Jaunosios kartos kompozitorius Dominykas Digimas – ryškus šiuolaikinės kultūros asmuo vien dėl to, kad jo pilna visur: muzika skamba svarbiausiose Lietuvos salėse, teatruose, kine, įvairiausio plauko meno projektuose, šalies ir užsienio festivaliuose. Šis kūrėjas dirba daug, talentingai ir – drąsiai. Tą liudija atgarsio sulaukusi taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“, rodoma Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, taip pat Thomo Manno festivaliui parašytas kūrinys „Hights“ („Aukštumos“), LRT „Klasikos“ dvidešimtmečio proga sukurta muzikinė miego patirtis „Ką sapnavai?“, Nacionalinės filharmonijos užsakymu Vasario 16-ajai skirtame koncerte nuskambėjęs opusas „Aušros choras“ ir kiti. Jis yra pelnęs ne vieną Kompozitorių sąjungos premiją, už muziką Gintaro Varno režisuotam spektakliui „Puikus naujas pasaulis“ Valstybiniame jaunimo teatre jam įteiktas Auksinis scenos kryžius. Dominykas yra ir vienas iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjų.

Esate sakęs, kad kompozitoriaus kelią pasirinkote septyniolikos, o tai jau vėlu. Kada tokiems sprendimams tinkamiausias laikas?

Kai stojau į kompoziciją, vyravo nuomonė, kad renkantis šią specialybę turi būti tvirtas teoretikas, tačiau mano atvejis – priešingas. Su teorija turėjau intuityvų santykį, mokykloje mokiausi atlikimo meno. Užtat nestokojau entuziazmo. Puikiai pavyko stojamieji egzaminai, tai labai motyvavo. Tad dabar nepasakyčiau, jog tai nutiko per anksti ar vėlai – susidėliojo savo laiku. Studijuojant viskas buvo labai nauja, ieškojau savito skambesio, tobulėjo komponavimo įgūdžiai. Akademijoje užsiėmiau ir kitomis veiklomis – festivalių organizavimu, bendradarbiavimu su skirtingais muzikantais, menininkais. Viskas buvo labai įdomu. Iki šiol dirbu skirtinguose kontekstuose – tenka ne tik rašyti koncertinius kūrinius, dirbti teatro ir kino pastatymuose, bet ir kurti parodų garso takelius, atlikti improvizacinę muziką.

Ką jums davė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, violončelės pamokos? Ten prasidėjo meniniai ieškojimai?

Šiandien tebekuriame su daugeliu žmonių būtent iš Čiurlionkės. Jau mokykloje susigalvodavome užklasinės veiklos – susitikdavome savaitgaliais, per atostogas ir įrašinėdavome muzikines improvizacijas arba filmuodavome trumpus „Fluxus“ dvasios filmukus, rašydavome jiems tekstus, įgarsindavome. Mūsų kūryba buvo laisva ir neapibrėžta, šį laiką prisimenu su didele nostalgija. Aišku, dabar tie darbai kelia šypseną, bet susidomėjimas menu ir naująja muzika jau tada buvo stiprus. Atsimenu, per muzikos istorijos pamokas, kai klausydavome modernius kūrinius, ne vienas bendraklasis paremdavo galvą ranka ir lengvai snūsteldavo, o man tai buvo labai įdomu. Prieš eidamas miegoti įsijungdavau radiją, tuo metu vakarais būdavo kartojama laida „Modus“ apie šiuolaikinę muziką. Su ja, galima sakyti, gyvenau vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse. Visos mokyklos laikų aplinkybės, pokalbiai su draugais, kitų specialybių, ypač vizualiųjų menų, žmonėmis ir nukreipė kūrybinio mąstymo link. Man patikdavo eiti į naujas Šiuolaikinio meno centro parodas. Mus, čiurlioniukus, į jas įleisdavo nemokamai. Apžiūrėję ekspoziciją, sėdėdavome kavinėje ir kaip „ekspertai“ viską aptarinėdavome. Į didelį bokalą padavėja įmesdavo maišelį pigiausios arbatos, užpildavo verdančiu vandeniu. Būdavo smagu.

Kolega kartą pašmaikštavo, kad nesate iki galo ištikimas šiuolaikinei kompozicijos mokyklai – jūsų muzika paklausoma ir suprantama.

Man atrodo, esu pakankamai ištikimas naujosios muzikos lauko dalyvis ir kūrėjas. Niekuomet nesistengiau ieškoti šiam laikui būdingo dar neatrasto skambesio, rinkausi priemones, kurios būtų artimos man, jos visos turi kažką bendra ir jas derinant gimsta vis kiti kūrybiniai sprendimai. Tarkim, kokią nors faktūrinę priemonę, kaip instrumentą, naudoju vienam kūriniui, paskui ji savaime pereina į kitą. Nors anksčiau to sau nenorėdavau pripažinti, tačiau kažkuria prasme mano darbai – tarsi vieno ilgo kūrinio rašymas, naudoju sau būdingą muzikinę kalbą. Ji po truputį susiformavo domintis Rytų kultūra, garso atmosferiškumu, galiausiai – aplinkos garsais. Dėl to mano muzika įprastai nėra greita, ji labiau ramaus charakterio, su tam tikru melancholijos prieskoniu. Emocijų niekada nespaudžiu per prievartą, bet jos tarsi savaime atsiranda popieriaus lape ar improvizuojant. Taip, naudoju tam tikrus eksperimentinei muzikai būdingus skambesius, bet jie veikia labiau kaip elementai, atrandantys vietą tarp kitų raiškos priemonių.

Šiam laikui būdinga labai įvairi muzikinė aplinka. Nėra vienos aksiomos, krypties, apie kurią būtų galima sakyti, kad ji – dominuojanti, madinga. Galbūt XX a. akademinėje muzikoje pradėtos naudoti technologijos vienu metu atrodė kažkas nauja. Dabar jos – natūrali šių laikų kompozitoriaus kūrybos dalis. Muzikinei kalbai inspiracijų duoda viskas – gamta, kasdienė aplinka, popkultūra, klasika. Šiuolaikiniai kompozitoriai labai skirtingai filtruoja muzikos istoriją, savo patirtį, dėl to kūrybiniai rezultatai būna įvairūs ir įdomūs. O paklausoma muzika ar ne, lemia ir auditorija, ir vieta, ir kokio tipo kūrinys atliekamas. Mano kūryboje dominuoja konsonansinė harmonija, todėl ji greičiau tampa atpažįstama įvairioms auditorijoms. Priemones, kurias naudoju rašydamas kūrinį kamerinės muzikos ansambliui, atliekančiam klasiką, paskui galiu pritaikyti improvizuodamas su kolegomis labiau underground aplinkoje. Ir viename, ir kitame kontekste muzikos kalba atrodo ir skirtinga, ir gimininga.

Kuris žanras, stilius jums artimiausias? Ko klausosi kompozitorius?

Laisvalaikiu rečiau klausausi muzikos, bet jei tai darau – tikrai labai skirtingos. Dominuoja roko skambesys, bet šalia gali atsirasti ir koks senas pophitas ar techno kilpa, kitas takelis – garso menui artimas kūrinys, o viską vainikuotų koks nors renesanso darbas.

Ką labiausiai mėgstate rašyti?

Turbūt instrumentinę kamerinę muziką, ten jaučiuosi labiausiai savo vietoje gal dėl to, kad tai geriausiai pažįstama muzikinė aplinka. Jei sudėtyje yra violončelė, pradedu rašyti nuo jos partijos. Ieškau skirtingų laiko organizavimo kelių, organiškos garso tėkmės. Kai kuriu orkestrui, viskas būna tiksliai pamatuota, bet rašydamas mažesniems ansambliams stengiuosi ieškoti laisvesnių būdų dėstyti garsus laike. Pasitelkiu tam tikrus aleatorinei muzikai būdingus sprendimus: pavyzdžiui, ilgesnių muzikinių motyvų kilpų sukimąsi, kai keli atlikėjai groja giminingą medžiagą, bet kiek skirtingu tempu, tačiau tarpusavyje harmoningai.

Nevengiate netradicinių projektų. Tokiu galima pavadinti LRT „Klasikos“ dvidešimtmečio proga parašytą 8 valandų muzikinę miego patirtį „Ką sapnavai?“. Kokia tai kompozicija?

Prieš imantis šio projekto daug kas pasakojo, kad mano muzikos klausosi prieš miegą ir miegant. Pagalvojau, kad būtų smagu parašyti kūrinį, kuris tam ir skirtas. Pasidalinau idėja su ansamblio „Synaesthesis“ vadove pianiste Marta Finkelštein. Ji mane labai palaikė, laukėme progos, kada galėsime mintį realizuoti. Gimtadienį mininti LRT „Klasika“ norėjo, kad „Synaesthesis“ atliktų Maxo Richterio kūrinį „Sleep“ („Miegas“), tačiau vėlavo kompozitoriaus agentų atsakymas dėl autorinių teisių. Marta pasakė, kad mes turime planų ir pajėgumų sukurti artimą šiai idėjai kūrinį. Iki premjeros buvo labai nedaug laiko – gal pusantro mėnesio ar net mažiau. Tuo pačiu metu su Kamile Gudmonaite ir Barbora Šulniūte statėme spektaklį Miunchene, „Kammerspiele“ teatre. Tad dienomis repetuodavome, o vakarais ir naktimis rašydavau „Ką sapnavai?“. Nebuvo lengva, tačiau idėja jau ilgai gyveno mano galvoje, tad neužtrukau. Kompozitorių namuose per naktį kūrinį atliko „Synaesthesis“ ir vokalinis ansamblis „Melos“. „Ką sapnavai?“ trukmė – keturios valandos, tačiau pasirodymo metu jis kartojamas du kartus. Buvo įdomu stebėti, kai grojant pirmąsyk daugelis dar būdravo, tik po truputį pereidinėjo į miegą, o antrąsyk, jau girdintis šnopavimui, kartais – knarkimui, visi Kompozitorių namai ėmė alsuoti vienu ritmu. Muzikantai keitėsi, tyliai ateidavo į savo vietą, atsargiai paimdavo instrumentą. Vidury nakties jie grojo jautriau, subtiliau, tarsi palaikydami miegą, sapnus. Per premjerą kūrinio atlikimą transliavo radijas. Nustebau, kad daug žmonių jo klausėsi visą naktį namie, mašinoje, skirtingose Lietuvos ir ne tik vietose. Rezultatas – kūrinio poveikis publikai – man buvo turbūt maloniausias ir šilčiausias iš visų.

Ar šiandien „Synaesthesis“ jums toks pat svarbus, kaip tada, kai su bendraminčiais jį kūrėte?

Ansamblis dabar veikia kitaip, neturi vieno vadovo. Mano funkcija jame neapibrėžta – aš nei groju, nei turiu konkrečią poziciją, bet visą laiką dalyvauju veikloje, su kolegomis susitinkame aptarti ateities projektų. Esame motyvuotų žmonių kolektyvas, bendraujame demokratiškai: jei turi koncerto ar kūrinio idėją, ją pristatai ir esi atsakingas už realizavimą. Mes nuo seno esame draugai, vieni kitiems svarbūs.

Daug gastroliuojate, esate kviečiamas į festivalius. Kaip užsienio kontekste atrodo mūsų muzikai?

Naujoji lietuvių muzika ir jos atlikėjai užsienyje išsiskiria. Jie kuria ir atlieka įdomią konceptualią muziką, kurią sunku priskirti kokiam nors vienam kanonui. Per visą nepriklausomybės laikotarpį lietuvių autoriai aktyviai sėmėsi žinių, vyko studijuoti svetur, sugrįžo įgiję įvairių patirčių arba liko kurti tarptautiniame lauke. Mūsiškiai savo idėjas pristato drąsiai ir užtikrintai. Kitose šalyse man visada norisi jais didžiuotis ir džiaugtis, išgirstu labai gerų atsiliepimų apie savo kolegas.

Kaip keičiasi paties muzika bėgant metams? Galite šiandien klausyti prieš dešimtmetį rašytų kūrinių?

Galiu (juokiasi). Kartais – su šypsena, kitąsyk jau būnu pamiršęs aspektus, kuriais rašydamas kūrinį domėjausi. Būna, ano laiko rezultatas nudžiugina. Anksčiau muzikoje norėdavau tiksliai fiksuoti smulkiausią niuansą. Galbūt tam įtakos turėjo kompozicijos studijos pas Rytį Mažulį. Šie mokslai buvo labai maloni patirtis, visada iš jo sulaukdavau atvirumo, šiltumo. Su laiku kūryboje tapau tikresnis, laisvesnis, taip pat duodu daugiau laisvės atlikėjui renkantis tempą, interpretuojant medžiagą. Kitaip sakant, išsilaisvinau iš savo susikurtų standartų. Tarkim, anksčiau rašydamas remdavausi tam kūriniui sukurta viena apibrėžta struktūrine sistema, taip save gerokai apribodamas. Bet laikas, kai taip dirbau, davė naudos – tai buvo labai gera studija išbandant skirtingas raiškos priemones, dabar visas jas turiu viename krepšyje (šypsosi).

Esate žinomas ir dėl savo pomėgio kolekcionuoti aplinkos garsus. Kaip tai prasidėjo?

Apie šitą reiškinį sužinojau studijų metu Mykolo Natalevičiaus paskaitoje, kai jis pakvietė mūsų kursą į garsinį pasivaikščiojimą, prieš tai pristatęs garso ekologiją, kaip mokslo ir meno rūšį. Viena vietų, kur buvome nuėję – Vilniaus centrinis paštas, kurio pastatas dabar turi visai kitą paskirtį. Ten galėjome vaikščioti kiekvienas individualiai ir klausytis. Atsitiktiniai garsų kontrapunktai, skirtinga tembrinė kokybė, balsai, kalbos – iš jų susideda labai įdomi medžiaga, kuri skambėjo taip, kaip aš siekdavau, kad veiktų mano paties rašomi muzikos kūriniai. Čia viskas vystėsi natūraliai, be jokios kompozicinės pastangos! Nuo tada, kur bebūčiau, pradėjau atidžiau klausytis, o tam tikrus garsovaizdžio elementus perkeliu ir į kūrybą. Pati muzika – išgryninta, bet joje sudedu ir tai, ką girdžiu, kas man įdomu, į ką paprastai tiesiog neatkreipiame dėmesio, nes kasdienybės garsas pats savaime daugumai atrodo tiesiog nuobodus.

Įrašus kaupiate, turite jų biblioteką?

Taip. Įrašau, klasifikuoju – kur, kada ir kas užfiksuota. Tuos garsus po kurio laiko sujungiu į kokią nors kompoziciją, panaudoju teatrinei kūrybai ar improvizuojant su kitais muzikantais kaip tam tikrą elektroninės muzikos sluoksnį. Dažnai įrašus (mėgstu juos ilgus – iki pusvalandžio trukmės) palieku neredaguotus, autentiškus. Taip geriausiai atsiskleidžia erdvė, jos dinamika. Mėgstu įrašinėti vaikščiodamas. Pastarąjį kartą tą dariau pagrindinėje Tbilisio gatvėje. Landžiojau po požemines perėjas, metro stotį. Gatvės muzika, gyvūnai, žmonės, vanduo – susidėjo labai daug komponentų, pasivaikščiojimas virto kūriniu. Tai tarsi gyva improvizacija aplinkos garsais. Norėčiau šiuos įrašus kažkokia forma kada nors išleisti.

Vienoks Vilniaus, kitoks Paryžiaus garsas?

Absoliučiai. Tai nulemia daug faktorių – miesto geografinė padėtis, žmonės, gyvenimo ir eismo intensyvumas. Kai klausausi aplinkos garso, pirmiausia jaučiu kultūrinę terpę, kuri susiformavo per ilgą laiką, dėl to miestas skamba taip ir ne kitaip. Didmiesčiai turi panašumų – žmonės eina ir automobiliai juda pagal tokius pat principus, oras panašiai keičia garsų tembrą. Tačiau kiekviename mieste yra savitų elementų, skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių, kurie prasilenkdami sukuria dialogą, todėl kaskart įrašinėdamas patiriu atradimo džiaugsmą. Galbūt dėl to pastebėjote, kad mano muzika yra paklausoma – sąskambių aš ieškau aplinkoje, jie atrodo visiems įprasti, tad dažnai nepastebimi. Mūsų gyvenimą dažniau supa vizualai, kreipiame dėmesį į matomus dalykus, o garsas lieka antrame plane. Ilgiau klausydamiesi aplinkos garsų galime įvardinti pokyčius. Pavyzdžiui, Vilniuje atsirado nemažai elektrinių transporto priemonių: paspirtukai, dviračiai, vienaračiai, elektriniai automobiliai, skleidžiantys, atrodo, labai darnius akordus ar pavienius signalus. Reikia atkreipti dėmesį ir į gamtos, žaliųjų zonų kaitą mieste – iškertami medžiai, krūmynų masyvai, o vietoj jų įrengiamos aikštės ar pastatai. Su ten buvusia flora ir fauna panaikinami ir jos skleidžiami garsai – dingsta gyvenę paukščiai, vabzdžiai. Tai keičia ne vien miestovaizdį, bet ir gyventojams įprastus garsinius ir vizualius pojūčius, kasdienybės įpročius.

Kokia jūsų įprasta garsinė aplinka?

Praeitais metais pastebėjau, kad kiek sumažėjo mano dėmesingumas aplinkai, nes jo reikia konkretiems darbams, gastrolėms, išvykoms, o jų buvo tikrai daug. Tad natūraliai koncentravausi ne į išorę, o į savo vidų, tai, ką tuo metu dariau. Tuomet susimąsčiau, kad gal aplinkos garsai jau manęs nebedomina, bet, kai darbai aprimo, vėl pradėjau girdėti. Visiems siūlau pabandyti: jei nuolat einate pėsti, kaskart pasirinkite kiek kitokį maršrutą ir klausykitės. Klausymasis praturtina kaip nuėjimas į parodą ar koncertą. Tai bus maža dienos detalė, bet suteiks kitokios spalvos, padės susitelkti į buvimą čia ir dabar, o ne į skirtingas medijas ar socialinius tinklus.

Imatės nemažai projektų teatre. Vienas įdomesnių – 2025 m. pabaigoje Nacionaliniame dramos teatre pristatyta „Velnio nuotaka“, jungianti kelias epochas. Kuo jums reikšmingi teatro projektai?

Į teatrą dažniausiai ateinu, kai mane sudomina spektaklio autoriai, turinys. Visų projektų imuosi dėl žmonių, kuriuos arba pažįstu, arba seku jų kūrybą, ne dėl formos ar statuso. Man patinka, kad teatre ne aš esu svarbiausias, džiaugiuosi tarsi iš šalies stebėdamas spektaklio gimimo procesą, kuris įdomus ir malonus: režisierius dirba su aktoriais, lipdomas vienas veiksmas, kitas, o aš jiems akompanuoju, po truputį fiksuoju medžiagą ir paskui iš tų improvizacijų susidėlioja rezultatas, kurį šlifuojant pasiekiame bendrą tikslą. Jaučiuosi teatre pritapęs natūraliai, nors sfera ir kita. Ten – kolektyvinis darbas. Užsiimdamas kompozicija iš pradžių būnu vienas, paskui, aišku, prasideda darbas su muzikantais. Čia yra panašumo su teatru.

Kada prasideda pokalbiai su režisieriais, kiek jie nori daryti įtakos muzikai?

Kartais kalbėtis pradedame ir likus dvejiems metams iki premjeros, kitąsyk – vos keliems mėnesiams. Su vienais kūrybinis santykis užsimezga greičiau ir lengviau, su kitais – sunkiau. Bet iš esmės turiu prabangą ir džiaugsmą dirbti su žmonėmis, su kuriais kartais susikalbame iš pusės žodžio. Tas pats ir teatre, ir muzikoje. Turbūt tai yra didelė dalis sėkmės.

Jūsų pavardę radau ir viename „Mados infekcijos“ apraše. Ką veikėte šiame festivalyje?

Mano žmona Morta Nakaitė-Digimė – dizainerė, esu kūręs garso takelį jos kolekcijos pristatymui. Jis buvo konceptualus, kiek absurdiškas, ironizuojantis. Tad madą irgi stebiu akies krašteliu.

Esate labai universalus ir produktyvus.

Kartais prisiimu per daug, bet, kol galiu… Man svarbu kokybė, tad stengiuosi išlaikyti atstumą tarp darbų, duoti laiko kiekvienam kūriniui, kad jis nebūtų rašomas skubotai.

Ar šiais laikais įmanoma sukurti ką nors kardinaliai naujo?

Manau, kad autoriai replikuoja skirtingas patirtis iš jau esamos meno istorijos. Kiekviena citata, naujai sudėliotas kūrinys skirtingu laiku suskamba kitaip. Jei dabartinis autorius imtų rašyti muziką, artimą senajai, panaudotų tam tikrus senųjų kūrinių elementus – šiandienos kontekste ji skambėtų kitaip nei tada, kada buvo originaliai sukurta. Dabartiniai komponavimo principai, skirtingos garsų, kūrybos metodų ar strategijų kombinacijos, elektroninės priemonės suteikia muzikai vis kitą spalvą. Tai turbūt ir galime laikyti naujumu.

Esate ne institucijų žmogus – nepriklausomas menininkas. Norint išgyventi reikia gerai išmanyti fondus, paraiškų rašymą, būti geru vadybininku?

Dažnas darbas susijęs su viena ar kita vyriausybine ar nevyriausybine organizacija, kuri turi stiprų pagrindą ir projektinės veiklos patirties. Nėra taip, kad man vienam reikėtų nuo nulio užsiimti skirtingais darbais, pareigybes pasidalijame su komanda. Nors nepriklausau institucijoms, į jas atsiremiu. Pavyzdžiui, rašydamas „Aušros chorą“, rėmiausi į Nacionalinę filharmoniją, kurdamas spektakliui – į Nacionalinį dramos teatrą. Jų dėka galiu jaustis laisviau ir didžiumą laiko skirti kūrybai.

Kaip patį veikia protestai prieš esamą kultūros politiką?

Net buitinėse situacijose labai nemėgstu neteisybės, kai kažkas vykdoma prieštaraujant bendram susitarimui. Kai tokie dalykai dedasi valstybėje, tai kelia didelį nepasitenkinimo jausmą. Aš labai palaikau kultūros žmonių judėjimą – ne vien patį protestavimą, bet drąsą kalbėti garsiai apie tai. Čia negalima tylėti, kažkur atsitraukti ir susitraukti. Žinau, kad kalbantys garsiausiai patiria spaudimą, sulaukia apkalbų, bet būtent dėl jų pozicijos kažkas pradeda judėti, įsižiebia nedidelė švieselė vilties. Tikiuosi, kad viskas pasisuks ne į griūties, o vienijimosi, sprendimų priėmimo pusę.