1850 m. rugpjūčio 28 d. Veimaro didžiojo kunigaikščio rūmų teatre Ferencas Lisztas, to meto fortepijono superžvaigždė, šio teatro kapelmeisteris ir Richardo Wagnerio bičiulis, diriguoja „Lohengrino“ premjerą. Tačiau paties „Lohengrino“ autoriaus ten nėra. Wagneris ją pasitinka Šveicarijoje, Liucernoje, Rigi viršūnėje įsikūrusioje tavernoje „Gulbė“ (Der Schwan), kur išgyvena kiekvieną muzikos minutę realiuoju laiku. Tiesa, premjera neprilygo „Rienzi“ sėkmei – orkestrą tesudarė 37 muzikantai, trūko tinkamų solistų, – bet pakurstė gana didelį susidomėjimą. Išsyk po jos pats Lisztas surengė, šiuolaikiniais terminais kalbant, rinkodaros kampaniją – išplatino recenzijas laikraščiuose, o Wagneris atsidėkojo dedikacija mielam bičiuliui pirmojo „Lohengrino“ leidimo tituliniame puslapyje. Ši premjera netruko duoti reikšmingų rezultatų – revoliucijos įvykiai tiek išgarsino R. Wagnerį Vokietijos žemėse ir visoje Europoje, kad jis tapo vienu labiausiai aptarinėjamų kompozitorių.

Wagneris visiškai įsitraukia į 1849 m. gegužės revoliucijos įvykius Dresdene, galop tampa politiniu pabėgėliu. Beveik metai iki „Lohengrino“ premjeros peržengia Šveicarijos sieną su nelegaliu pasu, apie 20 000 talerių skola ir nežinomybe dėl ateities. Neaišku, kada naujas Wagnerio veikalas bus atliktas ir ar apskritai išvys dienos šviesą. Reikalas tas, kad Wagneris yra ieškomas nusikaltėlis vokiškose žemėse, išduotas jo arešto orderis, o jeigu būtų pagautas, turbūt grėstų ilgi metai kalėjimo, kaip ir kitiems revoliucionieriams. Slaptoji policija stebi Wagnerį Šveicarijoje. Regis, jis nepadarė nieko blogo: pastovėjo barikadose, siuntė signalus nuo vieno Dresdeno bažnyčios bokšto, padavė granatas. Dar pasakė kelias kalbas Saksonijos pajėgoms Kemnice (tik vargu, ar kas jo klausėsi), lankydavosi tuo metu Vokietijoje labai paplitusios organizacijos Vaterlandsverein susirinkimuose. Tai diskusijų klubas, kuriame vietos šviesuomenė diskutuodavo, kaip gyvens toliau. Nieko nenužudė, nieko nesužalojo. Tačiau visus šiuos veiksmus atliko ne šiaip kompozitorius, o Dresdeno karališkojo rūmų teatro vyriausiasis dirigentas. Visuomenės akyse jis didvyris, stojęs vienas prieš sistemą. Į Vokietiją Wagneris grįš tik po 13-os metų. Tačiau tai jau kita istorija.

Ne vienas Wagnerio tyrinėtojas teigia, kad „Lohengrinas“ sumanytas kaip tuo metu paplitusios Vormärz opozicinės dvasios dokumentas. Vormärz yra labai svarbus periodas tarp Vienos kongreso ir Kovo sukilimų 1848 m., kurio idėjas politikoje, mene, ypač literatūroje, įtvirtino Jaunosios Vokietijos (Junges Deutschland) judėjimas. Šis laikotarpis davė pradžią mitologijos, viduramžių epo studijavimų aukso amžiui. Filologai, filosofai, tyrinėtojai, poetai leidėjai į modernią kalbą vertė ir publikavo įvairius mitus, legendas bei sagas. Ne išimtis ir pirminiai „Lohengrino“ šaltiniai. Tiesa, juos Wagneris laiko pažinimo ir tiesos lauku, nes mito tiesa ir žinojimas yra išdistiliuoti per tūkstantmečius, daug paveikesni už religiją. Tačiau kompozitorius savo veikaluose ne atpasakoja, o tik naudojasi kruopščiai atsirinktais šaltinių elementais, simboliais, siužeto detalėmis, kurdamas savo pasakojimą, jis kartais sulieja dvi atskiras istorijas. Tad nenuostabu, kad pirminiuose operos šaltiniuose, Wolframo von Eschenbacho viduramžiais parašytuose eiliuotuose riteriniuose romanuose „Parcifalis“ (Parcival, 1200–1210) ir „Titurelis“ (Titurel, po 1215), kuriuos į modernią vokiečių kalbą išvertė Karlas Josephas Simrockas, taip pat nežinomo autoriaus germanų epe ar prancūzų epe „Gulbės riteris“ (Le Chevalier au cygne) Lohengrino personažas gerokai skiriasi nuo Wagnerio versijos.

EUREKA BASEINE

Kaip jau supratote, „Lohengrinas“ gimsta sod­riomis istorinėmis aplinkybėmis. Wagneriui grįžus į beveik gimtąjį Dresdeną, „Rienzi“ operos triumfas ir vyriausiojo dirigento pareigos tapo išsigelbėjimu ir pirmuoju svarbiu pripažinimu. Kompozitoriaus talentas ir idėjos pasiteisino, o planai skatino ir Dresdeno muzikinio pasaulio augimą. Saksonijos sostinėje publika itin palankiai vertino Wagnerį tiek kaip dirigentą, gebantį pasiekti pastebimų rezultatų, tiek kaip kompozitorių. Wagneris stato Christophą Willibaldą Glucką, Ludwigo van Beethoveno IX simfoniją paverčia Velykų laikotarpio tradicija, atlieka tuo metu vėl atrandamus Giovanni Pierluigi da Palestriną ir Johanną Sebastianą Bachą. Atrodytų, ilgai laukta akimirka įvyko, juk vyriausiojo dirigento pareigas jam perdavė paties Carlo Marios von Weberio našlė. Tačiau Dresdenas greitai tapo per ankštas ir atrodė provincialus. Kompozitorius iš esmės nekentė Karališkojo teatro institucijos, kuri priklausė nuo paskirtų karaliaus patikėtinių, pats siūlė jos vystymosi kryptis, suformulavo nacionalinio teatro terminą ir visą jo hierarchiją, taip pat dainininkų ugdymą ir orkestro darbo rutiną. Tačiau pasiūlymai kylančių revoliucinių neramumų ir įtampos fone nebuvo įdomūs net liberaliai mąstantiems politikams. Viską užgožė pirmieji bandymai vienyti Vokietiją – buriamas Frankfurto parlamentas ir priimama konstitucija.

Tanhoizerio ir Lohengrino legendos į Wagnerio akiratį pateko panašiu metu – sunkiais ir alkanais 1841-aisiais. Paryžiuje kaip santrauka Karaliaučiaus germanistų bendrijos leidinyje. Prie „Lohengrino“ jis grįš po ketverių metų, 1845-ųjų vasarą atostogaudamas Marienbade. Ši išvyka pirmiausiai buvo skirta sveikatai stiprinti vandens procedūromis – gydytojas griežtai nurodė atsitraukti nuo rašymo. Ilgai laikytis tokių rekomendacijų Wagneriui nepavyksta ir eurekos momentas aplanko būtent per vandens procedūras.

Jeigu leisite, trumpas nuokrypis į šoną. Sanatorijos užima labai svarbią Wagnerio biografijos dalį. Tuo laikotarpiu jos yra prestižo vietos socialiniu požiūriu, o vandens procedūros, daktaro Kneippo terapija, maisto arba bado terapija ir pan. buvo laikomos nepaprastai moderniomis. Wagneris sutiko savo žmoną Minną Planer kurortiniame Bad Lauchštedo miestelyje, „Tanhoizerį“ kūrė Teplice, „Lohengrino“ ir „Meisterzingerių“ inspiracijos atėjo Marienbade, o dilemos su „Nybelungų žiedu“ išsisprendė Albisbrunėje prie Ciuricho. Tačiau „Lohengrino“ įkvėpimo epizodas ypatingas – Wagneris gydėsi devynias savaites, gyveno ypač griežtomis sąlygomis: dieta be jokios kavos ir alkoholio, įvyniojimas į šlapias paklodes, kompresai turėjo išvyti toksinus ir uždegimus iš kūno.

Kaip tik tą vasarą, kai Wagneris Marienbade ėmė kurti operos eskizą, Nimfenburgo rūmuose Miunchene gimė Ludwigas Otto Friedrichas Wilhelmas Wittelsbachas, būsimasis Bavarijos karalius Liudvikas II, kuriam „Lohengrinas“ taps neišsemiamo įkvėpimo ir beprotybės šaltiniu, o Wagneriui – kelialapiu įgyvendinti Bairoito festivalį. Būtent dėl karaliaus vaizduotės „Lohengrinas“ gavo namus iš plytų ir akmens – Noišvanšteino (Neuschwanstein) pilį.

„Lohengrino atsisveikinimas“ (Lohengrin’s Abschied) – iliustracija iš albumo „Richard Wagner Galerie“, 1876 m., Berlynas (Hanfstaengl’s Nachfolger leidykla). Pagal karaliaus Liudviko II užsakytus Wilhelmo von Kaulbacho ir Theodoro Pixio eskizus. Publikuojama pagal PD licenciją

„LOHENGRINO“ SIMBOLIAI

„Lohengrino“ idėja sukasi aplink uždraustą klausimą, žinomą iš pasakų ir mitų. Neteisingai apkaltinta Elza bus išgelbėta, jeigu neklaus gelbėtojo – Gralio riterio Lohengrino – vardo ir kilmės. Šią taisyklę ji sulaužo ir Lohengrinas pasitraukia. Jis nori būti suprastas ir mylimas kaip savarankiškas individas, o ne garbinamas, kitais žodžiais tariant, nori integruotis į žmonių visuomenę, tačiau negali atskleisti savo tapatybės, tai Gralio sergėtojų taisyklė. O Elzos abejones kursto pagrindinė antagonistė Ortrūda. Wagneris ir jo amžininkai žinojo Dzeuso ir Semelės istoriją, tapusią populiaria tema to meto veikalams. Kaip ir Ortrūda „Lohengrine“, Hera bando įtikinti Semelę išsiaiškinti Dzeuso tapatybę. Abejonės sėkla tyroje širdyje yra pagrindinis dramos įrankis.

Ryški ir tuo metu aktualių filosofų įtaka Wag­neriui – Lohengrinas ne dangiškas išganytojas, o metafizinis reiškinys, kurio kontaktas su žmonių pasauliu gali baigtis tik tragedija. Kiti simboliai, pavyzdžiui, Gralis, taip pat matomi pasaulietinėje šviesoje kaip meilės ir laisvės išraiška. Gulbė, plačiai paplitęs simbolis germaniškoje literatūroje, veikale nėra tik transporto priemonė, atplukdanti šeimininką, tai intuityvi, protinga Gralio riterio bendražygė. Lohengrinas ateina iš palaimingos vienatvės pasaulio, į jį ir grįžta. Lyginant su „Tanhoizeriu“, šios operos personažai vientisiau ir geriau atskleisti tiek per dramą, tiek per muziką, Elza ir Lohengrinas verti savo priešininkų Frydricho iš Telramundo ir Ortrūdos, beje, ji – viena stipriausių Wagnerio piktadarių, visiškai jo pramanyta. Paties Wagnerio žodžiais tariant: moteris, nepažinusi meilės.

Būdamas jau Šveicarijoje 1851 m. esė „Žinutė mano draugams“ (Eine Mitteilung an meine Freunde), Wagneris Elzą prilygino pasąmonei ir intuicijai. „Ši moteris aiškiai suvokia savo likimą, bet skuba į pražūtį dėl meilės. Susidūrusi su Lohengrinu, ji pasmerkta žlugti ir pražudyti jį patį, tačiau gali mylėti tik taip ir ne kitaip. Šią didingą moterį, prieš kurią Lohengrinas turi išnykti, nes jo prigimtis negali jos suprasti, aš pagaliau radau. Atsitiktinė strėlė, paleista į iki tol nežinomą svajonių lobį, buvo mano Lohengrinas, kurio turiu atsisakyti kaip prarastojo, kad galėčiau sekti tikros moteriškos prigimties pėdsakais. Tos, kuri vieną dieną išgelbės mane ir pasaulį nuo vyriškojo egoizmo, net kilniausios jo formos, sudužusios prieš ją į dulkes, – rašo Wagneris ir priduria: – Elza, moteris, anksčiau man buvusi nesuprantama, bet galiausiai atpažinta kaip tyriausio instinkto išraiška, vienu smūgiu pavertė mane revoliucionieriumi. Ji buvo liaudies dvasia, kurios gelbstinčios rankos aš, kaip menininkas, ilgai troškau.“

„LOHENGRINAS“ KAIP POLITINĖ OPERA

„Lohengrinas“ paprastai pristatomas kaip pasaka, tačiau pažvelgę įdėmiau pamatysime, kad sluoksnių gerokai daugiau. Operos siužetą dera nupasakoti kitais žodžiais. Saksonijos karalius Heinrichas vienija chaoso apimtą Brabantą, puolant barbarams vengrams. Elza, katalikiškojo Brabanto atstovė, apkaltinama savo brolio Gotfrydo nužudymu. Frydrichas iš Telramundo ir jo manipuliatorė žmona Ortrūda – pagonybės atstovai, užkeikę Gotfrydą, įkūnija klasikinę, dinastinę monarchiją. Lohengrinas – poetas, tarsi vokiečių meno atstovas, karūnos atsisakęs karalius. Elzą galima prilyginti tautai. Praradusi paveldėtoją Gotfrydą, tauta tarsi praranda teisėtą valdžią, o užduodama uždraustą klausimą Elza savotiškai kviečia Lohengriną į politinę sceną. Karalius Heinrichas – Frydricho Vilhelmo IV atitikmuo, – užuot skatinęs tautinę vienybę, stengėsi užgniaužti liberalus. Beje, šis Prūsijos karalius išties atmetė Frankfurto parlamento jam pasiūlytą karūną ir šitaip įžiebė revoliucijas, kuriose dalyvavo ir Wagneris.

NESU UŽRAŠĘS ŽODŽIO „REČITATYVAS“

Viena vertus, „Lohengrine“ dar apstu grand opera atspindžių – arijų, duetų, procesijų muzikos, chorų, didelių ir vaizdingų muzikinių paveikslų, jaučiama Danielio Auberio, Fromentalio Halévy ir Giacomo Meyerbeerio įtaka, be to, kūrinys vadinamas ir itališkiausia Wagnerio opera. Tačiau jį galima laikyti šuoliu muzikinio autentiškumo link, net lyginant su „Tanhoizeriu“, kuriuos skiria vos keleri metai. Pirmiausia, veikalas gerokai vientisesnis ir simfoniškesnis. Antra, Wagnerio vizitine kortele vadinami atminties motyvai, arba Erinnerung, „Lohengrine“ plėtojami nauju lygiu. Čia jų maždaug 14, jie lemia naują atmosferą, kai esminiai muzikiniai momentai yra susipynę ir muzika ne tik akomponuoja solistams, bet ir pradeda savarankiškai pasakoti istoriją. Leitmotyvas nėra vien priedas prie reikšmės. Jis pats yra reikšmė, muzikinis simbolis, muzikinės išraiškos vienetas. Pirmą kartą pasirodžiusios Elzos monologe jau suskamba Gralio motyvas, ir mes suprantame, kad ji jaučia Lohengriną atvykstant, todėl ir įsimyli jį kaip seniai pažįstamą žmogų. O uždrausto klausimo motyvas Nie sollst du mich befragen („Niekada neturėtum manęs klausinėti“) yra kone centrinis, suskamba 18 kartų įvairiais kontekstais. Kiekvienam personažui paskirtos ne tik dermės, bet ir instrumentų grupės. Elzos ir Lohengrino personažus globoja styginiai, Ortrūdos ir Frydricho iš Telramundo – mediniai pučiamieji ir žemesnės tonacijos styginiai. Žinoma, visa tai dar neprilygsta tankiam ir išplėtotam leitmotyvų tinklui muzikinėje dramoje „Tristanas ir Izolda“, kurioje jų yra apie 60, o „Nybelungų žiede“ – apie 140. Leitmotyvai nėra Wagnerio išradimas, pats šio termino nė nevartojo, tačiau kompozitorius tai, ką darė pirmtakai, perkėlė į visiškai naują lygį. Leitmotyvai neturi vieningos sistemos, kompozitorius nepriskyrė atskiroms muzikinėms temoms konkrečių pavadinimų, kadangi jos nuolat keitėsi.

Dar vienas svarbus akcentas: veiksmo pradžia nebe uvertiūra, o preliudas, kuris ne tiek supažindina su pagrindinėmis būsimo veikalo temomis ir motyvais, kiek kuria atmosferą ir spalvas. Lohengrino atveju žiūrovai panyra į sapnišką pojūtį ir jis trunka iki pat pabaigos. Sapno metaforą vėliau pasiūlė vienas iš pirmųjų Paryžiaus vagneristų, prancūzų poetas Charles’is Baudelaire’as. Pats Wagneris preliudą apibūdino kaip sidabrinę šviesą, kuri nusileidžia į žemę ir vėl pakyla į dangų. Partitūros pastabose nurodyta tęsti be sustojimo. Vadinasi, jokių plojimų čia neturi būti.

Kūrinio vientisumo ir tėkmės reikalavimą pabrėžia Wagnerio laiškas Ferencui Lisztui, praėjus vos savaitei po premjeros. Nors Wagneris joje nedalyvavo, atlikimo vaizdą nupiešė iš nuogirdų ir ten buvusių liudininkų pasakojimų. Todėl kompozitoriui susidarė įspūdis, kad veikalas buvo klaidingai suprastas ir atliktas: „Niekur „Lohengrino“ partitūroje, virš vokalinės frazės, nesu užrašęs žodžio „rečitatyvas“ – dainininkai nė neturėtų žinoti, kad joje apskritai esama rečitatyvų. Priešingai, stengiausi taip tiksliai, aiškiai nustatyti ir pažymėti žodžių kirčiavimą, kad atlikėjams tereikėtų sudainuoti natas tiksliai pagal jų vertę nurodytu tempu ir vien tuo būdu pasiekti reikiamą deklamacinį išraiškingumą.“

REVOLIUCIJA PER MENĄ IR REVOLIUCIJA MENE

Visą „Lohengriną“ R. Wagneris išgirdo tik praėjus 11-ai metų po premjeros Vienoje, į kurią atvyko jau su „Tristano ir Izoldos“ partitūra. O kol „Lohengrinas“ dar buvo stalčiuje, pirmuosius Wagnerio metus Šveicarijoje skandino nežinomybė. Šalia „Lohengrino“ į šią šalį kompozitorius atsivežė ir „Nybelungų žiedo“ užuomazgas – veikalas Dresdeno revoliucijos fone tapo itin aktualus. Per šiuos metus nuo paskutinio taško „Lohengrino“ partitūroje Wagneris pagrindinius dramos ir muzikos meninius principus, požiūrį į savo laiko meną ir menininkus įžodins teoriniuose veikaluose, gims terminas Gesamtkunstwerk apie visuminį meno kūrinį, tačiau viena taps visiškai aišku – Wagnerio politinės ambicijos žlugo, revoliucijos, kaip ją suprato Wagneris, per meną įgyvendinti nepavyko. Bet revoliucijos mene idėja išliko. Apie tai jau kituose Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pristatomuose Wagnerio veikaluose, kuriuos dera vadinti nebe operomis, o tik muzikinėmis dramomis.

Šią publikaciją išprovokavo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro planai pamečiui parodyti visas Richardo Wagnerio operas ir muzikines dramas. Pirmoji – „Lohengrinas“. LVSO koncertiniu atlikimu nesiūlo jokio režisūrinio sprendimo, todėl jūsų vaizduotė gali laisvai rinktis tarp romantinės ir politinės veikalo interpretacijos.