Kai perskaičiau, kad amerikiečių aktorius Joaquinas Phoenixas turėjo brolį dvynį, stebėtinai panašų į legendinį „Nirvanos“ vokalistą Kurtą Cobainą, man tai buvo nauja. Riveris Phoenixas vos dvidešimt trejų mirė perdozavęs narkotikų, ir Holivude liko ne mažiau perspektyvus jaunėlis Joaquinas bei daugybė įsimintinų jo vaid­menų pačiuose įvairiausiuose filmuose: nuo skandalingojo Guso van Santo „Mirti dėl…“ (To Die For, 1995), meilės jausmą kvestionuojančios fantastinės Spike’o Jonze’o dramos „Ji“ (Her, 2013) iki humanistines vertybes sujaukiančio Toddo Phillipso „Džokerio“ (Joker, 2019). Būtent po pastarojo visos „Betmeno“ serijos dalys įgavo gilų egzistencializmo atspalvį, prie ekranų pritraukusį ne tik superherojų gerbėjus, bet ir gilių psichologinių portretų analitikus. Tuomet kino bendruomenėje diskutavome, ką visuomenė padaro tokio, kad eilinis su rutininėmis problemomis susiduriantis pilietis išsprogsta neapykanta pasauliui. Dažnai švelnius, minkšto charakterio personažus įkūnijantis Joaquinas „Džokeryje“ palaipsniui išaugina tokį blogį, jog per kelias valandas tampa šaltakraujišku niekdariu. Negana to, šitai padaro sukeldamas didžiulę atjautą ir gėdą, primindamas, kas gali atsitikti, kai nepakankamai išglėbesčiuojame savo atžalas vaikystėje, neparodome joms reikiamo dėmesio.

Rašau tai žavėdamasi J. Phoenixo aktoriniais gebėjimais meistriškai keisti pavidalus, apstulbinti jau klasika tapusiais džokeriškais šokio judesiukais, labai skoningai paskleisti intelektualo-filosofo kerus ar sutirpdyti žiūrovių širdis vaidinant mylimosios gedintį sugniuždytą vyrą. Mačas Joaquinas, Joaquinas piktadarys, jautruolis Joaquinas. O kaip jums Joaquinas – vemti verčiantis bailys?

Ario Asterio nerimo anatomija

Nebėra ko gėdytis – gyvename kasdienio nerimo ir depresijos laikais. Vis daugiau žmonių vietoje daržovių lysvių ravėjimo ritualo varsto psichologų kabinetų duris, metaforiškai su šak­nimis lauk raudami mentalines piktžoles. Būtent toks ir Ario Asterio, neatsiejamo nuo naujojo intelektualaus siaubo kine, filmo „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023) pagrindinis herojus, naujausias J. Phoenixo įsikūnijimas, kassavaitinio vizito metu psichiatrui besiskundžiantis nekontroliuojamu nerimu. Šis režisierius išskirtinai puikiai moka ekrane kurti giluminį šiurpą: dar 2019-aisiais pristatytas „Saulės kultas“ (Midsommar) su britų aktore Florence Pugh priešakyje – vienas geriausių pastarųjų metų siaubo filmų. Asteris įkvėpimo semiasi iš socialinės realybės, taigi, ir „Visos Bo baimės“ yra sarkastiškai taikli niūrios psichologinės būklės, kamuojančios nūdienos visuomenę, refleksija, nuoširdžiai kelianti pagarbą autoriaus gebėjimui pastebėti aplink vykstančius procesus.

Čia aiškiai išskirti nerimo elementai: pavojų kupini purvini didmiesčiai, klaustrofobiški butai, už kurių sienų bruzda neprognozuojami kaimynai, didelis nusikalstamumo lygis, dar didesnis žmonių tarpusavio nepasitikėjimas, #MeToo judėjimo atgarsiai, asmeninių ribų negerbimas, toksiški santykiai šeimoje ir dar daug kitų „demonų“. Juk iš tiesų šiandien priežasčių nuogąstauti begalės: kaip ant adatų sekame dirbtinio intelekto bei klimato kaitos progresą, važinėjamės ekonominės ir politinės situacijos „linksmaisiais kalneliais“… Stiprioji „Visų Bo baimių“ pusė – kad nuo pat pirmų minučių galime pasimatuoti žmogaus, kuriam diagnozuotas nerimo sutrikimas, amplua: kai Bo bėgomis grįžta namo ir vos spėja užtrenkti duris jį karšt­ligiškai besivejančiam tatuiruotam vyrui (šį vaidina tatuiruočių meistras Karlas Roy’us) prieš nosį, suprantame, jog istorijos herojų kankina išskirtinai stipri išorinio pasaulio fobija. Beje, šioje scenoje užfiksuotas bene vienintelis paties režisieriaus patvirtintas autobiografinis filmo faktas: būdamas ketverių jis kriminalinio trilerio „Dikas Treisis“ (Dick Tracy, rež. Warrenas Beatty’is, 1990) seanse taip išsigando, kad pabėgo ir pasimetė nuo mamos judriose Niujorko gatvėse.

Bo personažo gyvenime daug vienatvės, kurią išduoda blausus butas, viengulė lova, vien blogos žinios per televiziją. Jis paniškai bijo likti atvirose erdvėse, todėl kruopščiai rakina duris ir krūpčioja nuo kiekvieno bruzdesio. Netrukus susipažįstame ir dar su viena pasakojimo veikėja – saldžiu balsu į telefono ragelį suokia Bo mama Mona (akt. Patti LuPone). Liudijame, kaip sūnus žada atvykti į organizuojamą iškilmingą metinių šventę, bet ne tik pameta buto raktą – negana to, dar ir išgeria pirmąją naujų receptinių vaistų tabletę, sujaukiančią visą taip kruopščiai suplanuotą dieną. Prasideda vienas keisčiausių iki šiol matytų kelio filmų, tiek Bo, tiek žiūrovus vedantis neprognozuojamai pragariškomis kryptimis.