Ištraukos iš spaudai rengiamos knygos „Kėlimas švieson: fotografija“.

Gal ir visai nutolę, nebepasikartosiantys stebuklai: baltame fotopopieriuje, panardintame į ryškalus, ima rodytis vaizdas, o svarbiausia – veidas, veidai. Lyg koks tiesioginis susitikimas su fenomeno prigimtimi: pasirodymu.

Fotografija kaip atvaizdas. Ieškant lietuviškos terminijos, atvaizdas tikresnis už nuotrauką. Bet – fotografija, rašymas šviesos būdais.

Veido parašymas šviesos veikimu. Kaip nupiešimas, nutapymas. Daug perkeltinių veido reikšmių.

Fotogeniški ir nefotogeniški veidai – ar tikrai? Ar tikrai yra veidų, kurie labiau nei kiti tinkami fotografuoti? Ar tikrai žmogaus kūne gali tarsi slypėti bruožų, stipriau, ryškiau iškylančių, pasirodančių, reaguojant į atskirai sutelktą dėmesį, o ir jo nejaučiant, nežinant, tiesiog būnant savimi. Fotografo labiausiai laukiama, gaudoma žmogaus būsena, kad elgtųsi natūraliai, liktų organiškas.

Veido studijos. Psichologinės, istorinės. Veidas ir kūnas. Veido kalba, veido išraiškos, jų dinamika, struktūros. Veido fenomenologija, į kurią dėmesį yra sutelkę fenomenologinės pakraipos filosofai, išryškinę ir fotografijai svarbią situaciją, kad žmogus su žmogum susitinka veidas į veidą (Emmanuelis Levinas), kad iš veido suvokiame, kaip tas, su kuriuo susitinkame, reaguoja, ar pasitiki, ar atsiras kontaktas. Kas kitas yra ir kaip yra mums bendroje susitikimo situacijoje. Situacijoje veidas į veidą svarbi ir distancija. Iš tiesų labai sutelktu žvilgsniu žmogus tarsi perimamas. Pažeidžiamos jo ribos. Ir fotografijai svarbi etika, etinė laikysena kito atžvilgiu. Pagal tradicinį lietuvių galvojimą žiūrėjimas į akis rodo gerus žmogaus ketinimus, kad tuo, kuris kalbėdamas nežiūri į akis, negalima pasitikėti. Bendravimas ir akimis tradicinėje lietuvių pasaulėvokoje atrodo svarbus, bet juk žiūrėjimas žiūrėjimui nelygus. Yra ir frazeologizmas spiginti į akis, žvelgti įžūliai, atkakliai, tvirtinti tai, kas kitam gali būti nepriimtina. Fotografai gerai žino, kas yra kontaktas su tuo, kuris fotografuojamas.

Fotoobjektyvo žvilgsnis į veidą atskiras. Žvilgs-niu siekiama kito veidą ir prisitraukti, ir išlaikyti atstumą, tinkamą perspektyvą. Sustabdyti žmogui labiausiai įprastą, bet šį mirksnį ir kintančią veido išraišką. Taip, kad liktų įprasta ar net atpažįstama, bet ir vos vos kitaip, jog sutelktų ir žiūrinčiojo dėmesį. Fotografuojančiojo žvilgsnis į veidą turi tarsi persiduoti į atvaizdą žvelgiančiojo akims, bet jų matymo ir neužgožti, kad liktų tarpas.

Humanistinis žvilgsnis moraliai apriboja save ir išlaisvina kitą.

Humanistinė fotografija žmogų laisvina (ir nelaisvės sąlygomis), saugo jo individualumą, atskirumą, jei ir dalinį.

Lietuvių fotografijoje humanistiniai žingsniai ir siekiniai pasirodė okupuotoje šalyje, daugeliu atžvilgiu suvaržytose situacijose. Uždaryti gyvenimai, vengiantys atvirumo veidai. Jų atvėrimas, rodymasis kitam (akių, šypsenų) fotografiją darė svarbią, išliekamą. Kodėl ir dabartyje humanistinė pasija fotografijai darosi svarbi? Kodėl jauni fotografai keliauja po Lietuvą, ieškodami nuošalėse dar iš giliai atsiveriančių veidų? Kodėl fotografijose vėl daugėja senų veidų? Kad gyvenimas perpildytas viešų, parodomųjų veidų. Daugiausia jaunų, bet jiems išryškėti trūksta senų, senyvų. Parodomasis veidas neturi galių vertis, rodytis: pasirinktos, meistriškai priderintos kaukės tarsi priaugusios prie veidų. Senosios šeimų, giminių fotografijos įspūdingos ir skirtingų amžių veidų kontrastais bei sąskambiais.