebuvo taip surepetuotas, kaip tai tiktų tokiam tautinės reikšmės įvykiui“.

Po premjeros „Jūros“ horizontas buvo apgaubtas nežinios migla. Iki pat šeštojo dešimtmečio vidurio, kai kompozitorių sąjungoje imta diskutuoti apie Čiurlionio muzikos „tinkamumą“ pagal sovietinės ideologijos standartus. Iš protokolų nuotrupų aišku tik viena: mėginta ieškoti būdų, kaip iš cenzorių nagų ištraukti formalizmu kaltinamo Čiurlionio kūrybą ir leisti jai skambėti. Tokiomis aplinkybėmis radosi turbūt kontroversiškiausias „Jūros“ raidos etapas – kompozitoriaus E. Balsio parengta ir 1956 m. pirmą sykį Vilniuje atlikta simfoninės poemos redakcija.

Sovietmečiu skambėjusią Čiurlionio „Jūrą“ Ch. Ef­thymiou palygino (žinoma, ne moksline prasme) su remiksu – nauja kūrinio versija, kurioje originalūs elementai papildomi, perdėliojami ir šiek tiek transformuojami. Pirmojoje išspausdintoje šios simfoninės poemos partitūroje, išleistoje 1965 m., atsiranda ne Čiurlionio parašytų melodijų. Kai kuriuos drąsius orkestrinius sprendimus E. Balsys smarkiai supaprastino. Be to, tarp išmestų kūrinio minučių – ir energingiausias „audros“ epizodas. Jei apie sovietinę „Jūros“ versiją kalbėtume kaip apie filmą, sakytume, kad ji buvo mažesnės raiškos nei originalas, su pakeista spalvų gama ir tam tikrais istorijos pertrūkiais.

Galbūt iš dalies tas paprastinimas išgelbėjo simfoninę poemą nuo uždraudimo sovietiniu laikotarpiu: to meto orkestruotės ekspertu laikyto E. Balsio darbas, kaip užfiksuota aptarimų protokoluose, buvo vertinamas ganėtinai gerai. Tačiau savotiškas nacionalinis muzikinis detektyvas – kodėl Balsys ėmėsi vienų ar kitų keitimų – ligi šiol lieka neatskleistas. O perdirbta Čiurlionio „Jūra“ Lietuvoje ir svetur nuo pat pirmojo įrašo 1964-aisiais buvo įvardijama kaip originalas.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Sonata Nr. 5 (Jūros sonata). ANDANTE, 1908. Popierius, 73,1 × 62,2 cm. Publikuojama pagal CC BY-NC-ND 4.0 licenciją. Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių

PAŽINTI SAVE – TAI PAŽINTI TIKRĄJĮ M. K. Č.

Simboliška, kad su Nepriklausomybe Lietuva ėmė pamažu atgauti ir originaliąją čiurlioniškąją „Jūrą“. Dvejopą pasaulio požiūrį į iš imperijos išnirusią Europos valstybę atliepia du 1991 m. išleidžiami įrašai: pirmąjį atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras – Nepriklausomybės aušroje Lietuvoje įkurtas kolektyvas, o antrąjį – SSRS radijo ir televizijos orkestras. Pastarąjį išleido prancūzai serijoje „Saison Russe“ (liet. rusų sezonas). Kultūrinio eksporto pradžią savotiškai žymi V. Landsbergio valstybinis vizitas į Japoniją, kurio užkulisiuose anuometis valstybės vadovas susitarė dėl Čiurlionio kūrinių leidybos toje šalyje.

Tūkstantmečių sandūros ir eurointegracijos verpetuose „Jūra“ vis iš naujo įrašoma Lietuvos orkestrų, diriguojamų ir naujosios kartos, ir sovietinę redakciją anksčiau įgrojusių maestro. Užsienyje vykstančiuose M. Gražinytės-Tylos, Giedrės Šlekytės, Roberto Šerveniko, Modesto Pitrėno ir kitų dirigentų koncertuose simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“ skamba tarsi privalomas repertuaro akcentas. Šalia ant originalių natų darytų Bacevičiaus pakeitimų ir E. Balsio versijos 2000-aisiais pasirodo naujas „Jūros“ partitūros leidimas. Dar neseniai laikytas tikrąja Čiurlionio versija, 2025-ųjų įrašuose jis jau keičiamas Ch. Efthymiou tyrimais grįsta redakcija, pagaliau ir su autentiška vargonų partija. Ši versija netrukus bus išleista ir padės vienoje vietoje matyti ir Čiurlionio originalą, ir jo paliktus netikslumus, ir daugiau nei per šimtmetį kūrinį redagavusiųjų žymes. Regint visa tai, nelieka abejonių: po jubiliejinių Čiurlionio metų sulauksime dar ne vienos archyvinės staigmenos ir požiūrį keičiančios diskusijos.

Norisi pridurti, jog M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“ neišsemiama ne tik muzikologinių ar istorinių diskusijų mėgėjams. Įkvėpti šio kūrinio istorijos, galime įžvelgti netikėtų lietuviškos dabarties ar ateities vizijų. Pavyzdžiui, Čiurlionio alpimas prie fortepijono tikrai turi potencialo tapti nūdienos tautiniu antipavyzdžiu: nepersidirbk taip, kaip Kastukas, nes trumpiau gyvensi ir mažiau dėl Lietuvos nuveiksi.

Galbūt netikėčiausia tai, kad, atrodytų, niekuo su politinėmis temomis nesusijusi Čiurlionio muzika simfoniniam orkestrui ėjo stebėtinai panašiu keliu kaip ir mūsų visuomenė. Visuomenė, išaugusi iš XX a. Atgimimo kultūrininkų idėjinio darbo, be garantuotų vilčių pamatyti (ar išgirsti) savo triūso rezultatą; per konservatyvią tarpukario pradžią brendusi drauge su valstybe ir stačiusi save – ne visada „surepetuotai“, bet su aiškia ateities vizija; išgyvenusi sovietinių kompromisų ir „kombinavimo“ erą, apie kurios veikėjų tikruosius ketinimus dar ilgai spėliosime.

Visai kaip Čiurlionio „Jūra“, mes patys iki pat Nepriklausomybės daliai Europos tebuvome „rusiškos serijos“ dalimi. Po trisdešimt penkerių metų diskusijų, labiau ar mažiau pavykusių reformų, subrendome ir (ne be užsieniečių pagalbos) radome stiprybės pažvelgti į savo ištakas. Smalsu, kokias paraleles tarp valstybės ir muzikos raidos įžvelgs šio amžiaus pabaigos publicistai, aprašydami originalios Čiurlionio „Jūros“ versijos premjeras būtent dabartiniu laiku.