Turbūt ne kartą kiekvienas esame po nosimi švilpavę ar niūniavę garsiąją „Krikštatėvio“ melodiją, galbūt yra ir tokių, kurie šią garsiąją kompoziciją buvo kadaise nustatę kaip savo telefono skambučio toną. Melodija paprasta, tačiau tiek geniali ir įsimintina, kad kartą ją išgirdus tiesiog nebeįmanoma užmiršti, ji tarsi įsirašo į pasąmonę. Svajingas motyvas yra neatsiejamas akcentas vieno visų laikų garsiausio Holivudo filmų, tapusių kino klasika – tai Francis’io Fordo Coppolos trilogija „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972), pasakojanti apie pokario Sicilijos mafijos gangsterių dramą Amerikoje. Trilogijos pagrindinė melodija – viena įsimintiniausių kino istorijoje, žinoma daugeliui, panašiai kaip filmų „Žvaigždžių karai“, „Neįmanoma misija“, „Juros periodo parkas“ arba „Indijana Džounsas“ melodijas.

Kas gi sukūrė garsųjį motyvą, kurį išgirdę iš karto pagalvojame apie Siciliją ir odiniame fotelyje patogiai įsitaisiusį Dono Vito Korleonės (akt. Marlonas Brando) siluetą? Tai Nino Rota – vienas geriausių visų laikų italų kino kompozitorių, sukūręs ne tik žymiąją „Krikštatėvio“ temą, bet ir daugelį kitų, tarp jų – beveik visus režisieriaus Federico Fellinio filmų garso takelius. Nors jau prabėgo daugiau kaip 40 metų nuo kompozitoriaus mirties, Italijoje apie jį kalbama daug. Visgi už Italijos ribų nelabai kas pamena arba iš viso nėra nieko girdėję apie šį muzikos genijų – greičiausiai todėl, kad kito garsaus kompozitoriaus Ennio’aus Morricone’s šlovė ir itin produktyvi karjera smarkiai užgožė visų kitų Italijos kompozitorių darbus.

N. Rota gimė 1911 m. Milane, „paprastoje“ šeimoje – tėvas Ercole buvo smulkus verslininkas, o motina Ernesta – pianistė. Būdamas ketverių metų Nino pradėjo groti pianinu, ir šeima greitai suvokė, kad vaikas yra tikras muzikos genijus – savo pirmąją oratoriją „Šventojo Jono Krikštytojo vaikystė“ jis sukūrė būdamas vienuolikos metų, ji buvo atliekama ne tik Milane, bet ir Prancūzijoje. Supratę jaunuolio pašaukimą muzikai, 1923 m. tėvai jį užrašė į Milano „Giuseppe Verdi“ muzikos konservatoriją. 1926 m. N. Rota sukūrė operą vaikams, įkvėptą Hanso Christiano Anderseno pasakos „Kiaulių piemuo“. Tai buvo 45 minučių trukmės kompozicija, ją to meto kritikai, atsižvelgdami į kompozitoriaus amžių (vos 15 metų), jau vertino kaip brandžią, neperspaustą ir net su geru ironijos prieskoniu. Baigęs konservatoriją jaunuolis išvyko studijuoti muzikos kompozicijos Šv. Cecilijos akademijoje Romoje. Vėliau, laimėjęs stipendiją, turėjo galimybę keletą metų tobulinti savo žinias Jungtinėse Amerikos Valstijose, prestižinėje Filadelfijos „Curtis“ muzikos konservatorijoje. Studijuodamas Amerikoje N. Rota artimai susipažino su liaudies muzika ir ja stipriai susižavėjo – tokie atlikėjai kaip George’as Gershwinas, Cole’as Porteris, Aaronas Coplandas, Irvingas Berlinas padarė didžiulę įtaką jaunajam kompozitoriui.

Grįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Italiją, N. Rota išbandė sėkmę kino pasaulyje, sukurdamas pagrindinę melodiją filmui „Liaudies traukinys“ (Treno popolare, 1933). Tai buvo itin riboto biudžeto filmas – nei juosta, nei kompozitoriaus sukurta muzika nesulaukė sėkmės, todėl N. Rota nutarė kine nebedirbti ir pradėjo dėstyti muzikos teoriją bei solfedį Bario „Niccolò Piccinini“ konservatorijoje. Vėliau, 1950 m., kompozitorius tapo šio instituto direktoriumi ir jame dėstė iki pat mirties, tarp daugelio N. Rotos studentų buvo net Riccardo’as Mutis, kuris šiandien yra vienas garsiausių ir įtakingiausių dirigentų pasaulyje.

Prabėgus dešimčiai metų po pirmojo bandymo, italas nusprendė dar kartą išbandyti sėkmę kino pasaulyje ir sutiko sukurti muziką režisieriaus Renato Castellanio filmui „Zazà“ (1944). Šį kartą kompozitoriaus darbą lydėjo sėkmė, ir filmas jam atvėrė duris į tuomet klestėjusį Italijos kino ir teatro pasaulį – N. Rota buvo kviečiamas kurti muziką įvairių kino režisierių filmuose. Esminis lūžis įvyko 1952 m., kai kompozitorius susipažino su režisieriumi Federico’u Felliniu. Tuomet šis žengė dar tik pirmuosius žingsnius ir pakvietė N. Rotą sukurti muziką jo kinematografiniam debiutui „Baltasis šeichas“ (Lo sceicco bianco, 1952). Ši juosta buvo įvertinta gana skeptiškai ir nesulaukė tokios šlovės kaip vėlesnieji F. Fellinio šedevrai, tačiau po šio filmo tarp režisieriaus ir kompozitoriaus užsimezgė ypatingas ryšys, trukęs net trisdešimt metų – iki pat kompozitoriaus mirties.

Du italus siejo ne tik nuoširdi draugystė ir produktyvus darbas, bet taip pat ir aistra magijai bei ezoterizmui. N. Rota niekada to viešai neafišavo, bet jis buvo praktikuojantis hermetizmo žinovas ir garsaus italų alchemiko-hermetiko Giuliano Kremmerzo mokyklos atstovas. N. Rota buvo surinkęs tūkstančius ezoterinės literatūros rankraščių, kuriuos kolekcionavo – šiandien visa kompozitoriaus kolekcija priklauso prestižinei Romos mokslų akademijai „Lincei“. Pats F. Fellinis mėgdavo bičiulį N. Rotą vadinti amico magico (it. – magiškasis draugas). Apie jųdviejų pirmąjį susitikimą sklandė net anekdotas. Kartą F. Fellinis, išėjęs iš Romos kinematografinės produkcijos studijos „Lux“, pastebėjo autobuso stotelėje stovintį džentelmeną. Priėjęs paklausė, kokio autobuso jis laukiąs. N. Rota pasakė numerį autobuso, kuris čia niekada nevažiuodavo. F. Felliniui bandant tą paaiškinti, staiga atvyko autobusas, pažymėtas būtent tuo numeriu. Ši istorija, nors ir mažai tikėtina, gražiai apibendrina jųdviejų meninį ryšį, persmelktą magijos, empatijos, neracionalumo, taip pat ir išskirtinio abipusio supratimo, kuris suteikė galimybę bendradarbiauti kuriant kartu net septyniolika filmų. F. Fellinis nebuvo muzikos aistruolis, tačiau tai nesukėlė jokių sunkumų N. Rotai, meistriškai mokėdavusiam išversti į muziką genialias režisieriaus mintis ir vizijas. Ne tik – F. Fellinis ne viename interviu yra prisipažinęs, kad pirmiau prašęs kompozitoriaus sukurti melodiją, ir tuomet, jos įkvėptas, imdavo vystyti filmo scenarijaus detales.

Po nesėkmingo „Baltojo šeicho“ ir „Pienburnių“ (I Vitelloni, 1953), pelniusio „Sidabrinio liūto“ apdovanojimą Venecijoje, F. Fellinis savo trečiajame filme „Kelias“ (La strada, 1954) toliau bendradarbiavo su N. Rota. Šio filmo pagrindinius vaidmenis atliko Anthony’is Quinnas ir Giulietta Masina – tai sukėlė didelę sensaciją ir atnešė sėkmę. Vienas įtakingiausių italų kino kritikų Mario’us Soldatis, pamatęs šį filmą, rašė: „Nino Rotos „Kelias“ yra šedevras. Fellinio filmas, ko gero, yra tik to šedevro libretas“. Toks teiginys skambėjo kaip gilus įžeidimas režisieriui, visgi garsusis kritikas jau tada suprato ypatingą N. Rotos muzikos funkciją: ji nebuvo tiesiog gražus, dekoratyvus filmo priedas, o gebėjo atskleisti visą dramos esmę. „Kelias“ sukėlė nemažai ginčų tarp Italijos publikos, vis dar per daug ištikimos neorealizmui, bet pelnė F. Felliniui sensacingą tarptautinį populiarumą. 1957 m. kino juosta apdovanota „Oskaru“ už geriausią filmą užsienio kalba.

Vėliau N. Rota kūrė muziką kitiems F. Fellinio filmams. Garsiausieji jų – „Saldus gyvenimas“ (La dolce vita, 1960), „8½“ (1963), „Amarkordas“ (Amarcord, 1973) – šios kino juostos italų režisieriui pelnė didžiulę tarptautinę sėkmę ir pripažinimą. Nors kompozitoriaus figūra visada likdavo šešėlyje (to meto kritika jį vadino tiesiog il musicista di Fellini – „Felinio muzikantas“), šiandien visi sutinka, kad šie kinematografiniai šedevrai be N. Rotos muzikos tiesiog negalėtų egzistuoti. Italų kompozitorius mirė 1979 m., vos spėjęs užbaigti įrašinėti garso takelį F. Fellinio satyrinei komedijai „Orkestro repeticija“ (Prova d’orchestra, 1979). Verta pabrėžti, kad F. Fellinis nebuvo vienintelis garsus režisierius, kurio filmams N. Rota kūrė muziką. Kompozitorius rašė nuostabias melodijas kino grandams Luchino’ui Visconti’iui („Leopardas“, Il gattopardo, 1963), Franco’ui Zeffirelliui („Romeo ir Džiuljeta“, Romeo e Giulietta, 1968) ir kt.

Tarptautinė sėkmė ir pripažinimas atėjo 1972 m., kai N. Rota buvo pakviestas kurti muziką Francis’o Fordo Coppolos filmui „Krikštatėvis“. Kaip iki tol vien su Italijos režisieriais dirbęs kompozitorius gavo pasiūlymą dirbti Amerikoje? „Krikštatėvio“ scenarijus pastatytas pagal italų kilmės amerikiečių autoriaus Mario’aus Puzo romaną, kuriame pasakojama italų ir amerikiečių šeimos pokario istorija. Būtent dėl šios priežasties kino kompanijos „Paramount“ prodiuseris Robertas Evansas norėjo, kad filmą nufilmuotų italų kilmės režisierius. Iš pradžių buvo pasirinktas Sergio’as Leone, tačiau šis pasiūlymo atsisakė, nes visą dėmesį buvo sutelkęs į savo filmo „Kartą laukiniuose vakaruose“ (C’era una volta il West, 1968) darbus. Tuomet buvo pasirinktas kitas italų kilmės režisierius – F. F. Cop­pola. Tam, kad filmas būtų kuo labiau autentiškas, B. Evansas troško, jog juostos muzikos imtųsi taip pat italas – pagal savo stilių ir tuometinę patirtį N. Rota puikiai tiko filmo rekvizitams. Maestro sukūrė muziką pirmiesiems dviem „Krikštatėvio“ trilogijos filmams – trečioji dalis (1990 m.) filmuota jau po kompozitoriaus mirties. Visgi pagrindinės melodijos, paimtos iš pirmųjų dviejų filmų, buvo panaudotos ir trečioje dalyje.

„Krikštatėvio“ muzikinis rūbas spinduliuoja stipria Viduržemio jūros ir Italijos aura. Tačiau N. Rota sugebėjo melodijai suteikti visiškai kitokį atspalvį, nei iki tol kino publika buvo įpratusi sieti su Italija – „Krikštatėvio“ muzika yra tamsi, dramatiška, tragiška, o kartais epiška. Vis dėlto tai nėra tipinis holivudinis epiškumas, kuris paprastai išreiškiamas daugiasluoksne garsų pompastika. N. Rota epiškumą išgaudavo natomis, aranžuotėmis, tembrais. Pradinė ir pagrindinė filmo tema – „Krikštatėvio valsas“ (The Godfather Waltz) – intymi melodija, puikiai atspindinti žavingą ir dvilypę krikštatėvio Vito Korleonės figūrą: galingą, negailestingą ir paslaptingą nusikalstamo pasaulio autoritetą, tačiau tuo pačiu metu ir mylintį šeimos žmogų, vyrą, tėvą, senelį. Temą atlieka kornetas – į trimitą panašus pučiamasis instrumentas, jis groja vienas, be jokio akompanimento. Solinis instrumentas pabrėžia ne tik krikštatėvio vienatvę, bet ir pojūtį, kurį jaučia italų imigrantas, atvykęs į tokią didelę ir nepažįstamą šalį kaip Amerika. Šis valsas yra tarsi melancholiška odė Korleonės šeimos vienatvei.

Žymiausia filmo melodija, kurią šiandien visi esame įpratę asocijuoti su Italijos mafija ir kriminalinėmis dramomis, yra „Meilės tema“ (Love theme) – tai jaudinanti ir itin melancholiška muzika, pradžioje ji skamba tarsi nerūpestingai, o vėliau elegantiškai išauga į gilų liūdesį ir sielvartą. Šio kūrinio istorija sudėtinga – jį N. Rota jau buvo sukūręs 1958 m., filmui „Fortunella“, kurį režisavo Eduardo’as De Filippo, o scenarijų rašė F. Fellinis. Apmaudu, bet būtent dėl šios priežasties N. Rotai buvo atšaukta „Oskaro“ nominacija už geriausią garso takelį. Visgi „Oskarą“ kompozitoriui pavyko laimėti 1974 m. už antrąją „Krikštatėvio“ dalį. JAV kino pramonės organizacija „Amerikos kino institutas“ „Krikštatėvio“ muziką įvardijo kaip vieną iš penkių visų laikų geriausių kino garso takelių. Taip pat kaip italas E. Morricone savo muzika padėjo suformuoti western žanro identitetą, taip kino pasaulyje N. Rota sukūrė visiškai naują muzikinį standartą, kurį vėliau imitavo visi, kūrę muziką filmams apie XX a. Italijos ir Amerikos mafiją.

Verta paminėti, kad N. Rota išsiskyrė ne vien tik kine. Jis buvo vienas geriausių XX a. klasikinės muzikos kompozitorių – sukūrė daugybę kamerinio orkestro ir lyrikos kompozicijų, keturias simfonijas, tris koncertus fortepijonui, taip pat rašė sakralinę muziką.

Viena kompozicijų, kuri pačiam Maestro buvo širdžiai artimiausia – oratorija „Mysterium“, parašyta 1962 m. Libretas kurtas pagal Senojo ir Naujojo Testamentų motyvus. Pradinis pavadinimas buvo „Mysterium Catholicum“, bet vėliau N. Rota pašalino žodį Catholicum, kadangi baiminosi klaidingų interpretacijų. Ši oratorija yra ne tik XX a. sakralinės muzikos šedevras – N. Rota muzikuotų tekstų pasirinkimas atskleidžia hermetizmo įkvėptą kompozitoriaus pajautą ir pasaulėžiūrą. Kompozicijos tekstai apdainuoja žmogaus dieviškąjį pradą ir siekį susijungti su Dievu. Daugiau nei valandos trukmės „Mysterium“ prasideda šiais žodžiais: In principi erat Verbum et Verbum erat apud Deum et Deus era Verbum. Et Verbum caro factum est et habitavit in nobis (lot. – „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“). Oratorijos ansamblį, be orkestro, sudaro bosinis solistas ir vaikų choras. Tradicinėse sakralinėse oratorijose vaikų choras yra visiškai neįprastas elementas, tačiau būtent nekaltam vaiko balsui N. Rota suteikė precedento neturinčią vienybės, universalumo ir nemirtingumo funkciją, taip išreikšdamas esminius hermetizmo filosofijos dėsnius.

Italijoje kompozitorius buvo labiau žinomas dėl savojo kūrybinio indėlio kine. To meto klasikinės muzikos pasaulyje jis buvo snobiškai pravardžiuojamas il cinematografaro (it. – kinematografėlis). Pats N. Rota yra pasakęs: „Nemėgstu muzikos skirstymo į kategorijas „klasikinė rimta“ ir „klasikinė lengvoji“: sąvoka „lengvoji muzika“ yra susijusi nebent su klausytoju, o ne kūrėju“.