Kino režisierių Tomą Vengrį geografiškai identifikuoti nelengva: gimė JAV, vasaras leido Lietuvoje, šiuo metu apsistojęs Latvijoje, aktyviai migruoja kūrybiniais keliais tarp Europos ir Amerikos. 2019 m. jo debiutinė pilnametražė juosta „Gimtinė“ Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ laimėjo prizą už geriausią filmą, o 2023 m. pabaigoje tame pačiame festivalyje įvyko ir naujausio režisieriaus kūrinio „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (2023) premjera, kuri neliko nepastebėta net paties Jimo Jarmuscho filmų prodiuserio. Režisierius pritaria – naujajame jo darbe skamba iš pasąmonės atplaukiantys minoriniai naratyvo akordai. Tačiau iš gyvenimo į ekraną persikėlęs tragikomiškumas suteikia kiekvienam žmogui atpažįstamų šviesos ir lengvumo.

Pokalbis, aprėpiantis plačius, net patį Atlantą siekiančius kino vandenis, ir menotyriški komentarai apie netrukus Lietuvos kino teatruose pasirodysiantį Vilniaus senamiesčio bute sukurtą bei W. Shakespeare’o sonetais apipintą filmą.

Paklaustas, koks progresas, jo paties akimis, įvyko per praėjusį laiką nuo pirmojo iki naujausio darbo, T. Vengris dalijasi: „Abu pilnametražiai labai skirtingi. Kiekvienas projektas yra nuolatinis mokymasis, paieškos, kyla noras išbandyti kitokius kūrybos būdus, temas. „Gimtinė“ buvo pirmasis filmas, kai dirbau su lietuvių komanda. Teko susidurti su daugybe ne tik režisūrinių iššūkių, bet ir su tokiomis gamtos jėgomis kaip potvyniai, lietūs. Tuo metu labai norėjau improvizuoti, leisti aplinkybėms diktuoti filmavimo stilių, pajausti paauglišką laisvę priimant sprendimus, tad daug kartų perrašiau scenarijų. O antrame pasiryžau išbandyti kitokį ritmą – dirbti preciziškiau, žaisti su objektyvinės kameros (objective camera) perspektyva, giliau nagrinėti scenas su aktoriais, sukurti tvarkingas mizanscenas. Čia nėra įprastos vienos naratyvinės linijos, daug skirtingų gyvenimų vyksta toje pačioje erdvėje“, – pasakoja autorius. „Norėjau bent trumpam pabėgti nuo istorinių kontekstų, išbandyti nestandartinę pasakojimo struktūrą, panagrinėti abstraktesnes temas, žiūrovui sukelti jausmą, o ne padiktuoti moralą.“

Režisieriai dažnai ieško nišinių, dar neanalizuotų idėjų, taigi kodėl filme „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ pasirinkta tokia iš pirmo žvilgsnio paprasta jausmų tema? „Kinas ir televizija labai keičia diskusinių temų supratimą, jie gali atskleisti naujas perspektyvas, suteikti šansą pamatyti pasaulį kito akimis“, – samprotauja menininkas. „Pastebėjau, kad tiek gyvenime, tiek socialiniuose tinkluose ypač iškeliami neigiami dalykai, yra konfliktuojama, stengiamasi įtikinti, kad esame vienas kitam svetimi. Taip, politinės diskusijos labai svarbios, bet yra per daug susiskaldymo. Gyvenau tiek Teksase, tiek Niujorke ir iš arti mačiau, kad nors žmonių požiūriai radikaliai skirtingi, jų kasdienybė panaši. Norėjosi savo kūryba parodyti, kad visi mes esame paprasti sutvėrimai, turintys tokius pačius poreikius, norus ir lūkesčius. Mus jungia siekis mylėti, apie tai ir yra šis filmas. Kol jį baigiau kurti, pasaulis labai pasikeitė, bet tikiu, kad svarbu nepamiršti meilės ir keliauti per šį absurdišką gyvenimą su jo visomis krizėmis ir dramomis.“

Skirtingos pasakojamos istorijos prasideda Shakespeare’o sonetų žodžiais, kurie, režisieriaus manymu, suteikia šmaikštumo ir ironijos, kalbant apie meilės išaukštinimo idėją. Tačiau tos istorijos toli gražu nėra paviršutiniškos ir pramoginės. Ypač įsiminė poros iš Izraelio diena bute – joje susipina Holokausto istorija, šeimos planavimas ir pavydo scenos. Klausiu režisieriaus, kaip pavyko suderinti Shakespeare’o romantiką ir skaudžias realybės problemas. „Man lengvumas ir rimtis neprieštarauja vienas kitam, – tvirtina Ž. Vengris. – Kaip tik vengiau šabloniško žvilgsnio į gyvenimą. Norėjau parodyti tikrus, dramatiškus momentus ir atskleisti, kokia trapi riba yra tarp komedijos ir tragedijos. Herojai išgyvena rimtas santykių krizes: pavyzdžiui, vienas mato pasaulį vienaip, kitas kitaip, nors abu iš esmės teisūs. Norėjau padėti žiūrovui susitapatinti su kitų kultūrų žmonėmis, kurių skirtingas auklėjimas, pažiūros. Charlie’is Chaplinas kadaise pasakė, kad drama yra stambus, o komedija – bendras planas. Dramose pats su vaidmens atlikėju patiri nuotykius, komedijoje stebi iš šono ir kartu juokiesi. Šypsaisi, nes gali su empatija pažvelgti iš šalies, kaip žmonės elgiasi, ištikus rimtoms gyvenimo krizėms, ir bando išspręsti dilemas.“

Tomas prisimena, kad vaikystės vasaras praleisdavo Lietuvoje, ir nesvarbu, kur tuo metu gyvendavo – Niujorke, Ostine, Los Andžele, Vašingtone – keliai visada atvesdavo į Vilnių. Tas labai atsispindi ir režisieriaus filme, kuriame visi herojai skirtingų tautybių: lietuviai, britai, vengras, lenkai, Izraelio piliečiai. „Vilnius visais laikais buvo daugiatautis miestas, ir man norėjosi atskleisti šias sostinės spalvas. Čia visada gyvenau tarsi dviejuose pasauliuose: pirmasis socialinis ratas – vaikystės draugai, bet taip pat nuolat susidurdavau su užsieniečiais. Esu bendravęs ir su didžėjais, atvykstančiais groti klubuose, ir su kompanijomis, atkeliaujančiomis švęsti mergvakarių ir bernvakarių. Šis kosmopolitiškas miesto veidas tikrai egzistuoja, ir man jis labai gražus. Kodėl filme nėra amerikiečių? Vienas herojų Filipas pradiniame scenarijaus variante buvo verslininkas iš JAV, bet vystant siužetą jo istorija atsiskleidė kitaip.“

Paklaustas, kaip kilo idėja, kad tylios buto sienos filme tiesiogine prasme prabyla, skleisdamos išraiškingus garsus, režisierius dalijasi, jog tai istorija apie butą, kuris nebeištveria savo liudijimų, yra pavargęs ir mirštantis. „Norėjosi, jog žiūrovas pajustų jo kvėpavimą, girgždėjimus, senų kaulų braškėjimą. Filmavimai vyko mano bute, o aš žinau, kad senamiestyje daug tokios architektūros pavyzdžių, kur pamatai juda, sienos skyla. Čia labai tiktų angliška idioma on it’s last legs, ji man pasirodė graži metafora. Tikslas buvo ne tik įkvėpti būstui gyvybės, bet ir paryškinti jo senumą. Visas filmas tarsi jo memuarai iki griūties.“