Per penkiolika metų The Ditties tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos muzikos lauke ne tik dėl ankstyvojo svingo ir tribalsio vokalinio pasirinkimo, bet ir dėl nuosekliai kuriamos estetinės laikysenos. Jų muzikoje retro stilius susitinka su šiandienos patirtimis, o sceninis žaismas tampa brandžiu ir apmąstytu turiniu.

Šis pokalbis gimė iš noro pažvelgti į The Ditties ne tik kaip į sceninį projektą, bet kaip į kūry­binę bendrystę, kurioje susitinka skirtingi gyvenimo etapai, profesinės patirtys ir asmeniniai virsmai. Būtent tokia trijų dainininkių kombinacija šiandien leidžia grupei naujai atsiskleisti originaliose dainose, santykyje su publika ir aiškiai suvokiamoje kultūrinėje pozicijoje.

Kalbamės su dainininkėmis Veronika Čičinskaite-Golovanova, Rūta Švipaite-Poce ir Rūta Jakulyte-Valčiukiene apie jų kūrybinį kelią: nuo nerūpestingų pradžių iki sąmoningo kūrybinio pasirinkimo, apie pusiausvyrą tarp muzikos ir kasdienybės, apie drąsą neiti lengviausiu keliu ir apie tai, kaip per dainas galima kalbėti ne tik apie grožį, bet ir apie vertybes.

Kaip atrodė jūsų kasdienybė tuo metu, kai susikūrė The Ditties, ir kaip ji keičiasi šiandien – po keliolikos metų aktyvios kūrybos?

Veronika Čičinskaitė-Golovanova: The Ditties susikūrė, kai mano gyvenimas buvo nerūpestingas: studijavau akademijoje, buvau labai laiminga, man gerai sekėsi. Viskas klostėsi nuostabiai. Ir tada Rūta Švipaitė bei pirmoji grupės narė Indrė Jurgelevičiūtė pasiūlė prisijungti ir kartu sukurti retro merginų grupę.

Visada turėjau savyje šiek tiek infantilumo, kuris labai padeda kūrybiškai ir lengvai žvelgti į gyvenimą, tad šis pasiūlymas man buvo tarsi dar vieno muzikinio žaidimo įvedimas į kasdienybę. Iš tiesų, visa The Ditties pradžia buvo kaip gera juoko dozė, begalinė muzikinė laisvė ir pasimėgavimo kupinas žaidimas. Mes (bent jau aš) tuo metu pernelyg nesirūpinome ateitimi – tiesiog labai mėgavomės kiekviena repeticija ir buvimu scenoje. Tai buvo išties magiškas laikas.

Šiandien nemažai dalykų pasikeitę: atsirado šeima, įvairūs projektai, darbai ir nuolatinis noras tobulėti. Visa tai kartais pristabdo tą „žaidimą“, tačiau vos vėl atsistojame scenoje – jis sugrįžta.

Rūta Švipaitė-Pocė: 2011-ieji mano gyvenime buvo labai kontrastingi. Juos lydėjo daug skirtingų veiklų ir asmeninių pokyčių: buvau baigusi magistro studijas LMTA, dirbau prestižinėje muzikos mokykloje, koncertavau, kūriau, ieškojau savęs ir mėgavausi jaunyste.  

Nuo 2009 m. dainavau projekte „Puppini sisters tribute“, kuriame atliekant žinomos grupės „The Puppini sisters“ kūrybos dainas kartu su Indre Jurgelevičiūte ir Monika Liu atradau tribalsio dainavimo meną, dar labiau pažindinausi su svingo žanru. Tuo metu mano gyvenimas buvo tarsi vyšnia ant torto, kurią saldžiai valgiau ir mėgavausi buvimu scenoje su nuostabiais muzikantais. Nutrūkus grupės veiklai, kartu su Indre nusprendėme tęsti tokio formato muzikavimą labiau pasineriant į ankstyvojo svingo erą. Pakvietėme Veroniką prisijungti prie mūsų. Taip gimė The Ditties. Noras kurti, pažinti, būti drąsioms išbandant kažką naujo buvo mūsų kasdienybė. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno vokalinio trio, kuris atliktų ankstyvojo svingo muziką, tad mūsų grupė tapo sėkmės tramplinu pažindinant žmones su tokiu stiliumi. Atsirasdavo vis daugiau tų, kurie vertino mūsų unikalumą ir išskirtinumą.

Nors per penkiolika metų daug kas keitėsi, tačiau meilė muzikai, gyvenimui ir The Ditties tik stiprėjo, tad galiu drąsiai teigti – neiti lengviausiu keliu vis dar yra vienas iš mūsų grupės sėkmės principų. Ypač pastaraisiais metais išmokome įvardyti, kas gi yra tas tikrasis The Ditties identitetas. Būdamos nuoširdžios ir tikros  pačios sau, mes galime visiškai atsiskleisti ir leisti klausytojams prisiliesti prie mūsų kuriamos muzikos ir ditiško pasaulio. Išmokome klausytis ir pasitikėti savimi.

Rūta Jakulytė-Valčiukienė (Rūtelė): Į The Ditties atėjau vėliau – prieš maždaug šešerius metus. Baigusi magistro studijas LMTA, pusmetį praleidau Portugalijoje, kur daug klausiau, stebėjau ir leidau sau tiesiog būti. Muzika tuo metu mano gyvenime buvo fragmentiška – kartais padainuodavau kaip solistė, bet didelių planų nekūriau. Grįžusi į Lietuvą nusprendžiau rinktis stabilesnį, žemiškesnį kelią – įsidarbinau banke. Nors muzikinio gyvenimo ilgėjausi, sąmoningai jo neieškojau. Tačiau būtent tada muzika pati mane rado – gavau pasiūlymą tapti The Ditties nare. Šią grupę pažinojau ir gerbiau nuo seno, tad pasiūlymas buvo tarsi dovana. Muzika sugrįžo į mano gyvenimą – labai stipriai.

Šiandien The Ditties man yra vienas svarbiausių projektų – tai ne tik scena ar repertuaras, bet ir bendrystė. Čia jaučiuosi reikalinga, stipri, galinti augti ir kurti kartu.

Ką reiškia derinti kūrybą, koncertus, repeticijas ir asmeninį gyvenimą – kaip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą?

Veronika: Gavusi tokį klausimą dažnai nežinau, kaip į jį atsakyti, nes, tiesą pasakius, derinti šiuos dalykus man pavyksta gana natūraliai. Visą gyvenimą esu apsupta muzikantų – mano mama buvo dainininkė ir mokytoja, labai aktyvi savo veikloje. Visi mano draugai visada buvo muzikantai, tad kitokio gyvenimo tempo tikriausiai net ir neįsivaizduoju.

Nors mano kasdienybė išties aktyvi ir beveik neturinti rutinos, ji taip pat yra nenuobodi, bet disciplinuota – ir man toks ritmas tikrai patinka. Mano vyras taip pat yra muzikantas, mes daug koncertuojame kartu. Žinoma, mums labai padeda abiejų tėvai, ypač tais atvejais, kai tenka vaikus palikti nakvynei. Labai pasisekė, kad tiek mano, tiek vyro tėvai gyvena šalia ir gelbsti tokiose situacijose. Kitaip būtų sunku įsivaizduoti, kaip pavyktų suderinti mūsų gyvenimo tempą su vaikais. Nors daug ir aktyviai koncertuoju, šeima man visada yra pirmoje vietoje – visą likusį laiką stengiuosi skirti būtent jai.

Rūta: Save įvardiju kaip atsakingą ir atsidavusią, gal net kiek linkusią į perfekcionizmą asmenybę, tad suderinti muzikinę veiklą su asmenine man tarsi paprasta, bet ir kelia iššūkių. Atsiradus šeimai supratau, kad atsiduoti šimtu procentų muzikai nebegaliu tiek, kiek galėjau leisti sau anksčiau. Naujos atsakomybės man, menininkei, primena, kad nebūtina visko aprėpti, nebūtina šiandien sukurti, dainuoti, jei nespėju ar nėra įkvėpimo. Mokausi išlaukti ir pajusti kūrybinę bangą neskubėdama ir neforsuodama.

Taip pat mokausi leisti sau būti netobulai, priimti save šiandien tokią, kokia esu, ir nebausti savęs, jei numatytas planas nesivysto taip, kaip norėčiau. Tai ir augina mane, ir keičia  manyje požiūri į gyvenimą, kad išmokčiau į viską žvelgti šiek tiek paprasčiau, nes stengdamasi būti visur, kartais nebebūnu niekur. Tuomet kenčia mano psichinė sveikata, atsiranda įtampos asmeniniuose santykiuose. Balansuoti tarp muzikos ir šeimos, tarp perfekcionizmo ir netobulumo – menas, kurį mokausi suprasti kasdien. 

Rūtelė: Man tai yra nuolatinis pusiausvyros tarp atsakomybės, disciplinos ir malonumo, kuris ateina kartu su pastangomis, ieškojimas. The Ditties nėra atsitiktinis projektas – tai darbas, reikalaujantis pasiruošimo, susitelkimo ir vidinės tvarkos. Didžiausias iššūkis šiandien – laikas kūrybai. Įkvėpimas dažnai ateina netikėtai, bet su dviem vaikais ne visada turi prabangą prisėsti ir kurti. Tenka planuoti, ieškoti tarpų, o kartu susitaikyti su tuo, kad kūrybos neįmanoma įrašyti į grafiką. Ji arba ateina, arba ne.

Galbūt mano svarbiausia taisyklė – leisti sau būti netobulai. Ne visada suspėti, ne visada išnaudoti visas idėjas, bet tikėti, kad jos grįš tada, kai ateis tinkamas metas.

Jūsų muzika iš pradžių buvo labai artima ankstyvojo svingo tradicijai, bet laikui bėgant atsirado ir originalių kūrinių. Kaip jums pavyksta derinti retro estetiką su šiuolaikinėmis idėjomis bei tendencijomis?

Veronika: Taip, mes pradėjome nuo ankstyvojo svingo – mokėmės perprasti šią stilistiką, daug analizavome. Kai pajautėme, kad jau galime ir norime judėti kita, sava, individualia The Ditties kryptimi, natūraliai atsirado poreikis kurti originalią muziką. Tai atėjo labai organiškai – kartu su muzikine branda, profesionalumu ir nuolatiniu noru tobulėti.

Kurdama The Ditties repertuarą pernelyg daug negalvoju apie techninius parametrus – jie susidėlioja gana natūraliai. Retro stilius man yra labai artimas ir aiškus, todėl kuriant sunku nuo jo pernelyg nutolti. Tuo tarpu asmeninėje kūryboje atsiskleidžia visas mano, kaip kūrėjos, bagažas: vaikystėje dominavusi klasikinė muzika, džiazo studijos akademijoje ir šiuolaikinės tendencijos, nes nuolat domiuosi įvairia muzika.

Būtent taip ir gimsta tas mums būdingas skambesys – ankstyvasis svingas, susipinantis su asmeninėmis patirtimis ir šiandienos muzikiniu mąstymu.

Rūta: The Ditties save formavo semdamosios patirties iš tokių vokalinių trio, kaip The Andrew sisters, The Boswell sisters, The Dinning sisters. Dainuodamos šių grupių dainas mes mokėmės pajusti to laikmečio stilistiką, ankstyvojo svingo subtilybes: girdėti siaurą harmoniją, sinkopes, balsių formavimą ir visa tai atlikti vienu metu kartu su muzikantais. Atsukus laiką atgal negaliu sakyti, kad buvo sudėtinga, nes visos mokėmės džiazo dainavimo specialybės. Ankstyvasis svingas buvo viena iš džiazo muzikos krypčių, į kurią nusprendėme pasukti sąmoningai.

Laikui bėgant išleidome ir pirmąjį albumą The Ditties, kuriame ryški ankstyvojo svingo įtaka mums. Keitėmės ne tik kaip asmenybės, bet ir kaip vokalistės, tad natūralu, kad geriau pažindamos ir šį žanrą, ir viena kitą, tapome drąsesnės ieškoti kitokių sprendimų. Taip gimė mūsų aranžuoti du albumai Christmas Swing ir Estrada. Juose kiekviena atsiskleidėme kaip aranžuotojos, nebijančios prisijaukinti jau šlageriais tapusius kūrinius.

Kūrėjo ribos nežinomos – troškimai dideli. Tas mane, kaip menininkę, jaudina ir stumia pirmyn. Branda ir sukaupta patirtis šiandien leidžia žvelgti drąsiai į ateitį, nebijoti rizikuoti, drąsiai kalbėti ir būti savimi. Mūsų naujausias autorinių dainų albumas Gera gyventi kalba būtent apie tai. Sukaupta patirtis ir priėmimas savęs tokių, kokios esame, leidžia naujai pažvelgti į ankstyvąjį svingą gerbiant jo ištakas, tačiau suteikiant jam savo asmeninių patirčių, savito ir unikalaus braižo.

Rūtelė: Man atrodo, kad svarbiausia ne kopijuoti retro, o juo kalbėti apie šiandieną. Retro estetika mums yra tarsi kalba: harmonija, skambesys, svingo jausmas ateina iš praeities, bet tai, ką norime pasakyti, gimsta dabartyje. Mums svarbu, kad dainos būtų atpažįstamos šiandienos žmogui – savo temomis, emocijomis, jautrumu.

Daug dėmesio skiriame ir tam, kad retro nebūtų kaip muziejus. Autentišką skambesį deriname su šiuolaikinėmis technologijomis, švariu garsu, drąsesnėmis struktūromis. Nebijome maišyti stilių, ieškoti, palikti erdvės gyvumui ir netobulumui.

Retro mums nėra nostalgija ar bandymas grįžti atgal. Tai sąmoningas pasirinkimas kalbėti apie džiaugsmą, laisvę, tikėjimą savimi. Kai muzika gimsta iš to, ką darai, ji natūraliai tampa gyva šiandien, net jei jos šaknys praeityje.

Ar buvo atvejų, kai jus vertino daugiau dėl įvaizdžio nei dėl profesionalumo? Jei taip, kaip tai priimate ir ką su tuo derėtų daryti muzikos industrijoje?

Veronika: Tokių patirčių neprisimenu – galbūt todėl, kad mano gyvenimo akcentai yra kitur. Suprantu ir tai, kad The Ditties nėra tik muzika – tai muzikinis pasirodymas-spektaklis. Todėl visiškai natūralu, kad žmones traukiame ir tuo, kas muziką papildo ir sustiprina – mūsų įvaizdžiu.

Tikrai yra buvę pasirodymų, kai užsakovai kreipėsi būtent dėl kruopščiai sukurto konkretaus laikotarpio įvaizdžio. Tačiau tai manęs negąsdina – priešingai, jaučiu, kad Lietuvoje esame gana unikalus reiškinys, ir tuo didžiuojuosi. Kadangi pačios esame stiprios asmenybės, natūraliai nusibrėžiame aiškias ribas, kad nekiltų nesusipratimų ar klaidingų sutapatinimų.

Manau, kad ir tai, jog nesame orientuotos į mases ar didelį komercinį žinomumą, daug ką lemia. Mūsų nedomina lengvi keliai, todėl neįžvelgiame problemos būti vertinamos vien tik dėl išvaizdos.

Rūta: Niekada nebuvau susimąsčiusi, kad The Ditties galėtų būti vertinamos tik dėl to, kaip atrodo. Grupę priskirčiau nišinės muzikos krypčiai, tad mūsų auditorija geba įvardyti ir pamatyti tai, kas slepiasi po blizgiu sceniniu įvaizdžiu.

Jis mums taip pat svarbus, tačiau jo nesureikšminu. Natūralu, kad pasirinkdamos stiliaus kryptį – ankstyvąjį svingą – siekiame jį atskleisti klausytojui ne tik muzikaliai, bet ir vizualiai. Viską kuriame pačios kartu su profesionalų pagalba.

Šiuolaikinėje muzikos industrijoje yra vis dar gajus šabloninis mąstymas, kad šou, blizgūs elementai, kuo paprastesnis pasikartojantis tekstas yra kelias į dabartinį klausytoją. Iš dalies taip, bet visuomenė keičiasi ir tai labai aiškiai parodė neseniai vykę protestai, kad mums svarbu kokybė, mums svarbu kultūros gylis. Tik pats menininkas yra atsakingas sau, kiek turi drąsos išlaikyti savo identitetą, vertybes, kas jam svarbu. The Ditties visuomet buvo ir bus už prasmę, subtilų grožį ir unikalumą. Už buvimą savimi. 

Rūtelė: Natūralu, kad mūsų ateina ne tik klausytis, bet ir žiūrėti. Įvaizdis yra neatskiriama The Ditties dalis – mes sąmoningai kuriame estetiką, kuri atspindi laikmetį, muziką ir mūsų požiūrį. Svarbiausia, kad įvaizdis ne tuščias – jis paremtas profesionalumu, muzika ir aiškia idėja. Todėl nemanau, kad jis užgožtų turinį. Greičiau atvirkščiai – jis jį sustiprina ir padeda žiūrovams lengviau įžengti į mūsų kuriamą pasaulį.

Jau antrą kartą pristatėte dainą Eurovizijos atrankai. Kaip suvokiate save šio konkurso kontekste? 

Veronika: Visų pirma, Eurovizija man atrodo kaip labai geras tramplinas savo muzikos sklaidai ir matomumui. Tai gana neskausmingas ir kartu labai reikalingas kelias tokiems projektams kaip The Ditties, ypač turint omenyje, kad televizija Lietuvoje vis dar turi didelę reikšmę populiarumui, žinomumui ir net žmonių muzikinio skonio formavimui.

Nors anksčiau minėjau, kad nesame orientuotos į komercinį populiarumą, šis atvejis šiek tiek kitoks. Mums svarbu plėsti klausytojų akiratį ir prisidėti prie muzikinio skonio ugdymo Lietuvoje – norime, kad kuo daugiau žmonių mus išgirstų ir atrastų kitokį muzikos žanrą, nei jie įpratę girdėti kasdien. Šiuo požiūriu Eurovizija yra labai gera scena, o mes joje sąmoningai nešame autentiškumo vėliavą.

Kiekvienam savo pasirodymui – ar tai būtų koncertas, renginys, ar televizija – ruošiamės vienodai atsakingai ir kūrybingai. Nesistengiame įtikti, mums svarbiausia išlikti unikalioms ir pasimėgauti kiekviena akimirka scenoje.

Rūta: Eurovizija – tai galimybė kiekvienam atlikėjui, nepaisant jo propaguojamo žanro, būti pastebėtam ir išgirstam. Eidama su The Ditties į šią sceną, turiu misiją: džiazo muzikos sklaida. Labai norisi, kad šio žanro grožis ir tūris būtų kuo dažniau perteikiamas mūsų visuomenei. Po pirmojo pasirodymo sulaukėme begalės šiltų atsiliepimų. Išskirtinumas ir autentiškumas leido būti pastebėtoms ir įvertintoms.

Šie metai – tai galimybė dar plačiau pristatyti savo kūrybą, supažindinti klausytojus su džiazo muzika, bei, žinoma, pavergti klausytojų širdis. Kas žino, ko bus galima tikėtis šiais metais.

Rūtelė: Anksčiau „Euroviziją“ stebėdavau tik kaip žiūrovė, todėl pasirodymas joje buvo ir jaudinanti, ir labai džiuginanti patirtis. Šiuolaikinė „Eurovizija“ nėra tik populiariosios muzikos platforma – joje išvystame vis įvairesnių stilių ir žanrų kūrinių. Daina „Zui Zu Bi“ buvo labai aiškus pareiškimas, kad viskas yra gerai, kad verta nepasiduoti ir tikėti tuo, ką darai. Per tokį konkursą mus pamato daugiau žmonių ir mūsų muzika gali pasiekti naujų klausytojų širdis – tai didžiulė vertė. Tad „Euroviziją“ laikau galimybe populiarinti savo žanrą, stilių ir skleisti pozityvumą.

Kaip vertinate Lietuvos klausytojų lūkesčius šiandien – ar jie skiriasi nuo to, ką jūs pačios norėtumėte išgirsti šiuolaikinėje scenoje?

Veronika: Galiu drąsiai teigti, kad mano, kaip kūrėjos, ir didelės dalies Lietuvos klausytojų lūkesčiai dažnai skiriasi. Tačiau man tai atrodo visiškai natūralu. Esu muzikos profesionalė – atlikėja ir kūrėja, todėl savo asmeniniuose projektuose, kurie labiau orientuoti į džiazo muziką, sąmoningai gilinuosi į turinį, drąsesnes formas ir išraiškas. Man svarbu mažiau kompromisų, daugiau autentiškumo, improvizacijos ir nenuspėjamumo.

Taip pat jaučiu tam tikrą atsakomybę prisidėti prie klausytojų muzikinio skonio ugdymo. Dažnai jis būna orientuotas į lengvumą, pramogą ir atpažįstamumą, tačiau džiazo muzika apskritai kalba apie visai kitus dalykus – apie niuansus, klausymąsi, buvimą „čia ir dabar“. Man atrodo, kad labiau įsiklausydami į tokią muziką, galėtume ir gyvenime pastebėti daugiau subtilių, bet svarbių dalykų.

Dažnai po koncertų prie manęs prieina žmonės ir sako, kad tai buvo jų pirmasis tokio žanro koncertas, o jie išeina sužavėti ir pakylėti. Man tai yra labai aiškus ženklas, kad ši muzika veikia – ji ne tik skamba, bet ir augina, plečia vidinį žmogaus pasaulį.

Rūta: Be galo svarbu sau garsiai įsivardyti, ko aš noriu kaip muzikantas, kūrėjas. Ir kai aiškiai žinai, koks tavo tikslas, misija (ar kaip kiekvienas sau tai įvardijame), tuomet, manau, labai sąmoningai priimi šiųdienės Lietuvos klausytojų pasirinkimus. Pasirinkdama džiazo studijas jau žinojau, kad kelias nebus lengvas, nes populiarioji muzika dominuoja Lietuvos muzikos industrijoje. Leisti sau būti savimi nesitaikant prie stereotipų, natūraliai suformavo mano matymą, kad džiazo muzika turi būti išgirsta plačiosios visuomenės dalies.

Nepamirškime, kad ir klausytojų auditorija labai skiriasi. Vieni nori lengvo formato muzikos, koncerto, kiti renkasi sudėtingesnės formos renginius. Gyvenimo aplinkybės klausytoją gali atvesti į pačius netikėčiausius jo pasirinkimus. O kad tie vingiai nutiktų, mūsų, kaip muzikų, užduotis – bandyti jį „suvilioti“ atsiduriant netikėtose vietose. Regis, kai nuvyksti į tolimą Lietuvos kampelį, kuriame žmonės tave pamato ir išgirsta pirmą kartą, o po koncerto priėję dėkoja už tai, kad sukūrėme čia tokią šventę, už profesionalumą, galimybę atrasti naujos muzikos ir atlikėjų, tuomet supranti, kad abiejų lūkesčiai sutapo. 

Rūtelė: Manau, kad šiandien Lietuvos klausytojų lūkesčiai labai įvairūs – kiekvienas turi savitą muzikinį skonį. Nėra vieno „teisingo“ garso, kuris tiktų visiems, ir tai, man atrodo, yra didelė vertybė. Todėl nejaučiame poreikio taikytis prie visų. Mes puikiai suprantame, kad tai, ką darome, nėra populiarioji muzika, bet ji turi savo klausytojų, kuriems patinka nuotaika, gyvas ryšys. Šis skambesys mums pačioms yra žavus ir artimas, tokios muzikos norėtume daugiau girdėti ir šiuolaikinėje scenoje, nuosekliai ją skleisti ir dalintis su tais, kuriems ji rezonuoja.

Ar jūsų originalios dainos prasideda nuo muzikos idėjos, ar tekstų, kurie dažnai inspiruojami asmeninių ir visuomeninių patirčių?

Veronika: Būna įvairiai. Labai aiškiai jaučiu va­dinamąjį mūzos efektą – kai atsiranda įkvėpimas, viskas kuriasi lengvai, tarsi savaime, o kai jo nėra, tenka susidurti su tam tikrais kūrybiniais iššūkiais.

Kas man yra tas įkvėpimas – gana plati tema. Tikiu, kad mes, muzikantai ir kūrėjai, iš prigimties turime tam tikrą pašaukimą, todėl ir pasirenkame šį kelią. Įkvėpimas, mano akimis, dažnai ateina iš kažkur aukščiau – jis kaupiasi tarsi debesis prieš lietų ir tam tikru momentu tiesiog prasiveržia. Labai svarbu tą akimirką pagauti ir išnaudoti maksimaliai, nes būtent tada gimsta patys tikriausi, gryniausi kūriniai.

Panašiai vyksta ir kuriant The Ditties repertuarą. Aš labai gerai pažįstu kiekvienos iš mūsų galimybes, balso registrus, todėl leidžiu sau šiek tiek pažaisti su stilistika – subtiliai įvedant naujovių, kurių galbūt nebuvo ankstyvajame svinge: tam tikrus harmoninius momentus, ritminius piešinius ar frazavimo niuansus. Manau, tai ypač gerai girdisi mūsų naujausiame albume.

Nors iš esmės nenutolstame nuo ankstyvojo svingo ir sau būdingos manieros, skambesyje atsiranda kažkas dar asmeniškesnio, unikalesnio, labiau „ditiško“. Man tai atrodo labai gražu ir natūralu.

Rūta: Kūryba man reikalauja tylos ir buvimo tik su savimi. Tuomet galiu nurimti, atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir leisti mintims atklysti. Prabangos tokioms akimirkoms neturiu daug, todėl labai jas vertinu. Gyvenimas diktuoja savo tempą. Tenka balansuoti tarp pareigos ir troškimų.

Kartais kūrybiniai momentai ateina netikėtai ir pačiose keisčiausiose vietose. Svarbu jų nepaleisti, nes jie nuteka kaip srauni upė. Tuomet stengiuosi juos užfiksuoti diktofonu ar popieriuje, kad radusi laiko galėčiau grįžti prie šios minties ir ją išplėtoti.  Taip gimė ir mano naujausios dainos, kurių tematika aprėpia asmenines patirtis, kitų žmonių istorijas. 

Rūtelė: Dažniausiai viskas prasideda nuo stai­ga galvoje suskambusios melodijos ar ritminės frazės. Tokias frazes, idėjas visada stengiuosi užsirašyti, net jei jos atrodo menkos ar neužbaigtos. Vėliau jos randa savo vietą. O kartais melodija ateina kartu su tekstu. Kūryba man yra ir terapija, ir darbas. Kai pagauna kūrybinis įkvėpimas, turiu jam visiškai atsiduoti – laikas pranyksta, kartais net pamirštu visus kitus rūpesčius ir panyru į transą.

Kurdama dainas visada galvoju apie The Ditties pasaulį – jis šiek tiek idealizuotas, šviesus, žaismingas. Dainų temos dažnai gimsta iš pagražintų asmeninių patirčių, aplinkos stebėjimo ar net fantazijos: kaip būtų, jeigu nutiktų viena ar kita. Tai leidžia išlaikyti retro nuotaiką, bet kartu kalbėti šiandienos žmogui.

Ar jums svarbu, kad grupės kuriama estetika apimtų ne tik muziką, bet ir platesnį kultūrinį kontekstą?

Veronika: Taip, man tai labai svarbu. The Ditties estetika man niekada nebuvo vien tik gražus vizualinis apvalkalas ar stilius – ji visada neša ir kultūrinę žinutę. Mums svarbu priminti laikmetį, kuriame muzika buvo glaudžiai susijusi su elegancija, pagarba scenai, gyvu bendravimu ir dėmesiu detalei.

Per estetiką kalbame apie lėtėjimą, apie buvimą čia ir dabar, apie santykį tarp žmonių – tiek scenoje, tiek salėje. Tai savotiškas kvietimas klausytis, stebėti, įsiklausyti, o ne tik vartoti muziką kaip foną.

Man atrodo, kad šiandien, kai viskas labai greita ir triukšminga, tokia estetika tampa ne nostalgija, o sąmoningu pasirinkimu ir net tam tikra kultūrine pozicija. Ji primena, kad muzika gali būti ne tik pramoga, bet ir būdas ugdyti jautrumą, skonį bei santykį su laiku ir savimi.

Rūta: Man estetika – tai turinys, žinutė. Mums, merginoms, buvo visuomet svarbu išlaikyti jos gylį ir grožį. Būti vertinamoms už profesionalumą, už pateikiamą turinį. Džiaugiuosi, kad gebame nepamesti savęs ir per dainas kalbėti apie aktualius ir svarbius dalykus. Ypač tai atsiskleidžia naujausiame mūsų albume, kuriame kalbame apie meilės sau svarbą, apie santykius, apie kasdienius dalykus.

Būti aktyvioms visuomeniniame gyvenime, mums, kaip meno srities žmonėms, yra labai svarbu. Savo kūryba galime pasakyti tai, kas aktualu šiandien.

Rūtelė: The Ditties estetika mums niekada nebuvo tik muzikinis skambesys ar gražūs retro kostiumai – tai sąmoninga kultūrinė žinutė. Per džiazo ir svingo muziką mes norime priminti vertybes, kurios šiandieniniame greitame ir triukšmingame pasaulyje kartais pasimeta: eleganciją, pagarbą, bendrystę ir gebėjimą džiaugtis paprastais dalykais.

Retro estetika mums yra ne nostalgija dėl nostalgijos, o būdas kalbėti apie vidinę būseną – lengvumą, žaismę, optimizmą. Norime, kad žmonės, ateidami į mūsų koncertus ar klausydami mūsų muzikos, trumpam sustotų, atsikvėptų ir leistų sau būti čia ir dabar. Tai kartu yra ir kalbėjimas apie emocinę sveikatą, apie leidimą sau džiaugtis, būti savimi, nebijoti švęsti gyvenimo.

Be to, mums labai svarbu atskleisti moteriškumą – ne kaip stereotipą, o kaip stiprybę. Tai yra tarpusavio palaikymas, jautrumas, gebėjimas klausytis vienoms kitų ir drauge kurti darną. Norime parodyti, kad moteriškumas gali būti ir švelnus, ir tvirtas, elegantiškas, bet kartu gyvas, žaismingas ir drąsus. Tikime, kad toks vaizdinys scenoje kuria saugią, įkvepiančią erdvę, kurioje muzika tampa ne tik pramoga, bet ir būdu perduoti vertybes ir požiūrį į gyvenimą.

Kaip pirmieji jūsų penkiolika metų keičia požiūrį į ateitį – ko jau nebenorite kartoti, o ko dar tik tikitės iš savęs? 

Veronika: Penkiolika metų išmokė mus pasitikėti procesu ir savimi. Mes nieko nebijome – net ir pasikartoti, nors iš tiesų tuo net nelabai tikime. Augame ir bręstame kaip žmonės, nuolat keičiamės, todėl kartu neišvengiamai keičiasi ir mūsų muzika, pasirinkimai, požiūris į sceną ir save joje.

Nebejaučiame poreikio sau kažką įrodinėti ar daryti tai, kas jau buvo vien dėl saugumo jausmo. Šiandien svarbiausia išlikti atviroms, smalsioms ir sąžiningoms sau.

Žvelgdamos į ateitį, tikimės iš savęs dar daugiau vidinės laisvės, drąsos išgirsti viena kitą, augti kartu su savo muzika ir klausytojais. Jei ir kartosime – tai tik todėl, kad kiekvieną kartą būsime jau kitos.

Rūta: Nebesinori priimti skubotų, emocija paremtų sprendimų. Dėl to pastaraisiais metais sąmoningai rinkomės auditoriją, o ne jos ieškojome. Kažkur esu skaičiusi tokią frazę, kuri man labai patiko: „Patirtis suteikia ne daugiau drąsos, o drąsos atsisakyti“. Tikrai esame drąsesnės, kai renkamės tai, ko iš tiesų mes norime.

Manau, labiau pradėjome gerbti ne tik savo, bet ir kitos laiką, energiją. Ir tai kuria pagarbius, sąžiningus, nuoširdžius santykius. Tokia bendrystė, tikiuosi, mus ves dar ne vienerius metus šiuo kūrybiniu keliu.

Rūtelė: Šie metai mums davė labai aiškų laiko pojūtį – supratimą, kad kūryba nėra sprintas. Dabar daug ramiau žiūrime į ateitį ir leidžiame sau neperkrauti jos lūkesčiais. Taip pat nebenorime skubėti – nei su idėjomis, nei su jų įgyvendinimu.

Kita vertus, iš savęs tikimės dar daugiau gylio. Norisi ilgiau pabūti su mintimi, su daina, su tyla tarp natų. Ateityje svarbus tampa ne tik rezultatas, bet ir kelias iki jo – bendras darbas, pasitikėjimas, gebėjimas išlaukti neapibrėžtumą. Tai reiškia ir drąsą leisti sau natūraliai keistis.

Labiausiai tikimės išlaikyti gyvą santykį su tuo, ką darome: su scena, su klausytojais ir vienos su kitomis. Jei ateitis ko ir prašo iš mūsų, tai brandos – lengvumo, kuris ateina iš patirties.