Savo pirmąjį 2012 m. išleistą albumą „Pangea“ fotografas Edmundas Kolevaitis pavadino mitinės pirmapradės žemės, dar nesuskaidytos į atskirus žemynus, vardu. Tuomet jis klausė: „Kokios yra tikrosios žmogiškos vertybės? Kas yra mūsų namai: šeima, gimtasis miestas, šalis, o gal visa Žemė?“ Tuo pačiu autorius fotografijai  – veidrodžiui su atmintimi, įamžinančiam tik regimybę – iškėlė, atrodytų, neįveikiamą užduotį parodyti tai, kas nematoma, o vien įsivaizduojama. Fotografui buvo svarbu kurti skirtumų ir susipriešinimų nepadalintą vieningos žmonijos vaizdinį. Kūrybinę kelionę prie šio, regis, nepasiekiamo tikslo E. Kolevaitis pradėjo beveik prieš keturis dešimtmečius ir tęsia naujausiame fotografijų albume „Tango“.

Kelionė, šiuo atveju, nėra tik metafora – svarbiausius savo darbus fotografas sukūrė lankydamas tolimus kraštus. Pirmoji reikšminga E. Kolevaičio fotografijų serija gimė jam keliaujant po Indiją devintojo dešimtmečio pradžioje. Šios šalies vaizdais autorius pirmą kartą prisistatė plačiajam žiūrovų ratui ir kolegoms. Nors po to laukė ilga, beveik dviejų dešimtmečių, pertrauka, nuo 1999 m. E. Kolevaitis vėl ėmėsi kūrybos – fotografavo Meksikoje, Brazilijoje, Argentinoje, Peru, Bolivijoje, Urugvajuje, Kuboje, Mauricijuje, Dominikoje, Tailande, Kambodžoje, Vietname, Tanzanijoje, Pietų Afrikoje, Etiopijoje, sugrįžo ir į Indiją. Šių kelionių atvaizdai sugulė į jau minėtą albumą „Pangea“, vėliau buvo išleista antroji jo dalis „Pangea 2“, o 2019 m. pasirodė naujausias fotografo albumas „Tango“. Minėtoji „trilogija“ leidžia sekti kūrybinius autoriaus žingsnius, ieškant atsakymų į išsikeltus klausimus apie Žemę, žmoniją ir žmogiškumą.

„Pangea“ E. Kolevaičio žvilgsnis ypač platus – kasdienybės akimirkos fotografijose skleidžiasi kaip apibendrintos žmogaus gyvenimo metaforos. Svarbiau už spalvingą tolimų kraštų egzotiką autoriui buvo užfiksuoti tuos žmogaus egzistencijos momentus, kurie atrodo vienodai svarbūs, nepriklausomai nuo konkrečių aplinkybių ar skirtumų. Motinystė, ryšys su gamta, bendri išgyvenimai, prasmingas kasdienis darbas – pirmojo albumo akcentai, E. Kolevaičio kūrybą neabejotinai susieję su universalias žmogiškas vertybes išaukštinusia tarptautine humanistinės fotografijos kryptimi ir vadinamąja Lietuvos fotografijos mokykla.

„Pangea 2“ taip pat akivaizdžiai tęsė šį pasakojimą apie žmogiškumą, kurio esmė išsaugoma nepaisant esamų silpnybių ir ne visada palankių aplinkybių; antrojo albumo fotografijos kviečia žiūrovą pastebėti daugiau detalių, o pasaulio šalių ir kultūrų įvairovė nebėra vien spalvingas fonas apibendrintam žmogaus vaizdiniui. „Antroji „Pangea“ dalis jau labiau sustruktūrinta, aiškiau sudėlioti akcentai, atsiranda teminiai skyriai. Kelionės įgyja aiškesnį prasminį ir vizualų pavidalą“, – teigia menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Jis pastebi, kad čia „pasaulio įvairovę Kolevaitis bando sutramdyti keliomis svarbiomis temomis“, pavyzdžiui: malda, žvejyba, įvairių regionų etnografinės kultūros ir… gaidžių kautynės, kurios simboliškai išreiškia žmogiškąsias emocijas, išdidumą ir neišvengiamą tarpusavio konkurenciją. Kita vertus, konkretesnį turinį fotografinis pasakojimas albume „Pangea 2“ įgyja ne tiek dėl pasikeitusio fotografo žvilgsnio, kiek dėl leidinio sudarytojo Aleksandro Macijausko sumanymo atrasti ryškiausius, labiausiai intriguojančius ar dramatiškiausius žmogiškosios būties aspektus.