Kalbindama teatro ir kino aktorių Valentiną Novopolskį supratau, kad šios profesijos atstovai atostogauja mažai: štai rudens sezonui prasidėjus Valentino laukia „hamletiška“ premjera Vilniaus senajame teatre, o kino ekranuose netrukus pasirodys viltingas pilnametražis filmas „Devintas žingsnis“. Daugiau nei per dvidešimt metų scenoje menininkas sukūrė daugybę vaidmenų, tačiau prisipažįsta – nedažnai aplanko pasitenkinimo jausmas, kad aktorinė užduotis išpildyta maksimaliai.

Apie teatrą, kiną, karą, reivą ir sąžinę užplūstančias mintis.

Pradžių pradžia

Daug kartų esu pasakojęs, kad visai neplanavau būti aktoriumi ir šią specialybę pasirinkau netyčia. Prieš daugiau nei dvidešimt metų Vilniaus universitete studijavau čekų filologiją, bet mokslus mečiau ir nieko nesitikėdamas nuėjau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tais metais režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko kursą tuometiniam Lietuvos rusų dramos teatrui. Prisimenu, per atranką ji paklausė, ar mano šukuosena visada plikai skusta? Atsakiau, kad ne. Tada pasitikslino, kas nutiko, atsakiau „meilė“. Toks ir buvo „stojamasis“ pokalbis. Matyt, ta „gerybinio“ abejingumo būsena, kai nejauti baimės jausmo, palydėta laisvo bendravimo, atrankoje ir padėjo labai atsipalaiduoti. Nežinojau, kur veliuosi, o kokia gera mokytoja yra Dalia, supratau tik prasidėjus studijoms.

Apskritai, jei ne D. Tamulevičiūtė, nebūčiau likęs kurse – ji buvo fantastiška pedagogė ir nuostabus žmogus. Šiuolaikiniame meno ir kultūros įvykių kontekste aš įvertinu ir jos unikalią komunikaciją bei mąstymą. Neįsivaizduoju diskutuojančios „feisbuko mūšiuose“ (juokiasi). Ji turėjo ypatingą dovaną bendrauti su žmonėmis, tokių asmenybių pastaruoju metu sparčiai mąžta. Pagrindinis dalykas, kurio režisierė išmokė, – rimtai žvelgti į aktoriaus darbą. Aš buvau kaip tuščias indas, kurį dėstytoja pripildė išminties, išugdė ypač atsakingą požiūrį į vaidybą.

Dažnai girdžiu visuomenėje diskutuojant apie darboholizmą: kaip reikia rasti laiko pailsėti, išsigryninti karjeros ir poilsio pusiausvyrą. Bet jei atvirai, kai 2000-aisiais įstojau į aktorinį, nuo tada jau dvidešimt trejus metus neturėjau nei šeštadienių, nei sekmadienių. Dabar kaip tik repetuojame su režisieriumi Jurijumi Butusovu, kurio požiūris į teatrą lygiuojasi į D. Tamulevičiūtės – darbo valandų ribos išnykusios.

Teatras

Dabartinėmis tarptautinės politikos aplinkybėmis yra jautru pasisakyti panašiomis temomis, dauguma jų absoliutinamos, bet kai kalbama apie meną, negalima nutylėti fakto, kad daugelis Lietuvos teatro meistrų mokėsi toje pačioje Rusijoje, kurioje labai stiprus teatralų parengimas. Iš ten žinias parsivežė Dalia Tamulevičiūtė, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus ir išmokė didelę dalį šiandien dirbančių režisierių, aktorių, scenos meno darbuotojų. Manyčiau, ugdant būsimus kūrėjus, akademijoje vyksta ir labai gerų permainų, tačiau jei norime, kad nacionalinis teatras būtų stiprus, reikia į jį investuoti.

Kai klausia, kokie mano svajonių vaidmenys, atsakau, kad neturiu jokių troškimų, tik dirbti su gerais režisieriais ir geromis pjesėmis. Bet būti profesionaliu aktoriumi ir tiesiog laukti genialaus kūrėjo – nepakanka. Labai sudėtinga visiškai atsiduoti savo profesijai, kai esi tiesiogiai priklausomas nuo režisierių, teatro vadovų, kultūros politikos ir kt. Kaip elgtis? Gal savarankiškai augti, tobulėti, domėtis režisūra arba kiekvienam ieškoti jo vertybes atitinkančio teatro meistro…

Jei nebūčiau aktorius, kas būčiau? Atėjo tokia pirma mintis, kad mane domina psichologija. O kas tikrai patinka, daugelis žino – nors dabar tik draugiškai pažaidžiu futbolą, gal pasimokyčiau ir galėčiau futbolo aikštelėje treniruoti vaikus.

Būti ar nebūti… geriausiam

Ar svarbu būti „geriausiam“? W. Shakespeare’as yra rašęs: „Matyt, yra tokie laikai, kad būti ne blogiausiam – tai jau didžiulis nuopelnas!“ Aktorystė – neįmanomai sunki, niekada nėra garantijos, kad sukūrus vieną gerą vaidmenį ir kitas pavyks gerai. Kai dirbu su J. Butusovu, jis nuolat primena: norėdami atliepti spektaklio temą, visą laiką turime būti sutelkę dėmesį, net užkulisiuose visa esybe jausti, kas vyksta scenoje, koks ritmas, atmosfera vyrauja. Jei „scrolinsime“ telefonuose – neverta dalyvauti repeticijoje. Kas gali apskaičiuoti, kiek toks sąžiningas darbas kainuoja? Tema apie aktoriaus profesiją, etatą teatre, finansinę grąžą, kurią gauna scenos žmonės, – daug refleksijų ir reformų reikalaujantis laukas.

Dažnai būna, kad nesutampa mano požiūris į teatrą. Per daugybę metų yra ne kartą nutikę, kai bandydavau atkreipti dėmesį į tai, ką, mano manymu, verta daryti kitaip, ir ne visuomet būdavau išgirstas. Natūralu, kiekvieno asmens pozicija, net ir dirbant viename kolektyve, yra skirtinga. Mene gali labai sėkmingai parazituoti, nes nėra tikslių kriterijų ir visada gali pasakyti: „Aš menininkas ir tokia mano idėja.“ Atlieki bet kaip ir toliau egzistuoji. Aš visada laikausi to, ko kadaise išmokė D. Tamulevičiūtė: sąžinė ir požiūris į darbą yra pagrindas. Turiu pripažinti, ir pačiam nedažnai pasitaiko, kai galiu nuoširdžiai pasakyti: „Padariau viską, ką galėjau.“

Tinginystė

Per daugiau nei dvidešimt metų teatre sukūriau vaidmenų, kurie mane vedė į priekį. O dirbant su režisieriumi Jonu Vaitkumi kiekvienas vaidmuo buvo augimas. Kadaise skaičiau teatro kritikų pastabas, kad J. Vaitkaus darbo metodas yra išnaudoti aktorių stiprybes, bet pačių asmenybių neauginti. Keistas toks pasakymas, kadangi bendravimas su juo man kaip menininkui padarė didžiulę įtaką. Esu suvaidinęs nemažai J. Vaitkaus spektaklių: „Tas, kuris gauna antausius“, „Eglutė pas Ivanovus“, „Eugenijus Oneginas“, „Karalius Lyras“ ir kt. Pastebėjau, kad tobulėju tada, kai nenutuokiu, kaip atlikti vaidmenį. Tai didžiulė dovana tokiam tinginiui kaip aš: esu labai atsakingas, bijau nepadaryti ir būnu priverstas stengtis.

Apie karą, laisvę ir reivą

Įdomiai šių dienų kontekste skamba kontroversiškai vertintas „Didis blogis“ (rež. Árpádas Schillingas). Darbas su šiuo režisieriumi buvo nuostabus procesas, bet spektaklis daug kam nepatiko, kėlė nemažai klausimų, rezultatas išėjo labai prieštaringas. Dabar toks vaidinimas apie karo nuojautą gal būtų ir neįdomus, tačiau prieš kelerius metus tai buvo įžvalgių žmonių, pastebėjusių, kad gyvenimas juda spirale, pranašystė. Iškelti klausimai: ką kiekvienas mūsų darytume, jei prasidėtų karas, kodėl apskritai vyksta karai? Aš šio spektaklio temą matau kaip kiekviename iš mūsų tūnantį smurtinį virusą, kuris it herpesas iššoka nusilpus imunitetui. Tai nusmukusios kultūros, visuomenės, sąžinės metafora.

Neseniai grįžome iš gastrolių su LNDT spektakliu „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis), kuris yra įkvėptas mocumentary (netikros dokumentikos) žanro. Pagrindinė idėja, kad visos demokratiškos civilizuotos sistemos, kur gyvena žmonės, yra ydingos: korupcija, skandalai, destrukcija, protestai, globalizacija… Todėl daugybė individų buriasi į bendraminčių grupeles ir gyvena savo gerovės burbule, palaikydami tik minimalų kontaktą su valstybe. Yra ir kita pusė žmonių – dalyvaujančių biudžetinėse puotose ir sau ramiai „besidarančių babkes“. Šio spektaklio atspirtis yra „reivas“, kaip priešprieša susikompromitavusiai religijai, valstybei, politikai. Jauni žmonės jaučia tą melą ir nenori eiti į tokias institucijas. Jie ieško išeičių atsiribodami, kurdami savo taisykles. Ł. Twarkowskio spektaklius publika labai mėgsta, ypač naujų teatro formų gerbėjai, nes jis atspindi šiuolaikines teatro tendencijas: daug videomeno, technomuzikos, laisvės jausmo. Aš irgi, būdamas kokių aštuoniolikos, galvojau, kaip būtų „faina“ gyventi komunoje.

Aktoriaus autoportretas

Baltas viršelio veidas – idėja atėjo iš premjerinio spektaklio pagal anglų dramaturgo Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. Jo režisierius J. Butusovas nekonkretizavo mano kuriamo personažo įvaizdžio: vieną dieną atėjau į repeticiją ir tiesiog banaliai nusidažiau veidą baltai. Nežinau, ar liksiu su šia kauke premjeros dieną, bet dabar ji tarsi simbolis, kad mano asmenybė ir profesija yra viena. Paprasti žmonės po darbo dienos gyvena įprastą gyvenimą, bet tik ne dauguma aktorių. Aš nesu išimtis, nemoku derinti šių sričių. Baltas veidas – mano portretinė nuotrauka.

Kitos Hamleto perspektyvos

Rozenkrancas ir Gildensternas yra Šekspyro „Hamleto“ personažai, draugai, kurie turi nugabenti laišką į Angliją. Kelionės metu laiškas apkeičiamas ir nusiunčiama žinia, kad reikia nužudyti abu jį pristačiusius vyrus. Hamleto draugai miršta, ir visa pjesė parodoma jų akimis – būdami negyvi jie bando suprasti, kodėl taip pasisuko įvykiai.

J. Butusovas yra vienas ryškiausių Rusijos režisierių, dėl karo jis metė darbą Vachtangovo teatre ir emigravo. Rimtas, pelnęs gausybę apdovanojimų, savo unikalų stilių turintis kūrėjas; šis jo spektaklis bus minklė žiūrovui, o ne „sukramtytas“ reginys. Režisierius originaliai dekonstruoja pjesę, sukelia emocijas ir perteikia, kas jam asmeniškai svarbu. Stebint galima mėgautis tekstu ir pačiu sumanymu, sutikti ir atpažinti „Hamleto“ personažus.

Aktualumo prasme, J. Butusovas tiesiogiai nekalba apie karą. Režisierius nekonkretizuoja situacijos, bet repetuodami mes jaučiame šią jautrią temą per mažus dialogus, detales, daugiaprasmiškumą. Į spektaklio kūrybinį procesą tiek režisierius, tiek aktoriai žiūrėjo labai sąžiningai, ir neabejoju, kad teatro gurmanams pjesė bus fantastiškas skanėstas.

Kinas

Kaip aktoriui man tiek teatre, tiek kine reikia iššūkių. Nuolat analizuoti personažus jau tapo įpročiu, natūraliai perėjusiu į gyvenimą – nagrinėdamas vaidmenį, iš dalies analizuoju ir save. Turiu pripažinti, kad šiuolaikinio darbo tempai ir jo kiekiai yra per dideli. Noriu, bet nespėju pasimokyti, šviestis, tapti geresnis, protingesnis, ir vaidindamas atiduodu savęs tiek, kiek esu prikaupęs vidinių resursų. Todėl neprieštaraučiau, kad ateitų režisierius ir vestųsi. Nepaliktų vieno kapanotis, lydėtų iššūkio kelionėje. Ir man šiuo aspektu sekasi: karjeros kelyje sutikau daug tokių kūrėjų. O pačiam yra svarbu palaikyti gerą intelektinę, emocinę ir fizinę formą, kad galėčiau išpildyti jų kūrybinius sumanymus.

Iš pasaulinio kino režisierių kadaise labai patiko Larsas von Trieras; jo būdas kalbėtis su žiūrovu, drąsus atvirumas padarė didelį įspūdį. Sentimentalūs senieji Marko Zacharovo filmai, su kuriais augau. Patinka britų režisierius Mike’as Leigh, labai gražūs Bernardo Bertoluccio filmai. Pasinėręs į kino pasaulį gali pasirinkti tokį filmą ir kūrėją, kuris tau duos tai, ko pačiam gyvenime trūksta: grožio, emocijų, pasiūlys specifinių temų…

Mano pirmas rimtesnis vaidmuo kine – režisieriaus Mykolo Vildžiūno filme „Nesamasis laikas“ (2014). Buvau pakviestas, nes atitikau jaunuolišką įvaizdį. Kodėl aš dažnai gaunu tokius „jaunus“ vaidmenis? Gal dėl to, kad tai reflektuoja ne tik su mano išore, bet ir vidumi, turiu daug nebrandos ir man nėra sudėtinga įsijausti į šiuos tipažus. Panašiuose amplua aš ir kituose filmuose: „Gyvatė“ (rež. T. Laucius, 2018), „Olegas“ (rež. Juris Kursietis, 2019), „Devintas žingsnis“ (rež. Irma Pužauskaitė, 2023). Pavyzdžiui, filme „Čia buvo Saša“ (rež. Ernestas Jankauskas, 2018) vaidinu berniuką, įsivaikinusį tėtį, ir man labai patiko, kad vaidmuo kitoks, nei įprasta. Aktoriai visada mano ir nori tikėti, kad gali suvaidinti bet ką, bet etiketė prisiklijuoja labai lengvai ir ilgam. Ypač kine, kur dėl greičio darbe specifikos režisieriai negali skirti daug laiko kurti personažą ir ieško jau susiformavusio tipažo.

„Organika“

Esu nusifilmavęs keliuose debiutiniuose režisierių filmuose, nes Lietuva yra jaunų kūrėjų šalis, daugelis vieni kitus žinome ir pažįstame. Svarstant apie lietuvišką kiną, kelias priartėti prie aukšto lygio europietiško yra tik vienas – kurti filmus ir eiti juos žiūrėti. Čia kaip sporte – sirgti ir palaikyti savo komandą.

Dažnai sulaukiu pastebėjimo, kad esu „organiškas“ aktorius. Apskritai, matau, jog jauni žmonės kine vaidina daug natūraliau nei anksčiau. Manau, auga aktorių karta, kuri turi galimybių vartoti daug kino, gal prisideda ir tai, kad nuolat fiksuoja save telefonais ir pripranta būti filmuojami. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikia profesionaliai mokytis aktorystės.

AA avataras

Vienas paskutiniųjų filmų, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį, režisierės Irmos Pužauskaitės „Devintas žingsnis“, pasakoja apie sveikstančio nuo priklausomybės tėvo ir dukros santykius. Ar sudėtinga įsikūnyti į tokius „probleminius“ vaidmenis? Pavyzdžiui, kino teatruose dabar rodomas filmas „Disko berniukas“ (Disco boy, rež. Giacomas Abbruzzese) su aktoriumi Franzu Rogowskiu. Žvelgdamas į jo veidą matau, kad šis aktorius daug gyvenime patyręs. Tačiau apie mane to nepasakysi. Dėl to kuriant Lino personažą „Devintame žingsnyje“ kilo daug klausimų, kodėl pakvietė vaidinti – prieštaravau Irmai, neva nieko ekrane neįtikinsiu, jog esu AA. Bet I. Pužauskaitė specialiai norėjo matyti mane pagrindiniame vaidmenyje, nes jai buvo svarbu parodyti, kad žmonių susikurtas alkoholiko stereotipas ne visada atitinka tikrovę, o priklausomybę gali turėti puikiai, normaliai atrodantys individai.

Arba „Olegas“. Nematau atskirties, kuo, pavyzdžiui, šis jaunas emigrantas bendražmogiškomis savybėmis skiriasi nuo bet kurio kito. Jis naivus, baikštus, neryžtingas. Nors pats esu iš geros šeimos, man niekas niekada netrukdė savo charakterio savybėmis būti panašiam į Olegą. Niekada nebuvau dirbęs užsienyje, todėl stengiausi labiau koncentruotis, ką galiu suprasti, kas man artima, ir pajaučiau pagrindinę herojaus ašį.

Gal įsikūnijimo sėkmė yra atviras klausimas: režisierius Oskaras Koršunovas kadaise pasakė, jog mes, aktoriai, turime patys žiūrėti, kokio ilgio mums reikia tako, kad vaidmens lėktuvas pakiltų. Apskritai, gal ne viską galima suvaidinti, bet galimybių spektras tikrai labai didelis.

Paslydimai

Aš gyvenime esu pridaręs tokių klaidų, kurios, suprantu, yra neištaisomos, todėl man filme „Devintas žingsnis“ suskamba atleidimo tema. Šiandienos pasaulyje nėra atleidžiama niekas: baudžiama greitai, žiauriai, atrodo, kad negali suklysti, nes tave sumindys ne tik žiniasklaida, bet ir bendruomenė socialiniuose tinkluose. Man atrodo, yra svarbu leisti žmogui klysti, o kitam reikia ne tik atsiprašyti, bet ir sugalvoti, ką galima padaryti, kad taip daugiau nebesielgtų. Tai vienas sparčiausių būdų augti. O būti geru žmogumi turėtų tapti kiekvieno siekiamybe.

Svarbu, kad žiūrėdamas filmą „Devintas žingsnis“ kiekvienas, turintis sąžinės, gali susitapatinti, nes visi be išimties esame tam tikru gyvenimo etapu kam nors pakenkę. Ir jeigu jautiesi visiškai nekaltas, kažkas tau negerai. Nesu specialistas, tačiau bet kokioje gyvenimo situacijoje visada yra labai svarbu priežastis, ypač kai kalbama apie priklausomybes, savižudybes ir kt. Filme neparodyta, kodėl pagrindinis herojus gėrė, nes analizuojamas jo sveikimo etapas, bet realiame gyvenime turime vieni kitiems būti dėmesingesni. Paslysti labai lengva, nors ir manai, kad ant kojų stovi ypač tvirtai.

Pabaigai – paieškos be pabaigos

Apie ką galvoju ir ieškau atsakymo šiuo metu? Viena įkyri mintis persekioja nuolat: „O kur mano telefonas?“ (juokiasi). Šiaip, kai yra laiko pamąstymams, daug galvoju. Pavyzdžiui, apie karą, kadangi dabar statome minėtą spektaklį, kuriame ši tema yra fonas, ir tas, savaime aišku, sužadina daug suvokimų. Galvoju, kaip žmonės ieško kompromisų su savimi ir kaip tie kompromisai auga. Arba ką gyvenime padariau, ko dar ne, ką turėčiau galbūt padaryti… Kaip užauginti ir išauklėti dukrą, kad būtų geras žmogus. Kaip elgtis, kad žmonės aplink mane būtų laimingi, kada pagaliau turėsiu laiko paskaityti knygą… arba kaip prisiversti daryti rytinę mankštą. Visi aplinkiniai įvykiai galiausiai veda į save patį ir primena, kad aš vis dar negaliu susitvarkyti su savo vidiniu chaosu, jog viskas vyktų teisingai ir tvarkingai. Nesibaigiančios balanso paieškos.