Lošėją jis įkurdino greitosios pagalbos stotyje. Apsimetėlį neregį išsiuntė į televizijos šokių projektą. Ornitologui paskyrė kontrabandininkų gūžtą. Kino režisierius Ignas Jonynas kalba apie tai, kad ekstremalios situacijos atskleidžia ir gėrį, ir blogį mūsų viduje. Tik pabandęs pažinti save, sako, gali perprasti kitą. O pažinimas griauna sienas, kurių šiandien statome vis daugiau – tarp savęs ir artimo, tarp bendruomenių, miestų ir valstybių. Apdovanojimus pelniusių kino filmų „Lošėjas“ (2013) ir „Nematoma“ (2019) režisierius, tarsi pralenkęs laiką, išleido naują filmą, kurio viena iš temų – kontrabanda – ir vėl pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Filmo kelionė Pamaryje jam pačiam tapo dar viena galimybe bent kiek priartėti prie savęs.

Ignai, panašu, Tavo filmai neatsiranda taip greitai ir taip lengvai, kaip norėtųsi. Kur ir kaip kasdienybėje ima kibirkščiuoti naujo kūrinio idėja?

Kiekvieno iš mūsų istorija yra unikali, nes niekada nesikartoja. Didžiulę dovaną gauna tie, kurie knygos, scenarijaus, filmo ar spektaklio idėją susapnuoja. Man taip nenutinka, turiu minkyti kasdienybės tešlą, svarstyti, kas mane jaudina, kas įdomu. Tada intuityviai pradedu ieškoti, kaip ir kokią istoriją galėčiau papasakoti.

Lengviau, kai dirbi dviese, – idėjų pingpongas malonus. „Lošėjo“ ir „Nematoma“ scenarijus rašėme kartu su Kristupu Saboliumi. Pradžioje bandėme dirbti nuotoliu, vienas kitam siųsdavome elektroninius laiškus, kuriuose pakaitomis vystydavome scenas, bet galiausiai supratome, kad be gyvo ryšio nieko nebus. Nuo tada daug laiko praleidome kartu, diskutuodami.

Kokia laimė kurti su bendraautoriumi, kuris dar ir filosofas!

Tai buvo įdomus ir prasmingas laikas. Man buvo svarbu pirmąjį filmą kurti su žmogumi, turinčiu ir intelektualinį, ir gyvenimo bagažą, su tokiu, kuriuo galėčiau pasitikėti. Rašyti scenarijų dviese nėra paprasta, kiekvienas turime savo pasaulį, įsivaizdavimą, siužeto konstrukcijas, gyvenimo patirtis. Turi būti lankstus, prisiderinti, bet kartu – nepamiršti savo sumanymo.

„Lošėjo“ idėja atėjo neiškart. Kai pradėjome rašyti „Nematoma“ scenarijų, taisykles jau buvome nusibraižę: metame mintis į kubilą, iškratome, persijojame ir žiūrime, kas liko, kas kabina. Atrodytų, rašyti vienam lengviau ir greičiau, nereikia prie nieko derintis ir koreguoti. Bet iš tikrųjų kiekvieną kartą tikrinti save patį yra labai sudėtinga. Todėl rašymo patirtį su Kristupu prisimenu kaip labai įdomią ir prasmingą.

Vadinasi, rašydamas vienas, tiesiog savęs klausi: Ignai, žiūrėk, ar šis posūkis siužete – vertingas?

Egzistuoja tam tikros profesinės gairės, rašymo technikos, struktūra. Jei jas valdai, greičiausiai žinai, kaip filmas vystytis ir kuo jis baigsis. Vienas dėstytojas man yra sakęs: taisyklės yra ne tam, kad pagal jas rašytum, o tam, kad pasitikrintum, kai kur nors įstrigai.

Sudėtinga sukurti nenuspėjamą scenarijų. Kai negali numatyti, kas bus toliau, tau įdomu žiūrėti, o jei įdomu – su filmu viskas gerai. Patiks jis ar nepatiks – kitas klausimas.

Kinas tęsia seną gerą tradiciją – dalintis įspūdžiais ir patirtimis apie pasaulį. Jeigu tavo įspūdžiai, pasakojimas įtraukia kitus, puiku, bet jei net ir gerų, netikėtų, įdomių, unikalių įspūdžių turėdamas nesugebi jų perteikti, vadinasi, prieš tave iškilo profesinės kliūtys, kurias reikia suprasti ir įveikti.

Scenarijai man nesirašo lengvai, jau sakiau, tiesiog ateina laikas, kai privalai įveikti pasipriešinimą. Juk toks yra mano darbas. Ernestas Hemingwayʼus laikėsi taisyklės kasdien parašyti po penkis šimtus žodžių. Man tiek nepavyksta, bet suprantu, kad reguliarumas yra svarbu. Nesitreniruosi – prarasi formą.

Rašančiam režisieriui – dar kitaip. Nuolat galvoji, kaip tai, ką sukūrei, nufilmuosi. Kartais pavyksta atsiriboti, išjungti vizualinį mąstymą. Juk filmas yra mąstymas vaizdais, jų seka. Jei ši teisingai sudėliota į vientisą pasakojimą, suprasi net ir nemokėdamas kalbos.

 

Kartais taip būna su knygomis – skaitai ir matai vaizdus, tarsi filmą…

Galbūt tai labiau turtingos literatūrinės kalbos pasekmė. Scenarijuje man įdomiau, kai istorija aprašyta sausai, tada atsiveria fantazija, kaip aš ją norėčiau matyti vaizdais. Būna scenarijų, kuriuose viskas tiksliai pavaizduota – vietos, atmosfera, herojų reakcijos. Man tokie mažiau įdomūs, nes juose – kito kūrėjo vizija. Įdomiau atrasti savo kelią.

Teatre atsiveria didelės galimybės interpretuoti tekstą: net ir turėdamas tik dialogais užrašytą pjesę, gali savaip dėlioti siužetą į mizanscenas ir kliautis aktoriais, improvizuoti. Gali kalbėtis, būti, ir tai – nuostabioji teatro dalis, užtat mėgstu čia grįžti po kino.

Kinas – brangus dalykas, aktoriai užsiėmę, aikštelėje neturi prabangos repetuoti tris mėnesius. Ir vis dėlto, kuo daugiau laiko praleidi su savo personažu, kuo daugiau jį analizuoji, kuo daugiau laiko skiri personažo fizinės ir psichologinės būsenos paieškoms, tuo toliau nueini. Man buvo smagu beveik po penkiolikos metų sugrįžti į teatrą, nes jis – tikroji kūrybos laboratorija.

Užsiminei apie nuolat viduje vykstančius pokyčius. Gal pamėgintum įvardinti, kas ir kaip kinta bėgant laikui?

Santykis su savimi ir pasauliu keičiasi kartu su gyvenimo patirtimi. Kūryba yra vienas iš būdų save pažinti. Pasaulis keičiasi taip greitai, kad nežinia, kuo tapsi po dvidešimties metų. Įdomu, kaip technologijos, dirbtinis intelektas lems mūsų visų gyvenimus, ar galėsime keisti savo kūno dalis, o gal apskritai neturėti fizinio kūno, likti tik kompiuteryje? Neuronų sistemos perkėlimo į kompiuterį galimybė atrodo gana bauginanti… Panašu, kad pasaulis gali pasukti priešingomis kryptimis: vieni bandys grįžti į gamtinę ekosistemą, o kiti gal dar labiau virtualės.

Kuri kryptis Tau artimesnė?

Toji, toliau nuo kompiuterio. Nesu didelis technikos gerbėjas, nors neturiu ir nieko prieš.

Manau, technologijos mums suteikia puikių galimybių. Tačiau gyvenimo ir informacijos sklaidos greitis daug ką keičia ir tikrai ne visada į gerąją pusę.

Koks paradoksas: kuriame įrankius, padedančius mums gyventi, o laiko turime vis mažiau…

Man vienas gražiausių palinkėjimų – ramybės. Jos trūksta. Nelengva ją pasiekti. Balansas yra sudėtingiausia šiuolaikinio pasaulio dalis.

Pastebėjai, kad po pandemijos žmonės ištrūko į gamtą, atrado vaikščiojimo takus, mišką, savo šalį?

Per pandemiją sukūrei ir draminį trilerį „Siena“.

Pandemijos įtakos filmui neneigsiu. Buvome uždaryti, pradžioje atrodė: o, kaip gerai, niekur nereikia eiti, gavome laiko sau. Man netgi patiko, bet paskui pajutau, kad sienos pradeda slėgti. Filmas irgi apie vidines sienas, apie tai, kas mus skiria nuo kitų žmonių ir kiek gali savyje atrasti jėgų, kad jas įveiktum. Dukra ir tėvas filme gyvena viename name, bet kartu – visiškai skirtinguose pasauliuose. Kas turi įvykti, kad atrastum šalia esantį žmogų? Būtina ne tik norėti, bet ir galėti. O galėti kartais – sudėtingiausia.

Savo herojų įsviedžiau į ekstremalias situacijas norėdamas, kad jis pamatytų savo gyvenimą kitokioje šviesoje. Juk tik supratęs save, gali suprasti kitą. Kartais tamsūs dalykai atveria duris į šviesą. Ne visiems, aišku, kai kuriuos tamsa sulaužo, bet tie, kam pavyksta ją peržengti, tarsi atgimsta iš naujo.

Tai, kas vienam ekstremalu, kitam gali būti visiškai įprasta. Pavyzdžiui, kažkam scena su išbraižyta siena filme gali atrodyti siaubinga. Man ji buvo be galo graži.

Būna, kalbamės ženklais, kad atskleistume paprastą mintį. Kartais jie – akivaizdūs, o kartais – tik intuityviai nujaučiami. Didžioji žmogaus jėga – suprasti kitą. Tai sudėtinga.

Kol filmavome „Sieną“, daug geriau pažinau Šilutės apylinkes ir vietos žmones. Kai kurie net vaidino epizoduose. Atšiauraus krašto žmonės turi gerą ir itin specifinį humoro jausmą. Pamario kraštas mums – atostogos, bet buvo įdomu jame atsidurti, kai poilsiautojų nebelieka, kai pakrantės nebekvepia šašlykais, nebeplaukioja laiveliai su įsilinksminusiais poilsiautojais. Pamatai, kad vietovė yra visai kitokia, vietiniai mums parodė atokius praplaukimus upėmis, turistams retai pasiekiamas vietas. Daug kas žino apie Juodkrantės kormoranų koloniją, bet Rusnėje yra net kelios tokios vietos, ne mažiau įspūdingos.

Atšiaurius, šaltas kraštas, visiškai kitokių spalvų nei vasarą. Mudu su operatoriumi Audriumi Budriu ir dailininke Kotryna Balčiūnaite-Budriene ieškojome vizualinės kalbos, kuri ne tik atitiktų realų pasaulį, bet ir atspindėtų įtemptą filmo atmosferą. Kartais net juokaudavome, kad greičiausiai taip nebūna, bet galėtų būti. Realybė irgi nustebindavo – senoje gyvulių fermoje žiemoja laivai, upės vanduo esant stipriam vėjui banguoja į priešingą pusę, marių vidury gali stovėti iki pusės seklumoje ir daugybė kitų dalykų.

Oras Pamario krašte keičiasi akimirksniu – čia saulė, čia – lyja ar sninga. Keturi metų laikai per vieną valandą! Matai, kaip tokios sąlygos veikia vietos gyventojus, kokie jie užsigrūdinę. Vienas žvejys mums pasakojo savo vaikystės istoriją: po pamokų nespėjęs į keltą, likdavo miegoti melduose.

Iš to, ką pasakoji, galima suprasti, kad ne tik Tu filmui perteiki savo emocijas, bet ir filmas Tau.

Kiekvienas filmas yra kelionė visomis prasmėmis – ir fizine, ir vidine. Nuo jo pradžios iki galutinio rezultato – milžiniškas skirtumas. Gal ir yra žmonių, kurie moka tvirtai laikytis to, ką sugalvojo, bet man įdomu, kai negali nuspėti, kokie siurprizai laukia.

Žinojome, kad teks filmuoti atšiauriomis sąlygomis, pradėjome ruoštis dar prieš filmavimus – sportavome, grūdinomės, maudėmės šaltame vandenyje. Man patinka kūrybos procesas, kuriame yra daug fizinio pasirengimo. Netgi teatre įdomiau repeticijas pradėti nuo fizinių pratimų ir tik vėliau pereiti prie analizės, kas, kaip ir kodėl. Žmogaus poelgiai dažnai pasako daugiau nei žodžiai. Jei aktorius gerai suvaidina, gali be žodžių suprasti, kodėl personažas taip elgėsi.

Netrūksta filmų, kuriuose daug šnekama, bet parašyti gerą dialogą – sudėtinga, turi absoliučiai suprasti personažą, nes kiekvienas iš jų kalba savo kalba.

Kine žiūrovas pasirengęs nerti į iliuziją, jis nori, kad jį apgautų. Jei kažkas trukdo tai padaryti, iliuzija dingsta.

Man įdomu atrasti naujus žmones, kartais tiesiog yra įdomių asmenybių, su kuriomis norėčiau padirbėti. Būti su tais, kurie tau patinka, – didžiulė dovana. Sukurti filmą užtrunka penkerius šešerius metus, vadinasi, su tais žmonėmis praleidi daug laiko. Kadangi filmą kuri labai ilgai, jis tampa nebe tavo darbu, o kažkuo kitu, daug svarbesniu, tavo gyvenimo dalimi, kurią norisi nugyventi turiningai.

Pradėjęs savo filme kalbėti apie sienas, ištraukei dar vieną svarbią temą – kontrabanda.

Pamarys ir kontrabanda buvo susiję nuo senų laikų. Per sieną keliaudavo arbata, degalai, degtinė, netgi paukščiai. Yra daugybė istorijų, iš kurių būtų galima padaryti visai gerą komediją.

Norėčiau sukurti kažką linksmesnio, tikrai! Galbūt kitas filmas bus kaip tik toks, kažkas iš dramedy žanro.

Kuo save maitini? Iš kur semiesi motyvacijos, įkvėpimo?

Gyvenimas pilnas įkvepiančių istorijų, dažnai daug originalesnių, nei galėtų sukurti scenaristas. Jei idėja užkabina, imi ja tikėti, vadinasi, kino kelionė prasideda. Žinoma, labai svarbu, kad tai, ką darau, įtrauktų ir kitus, nes visada jauti – ir kai įdomu, ir kai nepatinka. Filmą kuria komanda, ne vienas režisierius.