Italijoje, netoli šiaurinės Sicilijos pakrantės, Tirėnų jūroje išsidėstęs dieviško grožio Eolijos salų archipelagas. Jis nėra didelis – septynios vulkaninės kilmės salelės, iš kurių tik trys gyvenamos – Liparis, Strombolis ir Vulkanas. Neabejotinai garsiausia yra Strombolis su stūksančiu vienu aktyviausių ugnikalnių žemėje, jo vardu ir pavadinta sala. Kasdien iš beveik 1000 metrų aukščio kraterio veržiasi dūmai, o kartais ištrykšta ir lava. Strombolyje gyvena vos 700 žmonių. Nors Eolijos kraštovaizdis tiesiog keri savo grožiu, o vulkaninės kilmės dirvožemis itin derlingas, gyvenimas čia nėra lengvas – susisiekimas su žeme įmanomas tik laivu, o veikiantis ugnikalnis kelia nuolatinį pavojų, ir su juo čia esantys žmonės yra priversti susigyventi jau daugiau kaip 2000 metų. Būtent tokioje neįprastoje vietoje praeito amžiaus viduryje įsiplieskė vienas garsiausių kino pasaulių meilės romanų tarp italų neorealizmo pradininko Roberto Rossellinio ir švedų kino divos Ingridos Bergman.

Viskas prasidėjo nuo trumpo laiško, kurį 1948 m. gegužės mėnesį švedų aktorė išsiuntė italų režisieriui. Šis jau buvo sukūręs keletą garsių filmų ir sulaukęs pripažinimo ne tik Italijoje, bet ir užsienyje. I. Bergman taip pat buvo jau plačiai išgarsėjusi, ypač po pagrindinių vaidmenų juostose „Kasablanka“ (Casablanca, 1942) ir „Kančia“ (Gaslight, 1944) – pastaroji jai pelnė net geriausios aktorės „Oskaro“ apdovanojimą. I. Bergman nepaprastai patiko R. Rossellinio filmai, taip pat svajojo padirbėti Italijoje, todėl nusprendė parašyti jam laišką:

„Gerbiamas pone Rossellini, mačiau Jūsų filmus „Roma – atviras miestas“ ir „Paisà“, ir jie mane giliai sužavėjo. Jeigu Jums kartais reikėtų švedų aktorės, kuri puikiai kalba angliškai, nepamiršo vokiečių kalbos, vos suprantamai šneka prancūziškai, o itališkai moka pasakyti tik „ti amo“ (it. – myliu tave), esu pasiruošusi atvykti į Italiją dirbti su Jumis. Ingrida Bergman.“

Nors švedė tuomet gyveno Holivude, kai rašė šį laišką, ji Londone filmavosi Alfredo Hitchco­cko kino juostoje „Žinomas“ (Notorious, 1946). R. Rossellinis, vos gavęs laišką, iš karto išvyko į Didžiąją Britaniją susitikti su aktore, vėliau jie kartu nukeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Režisierius kaip tik buvo parašęs scenarijų savo naujam filmui „Strombolis“ (Stromboli), kurio pagrindinį vaidmenį turėjo atlikti moteris. Vieni teigia, kad jis norėjo tiesiog išnaudoti puikią progą – iki tol dirbo tik su italų aktoriais, o štai dabar atsirado galimybė pasikviesti sparčiai garsėjančią Holivudo žvaigždę. I. Bergman populiarumas ir talentas neabejotinai būtų atnešęs daug daugiau dėmesio tiek filmui, tiek ir pačiam režisieriui. Kiti teigia, kad galbūt R. Rossellinis auksaplaukę švedę jau įsimylėjo dar gyvai jos nepamatęs – visgi vos trisdešimtmetė I. Bergman buvo ne tik talentinga, bet ir viena žaviausių tuometinių Holivudo įžymybių. Režisieriui nuvykus į šios namus ir išdėsčius savo idėją, aktorė sutiko vaidinti jo naujoje juostoje. Rodos, abiejų menininkų svajonėms buvo lemta išsipildyti.

Tiesa, ne viskas klostėsi taip gražiai ir paprastai. „Strombolio“ scenarijuje jau buvo numatyta, kad pagrindinį vaidmenį atliks viena garsiausių italų kino ir teatro žvaigždžių Anna Magnani, kuri keletą metų buvo ir režisieriaus širdies draugė. R. Rossellinis ir A. Magnani tuomet buvo viena iš populiariausių Italijos kino pasaulio porų. Tarp jųdviejų užsimezgė stiprus ryšys – A. Mag­nani atliko pagrindinį vaidmenį R. Rossellinio šedevre „Roma – atviras miestas“ (Roma, città aperta, 1945), jis tiek režisieriui, tiek aktorei pelnė didžiulę šlovę ir iki šiol yra vertinamas kaip vienas geriausių itališko neorealizmo darbų. Anna ir Robertas susipažino filmavimo aikštelėje ir netrukus tapo pora, kurios, atrodė, niekas neišskirs. Sakoma, kad kai A. Magnani sužinojo, jog jos vaidmuo atiteko I. Bergman, italė per vakarienę paleido spagečių lėkštę tiesiai R. Rosselliniui į veidą.