Nijolė Adomėnaitė (1958–2009) – kino ir teatro režisierė, scenaristė, sovietmečiu stačiusi dokumentinius bei vaidybinius filmus, atskleidusius tikruosius melo ir manipuliacijos persmelkto režimo baisumus. Ji gyveno ir kūrė byrančioje Sovietų Sąjungoje, vėliau – naujojoje Rusijos Federacijos valstybėje, čia iš arti matė istorinių lūžių, politinių peripetijų suluošintų žmonių likimus. Remdamasi realiais įvykiais, archyvine medžiaga, ieškodama SSRS neviešintų faktų ir taip dėliodama savo herojų istorijas, Adomėnaitė beldėsi į žiūrovų atmintį bei sąžinę. Nors, šaliai ribojant minties ir žodžio laisvę, režisierei pavyko susukti vos šešias juostas, drąsūs filmai jos pavardę įrašė į XX a. kino istoriją, buvo įvertinti apdovanojimais, rodomi JAV ir Europos festivaliuose. Visgi tėvynėje ne visi Adomėnaitės darbai pasiekė kino teatrus; ją geriau pažinojo lietuviai kinematografininkai, su kuriais Nijolė susitikdavo ir bendraudavo per renginius užsienyje. Todėl – likimo ironija – išskirtinės menininkės palikimas nepelnytai liko mūsų kultūros užribyje. Šis tekstas skiriamas artimesnei pažinčiai su autore, apie kurios gyvenimą ir kūrybą kalbėti atskirai tiesiog neįmanoma.

Mergaitė augo ypatingoje aplinkoje – pedagogų, aktyvių rezistentų Vinco Adomėno (1909–1986) ir Birutės Pečiokaitės-Adomėnienės (1922–2015) šeimoje.

V. Adomėnas – prozininkas, dramaturgas, vertėjas ir pedagogas, „Vaidilos“ teatro aktorius – valdžiai užkliuvo 1947 m. dėl savo pjesės „Sugrįžimas“ rankraščio. Šeimai teko bėgti iš Vilniaus, vėliau ji paliko ir Kauną, apsistojo B. Pečiokaitės-Adomėnienės tėviškėje, Baltreliškių kaime. Ten Vincas palaikė „Geležinio vilko“ rinktinės partizanus, daug rašė į laikraščius „Partizanas“, „Laisvės žvalgas“. Jį suėmė 1953-iaisiais – okupacinis karinis tribunolas kūrėją nuteisė 25 metams griežto režimo lagerio ir 5 metams tremties.

Birutė, likusi su mažamečiais vaikais, neteko mėgstamo mokytojos darbo, tačiau nepalūžo, atlaikė politinio kalinio šeimą lydėjusius išbandymus. Moteris lankė vyrą Intos lageryje, dalimis vežė į Lietuvą tremtyje rašytos knygos rank­raštį. Anglies kasyklų šachtose V. Adomėnas prirašė 45 sąsiuvinius – parengė savo būsimo romano apmatus. Grįžęs į tėvynę darbą tęsė, paprašė, kad Birutė jį užbaigtų, jei pats nesuspėtų. Romanas „Kas apverks jų dalią“ pasirodė 1992-aisiais, jau po autoriaus mirties…

Parengusi vyro knygą, pradėjo rašyti ir pati B. Pečiokaitė-Adomėnienė. Išleido keturias knygas apie rezistenciją. Viena jų – 1994 m. pasirodęs romanas „Penktas: nežudyk“ – fondo „Į laisvę“ konkurse pripažinta geriausia.

*

Nijolė gimė Kaune 1958-aisiais, tėvui grįžus iš Intos lagerio. Mokėsi Jono Jablonskio vidurinėje (dabar gimnazija), kurioje buvo sustiprintas ang­lų kalbos dėstymas. Mokslai sekėsi, tačiau mokyklos užklasinė veikla nežavėjo. Ypač paaug­lystėje, kai svarbiau buvo ištrūkti į Laisvės alėją, kur dūzgė tikras gyvenimas: Kauno dramos teatre spektaklius statė „nepatogus“ režisierius Jonas Jurašas; dramos, o vėliau Kauno muzikiniame teatre kūrė pantomimos Lietuvoje pradininkas Muodris Tenisonas; Kauno profsąjungų kultūros rūmuose veikė kūrybišką jaunimą subūręs „Literatūrinis teatras“.

1975-aisiais N. Adomėnaitė baigė mokyklą, leng­vai įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, anglų kalbos ir literatūros specialybę. Iškart atėjo į Istorijos fakulteto „Požemio teatrą“, kurį įkūrė ir kuriam vadovavo Juozas Pocius, vėliau daug metų dirbęs Jaunimo teatre Vilniuje. Kūrybinė „Požemio teatro“ atmosfera, studentų kelionės, naujos kultūrinės patirtys įkvėpė merginą tapti teatro režisiere ir pastūmėjo lemtingam žingsniui studijuoti Rusijoje, nes Lietuvoje tuo metu režisieriai nebuvo rengiami.

Nebaigusi antro kurso, Nijolė paliko universitetą. 1978-ųjų vasarą nuvažiavo į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas), ten stojo į Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir kino institutą, legendinio rusų bei gruzinų teatro kūrėjo, vieno garsiausių XX a. antros pusės Sovietų Sąjungos režisierių ir pedagogų prof. Georgijaus Tovstonogovo dramos režisūros kursą. Nors sėkmingai praėjo visus kūrybinius stojamųjų egzaminų turus, meistras pasiūlė… atvykti po penkerių metų. Kai ji, jauniausioji iš laimę bandžiusiųjų, pasisems gyvenimo patirties.

*

Nijolė grįžo į Lietuvą. Bet trumpam. 1979-aisiais ji jau buvo Maskvoje – įstojo į Valstybinį teat­ro meno institutą (GITIS), garsaus režisieriaus, dramaturgo, teatro teoretiko ir pedagogo Oskaro Remezo vadovaujamą dramos režisūros kursą. Mergina įsitraukė į studijas, tačiau ją domino ir tuo metu suaktyvėjusi Maskvos disidentų veikla, ieškojo būdų įsitraukti į jų judėjimą.

Dabar sunku pasakyti, ar Nijolė neįvertino budriai situaciją šalyje stebėjusio saugumo, gal pakenkė jos jaunatviškai beatodairiškas bendravimo maksimalizmas, o galbūt kažkas įskundė. Kaip 2015 m. vasarą privačiame pokalbyje Sankt Peterburge pasakojo N. Adomėnaitės antrasis vyras, kino operatorius, rašytojas Dmitrijus Dolininas, Nijolę iškvietė į apklausą; jai buvo liepta per savaitę palikti Maskvą. Kitu atveju būtų sulaukusi didelių problemų.

*

Po dvejų studijų GITIS metų Nijolė paliko institutą, išvyko iš Maskvos. Tačiau į Lietuvą negrįžo. Jos tikslas tebebuvo teatro režisūra, tad daug negalvodama nuvažiavo į Leningradą – arčiau išsvajotos aukštosios. Ir autoritetingojo G. Tovstonogovo, pas kurį troško studijuoti. Įsidėmėjusi šio nuostatą, kad režisieriumi gali būti tik gyvenimo patirties sukaupęs žmogus, be atodairos nėrė ten, kur sunkiausia: įsidarbino sanitare SSRS Mokslų akademijos ligoninės reanimacijos skyriuje, o kai prasidėjo egzaminai į G. Tovstonogovo kursą, vėl atėjo pas garbųjį meistrą. Šįkart įstojo.

*

1987 m. Nijolė baigė studijas Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kino institute. Dip­lominis darbas – tuo metu populiaraus rusų dramaturgo, prozininko Michailo Roščino pjesės „Tik viltis“ (Роковая ошибка) režisūra Klaipėdos dramos teatre (premjera 1987 m. balandžio 23-iąją). Tai buvo pirmasis šio Roščino kūrinio, gvildenusio „sunkių“ paauglių, ieškančių vietos gyvenime, temą ir vėliau labai išpopuliarėjusio Sovietų Sąjungoje, pastatymas. Klaipėdiečių spektaklyje pagrindinį merginų gaujos vadeivos Nadios vaidmenį puikiai atliko aktorė Valentina Leonavičiūtė-Gustaitienė. 1988-aisiais respublikos teatrų festivalyje Panevėžyje pastatymas buvo apdovanotas prizu „už aktualų nūdienos problemų sėkmingą įprasminimą“, o festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ jam skirtas žiūrovų prizas.

*

Nijolė grįžo į Leningradą. Tuo metu ji, jau susituokusi su kurso bendramoksliu, vilčių teikusiu režisieriumi Borisu Gorlovu (1956–2019), dėliojo gyvenimo ir kūrybos planus. Daug dirbo: pastatė spektaklius Ukrainoje – Charkivo rusų dramos teatre, Čiuvašijos respublikoje (Rusija) – Čeboksarų rusų dramos teatre, Leningrade. Ir įsitikino, kad darbas teatre jau nėra tai, kas ją ilgus metus viliojo.

Vis labiau plėtėsi SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo pradėtos pertvarkos (perestroikos) politinės ir ekonominės reformos, šalies demokratizacija atvėrė iki tol uždarus archyvus, daugiau laisvių įgavo spauda. N. Adomėnaitė godžiai skaitė literatūrinius ir visuomeninius politinius žurnalus, kurie daug rašė apie tragiškus, iki tol neviešintus Rusijos istorijos faktus, stalinizmo aukas. Ypač domino tremties, palikusios atspaudą ir jos tėvų gyvenime, tema. Moteris lankėsi archyvuose, konsultavosi su istorikais – taip palengva susidėliojo istorija, pagal kurią Nijolė sumanė kurti filmą. Savo idėja užkrėtė kino studijos „Lenfilm“ scenaristus Jurijų Makusinskį ir Michailą Konovalčiuką; kartu parašė „Komos“ scenarijų.