Pamenu, dešimtajame dešimtmetyje kultinė televizijos laida „Videokaukas“ transliuodavo įvairią kino klasiką. Anuomet man tebuvo galbūt šešeri ar septyneri metai – girdėdavau, kaip tėvai kitame kambaryje žiūrėdavo filmus, o aš užsnūsdavau, iš už sienos tyliai aidint garsams ir dialogams. Visgi vieną vakarą iš raudono „Šilelio“ televizoriaus sklindantys triukšmai man neleido užmigti – priešingai, nuo jų piestu ėmė stotis gyvaplaukiai. Sulaikęs kvapą sėdėjau lovoje ir, priglaudęs ausį prie sienos, klausiausi. O ten, atrodė, vyko kažkas tikrai šiurpinančio, nežemiško, svetimo. Neiškentęs išbėgau iš kambario, apsimesdamas, kad einu į tualetą. Tai, ką akimirką pamačiau ekrane, man sustingdė širdį ir atėmė žadą – judėjo kažkokia smalos juodumo pabaisa su milžiniškais dantimis ir drimbančiomis iš nasrų seilėmis. Ji buvo itin greita ir brutaliai žudė žmones. Tėvai pamatę, kad išsižiojęs spoksau tarpduryje, pakvietė ateiti prisėsti šalia jų.

Tuomet aš ne tik pirmą kartą pamačiau tokias košmariškas pabaisas, bet ir pirmą sykį regėjau beribes kosmoso erdves, nepažįstamą planetą ir erdvėlaivį. „Tau baisu?“ – paklausė tėtis. „Ne!“ – atšoviau meluodamas. Iš tikrųjų man buvo taip šiurpu, jog norėjau delnais užsidengti akis, bet kartu ir negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo ekrano. „Juk jos netikros, plast­masinės…“ – tikino mama. Nors ir bijojau, filmą žiūrėjau iki pat galo. Laiminga pabaiga, rodos, šiek tiek sumažino įtampą ir siaubą – pagrindinė herojė Ripli, kurią aš, žinoma, iš karto įsimylėjau, galiausiai atsikratė monstro, iš erdvėlavio „iššovė“ jį į kosmosą. Visgi, pamenu, kad po tos nakties turbūt daugiau nei kelis mėnesius naktimis ilgai negalėdavau sudėti akių – atrodė, jog virš mano lovos iš tamsos staiga tyliai išnirs tie gleivėti išsišiepę nasrai ir nukąs galvą.

Neabejoju, kad bemaž kiekvienas kino aistruolis, kaip ir aš, puikiai pamena savo pirmąjį „pasimatymą“ su „Svetimu“ (Alien, 1979), nes tai kur kas daugiau nei filmas. Šiandien, prabėgus 45 metams nuo jo pasirodymo, galima drąsiai teigti – Ridley’s Scottas sukūrė ne tik nesenstantį kinematografinį šedevrą, bet ir pabaisą, sugebėjusią giliai įsiskverbti į žiūrovų vaizduotę. Paradoksalu – kad ir koks tas monstras turėjo atrodyti „svetimas“, kiekvienam iš mūsų teko su juo susipažinti kur kas artimiau nei tikėjomės.

Prabėgus beveik pusei amžiaus ši juosta vis dar yra aktuali, artima, sukrečianti ir bauginanti. Tačiau pradėkime nuo pat pradžių. „Svetimas“ buvo ne tik puikus filmas, bet ir visiškai naujas fenomenas, sudrebinęs kino pasaulį. Praėjusio amžiaus viduryje žiūrovams kosmoso ir monstrų temos anaiptol nebuvo naujovė – tokia mokslinės fantastikos klasika kaip „Būtybė iš kito pasaulio“ (The Thing from Another World, 1951, rež. Christianas Nyby’s) arba „Vampyrų planeta“ (Planet of the Vampires, 1965, rež. Lambertas Bava) sulaukė itin didelio populiarumo. Taip pat kino aistruolius buvo ką tik spėjęs nustebinti Stanley’o Kubricko šedevras – „2001 m. kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey, 1968), o o po kelerių metų George’as Lucasas dar pristatė savo garsiuosius „Žvaigždžių karus“ (Star Wars, 1977). Negana to, net ir ateivių tema jau buvo pradėta vystyti itin nuodugniai – 1977 m. Stevenas Spielbergas sukūrė savo garsiąją juostą „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of the Third Kind, 1977). Būtų galima pagalvoti, kas ir kaip žiūrovus galėjo apstulbinti dar labiau? Ir štai netrukus, 1979 m., pasirodė „Svetimas“, pradėjęs dar vieną, visiškai naują kinematografijos tipą – mokslinės fantastikos siaubo kiną. Šio žanro „tėvas“ buvo jaunas ir mažai patyręs amerikiečių scenaristas Danas O’Bannonas.

D. O’Bannonas savo pirmąjį scenarijų parašė būdamas vos 24 metų – pagal jį jaunuolio draugas režisierius Johnas Carpenteris pastatė „Juodąją žvaigždę“ (Black Star, 1970). Filmas didelio pasisekimo nesulaukė, o pradedantysis scenaristas jau buvo pradėjęs puoselėti visiškai naujo pobūdžio projektą – mokslinę fantastiką su ryškiais siaubo potėpiais. Netrukus D. O’Bannonas, sukirtęs rankomis su kitu kino tekstų naujoku Ronaldu Shusettu, ėmėsi rašyti scenarijų pavadinimu „Star Beast“ („Žvaigždžių žvėris“), kurį vėliau pakeitė į „Alien“ („Svetimas“). D. O’Bannonas ir R. Shusettas ne kartą minėjo, kad pagrindinis jųdviejų įkvėpėjas buvo vienas žymiausių Amerikos siaubo literatūros rašytojų Howardas Phillipsas Lovecraftas, jo apysakos „Spalva iš kosmoso“ bei „Bevardis miestas“ padarė itin didelę įtaką menininkų kuriamai istorijai.