Prieš penkerius metus, gruodį, specialiai dėl suomių režisieriaus Akio Kaurismäkio nusipirkau bilietą į Helsinkį – norėjau paklaidžioti tomis pačiomis gatvėmis, kur neįskaitomai rimtais veidais kadaise vaikščiojo jo filmų herojai. Peržiūrėjau visus iki vieno šio režisieriaus filmus, palikusius melancholišką šypseną mano veide, užjaučiau jo kurtų istorijų veikėjus, kurių gyvenimai dažniausiai lydimi nykios rutinos, mažų butų, alaus bokalo vietiniame bare, uždaro būdo vyrų ir moterų svajonių apie labai paprastus dalykus. Ir visoje šioje buityje, ryškaus filmų kolorito fone besiskleidžiantis neblėstantis nuoširdumas kiekvienai, net pačiai beviltiškiausiai naratyvo mizanscenai ir žiūrovui įkvepia skaidrumo ir vilties.

A. Kaurismäkis žinomas savo trilogija apie darbininkų klasę bei vadinamaisiais „nevykėlių filmais“. Ne išimtis ir naujausias jo darbas „Nukritę lapai“ (Kuolleet lehdet, 2023), pratęsiantis jam rūpimą paprastų žmonių realybės sagą. Ansa (akt. Alma Pöysti) praranda darbą parduotuvėje, o Holappa (akt. Jussis Vatanenas) yra viengungis, mėgstantis išgerti statybininkas. Netikėtas jų susitikimas gatvėje virsta mažakalbe meilės istorija, kurioje yra visi romantikai būtini komponentai: kinas, gėlės, naminė vakarienė, išeiginė suknelė, skolintas švarkas, buitinis konfliktas… Nors veiksmas vyksta šių laikų Helsinkyje, rodos, laikas režisieriaus kūryboje sustingęs – nelabai daug kas pasikeitę menininko kinematografijoje: žmonės vis dar dirba sunkius darbus, už kuriuos mažai atlyginama, trokšta meilės, šilumos, o kai jos nepavyksta gauti, šildosi kilnodami taurelę. Absoliučiai sentimentalus kinas apgaubtas retro nuotaikos: ekrane nieko ypatingo neįvyksta, tik griūva ir iš naujo lipdosi žmonių likimai. O tiksliau, jie patys juos lipdo, nes A. Kaurismäkis ištisus dešimtmečius iš ekrano grūmojo: žmogau, jei trokšti pokyčių, bent pirštą pajudink pats, ir galbūt Visata neliks tau abejinga.

Kalbama, kad 2003 m. A. Kaurismäkis atsisakė atvykti į Oskarų teikimo ceremoniją, protestuodamas prieš karą Irake. Jis nuslėpė papildomą priežastį: menininkas negali keliauti lėktuvais, nes jam sunku ištverti ilgą laiką nerūkant. Toks ir naujausias režisieriaus filmas: dvelkiantis cigarečių dūmais, ankštos baro patalpos karščiu ir atkaklia kova už visus nuskriaustuosius, stengiantis pilkai kasdienybei per tragikomiškumo prizmę suteikti prasmės.

Galbūt „Nukritę lapai“ yra paskutinis suomių kino veterano kūrinys, tačiau visa jo filmografija tokia vientisa, kad skirtingų dešimtmečių kūryba susilieja į vieną viso gyvenimo filmą, kurio unikalumas yra socialinio realizmo ir statiškų vizualinių sprendimų sintezė. Ši melodrama į kino teatrus atnešė taip žiūrovų ieškomos ramybės. Kažkur Helsinkyje gyvena toks Akis Kaurismäkis, kuris, kai visas pasaulis keičiasi kosminiu greičiu, lieka ištikimas savo vertybėms.

Kalbant apie vertybes, tikriausiai viena svarbiausių – ryšys su kitu ir meilės jausmas. Galbūt dėl to neseniai kinuose pasirodęs režisierės Celines Song filmas „Praėję gyvenimai“ (Past Lives, 2023), pasakojantis apie vaikystės meilės istorijos atgarsius suaugusiųjų širdyse, jį mačiusiųjų viduje paspaudė empatijos mygtuką. Amerikos kino institutas įtraukė jį į reikšmingiausių šių metų filmų dešimtuką ir taip patvirtino, kad meilė – neblėstanti tema, nepriklausomai nuo šalies, epochos ir aplinkybių.

Moderni meilės istorija, kokia ji? Pietų Korėjoje likęs Hae Sung (akt. Teo Joo) po dvylikos metų pradeda ieškoti į Kanadą išvykusios vaikystės simpatijos. Kai šiedu suaugę žmonės susitinka Niujorke, jie turi vieną savaitę sudaryti taiką su rusenančiais jausmais, pasikeitusia šeimos situacija, persvarstyti likimo vingius ir neįvykusius meilės istorijos scenarijus. Kino kritikai dažnai šį daugybei apdovanojimų nominuotą filmą apibūdina kaip „autentišką“, su kuo visiškai sutinku: aktorių vaidyba nepaprastai organiška, o režisierė Celine Song itin subtiliai ekrane perteikė metafizinius, plika akimi nematomus dalykus. Visas filmas yra apie jausmus, plazdenančius korėjietiškais drugeliais pilve ir kartu vis užgožiamus didmiesčio dangoraižių šešėlių, kurie nepranašauja laimingos meilės istorijos pabaigos. Iki pat paskutinės akimirkos tikiesi ir savotiškai linki herojams atsiduoti nežinomybės aistrai ir pasinėrus į naujus jausmus pradėti viską iš naujo. Tačiau filmo režisūriniai sprendimai negailestingi ir kartu labai realistiški – kartais tai, kam nebuvo lemta įvykti, tiesiog lieka praeitimi, į kurią atsigręžti neverta. Ir visgi, kad ir kaip abstraktu tai būtų, labai guodžia korėjietiška filosofija, jog tai, ko nespėjome padaryti šiame gyvenime, gal dar galime realizuoti ateities reinkarnacijose.

Svarbi filmo tema yra ir emigracija, naujo identiteto kūrimas (jau vien faktas, kad korėjiečiai turi susigalvoti sau naują vardą užsienyje), vis sugrįžtantis savos kultūros, kalbos, papročių ilgesys, pastangos adaptuotis ir kartu suprasti, kad visada būsi kaip dylantis mėnulis, pasidalinęs tarp JAV ir Pietų Korėjos.

Žiūrint šį apgalvotai susuktą filmą vis atklysdavo palyginimai su tokiais žinomais kūriniais kaip režisieriaus Wongo Kar-Wai’aus „Meilės laukimas“ (In the Mood for Love, 2000) arba Sofios Coppolos „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003). „Praėjusius gyvenimus“ ir minėtas juostas jungia jų kadrais banguojantis švelnumas, žiūrovams primenantis meilės taurumą, išliekantį jei ne gyvenime, tai poezijoje, filmuose, sapnuose. Neabejotinai vienas gražiausių metų filmų, kuriame dalelę savęs ras kiekvienas, bent kartą jautęs prieraišumą.

Apie trapią ribą tarp meilės ir neapykantos kalba prancūzės režisierės Justine’os Triet teismo drama „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall, 2023). Kanų festivalio favoritas – tai dviejų su puse valandos trukmės lėtas detektyvinis tyrimas, ar aktorės Sandros Hüller vaidinama rašytoja nužudė savo sutuoktinį. Scenarijus iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: veiksmas prasideda vyro mirtimi, kuri jo žmoną ir aklą vienuolikmetį sūnų įtraukią į painų nelaimės aplinkybių aiškinimosi procesą. Tai vienas tokių filmų, kai žiūrint apetitas auga bevalgant. Lėtas, labai lėtas, su triumfuojančia S. Hüller vaidyba, o ją vertinu nuo pačios juokingiausios matytos europietiškos komedijos „Tonis Erdmanas“ (Toni Erdmann, 2016, rež. Marena Ade) laikų. Teismo salėje atsiskleidžia vis daugiau ir daugiau šeimos ypatybių, galimai nulėmusių ištikusią mirtį. Kas kaltas? Šis klausimas net nelabai rūpi režisierei, jos akiratyje – našle likusios moters ir tėvo netekusio vaiko santykių ateitis. Vienoje scenoje jis pavadina motiną monstru, tačiau filmo trukmė pakankama, kad tokia hipotezė būtų paneigta arba patvirtinta.

Šios kelios valandos – daugiau nei kriminalinė istorija, tai gilus susituokusios poros santykių analizės portretas, tiesiogiai rezonuojantis su kūrinio pavadinimu. „Kryčio anatomija“ – ne tik kritimas iš trečio aukšto terasos, o ir palaipsniui blogėjančių sutuoktinių santykių dokumentacija. Ir ji yra daug įdomesnė nei atsakymas, ar moteris nužudė savo vyrą.