„Puikus Emeraldos Fennell montažas ir siaubingos jos filmų pabaigos“, – taip neseniai pristatytos juostos „Soltbernas“ (Saltburn, 2023) recenziją pradėjo „Vulture“ kino kritikė. Negaliu nepritarti – naujausias britų režisierės darbas beprotiškai gražiai nufilmuotas, bet kartu tai tarsi Marso krateriai duobėtu scenarijumi, kurių neužkaišo net aukšto lygio aktorių vaidyba. Žiūrėti ar nežiūrėti „Soltberną“ – nėra šio teksto esminis klausimas. Mintis kyla panagrinėti kine pastaruoju metu plačiai išsikerojusią satyrų apie turtinguosius temą. Ar šiandien, kai pasaulyje vyksta įvairaus pobūdžio tarptautiniai konfliktai, sprendžiamos globalios sveikatos dilemos, į darbo vietas kėsinasi dirbtinis intelektas ir t. t., vis dar vojeristiškai įdomus reginys pro rakto skylutę į auksinį turtuolių narvelį. O gal to kaip tik alksta streso nualintas protas, socia­linių medijų srauto atbukintos juslės ir botokso adatos ištroškusi pykčio raukšlė? Kritiškas žvilgsnis į keletą naujausių kino kūrinių, iš arti rodančių skęstantį kapitalistinio elito titaniką.

Iššvaistyta Soltberno vasara

E. Fennell – britų aktorė, rašytoja, prodiuserė ir režisierė – gerai žinoma savo darbais kine ir televizijos projektuose: „Anglų kalbos mokytoja“ (The English Teacher, 2013), „Danų mergina“ (The Danish girl, 2015), „Karūna“ (The Crown, 2016) ir kt. Debiutinis jos filmas „Daug žadanti jauna moteris (Promising Young Woman, 2020) pelnė „Oskarą“ už geriausią originalią dainą Fight for You, kurią atliko H. E. R., Dernstas Emile’is II ir Tiara Thomas. Psichologinis trileris pasakoja apie kovojančią už moters teises merginą – ji tą daro žudydama vyrus. Darbas susilaukė dėmesio, nes suliejo komedijos ir trilerio žanrus, o įtemptas siužetas su siaubo komedijos elementais buvo geras laimikis kino teatrų lankytojams. Bet labiausiai publiką pavergusi juostos dalis – kaip galingas užtaisas į scenarijų įkomponuota moterų teisių tema, kur originaliai pasisakoma prieš jų išnaudojimą, fizinį ir psichologinį smurtą. Po premjeros aktorės Carey’s Mulligan vaidinama kerštaujanti herojė pretendavo tapti feministine didvyre, tačiau, žybtelėjęs kaip ūmus protestas, ambicingas ir stilingas filmas užgeso gana greitai. Bet kritikai pastebėjo – E. Fennell iš kitų režisierių išsiskiria gebėjimu švelniai šokiruoti, todėl nenuostabu, kad visi nekantravo sulaukti naujo jos darbo.

„Soltbernas“ pasakoja istoriją apie Harvardo studentą Oliverį (akt. Barry’s Keoghanas) kuris, pagelbėjęs universiteto gražuoliui Aleksui (akt. Jacobas Elordis), pelno jo prielankumą ir yra pakviečiamas vasarą praleisti stulbinančio grožio Soltberno rūmuose su ekstravagantiška Alekso šeima. Nuostabios dienos, nesibaigiantis šampanas, lauko tenisas, vėsinantis baseinas, juokas, šokiai, aistros, intrigos… Pats Oliveris kilęs iš daug kuklesnes pajamas generuojančio socia­linio sluoksnio, taigi jo smalsiomis akimis galime stebėti prabangią šeimos rutiną su kelių rūšių pusryčiais, ištaigingais pobūviais, pažinti jų manijas, išpuikimą, išgirsti požiūrį į gyvenimą arba nuomones apie kitus žmones.

Ne vienam mačiusiųjų filmą su aktoriumi B. Keog­hanu pagrindiniame vaidmenyje, turinčiu įgimtą talentą vaidinti kraupokus personažus, kūrinys priminė graikų režisieriaus Yorgo Lanthimo šedevrą „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer, 2017). Tačiau „Soltbernas“ daug desperatiškiau siekia būti prašmatnus savo forma, išpuikusiai juokingas turiniu ir žiauriai negailestingas herojams. Jis itin paveikiai perteikia paprastus, bet žiūrovui priklausomybę keliančius stimuliantus, tokius kaip ištaigingi interjerai, kelių patiekalų vakarienė, jaunatviškas flirtas, laukiniai vakarėliai, deja, jie nepadeda užpildyti ištempto filmo naratyvo. Personažai per daug šaržuoti, o tai sukuria atgrasų logikos trūkumo jausmą – geriečiai čia labai geri, blogiečiai blogi, ir dar yra tokių, kurie pasirodo tik dėl to, kad pasirodytų – visai neargumentuotai epizodiškai ekrane sušmėžuoja ir „daug žadanti jauna moteris“ C. Mulligan. Trečdalis veiksmo vyksta universitete, kur agoniškai lėtai mezgasi neįtikinanti draugystė tarp Oliverio ir Alekso. Duodu ranką nukirsti, kad turtuolis dendis niekada nesusidėtų su intravertu moksliuku. Galiausiai kliūva ir finalas: itin grakštus savo forma, bet neatperkantis ilgai augintos scenarijaus intrigos ir nuspėjamas dar peržiūros pradžioje.

Filmo tema bando pataikyti į kino teatruose prieš porą metų triumfavusį „Liūdesio trikampį“ (Triangle of Sadness, 2022), kurio režisierius Rubenas Östlundas, skirtingai nei E. Fennell, nesistengia estetizuoti verslininkų, jų kailiniuotų žmonų, gražuolių modelių ir naftos magnatų, o atskleidžia ir bjaurokas žmogiškas savybes. Šios, deja, „Soltberne“ lieka už uždarų durų, leidžiama toliau tikėti neblėstančio grožio, stiliaus, komforto iliuzija ir taip nesuteikiama šanso herojams suvokti, pasikeisti ir gal išsigelbėti nuo savidestrukcijos. Nes toks režisierės planas – laiminga pabaiga bus, bet ne visai tam ir taip, kaip norėtųsi.

Reikia būtinai pamatyti „Soltberną“: jei geidžiate stilingo, meistriškai nufilmuoto kino, jei patinka aktoriai, tokie kaip ankščiau minėti ir nepaminėti (talentingoji Rosamunda Pike). Jei vis dar neatsibodo žvilgčioti į aukštuomenės gyvenimus arba jei jaudina kokybiškas styginių instrumentų garso takelis. Tačiau yra sakoma, kad tik kažką paaukojęs sulauki atlygio, tad šiam filmui paskirtas laikas kaip Salvadoro Dali laik­rodžiai tęžta, lydosi ir tampa truputį gaila jo tokiam skurdžiam turiniui apie turtus.

O jei jau matėte šį tarp komercijos ir alternatyvos balansuojantį kūrinį „Netflix“ platformoje ir šiek tiek susierzinote, kad jums, skirtingai nei man, jis paliko teigiamą įspūdį, galite save nuraminti, nes egzistuoja daug kartų labiau nuviliantis filmas kapitalistinių vertybių tema.