Kovo mėnesį kino aistruoliai džiūgauja kaip niekada – pasirodė ilgai laukta režisieriaus Deniso Villeneueve’o „Kopos“ (Dune) antroji dalis. Pirmoji ekranus pasiekė 2021-aisiais – jau tuomet tiek gerbėjai, tiek kritikai vienareikšmiškai tvirtino, jog tai vienas geriausių ir svarbiausių pastarojo meto mokslinės fantastikos darbų. Regis, antroji dalis nenusileido pirmajai ir patenkino kino pasaulio lūkesčius.

Tačiau šį kartą noriu prisiminti visai kitą „Kopos“ ekranizaciją, pasirodžiusią dar prieš keturiasdešimt metų. Jos autorius – vienas įtakingiausių šiandienos režisierių Davidas Lynchas, puikiai pažįstamas dėl tokių šedevrų kaip serialas „Tvin Pyksas“ (Twin Peaks, 1990–1991) arba kinematografijos klasikos „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986), „Pamirštas greitkelis“ (Lost Highway, 1997), „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001) ir kitų. 2020-aisiais, dar prieš pasirodant D. Villeneueve’o filmui, paprašytas prisiminti savo „Kopą“, D. Lynchas atsakė: „Ji neabejotinai buvo vienas liūdniausių mano gyvenimo įvykių.“

„Kopa“ yra amerikiečio rašytojo Franko Herberto romano tokiu pačiu pavadinimu adaptacija. 1965 m. išleista knyga (pirma iš šešių knygų ciklo, prie kurio vėliau buvo pridėtos taip pat ir autoriaus sūnaus rašytos knygos) šiandien laikoma viena pagrindinių mokslinės fantastikos literatūros gairių. Praeito amžiaus viduryje Anglijoje ėmė klestėti šio žanro literatūrinis judėjimas „Naujoji banga“ (New Wave), tuo tarpu F. Herbertas pasuko visiškai kita kūrybine kryptimi ir sukūrė itin ambicingą politinį-religinį epą. „Kopos“ istorija itin plati ir sudėtinga – labai tolimoje posttechnologinėje ateityje kosmoso erdvėje dominuoja viena imperija, vadovaujama paslaptingų būtybių. Šios sugeba atlikti itin sudėtingus hipererdvinių šuolių-kelionių apskaičiavimus, pasitelkdamos jutiminį suvokimą, kurį suteikia „prieskonis“ (angl. – spice) – narkotikas, randamas tik Arakio planetoje, dengiamoje nesibaigiančių smėlynų, todėl ji dar vadinama Kopa. Galaktikos ekonominę sistemą dalijasi įtakingos šeimos, o siekdamos kontroliuoti „prieskonio“ gamybą, jos kovoja tarpusavyje. F. Herbertas meistriškai sugebėjo aprašyti intrigas, kerštą, karus, politiką, kartu palietė ir tokias temas kaip mistika, ekologija.

Rašytojai Isaacas Asimovas ir Stephenas Kingas „Kopą“ įvardijo vienu svarbiausių visų laikų literatūros kūrinių, o režisieriai Jamesas Cameronas ir Stevenas Spielbergas ne kartą pripažino, kad F. Herberto romanas padarė didžiulę įtaką jų kurtoms fantastikos kino juostoms. O štai režisierius George’as Lucasas ne kartą yra minėjęs, jog jeigu nebūtų „Kopos“ – nebūtų ir „Žvaigždžių karų“ (Star Wars, 1977).

Tiesa, D. Lynchui ne vieninteliam sunkiai sekėsi su „Kopa“. Netrukus po knygos išleidimo 1971 m. jos scenarijaus teises įsigijo Arthuras P. Jacobsas – serialo „Beždžionių planeta“ (Planet of the Apes, 1968) prodiuseris. Visgi vos prasidėjus filmavimams šis mirė ir darbai nutrūko. Vėliau režisūra pasiūlyta Ridley’ui Scott’ui – pastarasis projekto atsisakė dėl istorijos ilgio ir kompleksiškumo. 1974 m. „Kopos“ ėmėsi legendinis perujiečių ir prancūzų režisierius Alejandras Jodorowsky’s – jis buvo sugalvojęs net keturiolikos valandų trukmės mitologinį epą, pagrindinius vaidmenis turėjo atlikti dailininkas Salvadoras Dali, aktorius, režisierius Orsonas Wellesas ir dainininkas Mickas Jaggeris, o filmo garso takelį sukurti bei sugroti grupė „Pink Floyd“. Perskaitę A. Jodorowsky’o scenarijų ir įvertinę galimybes, prodiuseriai priėjo išvadą, kad tokio grandiozinio projekto realizuoti tiesiog neįmanoma.